Kuiziniene_virselis Dalios Kuizinienės „Lietuvių kultūrinis gyvenimas Vakarų Europoje 1945–1950 metais” – tai „Egzodo archyvo” serijos knyga, kurią sudaro dvi dalys: mokslinė studija ir archyvinis priedas. Studijoje pristatomas iki šiol plačiau netyrinėtas lietuvių literatūros etapas – literatūrinis gyvenimas Vakarų Europoje. Analizuojama lietuvių rašytojų tremtinių draugijos veikla, kultūrinė spauda, literatūros antologijos ir metraščiai, literatūriniai rašytojų debiutai. Antrąją knygos dalį sudaro archyvinis priedas su komentarais. Jame skelbiami iki šiol nepublikuoti lietuvių rašytojų tremtinių draugijos dokumentai ir rašytojų laiškai, atskleidžiantys Vokietijos DP stovyklų laikotarpio kultūrinio gyvenimo detales, literatūrinės spaudos ir knygų leidybos ypatybes, išryškinantys literatūrinių diskusijų priežastis.
***
Per penkerių metų laikotarpį Vokietijos DP stovyklose išleistų knygų negalima vertinti vienareikšmiai. Daugelis rašančiųjų tikėjo, kad savo kūryba išreiškia ne tik savo asmenines patirtis, skausmą, bet ir visos tautos istorinę tragediją. Visais įmanomais būdais (raginimais spaudoje, įvairių visuomeninių ir kūrybinių organizacijų atsišaukimais) bet kuris kuriantysis buvo raginamas meniškai įprasminti tautą ištikusią tragediją. „Mūsų rašytojai yra gyvieji liudininkai didžios mūsų tautos nelaimės ir jos skausmų. Jie labiau negu bet kas kitas gali tą skausmą išreikšti ir savo kūryboje įamžinti.”(214) Lengviausia tą buvo galima padaryti pasitelkus patriotinę temą. Eilėraščius, noveles patriotine tema rašė tiek Lietuvoje jau žinomi rašytojai, tiek ir mėgėjai, niekada anksčiau nerašę. Daugiausia knygų buvo išleista 1946-1948 metais. 1945 metų, o vėliau 1946 metų knygų derlius negausus, poezija ir smulkioji proza dažnai buvo spausdinta gausioje to meto spaudoje. 1948 m. viduryje po valiutos reformos ir 1949 m. lietuviams pradėjus emigruoti į Ameriką ar Australiją, knygų išleista kelis kartus mažiau. Svarbiausiu žanru Vokietijoje buvo poezija ir smulkioji proza.
Prarastoji tėvynė, su tuo praradimu susijęs skausmas, dabarties bei ateities nežinia geriausiai leidosi įprasminama per poetinį įvaizdį, motyvą. Poezija bene geriausiai atspindėjo paliktos tėvynės nostalgiją ir visą su praradimu susijusią tikrųjų vertybių kaitą. Vokietijoje buvo aktyvūs, kūrybingi tiek vyresniosios, viduriniosios kartos, tiek ir jaunesnieji autoriai. Daugelis žymių, dar nepriklausomybės metais pelniusių pripažinimą poetų Bernardas Brazdžionis, Faustas Kirša, Mykolas Vaitkus, Petras Babickas ir kiti spausdino savo kūrybą gausioje to meto periodikoje, išleido po kelias savo poezijos knygas, kurios buvo įvertintos įvairiomis literatūrinėmis premijomis. Brazdžionis šiuo laikotarpiu išleido tris eilėraščių rinkinius, kuriuose tęsė savo Lietuvoje pradėtą kūrybinę tradiciją, egzilyje savo lyriką labiau išplėsdamas visuomeniniais motyvais, kurie dažnai susiję su religiniu motyvu, mėginama išsakyti tautos skausmą. Daugelio tiek pripažintų, tiek ir mėgėjiškai eiliavusių poetų kūryboje galima matyti pasikartojančius tremtinio, klajūno motyvus. Nors Jonas Aistis tuo metu gyveno Amerikoje, jo kūryba buvo spausdinama įvairiuose Vokietijoje ėjusiuose leidiniuose. Jo eilėraštis „Klajūnas”, spausdintas 1948 m. „Šviesoje”, atspindi būdingąsias tuometines pasimetimo, nežinios nuotaikas ir motyvus:
Mes neturim čia nieko: nei pastogės,
Nei tėvynės, nei mažiausios vilties spindulių.
Mes nežinome gairių nei tikslo, o taipogi
Mes nežinome kur eiti, nei kuriuo keliu.(215)
Tam tikras tendencijas galėtų nusakyti ir Vokietijoje išleistų knygų pavadinimai, kuriuos greičiausiai bus paveikę bendri išgyvenimai, bendra lemtis, o gal jų suvienodėjimą lėmė ir atsitiktiniai dalykai. Galėtume išskirti pavadinimų grupę, kuriuose pasikartojo žodis „svetimas”; šios pavadinimų grupės semantika sietina su nepritapimo svetimoje aplinkoje raiška: „Svetimoj padangėj”, „Svetimoji duona”, „Svetimi kalnai”, „Svetimose viršūnėse”, „Po svetimu dangum”.
Kita pavadinimų grupė galėtų būti siejama su karo, kaip naikinančios, griaunančios jėgos, prievartos semantika: „Skeveldros”, „Deganti žemė”, „Laivai palaužtom burėm”, „Sutryptame kelyje”.
Galėtume išskirti dar vieną pavadinimų grupę, kurią vienija priešprieša Tėvynė – tremtis, čia yra pabrėžiamas arba tėvynės praradimas, arba emocinė tremtinio būsena: „Toli nuo tėvynės”, „Tolumos”, „Pakeleiviai”, „Tremtinio ašara”, „Baltija šaukia”.
Ne visiems poetams Vokietijos laikotarpis buvo kūrybiškai intensyvus, ne visi išleido knygas. Henrikas Radauskas, nors ir buvo Vokietijoje parengęs eilėraščių rinkinį (216), tačiau jo neišleido, galime rasti jo poezijos publikacijų „Šviesoje”, „Tremties metuose”. Tai poetas, kurio kūrybos visiškai nepalietė tremtis, jo kūryboje nėra karo, istorinių realijų. A. Škėma vienoje iš savo literatūros apžvalgų apie H. Radausko eilėraščių publikaciją „Šviesoje” rašė: „Originali tematika, puiki forma, ryškūs vaizdai, tarytum spalvų dėmės H. Matisse paveiksluose, ir verleniškas muzikalumas. H. Radauską galima pavadinti europiniu poetu. Šitie šeši eilėraščiai – didelis įnašas į 1948 m. literatūrinį aktyvą”(217).
Poezijos publikacijų gausa spaudoje sukėlė gana daug diskusijų išeivijos spaudoje apie literatūrinės meninės vertės kriterijus. Tačiau didžiausia diskusija kilo 1946 metais, pasirodžius Stasio Santvara eilėraščių rinkiniui „Laivai palaužtom burėm”. Rinkinyje dominavo patriotiniai motyvai, kasdieninės stovyklinio gyvenimo realijos, reiškiamos per epinius eilėraščius. Nostalgiški tėvynės praradimo jausmai buvo išsakyti gana stereotipiškais motyvais. Šiuos knygos trūkumus pastebėjo ne vienas recenzentas. Tačiau diskusija kilo, kai „Tremtinių mokykloje” pasirodė A. Nykos-Niliūno recenzija apie minėtąjį rinkinį. Niliūnas kritikavo silpnąsias Santvara poezijos puses: patriotinių motyvų raišką pasenusia simbolika. Tačiau autorius neapsiribojo Santvara rinkinio kritika, o iškėlė visai Vokietijos laikotarpio literatūrai aktualų literatūrinių kriterijų vertės klausimą. Ne patriotinis, religinis ar tautinis motyvas nulemia literatūros kūrinio išlikimą, jo vertės dalykus, o estetiniai kriterijai. Nyka-Niliūnas šiuos dalykus išsakė gana kategorišku, kompromisų nepripažįstančiu stiliumi, „...nei laikas, nei sąlygos negali turėti įtakos meno kūrinio vertinimui, o drauge neteikia veikalui jokių ypatingų privilegijų ar lengvinančių sąlygų”(218). Ginti Santvarą stojo V Biržiška, daugelis poeto amžininkų rašytojų. Diskusija dėl Santvaro poezijos knygos virto diskusija tarp skirtingom literatūrinėm pažiūroms atstovaujančių rašytojų grupių. Jaunesniajai kritikų kartai svarbesni buvo objektyvieji vertės kriterijai, o vyresnieji prioritetą atidavė tautiniams, religiniams, patriotiniams motyvams. V. Alantas, K. Barėnas, įsijungę į diskusiją, pasigedo tolerantiško, geranoriško, kolegiško santykio. Polemika sukėlė nemenko atgarsio tiek savaitraščių kultūriniuose prieduose, tiek kultūriniuose žurnaluose. Ilgainiui iš diskusijos akiračio išnyko konkretus rinkinys ir buvo svarstoma mėgėjiškos poezijos išliekamosios vertės, jos reikalingumo klausimai.
B. Brazdžionis savo dviejuose Vokietijoje išleistuose rinkiniuose „Svetimi kalnai” (1945) ir „Šiaurės pašvaistė” (1947) pirmiausia išsako egzilio emociją, tėvynės praradimo išgyvenimus, karo pabaigos, pasitraukimo iš Lietuvos motyvus. Brazdžionio lyrika tuometinėje spaudoje buvo pavadinta „stilizuotu eilėmis dienoraščiu, kuriame ypač atsispindi tremtinio įspūdžiai ir jausmai”(219). Brazdžionio lyrika gali būti apibūdinama kaip visuomeninė, išsakanti visos tautos viltis. Neatsitiktinai to meto straipsniuose ir recenzijose Brazdžionio poezija lyginama su Maironio poezija, aktualizuota jos reikšmė lietuvių kultūroje ir visuomeniniame gyvenime. Daugelyje Brazdžionio eilėraščių daug liūdesio, benamystės, sielvarto motyvų. Atskiruose eilėraščiuose poetas išvengia tuometinių aktualiųjų realijų, tada jo dėmesio centre ontologiniai klausimai, žmogaus didybė ir menkumas visatos akivaizdoje. Tačiau meditacinio pobūdžio eilėraščių šio laikotarpio poeto kūryboje nėra itin daug.
Faustas Kirša poezijos rinkinyje „Tolumos” (1947) paliktųjų namų vaizdus įprasmino ir sukonkretino per tipiškuosius tautinius smūtkelio, rūpintojėlio įvaizdžius, jis „savo patriotinius pergyvenimus suobjektyvina tėviškės vaizdais”(220).
J. Kruminas Vokietijoje išleido baladžių rinkinį „Sugrįžimo laivas” (1946), kuriame šalia gimtinės praradimo motyvų, išeivio dalios išgyvenimų svarbi ir istorinė tema. Dalis baladžių iškelia senosios Lietuvos praeitį, istorines asmenybes. Su didinga senove siejama, per ją išreiškiama pavergtos tėvynės laisvės viltis.
Istorinė tema Vokietijos laikotarpio egzilio poezijoje dažna daugelio autorių kūryboje. Petronėlė Orintaitė 1948 m. išleido istorinę poemą „Lietuvos keliu”, kuri skirta vaikams, taikyta daugiau gimnazijos reikmėms, autorė turėjo tikslą populiaria patrauklia forma papasakoti Lietuvos istorijos svarbiausius momentus.
Debiutavusieji Vokietijoje poetai patyrė Vakarų literatūros, filosofijos įtakas, kurios suteikėjų poezijai naujų impulsų, naujų raiškos priemonių. Daugelio pirmieji pavykę kūrybiniai debiutai Vokietijoje buvo jų tolimesnių brandesnių kūrybos patirčių tąsa. Nepaisant skaudžios visą lietuvių tautą ištikusios tragedijos, daugelis kūrėjų patyrė naujų išgyvenimų, kardinaliai paveikusiųjų kūrybos raidą lietuviškosios tradicijos atnaujinimo prasme.
Ryškiausi Vokietijoje, daugiausiai diskusijų sulaukę Nykos-Niliūno ir H. Nagio debiutai. J. Kaupas apie šių poetų pirmąsias knygas rašė: „Jie neskiria kūrybos nuo gyvenimo: jie rašo tai, kuo jie kasdien gyvena ir dega. (...) Jų poezija yra tartum vaizdinė filosofija, atidengianti jų pasaulėžiūrą.”(221) Visi recenzavę šias knygas paminėjo sunkią poetų eilėraščių formą, tai, kad abu jie metafizinės lyrikos atstovai, naujų formų ieškotojai. Pagrindinės abiejų poetų kūrybos problemos yra mirties problema ir amžinybės ilgesys. Jų poezijos centre ieškantis ir besiblaškantis žmogus.
H. Nagys debiutavo Vokietijoje: 1946 m. išėjo rotaprintu atspausdintas rinkinys „Eilėraščiai”, šiame rinkinyje buvo publikuota daugiausia Lietuvoje spausdinta poezija, o 1947 m. pasirodė eilėraščių rinkinys „Lapkričio naktys”, papildytos 1945-1947 m. Vokietijoje rašytais eilėraščiais.
Nagio Vokietijoje rašytų eilėraščių sistema gana pastovi. Nagio eilėraščių žmogus sprendžia egzistencines problemas, jis susijęs su nevilties, ieškojimo ir pasimetimo nuotaikomis. Ilgesys, sielvartas, prisiminimai-būdingiausios būsenos, atvedančios į vienatvę:
tu keisto ilgesio ir šauksmo nešamas, skridai pernaktį,
nes kažin kur parpuolęs verkė vienišas žmogus.(222)
gal tai tas pats benamis, valkata, žmogus,
kurs po rudenio liūtis klajoja.(223)
Vokietijoje rašytuose eilėraščiuose Nagys benamio, namų netekties temas sieja su paukščio, juodos spalvos įvaizdžiu. Juoda spalva ankstyvuosiuose Nagio eilėraščiuose žymi kraštutinę lyrinio subjekto išgyvenimo būseną, skausmo ir sielvarto ribą. Nagio poezijoje dažna juoda spalva: juodas medis, juodos šakos, juodas dangus, juoda žemės širdis, juodas kraujas. Šie motyvai kartojasi beveik kiekviename eilėraštyje, padėdami išryškinti niūrias asmeninės egzistencijos bei metafizines nuotaikas. Eilėraštyje „Ilgesio žemė” vidines jausenas ženklina juodos žvaigždės motyvas, sujungiantis stebuklingąją erdvę (kurioje „mes rinkom žodžius pasakom keistoms pasekti”) ir lyrinio subjekto būseną į vieną nedalomą visumą. Galime rasti Nagio ir austrų ekspresionisto poeto G. Traklio kūrybos paralelių. Jų kūrybą vienija melancholija, dažnas mirties motyvas. G. Traklio poezijoje mirties motyvas yra išsakomas per taupią metaforą. Mirties alsavimą ir jos šešėlį poetas jaučia visur („mirtį siela giedojo”), mirties tema ilgainiui tampa pagrindine jo kūryboje, perauganti į apokaliptinę pasaulio pabaigos viziją. Nagio poezijoje taip pat dažnas mirties motyvas, tik joje nėra tokio artimo ir skaudaus santykio su mirtimi. Nors dažname eilėraštyje minimas artimo draugo kapas, mirtis, tačiau dažnai mirtis įprasminama per susiliejimą su gamta:
mano kraujas vėl atbus ir ims tekėti,
mano kraujas šakose jų susipynusiose -
ir suaugs jisai dangaus maištinguose skliautuos.(224)
Ir Nagio, ir Traklio kūryboje svarbus vaikystės bei prisiminimo motyvas. G. Traklio poezijoje jis šmėsteli fantasmagoriškame regėjime, pats gimimas jau ženklinamas mirtimi. Tuo tarpu Nagio poezijoje vaikystės prisiminimas yra atsvara nevilties išgyvenimams svetimoje tikrovėje.
Kritikai, rašę apie H. Nagio pirmąją knygą, yra pastebėję vokiškojo egzistencializmo įtaką. „Čia jo poezija yra sunki, čia jis mažiau kreipia dėmesio į formą ir vaizdų parinkimą, kad tie dalykai neužtemdytų idėjos.”(225)
R. Šilbajoris yra nurodęs, kad pirmųjų Nagio eilėraščių poetinis vaizdas perduoda „tą metafizinę nuotaiką, kurią vadiname stovėjimu prieš nebūtį. Tačiau nebūtis nėra tiktai fonas, kuriame matome tikrovę; ji yra taip pat ir visų daiktų, ir gyvybės, ir pačios žmogaus sąmonės užslėpta esminė savybė.”(226)
Alfonso Nykos-Niliūno debiutinis rinkinys „Praradimo simfonijos” (1946) sulaukė bene daugiausiai kritikos dėmesio, recenzijų Vokietijoje, o ir vėliau literatūros kritikų šis rinkinys buvo recenzuojamas ir minimas įvairiuose kontekstuose. Šis poetas subrendo per prancūzų poezijos įtaką, jo kūrybą veikė egzistencializmo filosofija. Vokietijos laikotarpio poezijos knygų kontekste Niliūno kūryba išsiskiria intensyvia dinamika. Jo poezijoje nebelieka praradimo nostalgijos, būdingos tradicinei lietuvių poezijai. Nyka-Niliūnas savo „Praradimo simfonijose” išsako totalų, dramatišką praradimą:
Nes aš nebeturiu nei motinos, nei tėvo, nei tėvynės, nei idėjos Nei vieno artimo, nei vieno tolimo žmogaus.(227)
Tik išsakius praradimą, atsisakius net savo vardo, prasideda dvasinio ieškojimo kelionė, metafizinės savojo „aš” paieškos. Tada Nykos-Niliūno žmogaus pasaulis suskyla į dvi dalis: svajonių, sapnų, vizijų pasaulį (Eldorado) ir dabartį, pilną praradimų, atsisakymo, dvejonių. V. Kavolis yra nusakęs Nykos-Niliūno ankstyvosios kūrybos prieštarą, sukuriančią dažno eilėraščio poetinę įtampą: skverbiamasi priekin, į „aukščiausius” žmogiško sąmoningumo tikslus ir tuo pačiu sugrįžtama atgal, į vaikystę, paliktą kaimą.
Itin kūrybiškas Vokietijos laikotarpis buvo K. Bradūnui, išleidusiam Vokietijoje keturias poezijos knygas. Rinkiniuose „Svetimoji duona” (1945), „Apeigos” (1948) poeto mintys persipynę su namų praradimo nostalgija: atsiminimas nuspalvinąs tautosakine stilizacija. „Apeigose” akcentuojamas mistinis ryšys su žeme. Žemė pakylėjama iki simbolio, poetas savo kūryba tarsi atnašauja auką gimtajai žemei. Bradūno rinkinių eilėraščiai dažnai miniatiūriniai, juose autorius vartoja minimaliai meninių priemonių.
Vokietijoje poezijos rinkinius išleido ir kiti būsimieji žemininkų kartos poetai. Be K. Bradūno, H. Nagio, A. Nykos-Niliūno, aktyviai kultūrinėje erdvėje reiškėsi J. Kėkštas, savo knygas leidęs Italijoje ir Argentinoje. Galima daryti išvadą, kad Vokietijoje susiformavo visų šių autorių poetinis stilius, dauguma jų knygų buvo įvertintos literatūrinėmis premijomis, beveik visi jie rašė literatūrinius straipsnius ar redagavo žurnalus. 1951 metais Amerikoje pasirodžiusi „Žemės” antologija buvo natūrali Vokietijoje prasidėjusio kūrybinio kelio tąsa.
Visiškai kita kryptimi pasuko Jonas Mekas savo debiutinėje poezijos knygoje „Semeniškių idilės”, išleistoje 1948 m. Šioje knygoje poetas prabilo netradicine lietuviškajai poezijai kalba, suartinančia jį daugiau su Donelaičio, Žemaitės, A. Baranausko tradicija, o ne su egzistencializmo įtakas patyrusia poezija. Recenzentai išskyrė J. Meko „Semeniškių idilių” naratyvumą, buitiškumą, susijusį su įvairių metų laikotarpių darbais. Pats autorius beveik po penkiasdešimties metų prisipažino: „Aš galvojau apie daiktišką, dokumentinę poeziją. Tai taip ir rašiau”(228). Prarastoji žemė, gimtinė visu sodrumu per vaizdą, garsą kvapą atgyja „Semeniškių idilėse”.
„Idilėse Jonas Mekas įsiskverbia iki pačių vidinės kaimo buities ir peizažo gelmių, atskleisdamas tiesiog archeologiškai stiprų kvapą. Šios idilės, kaip beformė upė, užlieja skaitytoją, versdamos išgyventi jų intensyvumą ir gyvastingumą.”(229) Autorius kuria įtaigius buities darbų, savo aplinkos žmonių aprašymus, idilės atkuria paliktųjų namų gamtovaizdžių garsus, kvapus. Prarastieji namai per prisiminimą sublimuojasi į skaudžiai autentišką išgyvenimą eilėraštyje. 24 „Semeniškių idilių” dalyse praplaukia spalvinga panorama, kurią savo knygoje siekia įamžinti Jonas Mekas, tarsi norėdamas sustabdyti prabėgusį, jau prarastą laiką. R. Šilbajoris yra pastebėjęs, kad Meko idilės -savotiškas dvasios epopėjos ir ūkininko kalendoriaus junginys. Jose svarbiausia ne gyvenimo tėkmės fiksavimas, o tai, kas ją supoetina.
Artimas Jono Meko poetinam žodžiui yra Vlado Šlaito eilėraščių rinkinys „Žmogiškosios psalmės” (1949), kuriame autorius savo išgyvenimą išreiškia be įprasto poezijai pakilaus tono, kasdieniniais žodžiais. Dažnas eilėraštis kuriamas kaip dialogas („Iš nugirsto pokalbio”), kituose eilėraščiuose autorius nevengia naratyvumo, dažnas eilėraštis rašomas kreipinio forma. Šlaito eilėraščiuose dominuoja prarastųjų namų nostalgijos motyvas, jo eilėraščiuose realistinį pradą keičia lyrinis išgyvenimas. Jo ankstyvojoje poezijoje juntama ekspresionizmo įtaka. Dažnas eilėraštis paremtas pakartojimu, tampančiu eilėraščio kompozicijos pagrindu.
Vokietijoje itin nedaug buvo sukurta romanų, jų skaičius nesiekia nė dešimties, kai kurios to meto romanistų pavardės dabar maža ką sako: Bronius Daunoras, Povilas Abelkis, Karolė Pažėraitė. Jų romanai nebuvo meniškai brandūs, nieko naujo jie nesuteikė literatūrai, daugelis jų taip ir liko margo to meto literatūrinio gyvenimo ar minėtųjų rašytojų biografijų ženklais. Žymiausiais ir menine bei tematine prasme įdomiausiais šio laikotarpio romanais gali būti laikytini Vinco Ramono „Kryžiai” ir Jurgio Jankaus novelių romanas „Naktis ant morų”.
Vinco Ramono romanas „Kryžiai” (1947) sukėlė daugiausia diskusijų ne tik Vokietijoje (230)” bet ir vėliau Amerikoje, sulaukė kelių leidimų, buvo išverstas į vokiečių bei latvių kalbas. Romane įtaigiai buvo iškeltos aktualios žmogaus pasaulėžiūrinio apsisprendimo problemos, netolimi, prieš pasitraukiant į Vakarus patirtos bolševikinės okupacijos išgyvenimai. Savo kompozicija, žanru Ramono knyga yra tradicinė, tačiau prozininkas atskleidžia neeilinį talentą, psichologiškai motyvuotai kurdamas savo veikėjus okupacijos fone. Autorius meniškai įtaigiai kuria netradicinį veikėją: ūkininkas Kreivėnas laisvamanis, jis netiki Dievą; jis pažangiai ūkininkauja, pritaikydamas savo ūkyje įvairiausias naujoves, tačiau yra savanaudis, bet kokiom priemonėm siekiantis praturtėti. Savo veikėjo liberalias pažiūras autorius tapatina su komunistine pasaulėžiūra. Ramonas nors ir kuria vienpusišką veikėją, tačiau įtikinamai vaizduoja, kaip keičiantis istorinėms ir politinėms aplinkybėms, kinta jo pažiūros. Netekęs dalies savo turto ir žemių, Kreivėnas pradeda abejoti, susvyruoja jo pažiūrų pastovumas. Neteisėtas sūnus įduoda tėvą besitraukiančiai sovietinei kariuomenei. Romano pabaigoje vaizduojama simboliškai tragiška Kreivėno mirtis, kai jis besitraukiančių rusų kareivių prikalamas prie kryžiaus. Ramonas sukūrė netradicinį Lietuvos ūkininko paveikslą, visame kūrinyje gausu priešpriešų, kurios „išrikiuoja romano veikėjus į nesikeičiančias pozicijas, iš kurių skelbiami vienas kitą neigiantys idėjiniai manifestai.”(231)Ramono veikėjams tėra du pasirinkimo keliai: arba su Dievu, arba su bolševizmu, vidurinio kelio nėra. Kreivėnas romane pavaizduotas kaip žmogus be moralės, nes be Dievo Ramonui moralė negalima.
Visi rašiusieji apie šią knygą pripažino Ramono talentą kurti dinamišką fabulą, suteikti pasakojimui „ryškaus vaizdinio konkretumo, būdingo realistinei prozai,”(232) galima matyti, kaip autorius naudoja ir impresionistišką vaizdavimo būdą, kurdamas gamtovaizdžius, bendrąją aprašomojo gyvenimo atmosferą. Daugiausiai diskusijų sukėlėjo sukurti veikėjai, kurie gyvenimiškai įtaigūs, tačiau ideologiškai riboti. „Ramonas pirmoj vietoj gvildena tautą ištikusią tragediją, bet ne vieno žmogaus likimą.”(233)
Jurgis Jankaus novelių romanui „Naktis ant morų” (1948) pasirinko skaudžią ir aktualią temą. Kūrinyje, kurio atskiras dalis į vieną visumą sujungia įžanginė novelė, taip pat vaizduojami šiurpūs netolimos praeities įvykiai. Jankaus žmogus patiria arba bolševikinę, arba nacių okupaciją. Visose novelėse be galo daug žiaurių, siurrealistiškai vaizduojamų žmogaus kankinimo, prievartavimo scenų. Netolimi praeities įvykiai vaizduojami su didžiule menine įtaiga, katastrofiški epochos išgyvenimai pateikiami įvairiais pasakojimo būdais. Pats autorius prisimena šios knygos rašymo aplinkybes. „Parašiau vienu atsikvėpimu šiaurinėje Vokietijoje, Stadės miestelyje. (...) O kad pasirinkau daug kam nepatikusią formą, tai irgi epochos atspindys. Žmonės, ištrūkę iš visokių bėdų, mėgo daug pasakoti. Teko pagyventi vienam kambary po keliolika žmonių, tai daug vakarų teko klausytis nenutrūkstamų pasakojimų. (...) Aš tik panaudojau teatrinį triuką – uždengiau tamsa.”(234) Nors ir vaizduojami netolimi įvykiai ir su jais susiję išgyvenimai, tačiau jie aptariamojoje knygoje susiję su amžinosiomis gėrio ir blogio problemomis.
Įvadinėje novelėje J. Jankus vaizduoja likimo sublokštus į vieną vietą pokarinius pabėgėlius, kurie tamsoje, persekiojami išgyvenimų, prisiminimų, pasakoja savo istorijas. Jankus pina siužetinę intrigą, nes vėliau paaiškėja, kad daugelis veikėjų vienaip ar kitaip yra susiję, jų keliai buvo susikryžiavę. Visose novelėse Jankaus kuriamas žmogus yra labai menkas ir silpnas prieš raudonąjį ar rudąjį totalitarizmą, prievartą. „Žmogus čia yra skeveldrėlė, kurią svaido kylanti ar slūgstanti chaotingo gyvenimo banga.”(235)
Jaučiamas autoriaus polinkis simbolizuoti, apibendrinti, visuotinti aprašomąją žmogaus egzistencijai kritinę situaciją. Naktis įžanginėje Jankaus knygos novelėje tampa tam tikru pokarinės Europos, visų Vokietijoje totalitaristinių sistemų sublokštų įvairių tautybių žmonių gyvenimo simboliu. Visa knyga yra skaudus šauksmas. Įžanginėje novelėje autorius rašo: „Man pasirodė, kad užėjo naktis, o visas pasaulis guli ant morų ir kietai miega. Gi duobkasiai jau ateina. Iš rytų. Ir duobė jau iškasta. Tik jie ateis, paims morus ir miegantį pasaulį nuleis į duobę. Jei jis tepabus, kai žemės ims ant galvos birti, bus per vėlai. Bet kas jį pažadins anksčiau? Mes galim šaukti čia tuose tyruose, kiek norim. Neprižadinsim. jie tik supyks, kad neleidžiam ramiai miegoti. Užčiaups burną, užspaus, kad kvapo neatgautumėm.” Daugeliui „Nakties ant morų” novelių žmonių, nepaisant patirtų išbandymų, pavyksta išsilaikyti išsigelbėti, išlaikyti žmogiškąjį orumą, Net ir neįmanomose situacijose autorius ieško žmogiškumo apraiškų. Ne visos Jankaus romano novelės yra meniškai brandžios, kai kuriose esama netolygumo, neišbaigtumo.
Beveik visi Vokietijoje išleisti romanai vaizdavo arba stovyklinį laikotarpį, arba netolimus okupacijų metus, tačiau visi jie atstovavo tradiciniam lietuvių romanui, dauguma autorių ribojosi buitinių ar lokalinių problemų aprašinėjimu, nepakildami iki visuotinesnių problemų. Pradedantys prozininkai išraiškos priemonių ieškojo smulkesniame novelės, pasakos žanre. Kęstutis Keblys, aptaręs pirmuosius lietuvių egzilio romanus, rašė: „Nors 1947-1949 metų romanas rėmėsi praeitimi ir nesužibėjo naujais talentais, smulkiojoj prozoj jau matėsi betarpio kontakto su Vakarais rezultatų. Dėmesio vertais naujų formų ieškojimais ir originalia išraiška pasižymėjo eilė jaunų beletristų. Škėmos, Landsbergio, Barono, Jono ir Adolfo Mekų proza žadino viltį, kad į Jungtines Amerikos Valstybes persikėlęs mūsų romanas dar susilauks gyvybę žadančios kūrybinės injekcijos.”(236) Novelių knygų Vokietijoje pasirodė gerokai daugiau negu romanų. Noveles, apysakas rašė įvairių generacijų rašytojai: vieni tęsė Lietuvoje pradėtą, įteisintą ar pripažintą savo kūrybos tradiciją, kiti (dažniausiai pradedantieji) ieškojo naujesnių meninės išraiškos formų, dažnai eksperimentavo. Vieni savo kūryboje grįžo prie savo egzistencijos šaknų, prarastojo kaimo tematikos, poetizuodami jo gamtovaizdį, kiti vaizdavo niūrią ir nepatrauklią stovyklos kasdienybę, dar kiti gilinosi į žmogaus, išgyvenančio pasaulio katastrofą, praradimą, siaubą, ieškančio metafizinio pagrindo savo ateities egzistencijai pasaulį.
Henrikas Radauskas, aptardamas debiutinį Antano Škėmos rinkinį, nusako ir bendrąją pirmųjų egzilio metų lietuvių prozos situaciją. „Visa bėda, kad mūsų prozos vystymasis žymia dalimi eina nuošaliai nuo didžiųjų pasaulinės literatūros kelių.”(237) Labai panašiai 1948 m. rašė ir Alfonsas Nyka-Niliūnas „Aiduose”: „Mūsų rašytojai visuomet stovėjo per toli nuo didžiųjų pasaulinės literatūros revoliucijų bei srovių, bijodami sušlapti vyžas...”(238) Straipsnio autorius nurodo ir svarbiausias lietuvių beletristikos vegetavimo priežastis: siaurą rašytojų akiratį, parapijinį užsidarymą tradicijos rėmuose, nepakankamą susipažinimą su Vakarų kultūra bei filosofija. Vertindamas Vokietijoje išleistas prozos knygas, jis mato tas pačias spragas ir bėdas. Pavyzdžiais jis laiko Antano Vaičiulaičio, Jurgio Jankaus, Liudo Dovydėno, Pulgio Andriušio, Vinco Ramono prozą, tačiau pasigenda naujų vardų, sveikina „Žvilgsnių” jaunus žmones,” ieškančius naujų kelių ir besistengiančius išaugti į tikrus vakarietiškos kultūros rašytojus.”(239) Tuometinę kelerių metų situaciją vadina prozos krize, siūlydamas keletą būdų tai krizei įveikti. Panašias problemas savo straipsniuose svarstė Juozas Girnius, Antanas Škėma, Julius Kaupas, Algirdas Landsbergis ir kiti. Nyka-Niliūnas savo pastabose kėlė būtinybę „mūsų buitį ir žmogų pavaizduoti visuotinės problematikos šviesoj, praplėsti tematiką ir veikalų apimtį, pakelti mūsų dailiosios prozos formalinę pusę”(240).
Dažnas rašytojas Vokietijoje išleido net po keletą skirtingos tematikos ir turinio, žanro, gana nevienodo meninio lygio knygų, toli gražu ne visiems pavyko vaizduojamai istorijai ar gyvenimo faktui suteikti visuotinesnę prasmę, pakilti virš lokalinių reportažiškai aprašomų ar romantizuojamų realijų.
Vokietijoje keturias knygas išleido Liudas Dovydėnas, kuris buvo pakankamai žinomas jau Lietuvoje. Pirmaisiais metais egzilyje Dovydėnas rašo noveles, kūrinius vaikams. 1948 m. ir 1949 m. pasirodė dvi jo novelių knygos: „Mes ieškome pavasario” ir „Žmonės ant vieškelio”. Pirmojoje knygoje autorius vaizduoja karo blaškomą žmogų, kenčiantį, besikabinantį į gyvenimą, klausiantį ir nerandantį atsakymo. Daugelis rinkinio novelių idiliškai nukelia į paliktąjį Lietuvos kaimą, o ir tose, kuriose vaizduojama žiauri dabartis, Dovydėno žmogus nuolat savo prisiminimais grįžta atgal į paliktąją žemę, tas prisiminimas padeda išgyventi, išlikti, tampa atsvara žiauriai dabarčiai. Knygos „Žmonės ant vieškelio” tekstai yra tarp novelės ir publicistinio reportažo. Reportažiškumą stiprina vietos konkretizavimas, tikslus laiko (nurodant metus, mėnesį, dieną) detalizavimas, veikėjai turi vardus ir pavardes, nuosekliai yra pateikiama daugelio jų gyvenimo istorija. Publicistiškumo įspūdį sustiprina ir nuotraukų iš DP gyvenimo iliustracijos. Visose knygos publicistinėse novelėse Dovydėnas vaizduoja, aprašo išeivių gyvenimo istorijas, dažnai gana tragiškus jų likimus. Daug vietos autorius skiria tuometiniam politiniam, buitiniam, socialiniam DP konteksto vaizdavimui. Beveik kiekvienoje novelėje autorius vaizduoja Dievo Pasmerktojo (taip Dovydėnas vadina svetur gyvenančius lietuvius ir kitų tautybių piliečius) visokeriopai nepalankias gyvenimo sąlygas, bei tremtinio padėties neapibrėžtumą bei netikrumą.” Be to, mums viskas netikra, iš visur pavojai. Mes bijom politrukų, screeningų netikro rytojaus, piktos propagandos, konferencijų, Višinskio, Gromyko, La Guardijos, kelionių į Rytus, UNRR'os globos galo. Ko mes nebijom, kuriam krašte ieškoti draugų?”(241)
Savo publicistinėse novelėse Dovydėnas nuosekliai, dažnai net pernelyg ištęstai pasakoja kokio personažo istoriją. Novelėje „Medalio abi pusės” vaizduojama lietuvio agronomo, patyrusio sovietinę ir nacių okupaciją, išgyvenimai stovykloje. Tai istorija žmogaus, kuris jokiomis sąlygomis neišduoda savo pažiūrų, įsitikinimų. Todėl jam lemta nuolat nukentėti. Novelėje „Grįžimas į tėvynę” pasakojama rusų DP tragedija, kai jie priverstinai verčiami repatrijuoti į tėvynę. Čia Dovydėnas įtaigiai kuria sutirštintas emocijas, kai nenorėdami grįžti tremtiniai žudosi. Novelių pavadinimai taip pat atspindi publicistinę, reportažinę aktualiją.
Nelė Mazalaitė Lietuvoje jau buvo žinoma kaip neoromantinei beletristikos krypčiai atstovaujanti rašytoja, užsirekomendavusi melodramiškomis, dažnai sentimentaliomis meilės istorijomis, bet palankiai vertinama ir skaitytojų, ir kritikos. Vokietijoje 1948 m. Mazalaitė išleido dvi novelių knygas „Apversta valtis” ir „Legendos apie ilgesį”. „Apverstoje valtyje” vaizduoja žmones istorinio laikmečio pervartoje, patiriančius karo baisumus, praradusius gimtinę ir jiems brangius žmones. Dalies rinkinio novelių veiksmas vyksta dar Lietuvoje, novelių tematika dažnai ribojasi sentimentaloka meilės tema, kita novelių dalis nukelia mus į kitą daug žiauresnę, nepavaldžią vieno žmogaus valiai realybę. Tačiau beveik visas rinkinio noveles sieja romantinė nuotaika, legendai, alegorijai būdingas stilius ir kalba. „Legendose apie ilgesį” autorė savo kūrybinėms idėjoms išreikšti pasirenka legendos žanrą, leidžiantį alegorizuoti, pasakojamąjį įvykį, faktą pakelti iki apibendrinančios, universalesnės prasmės. Geriausiai šį Mazalaitės pasirinktąjį žanrą reprezentuoja „Legenda apie nežinomą kareivį”. Šiame neilgame tekste per alegoriją yra išsakoma visa lietuvių tautą ištikusi tragedija. Legendos pradžioje taupiai vienu sakiniu yra nusakomas laikas, žemėje vykstančius įvykius vertina šventieji Petras ir Jurgis. Šventas Jurgis yra pasiunčiamas į žemę parinkti žuvusiojo kario kūno ir atgabenti jį į dangų, nes šventieji dangaus sode nusprendė įrengti Nežinomo kareivio kapą. Jis ieško tinkamo dangui kareivio, tačiau, neranda tinkamo – vienas yra prisiplėšęs svetimo turto, kitas užgrobęs svetimą žemę. Autorė pakiliai ir romantiškai vaizduoja šventojo Jurgio kelionę iš dangaus į žemę. „Žirgas pasileido tokiais dailiais šuoliais, jog vėliau buvo pasakojama žemėje, kad kažkoks vaikutis vieną trumpą metą regėjo danguje nuostabų vaizdą: atrodė, jog keturi mėnuliai šoka mėlyname vandenyje.”(242)
Galų gale po ilgų klajonių žemėje šventasis Jurgis sutinka taip pat simbolinį, sąlygišką personažą: prie apgriuvusių namų ir apdegusio beržo jis pamato akmens paminklą, iš kurio pakyla žmogus, kuris ir yra simbolinis Lietuvos Nežinomas kareivis. Legendos pabaigoje autorė hiperbolizuotai piešia mirties vaizdą. „Mato riteris Jurgis: kapuose ir pagrioviuose, miške ir purvino vandens dugne jis randa žuvusius, kuriuos jis galėtų pasiimti su savim. Tačiau jie guli ramiai, tarsi miegotų, jie laiko taip stipriai apkabinę savo žemę, jog jis nedrįsta jų kelti. Ir jis joja per visą kraštą ir žvalgosi, ir jis regi, kad taika niekuomet nebuvo atėjusi iki čia. – Per gatves ir laukus brenda mirtis ir daro ženklus ant durų. Ji nėra kilni mirtis, nuvedanti iki kapinių su giesme ir žvake, – raudona ir purvinąjį slankioja kaip pasalūnas šuo ir kaip pasiutęs vilkas. [...] Atrodo, mirtis neturi jokio kito užsiėmimo, kaip tik naikinti tos šalies žmones.”(243)
Legenda ir pasibaigia simboline nevilties išraiška. Sugrįžęs į dangų šventasis Petras neatneša Nežinomojo kario, tik pasakoja neviltingus, nusiaubtos po karo žemės įspūdžius. Legenda pabaigiama tokiais šventojo Jurgio žodžiais: „Jeigu Viešpats neparodys greit savo malonės, mes galėsime savo sode palaidoti Nežinomą Tautą.”(244)
Beveik visų knygos novelių veiksmas vyksta ne realiame pasaulyje, o danguje arba susimbolintame žemės pasaulyje. Veikėjai taip pat atitinka tą erdvę: tai šventieji, angelai, vėlės. Mazalaitė stengiasi juos apibendrintai perteikti ir pakelti į alegorijos lygmenį. Novelėje „Legenda apie ilgesį” į dangų patenka mirusiojo iš ilgesio dėl prarastos gimtinės tremtinio vėlė, kurios vienintelis troškimas yra grįžti į žemę, į savąją gimtinę. Dievo valia šis noras išpildomas. Mazalaitės alegorijos ne visada pavykusios, dažnai autorė nueina sentimentaliu pigios patriotikos keliu.
Tris prozos knygas Vokietijoje išleido Juozas Švaistas: du novelių rinkinius (..Rašau sau”, „Siela lagamine”) ir romaną „Paskutinį kartą tave klausiu”. Antrasis novelių rinkinys vaizduoja pilką tremtinio buitį Vokietijos DP stovyklose, kenčiančius ir besiilginčius tėvynės žmones. Romanas vaizduoja okupacijų Lietuvoje metus. Tačiau visos trys knygos meniškai silpnos, dažnai nuslystančius į bulvarinį, melodraminį pasakojimą.
Netikėtu prozininko talentu Vokietijoje sužėrėjo Pulgis Andriušis. Žinomas iš Lietuvos kaip puikus Cervanteso „Don Kichoto” vertėjas, feljetonų ir humoreskų autorius, 1947 m. Andriušis debiutuoja lyrinių apysakų knyga „Anoj pusėj ežero”. Rašytojas nukeli?, savo skaitytoją į Prarastąjį Rojų, paliktą Aukštaitijos kaimą, jis ekspresionistiški lyriškai įtaigiai kuria gamtovaizdį, kuris neatsiejamas nuo žmogaus. Gamta ir žmogus Andriušio prozoje susiję, poetiškai piešiami gamtovaizdžiai subtiliai atliepia žmogaus psichologines jausenas. Visi tiek Vokietijoje, tiek ir vėliau recenzavusieji šią knygą, gyrė ypatingai turtingą, vaizdžią Andriušio kalbą. Jis suranda pačių įvairiausių apibūdinimų aprašomai augalijai ir gyvūnijai pavadinti. „Kažkur tremties kampely atkūręs tėviškės laumžirgius, raguolius, snaudalius, dedešvas, turklius ir katiliukus, Andriušis šitų senų žodžių muzikoj užburia tėvynės ilgesį, kaip koks raganius atšaukia praradimą, įdėdamas atgal į širdį visą už marių likusį kraštą. Ir ne tik pati kaimo tikrovė pas jį atgyja, bet ir jos vientisumas, tapatumas su žmogum.”(245)
Andriušio žmogaus gimimas ir mirtis susiję su gamta, visas devynias knygos noveles sieja Gilio ežeras, miškas, žmogus, pro visa tai praplaukia istoriniai įvykiai. Per peizažą aprašymą, jo detalę autorius siekia atskleisti savo žmogaus sielą, jo nuotaikas, pasaulėjautą. Anoj pusėj ežero fragmentų gamtos ir žmogaus ryšį vaizduojančios frazės skambėjo savo pilkais tonais kaip skalsus lakštingalos balsas nebalsingame lietuviškosios prozos chore. Visiems buvo aišku, kad prabilo naujas ir gaivalingas talentas.”(246) Jau vėliau Australijoje išleistose savo knygose Andriušis tęsė ir plėtojo pirmojoje savo knygoje pradėtas temas.
Vokietijoje, be novelių rinkinio, Andriušis išleido du feljetonų rinkinius: „Ir vis dėlto juokimės” (1946), „Siuntinėlis iš Amerikos” (1947) bei knygą vaikams „Vabalų vestuvės” (1948).
Vokietijoje trimis skirtingų žanrų knygomis debiutuoja Medardas Bavarskas. Jo prozos ir poezijos kūrinių centre žmogaus be tėvynės, praradusio gyvenimo pastovumą, likimas. Pirmasis pasirodo novelių rinkinys „Klajūnas”(1946). Beveik visose novelėse per klajūno įvaizdį parodomas žmogus, netekęs savo tėvynės, be vilties ir be prasmės, blaškomas likimo audrų. Novelės kuriamos daugiau kaip poetiniai vaizdeliai, neturintys išbaigto siužeto, konkrečių veikėjų. Dažnos novelės veikėjas vaizduojamas kelyje, vieškelyje ar kryžkelėje, nežinantis, kuriuo keliu jam pasukti. Atsitiktiniai susitikimai su svetimos žemės žmonėmis, pokalbiai nebesuteikia Bavarsko žmogui džiaugsmo, jis eina vis tolyn ir tolyn. „Užpakaly buvo pažįstami žmonės, geras valgis, nakvynė ir gera širdis. Bet visa tai atrodė tuščia, pigu ir nereikalinga, nors ten, į kur jis ėjo nebuvo nei namų, nei tėvų, nei tėvynės.”(247) Panašia nuotaika ir intonacijom yra persunktos beveik visos novelės. Novelių „Klajūnas”, „Sugrįžimas”, „Paskutinis laiškas” centre išduotos meilės tema, svetimojoje aplinkoje ieškoma prarastos mylimos moters, aprašoma bulvarinė dažniausiai meilės trikampį vaizduojanti istorija, novelėje daug dialogų, tačiau jie ištęsti, neįtaigūs. Bavarsko novelėse žmogaus išgyvenimai, emocijos reiškiamos per tuos pačius klajūno, keleivio motyvus, tačiau tai neįgauna universalesnės prasmės, neįtikina. Jo romanas „Pilkieji namai” (1947) pirmasis lietuvių romanas, išmanas buvo sutiktas gana kritiškai. Romane vaizduojamas žmogaus dvasinio gyvenimo smukimas, tačiau kūriniui trūko psichologinio įtaigos, tremties gyvenimas nepakilo virš stovyklinio buities aprašymų. Bavarsko poezijos rinkinys „Sunkios valandos” (1948) išsakė panašias nevilties ir pasimetimo nuotaikas. Bavarsko debiutas nebuvo sėkmingas, nors jis Vokietijoje išleido tris įvairių žanrų knygas. Šis autorius, kuris Vokietijoje aktyviai reiškėsi ir kaip žurnalistas (redagavo „Tėviškės garsą”, rašė gana daug literatūrinių recenzijų ir kritikos straipsnių), vėliau Amerikoje nebeišleido nė vienos knygos, jo literatūrinis debiutas ir grožinė kūryba sietina tik su Vokietijos laikotarpiu.
Vokietijoje novelių rinkinius dar išleido Vytautas Alantas, Fabijonas Neveravičius, Petras Tarulis, egzilyje jie tęsė Lietuvoje pradėtą savo kūrybos tradiciją. Povilo Abelkio, Prano Alšėno, Laimos Šeštokienės ir daugelio kitų šioje apžvalgoje nepaminėtų autorių smulkiosios prozos knygos susilaukė tam tikro atgarsio spaudoje, dėl kai kurių buvo diskutuojama, kitos liko to meto literatūros lokaliniu faktu.
________________
214 Merkelis A. Mūsų literatūros vaidmuo tremtyje //Mūsų kelias, 1947 07 17. Nr. 29.
215 Aistis J. Klajūnas // Šviesa, 1948. Nr. 5. P. 3.
216 Remiuosi H. Radausko laiškais A. J. Greimui // Metmenys, 1993. Nr. 64. 2
217 Škėma A. 1948 m. literatūriniai ir teatriniai epizodai. // Raštai. T. 3. Chicago, A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1985. P. 291.
218 Nyka-Niliunas A. Palaužtų sparnų poezija // Nyka-Niliūnas A. Temos ir variacijos. Vilnius, Baltos lankos, 1996. P. 170.
219 J. G. Miliušis. [Grinius J.] Svetimuose kalnuose paklydus // Žiburiai, 1946 04 13. Nr. 15. P. 4.
220 J. B. [Brazaitis Juozas] Fausto Kiršos „Tolumos”// Aidai, 1948. Nr. 14. P. 232.
221 Kaupas J. Jaunieji mūsų poetai // J. Kaupas. Raštai, Chicago, A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1997. P. 244.
222 Nagys H. Lapkričio naktys. Freiburg, 1946. P. 50.
223 Ibid. P. 54.
224 Ibid. P. 75.
225 Bavarskas M. H. Nagio poetinis kelias //Tėviškės garsas, 1947 07 17. P. 5.
226 Šilbajoris R. Šviesos versmių beieškant: Henriko Nagio poezija // R. Šilbajoris. Netekties ženklai. Vilnius, Vaga, 1992. P. 309.
227 A. Nyka-Niliūnas. Praradimo simfonijos. Tūbingcn, Patria, 1946. P. 110.
228 Mekas J. Post seriptum // Mekas J. Semeniškių idilės. Rcminiscensijos. Vilnius, Balto.; lankos, 1997. P. 9.
229 Nyka-Niliūnas A. Žvilgsnių proza ir poezija // Temos ir variacijos. Vilnius Baltos lankos, 1996. P. 255.
230 Spaudoje vykusios diskusijos yra aptartos šio darbo antrajame skyriuje.
231 Kubilius V. Lietuviškas avangardizmas // Kubilius V. XX amžiaus literatūra. Vilnius,
1995. P. 238.
232 Ibid.
233 Kaupas J. Individualizmas ir visuomeniškumas lietuvių literatūroje Iii. Kaupas. Raštai. Chicago, A. Mackaus knygų leidimo fondas, 1997. P. 429.
234 J. Jankaus laiškas darbo autorei 1995 07 25.
235 Ibid.
236 Kcblys K. Romanas išeivijoje // Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. (redagavo K. Bradūnas). Chicago, Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1968. P. 111.
237 Radauskas H. Naujas lietuvių beletristas // Radauskas ( sudarė G. Viliūnas). Vilnius, Baltos lankos, 1994. P. 163.
238 L. M. | A. Nyka-Niliūnas]. Pastabos apie mūsų dailiąją prozą // Aidai, 1948. Nr.-13. P. 182.
239 Ibid.
240 Ibid.
241 Dovydėnas L. Žmonės ant vieškelio. Ingolstadt, 1949. P. 173.
242 Mazalaitė N. Legendos apie ilgesį. Frciburg, P. Abelkio knygų leidykla, 1948. P. 88.
243 Ibid. P 91.
244 Ibid.
245 Šilbajoris R. Lietuviška novelė // Lietuvių literatūra svetur 1945-1967. (redagavo K. Bradūnas). Chicago, Į laisvę fondas lietuviškai kultūrai ugdyti, 1968. P. 228.
246 Nyka-Niliūnas A. Pulgis Andriušis dar kartą grįžta į kaimą // A. Nyka-Niliūnas. Temos ir variacijos. Vilnius, Baltos lankos, 1996. P. 189.
247 Bavarskas M. Klajūnas. Schweinfurt, J. Šlajaus leidykla, 1946. P. 11.
Dalia Kuizinienė. Lietuvių kultūrinis gyvenimas Vakarų Europoje 1945-1950 metais. Rašytojų draugijos veikla, kultūrinė spauda, literatūros debiutai. V.: Versus aureus, 2003.
Kuiziniene_virselis