Algimantas Baltakis. Žvirblių žiemavietė: eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.
Daug kas priklauso nuo požiūrio kampo. Štai makaronai kartais atrodo kaip maisto produktas, kartais – kaip kirmėlių gniutulas, o kartais – kaip mylimosios plaukai. Jie skanūs gali būti tik pirmuoju atveju.
Galimas ir atvirkščias variantas, turintis komplimento savybių. “Tavo plaukai – kaip spagečiai, kaip iš žaizdos styrančios kirmėlaitės, kaip pailgėję kaktuso spygliai,” – sakau savo pažįstamai. Jai nepatinka. Nors tai – absoliuti tiesa. Nors ji mėgsta komplimentus. Žinoma, nenuoširdžius.
Arba štai saulėlydis. Kiek ditirambų, kiek patetikos, kiek seilių sulaukė šis esą gražus ir iškalbingas gamtos reiškinys. O jūs atidžiai pažvelkite į viršų. Na, ir ką matote? Mėlynę, sakysite. Dangų, ištarsite. Debesų tiltus, poetizuosite. Pažįstamas toks požūrio kampas. Vulgarokas, sakyčiau.
O aš pažiūriu į viršų ir ką gi pamatau? Ogi subinę. Platų dangaus užpakalį su didžiule saulės skyle. Man net geriau, kažkaip linksmiau pasidaro, kai žinau, kad gyvename pasaulyje, į kurį dangus yra nuolat atsukęs savo sėdynę.
Tada posakis “jaučiuosi kaip šiknoj” atrodo visai teisingas. Tada visai suprantamos tampa mūsų dabartinio gyvenimo problemos, nelaimės ir absurdai. Juk ar gali būti gerai tiems, kurie visą savo gyvenimą praleidžia veidu į subinę? Juk ar gali būti laimingi tie, kurie sėdynei gieda ditirambus?
Jeigu dangus – platus užpakalis, tai vakarais jis kenčia nuo hemorojaus. Jis skausmingai pratrysta pro paraudonijusią skylę, o tada užsimauna kelnes. Mes einame miegoti, nes negalime pakęsti gyvenimo be į mus atsuktos šiknos. Tradicinis požiūris čia įžvelgtų saulėlydį ir, žinoma, jį susietų su senatve, su gyvenimo saulėlydžiu.
O kas yra senatvė? Ta pati sėdynės skylė, gyvenimo saulėtryda, kuri, priklausomai nuo požiūrio kampo, gali atrodyti graži, išmintinga arba juokinga. Statistika, jeigu statistika galima vadinti gyvenimo stebėjimą, liudija, kad dažniausiai ji yra juokinga.
Ar nejuokinga yra senutė, per visą sausakimšo autobuso ilgį besiirianti į priekį? Ar nejuokingi yra dantys vandens stiklinėje? Ar nejuokingai atrodo septyniasdešimtmetis, santuokos rūmuose už parankės vedantis didžiakrūtę aštuoniolikmetę? O ar nejuokinga, kad visa tai gresia visiems, neišskiriant ir tavęs?
“Žinoma,/ jau nebe taip,/ jau nebe tiek.// Bet – vis tiek.// Rūpi./ Nors tu ką...” – tai Algimanto Baltakio eilėraštis “Esminis instinktas” iš naujausios jo knygos “Žvirblių žiemavietė”. Jeigu tai parašyčiau aš ar koks tūlas septyniolikmetis, jūs tokį poetinį išsiliejimą pavadintumėt marazmu. Bet kai tai rašo visai neseniai 75-metį atšventęs žmogus, darosi pasiutusiai juokinga. Na, gal dar šiek tiek graudu. Bet dėl graudumo kaltas ne kas kitas, tik amžiams kelnes užsimauti besiruošiantis dangaus užpakalis, kurio skylė pasisukusi vakarop.
Nežinau, ar tai yra blogai, tačiau jeigu jau taip yra, tai tebūnie, bet A.Baltakio knygos spynai atrakinti neradau jokio kito rakto, tik garbų amžių. Eilėraščių forma, dėstymas – kuklus, nepuošnus, kaip sakoma, tiesiai šviesiai. Tai gan tiksliai apibūdino Romualdas Granauskas, kalbėdamas apie savo turtingo stiliaus virtimą sausu. “Senatvėje užpakaliui kieta”, – tikino šis garbaus amžiaus prozininkas. Kaip matote, sėdynė šiais laikais – visagalė, ji net gali lemti stiliaus pokyčius.
A.Baltakio eilėraščių personažo savijauta – “kaip šiknoj”. Ypač tai jaučiasi skaitant skyrius, skirtus nusižudžiusiam sūnui ar mirusiam autoriaus bičiuliui – bosnių poetui Izetui Sarajličiui. “Žvirblių žiemavietės” eilėraščių erotizmas – jeigu susijęs ne su subine, tai su prie jos prilipusia atauga (“...ir nuo šalčio tavo paukštukas taps mažas/ bet jį bandysiu atšildyti savo delne”). O tiesioginių senatvės ir mirties motyvų knygoje knibždėte knibžda (“Bet ir nerimas auga:/ gal ta paukštė/ man gieda/ paskutinį kartą?..”). Tik, deja, jie dažniausiai neįgauna metafizinių ar visuotinumo dimensijų.
Saulėtrydos poetika, kitaip tariant. Nors, kaip minėjau pradžioje, daug kas priklauso nuo požiūrio kampo.
Gintaro lašai, 2005-02-23