Braziūnas Vladas. LĖMEILĖMEILĖMEILĖ. - V.: Vaga, 2002.
Vlado Braziūno eilės dabartinės poezijos padangėje yra beveik neperskaitomas hieroglifas. Koks nors jaunuolis, išaugęs ir išugdytas „diskonų“ vakarėliuose, jei ir ieškotų šioje poezijos knygoje teksto dainai – nieko panaudotino nesurastų. O atrodytų, kad knyga, sprendžiant iš jos pavadinimo, yra apie meilę bei lemtį. Tai jau šis tas, pirmasis pagyrimas knygai ir Braziūno eilėms, nes visi žinome, kokius tekstus jaunimėlis dabar renkasi arba kuria savo dainoms. Jau iš pirmų rinkinio eilėraščių aišku, kad tekstai dainoms netinka. Ritmika ir rimas – lyg ir tvarka, tačiau visa kita – neįkandama, nesuprantama, tarytum be minties. Toks tekstų skaitytojas, ilgai nedvejojęs, mes knygą į šalį, taip išreikšdamas nedviprasmišką savo nuomonę. Žinom, kad yra žmonių ir kitaip skaitančių eilėraštį, publikaciją, knygą. Vienas kitas gal mėgina ir įsiskaityti, įsigilinti, pasiaiškinti, gal net patirti skaitymo, supratimo ir estetinio potyrio džiaugsmą. Tokiems lėtapėdžiams recenzijos apie jų skaitomas knygas gal ir nereikalingos – nei juos įtikinsi, nei perkalbėsi – jie patys yra ir recenzentai, ir vertintojai. Taigi šis tekstas, matyt, skirtas ir ne jiems. Kam tada? Na, visų pirma pačiam knygos autoriui, jo draugams ir pavydiems poezijos pameistriams, skaitytojams, norintiems pasitikrinti savo sveikatą, autoriaus susapnuotoms palydovėms, medžiuose sutūpusioms protėvių vėlėms, kurios tik stebi, bet recenzijų neskaito. Nagi, laikykis, Vladai, prieš save ir visą šią šutvę...
Kalbą norėtųsi pradėt apie laiką, kaip, iš kur ir kurlink jis teka per eilėraščio vaizdiniją, kaip ateitis, praeitis ir dabartis įrėmina tekste eilėraščio „aš“. Visą šią sudėtingą klausimo konstrukciją išsyk, palengvinant sau užduotį, reikėtų redukuoti, išbraukiant ateities dėmenį. Braziūno poezijoje nėra būsimojo laiko. Ji kaip senų rąstų troba pakrypusi praeities pusėn. Visa, kas ateina į jo eilėraštį, daugiausia yra „antikvaras“, kuris dabarties šviesoje dar greičiau nyksta. Tų senienų fiksavimas ir liudijimas yra poeto, stanislavskiškai sakant, „antuždavinis“. O iš praeities ataidi begalės labai vertingų eilėraščiui dalykų. Visų pirma – sodrus leksikos klodas su tarmybėmis, gyva žodžio faktūros pajauta, tautosakos elementais, teisingu, neišmoktu kalbos jausmu bei subtilia visų šių „senienų“ stilizacija. Beskaitydamas eilėraštį dažnusyk pajunti, kad jis tarytum nėra pabaigtas, taip ir neatsiritęs į dabartį, o jo pabaiga įstrigusi kaži kokiame prosenelio ar senelės laike su visom tai epochai būdingom detalėm: grabnyčiom, gėlėtom skarelėm, maldom, giesmėm ir raudom. Be abejo, tai turinti savo faktūrą, kvapą ir vaizdą literatūros medžiaga. Dabartis poetui nepasiūlo tokių raiškių tropų. Gal todėl, rašydamas viename eilėraštyje apie Pašilaičius, jis yra silpnas ir lengvai pažeidžiamas. Miesto tikrovė, ritmas ir laikas jo poetikoje yra neadaptuoti svetimkūniai. Norom nenorom čia ima pirštis mintis palyginti skirtingų kartų poetų pasaulėjautas. Tarkim, dažno Martinaičio eilėraščio emocinė ašis yra negrįžtamai pradingę Kalnujai. Sakytum, kaimiečio sentimentai, kai civilizacijos volas ritasi ne tik per kokią pakelės gyvenvietę, bet per ištisas kultūras ir civilizacijas. Martinaitį gelbėjo groteskas ir graudi ironija, kad sunaikinta gyvensenos sankloda taptų prarasto laiko ir vertybių metafora. Vienas besijuokdamas, kitas susigraudinęs Kukutį suvokė kaip išvirkščią, tačiau labai savą, prarastą egzistencijos dalį. Norėjau pasakyti, kad ir Braziūnas yra tos pačios lazdos galą įsikibęs, tik kiek kitaip. Tai poetas, nesugebantis ironizuoti ir juoktis iš to, kas skauda. Jo laikas atiteka pagal visiems žinomą blogėjančią trajektoriją iš Aukso amžiaus į Pragarą (dabartį).Tačiau yra ir kitas, ne būtasis kartinis laikas – tekantis beveik mitiniu ritmu ar srove. Tai būtasis dažninis. Pro jo erčią ateina metų laikų kaita, žolynai, augalija, paukščiai ir varlės su savo veisimosi bei apmirimo ir mirties apologija. Šioje paradigmoje yra ir žvaigždžių bei žvaigždynų blausus dangaus „pripėdavimas“, amžinos pasakos ir mitai. Tačiau yra ir, sakyčiau, klaida – tas laikas teka tarytum pats sau, eilėraščio subjektas šioje kosmovartoje yra tik kaip stebėtojas, įsipareigojęs gal kaip žaliasis, gal kaip etnografas, žodynininkas ar tautosakos rinkėjas, o ne kaip veikiantis asmuo, mėginantis ręsti savo tvarką.
Kitaip tariant, eilėraščio asmuo dažniausiai yra aprašinėjantis medituotojas – veiksmus daro kiti arba jiems kas nors atsitinka – kasdienybės darbai, įvykiai, dažniau – mirtis. Būtų dramatiška, jei tai būtų tavo giminė ar artimas draugas. Poetas ir turėtų savo eilėraščio personažą padaryti tavo artimu arba gimine. Tačiau Braziūnui nedažnai tai pavyksta. Manding, pirmoji bėda yra ta, kad nėra sukuriama eilėraščio situacija. Kitaip tariant, eilėraštis pradedamas su dramaturgine klaida, iš kurios neišsisuksi nei gražia metafora, nei tylia metonimija. Galiu pacituoti bet kurį eilėraštį, atsivertęs kaip kokią mergaičių būrimo knygą, pvz.:
sužeistas vėjas
laukai plytėjo plyni
ir daug buvo vietos vėjam
aidėjo vėjai šulny
ir dienos ilgėjo
žemė kaip šunio skūra
skambi, ir skambios viršūnės
kybo ramiam vakare
andai paleistas šūvis
(p. 26)
Gerai. Sužeistas vėjas yra mūsų pasakų ir mitų personažas, jį gražiai buvo aprašęs Greimas, interpretuodamas Aušrinės mitą. O kas skaitė mitus apie jį, pasakas, Greimą? Vėjas, beje, buvo sužeistas peiliu, bet ne tai svarbu. Kur šiame eilėraštyje yra asmuo, kaip jis prikaustytas prie laiko, kokia pradžios situacija ir kur viso šio aštuoneilio drama? Visai nenoriu kritikuoti Braziūno poezijos, bet, kadangi būrimu iškrito toks eilėraštis, turiu pasakyti, ką apie tokį manau. Be abejo, kalbama apie pavasarį, nes ilgėja dienos, teisingai dar pasakyta apie sudžiūvusią žemę, bet padaryta ir klaida – nepasakyta, kas šį skurdų pavasario peizažą stebi, kas ten šaudosi – ar miško broliai, ar brakonieriai. Jei eilėraštis būtų prišvartuotas prie ano ar šio laiko iškalbinga detale, galėčiau suprasti, apie ką čia kalbama. Jei pats eilėraščio subjektas eitų kaži ką nušauti ar nusišauti, būtų dar aiškiau, tačiau jau buvo sakyta, kad jis yra pasyvus, kaip ir dauguma Lietuvos poetų. Čia beveik reikalingas ekskursas į šalį. Dauguma iš jų manė ir tebemano, kad geriausia poza eilėraščiui yra nutūpti šalia kokio nors įvykio, apmąstyti jį, pajausti savo sielos stygomis ir aprašyti, tačiau iš visos šios strategijos smelkiasi ne kas kita, o tik savigaila. Kad eilėraštis būtų įtaigus savo dramaturgija, ne tik žodžiai turi kabintis vienas į kitą, bet ir pats eilėraščio asmuo ką nors veikti: man visai nesvarbu – statyti ar griauti. Kai jis veikia – tampa įdomus, nes kuria dialogą su dabartim, tavim ir tavo tikrove. Monologiškas personažas tarytum nori atstumti tave tolyn: nesupranti – tai ir ne tavo reikalas. Bepostringaudamas gal šiek tiek nuvažiavau į kelkraštį, bet norisi pasakyti, ko iš poezijos norisi. Braziūnas gal supras, kad toks šnekėjimas yra ne visai apie jo knygą, o apie visa, kas nūdien eiliuotu žodžiu mėginama pasakyti. Išties, šis poetas nenusižengia beveik jokioms taisyklėms, kurios nėra surašytos kaip kokia poezijos Konstitucija. Ir ačiū Dievui, kad nesurašytos. Tačiau... Skaityti Braziūno eiles yra nenupasakojamai sunku. Grįšiu prie to, nuo ko pradėjau. Jo poezijos neišdainuosi, aktoriniu balsu nelabai ir paskaitysi – gal prieš miegą kaip kokią piliulę nurysi po vieną kitą eilėraštį. Sprangūs ir klampūs, rupūžiokai. Gali būt, kad čia be reikalo aušinu burną – jei poetas eilėraščiais taikė į tokį savo kraštietį, kuriam sklandžiai jo parašymai „lenda“, tai pataikė tiesiai į vyzdį, bet jei taikė į kaži ką kitą, tai gal aš nebuvau su juo supažindintas. Eilėraščiai teisingi ir sklandūs, į tą „kūdrą“ ar mūrą adatos neįbesi – beveik viskas teisinga nuo A iki Z, bet sykiu ir nuobodu, nors pasikabink. Negelbsti nė žaidimai homonimais, aliteracijomis, asonansais, nė tas tradicinis aukštaitiškas graudis. Stovim prieš mūsų laiko paradoksą: vienas geriausių dabarties poetų, bet jo eilių niekas nesimokys atmintinai. Nenuostabu (laikas gal pats taip patvarko) – gal nebesimokys ir Strazdo, Vienažindžio, Baranausko, Maironio, Binkio, Brazdžionio, Nagio, Nykos-Niliūno, Gedos (kiškio paguoda). Išmirs semantikos ir semiotikos „specai“, sunyks Tatulos slėnio tarmė – nebeliks kam ir skaityti.
Viena vertus, egzistuoja iliuzija, kad eilėraščiais galima išsaugoti tai, kas nesugrįžtamai pasmerkta nykti: tarmė, papročiai, nusistovėjusios etikos taisyklės, kultūra, supratimas, kas gražu, o kas ne, motyvacija, kodėl vis dar čia, o antra vertus – žirniai į sieną.
Marselis Proustas mėgino susigrąžinti prarastą laiką. Jam buvo kur kas paprasčiau – prisiminti vaikystę, gražias jaunystės moteris, pyragėlį, gudobeles, nes tūkstantmetė kultūros istorija slinko savo vaga savin įsupusi visa. O mums lieka tiktai tikėtis, kad istorija bent skylėtu savo skvernu paliestų plinkančias galvas. Donkichotiška yra priešintis būtajam dažniniam laikui, kaip ir malūno sparnams:
neišklibusią vėžę vis gilino ratas į rudenį
taip jau radom, va taip ir palikti reikės
kariliuoja tik ąžuolo lapas ir nieko ant svieto nebudina
suledės ir skambės vidury nebylios tamsaties
(eil. karilionas , p. 105)
7md
2002 04 26