Dalia Jazukevičiūtė. Labiausiai dainuojamas poetas (Algimantas Baltakis, 2006)

baltakis_algimantas_fotoNe kiekvienas lietuvis, užstalėje su draugais plėšdamas graudžią dainą "Iškirsk visą girią, ką nori - daryk, tik mažą pušelę, maldauju, palik", žino, kad šios dainos žodžiai parašyti poeto Algimanto Baltakio. Poetas jau įpratęs, jog dešimtys jo eilėraščių yra dainuojami, ir nepyksta, kad jie virsta "liaudies dainomis". "Tik pykstu, kai žodžius iškraipo, - sako poetas, prieš savaitę atšventęs savo septyniasdešimt šeštąjį gimtadienį. - Tą ypač mėgsta daryti kai kurie "popso" atlikėjai. Taip atsitiko su "Boružėle septyntaške", bet bylinėtis dėl to nesiruošiau. Tiesą sakant, šis eilėraštis man uždirbo daugiausiai pinigų, kai tapo mobiliųjų melodija. O štai "Hiperbolė", dainuodama mano vadinamąjį sklerotikų himną "Aš viską viską užmiršau" ir kitas dainas, elgėsi labai padoriai ir profesionaliai. Mano eilėraščius dainuoja Stasys Povilaitis, Neda, Gintarė Karaliūnaitė, Veronika, "Vairas" ir net Rytis Cicinas... Et, visų nesuminėsi. Gerai tai, kad autoriaus teisių paisoma ir aš už savo dainuojamus eilėraščius užsidirbu antrąją pensiją... Už naujausią savo eilėraščių knygą gavau honoraro vos 600 litų... Argi tai užmokestis už kelerių metų darbą? O kai "Hiperbolė" į savo albumą įdėjo tris mano dainas, gavau keturis kartus daugiau"...

Kalbamės su poetu jo namuose. Kambarys pilnas knygų ir paveikslų. Už lango poeto numylėtas ir aprašytas Varnų kalnas, nors tik retas žino, kad toks kalnas Antakalnyje yra. "Ir aš pats būčiau nežinojęs, kokio kalno papėdėje gyvenu, - juokiasi pašnekovas. – Poetas Albinas Žukauskas papasakojo. Jis senas vilnietis, puikiai pažinojęs miestą, daug įdomybių apie Vilnių man pripasakojęs... Kadaise čia buvo zoologijos sodas, sunaikintas per karą. Aš ir pats Antakalnyje gyvenu jau pusę šimto metų. Didelį butą pasikeičiau į mažesnį, bet džiaugiuosi likęs Antakalnyje, kur viskas pažįstama, viskas sava. Ir kapinės čia pat, kuriose ir mudu su žmona atgulsime. Šalia sūnaus Sauliaus..."

2000 m. poetą ištiko be galo skaudi nelaimė: iš gyvenimo savo noru pasitraukė jo keturiasdešimtmetis sūnus - žinomas restauratorius Saulius Baltakis. Jis restauravo gražiąsias Rašytojų sąjungos pastato duris, daug dirbo Arkikatedroje atkuriant Šv. Kazimiero koplyčią, buvo atsidavęs savo meistrystei medžio drožėjas, mylėjo gyvenimą. "Aš nenujaučiau, kad taip gali atsitikti. Man tai buvo perkūnas iš giedro dangaus, - neslepia pokalbininkas. - Maniau, nebekalbėsiu, neberašysiu, nebesijuoksiu niekados. Bet skausmas buvo per didelis, kad išlaikyčiau jį savyje. Parašiau eilėraščių ciklą, skirtą sūnui".

Eilėraštyje "Ruduo be tavęs" poetas rašė: "Tavo neatliktos ir liks/ Dvi priedermės, dvi pamatinės:/ Dingai vaikų neužauginęs/ Ir nepalaidojęs tėvų.../..."

Norėjo būti chemiku

Poetas gimė 1930 metų vasario 16 dieną Leliūnuose. Jo tėvas Jurgis Baltakis buvo vargonininkas, mokėjo groti visokiais muzikos instrumentais. Šeimoje augo septyni vaikai. "Nemaža vargo patyrėme. Dažnai kraustėmės iš vietos į vietą, - pasakojo poetas. – Galiausiai atsidūrėme Kaune. Neramūs pokario laikai. Mano tėvas buvo "liaudies priešas". Du kartus sėdėjo kalėjime. Aš mokiausi Kauno berniukų gimnazijoje. Turėjome nuostabią chemijos mokytoją, kuri mokėjo "užvesti" vaikus visokiais įdomiais eksperimentais, todėl aš svajojau būti chemiku. Chemijos studijuoti nuėjo bent pusė mano bendraklasių. Bet aš taip pat ir rašiau. Esu išsaugojęs savo bloknotėlius su eilėraščiais, datuotais 1944 metais. Mano lietuvių kalbos mokytoja vertino mano rašinius. Man bebaigiant mokyklą, ji nuėjo pas mano tėvus ir pasakė, kad aš turįs vykti į Vilnių studijuoti literatūros. Mokyklą baigiau aukso medaliu. Įstojau į universiteto Filologijos fakultetą.

Studijų metais poetas Vytautas Rudokas be mano žinios paėmė pluoštelį mano eilių ir atidavė "Pergalės" redakcijai. Sužinojau apie pirmąją savo publikaciją iš pažįstamo gatvėje. Neturėjau pinigų žurnalui nusipirkti, tai tas pažįstamas pats man jį ir nupirko. Buvau priblokštas. Bet atsiliepimai buvo geri. Įsidrąsinau ir pradėjau eiles spausdinti".

Vasario 16 diena poetui visada dviguba šventė – Nepriklausomybės diena ir gimtadienis. Vasario 16-ąją jis gavo ir Riterio kryžių iš šalies prezidento rankų. Juokauja, kad jam labai patinka šio apdovanojimo pavadinimas – malonu pasijausti tituluotu riteriu.

Niekada poetas nebuvo pamiršęs savo gimtinės Leliūnų. Visada rašė ir rašo eilėraščius, prisimindamas vaikystės laikus. O ne taip seniai Leliūnams rašytojas atidavė dar vieną tikrai įsimintiną duoklę - pats parengė ir išleido knygą "Mes iš Leliūnų parapijos". "Didžiuojuosi ja labiau nei kitomis savo knygomis, - sako dvidešimties poezijos knygų autorius, meiliai glostydamas savo tėviškės istorijos viršelį. - Tai buvo išties milžiniškas darbas. Teko daug dirbti, tikslinti archyvinius duomenis, ieškoti senosiose nuotraukose išlikusių žmonių vardų. Pačiam teko rūpintis ir leidyba, ir finansavimo paieškomis. Bet dabar esu laimingas ją turėdamas".

Ypač A.Baltakį išgarsino rinktinė "Požeminės upės", už kurią jam buvo skirta respublikinė literatūros premija, vėliau knyga "Velnio tiltas", kurioje poetui pavyko, nors ir užmaskuotai, perteikti Lietuvos pokario tragizmą, trėmimus. "Buvau pats garsiausias po "Velnio tiltų", - prisimena poetas. – Prisimenu sausakimšas sales. Jeigu kokiame nors skaitymų vakare pamatydavau bent porą tuščių kėdžių – tai jau blogai, įžeidimas... Tokie buvo laikai. Žmonės labai daug skaitė poezijos, pirko knygų. Tiražai buvo milžiniški. Užtat dabar labai atlaidžiai žiūriu į savo ar kito kokio kūrėjo populiarumą. Viskas laikina".

Kautynės su A.Bloku

Daug savo gyvenimo dienų ir naktų poetas atidavė ir vertimams. Prisimena, kaip grafikas Stasys Krasauskas jam papasakojo, jog žurnalas "Junost" atmetė jo gero bičiulio rusų poeto Roberto Roždestvenskio poemą "Rekviem", ir pasiūlė išversti. "Stasys sakė: "Gelbėkim Roždestvenskį. Tu išversk, aš nupiešiu iliustracijas ir išleisim knygą". Aš ir sutikau, - prisimena A.Baltakis. – Viskas ėjo kaip sviestu patepta - S.Krasauskas nupiešė nuostabias iliustracijas, knygą išleidom be kliūčių, labai įdomios formos. R.Roždestvenskis buvo sužavėtas. Susidraugavome, užsimezgė ilgametė draugystė".

Klausiamas, kaip ryžosi versti Aleksandrą Bloką, rodos, tolimą savo poetikai, sako, kad buvo įdomu perprasti kitą sistemą. "Sėdėjau po šešiolika valandų. Surūkydavau po keturis cigarečių pakelius per parą. Ėmiausi versti ne tik A.Bloko eilėraščius, bet ir lyrines dramas, poemas. Ir patrūkau... Sustojo širdis, - pasakoja poetas. – Nežinau, kiek laiko išbuvau be sąmonės, bet gydytojas, jau tada, kai mano sveikata taisėsi, pasakė man, jog išgyvenau klinikinę mirtį. Aš prisimenu tik tiek, kad pradingti buvo visai malonu. Nė trupučio nebaisu. O kai atsibudau, ėmė piktumas, kad mane visaip tąso ir bado švirkštais. Vienas bičiulis vėliau juokavo, kad Baltakį pribaigė Blokas... Ligoninėje pragulėjau apie pusantro mėnesio... Bet savo darbą vis tiek atlikau. Bloką išverčiau".

Su širdgėla A.Baltakis prisimena savo bičiulio S.Krasausko, iliustravusio net keturias jo poezijos knygas, ankstyvą mirtį. S.Krasauskas, vienas įstabiausių Lietuvos grafikų, mirė keturiasdešimt aštuonerių susirgęs gerklės vėžiu.

Poetas be galo ilgai gali pasakoti apie "Neringos" laikus. Garsiojoje "Neringos" kavinėje, kurios interjerą sukūrė garsūs architektai broliai Algimantas ir Vytautas

Nasvyčiai, sovietmečiu rinkdavosi dailininkai, rašytojai, poetai. A.Baltakio kompanija buvo grafikas S.Krasauskas, skulptorius Kostas Bogdanas, poetai Alfonsas Maldonis, Justinas Marcinkevičius ir kt. "Turėjome savo mėgstamus staliukus "Neringoje". Ten ir pietavome, ir vakarojome, ir šventes švęsdavome. Čia gimdavo ir aibės kūrybinių sumanymų. Aišku, nemaža ir siausta. Ne vieną honorarą esu "Neringoje" praūžęs.

Bet praėjus trejiems metams po S.Krasausko mirties man irgi buvo įtarta ta pati liga. Ta pati medikė ir diagnozavo. Baisiausiai nusigandau, kai pirmą kartą krauju atsikosėjau. Siuntė operuotis... Bet aš dar pasitariau su kitu gydytoju, geru savo pažįstamu. Jis man pasakė: "Po operacijos tu liksi be balso. Esi toks plepys, juk numirsi be balso. O jeigu tau išties vėžys, vis tiek jokia operacija neišgelbės". Aš operacijos atsisakiau. Nuvažiavau į Palangą. Atsisveikinti su jūra... Ten sutikau rašytoją Vidmantę Jasukaitytę, kuri buvo susižavėjusi visokiais ekstrasensiniais dalykais. Ji man sako: "Žinau, kad tu niekuo netiki, bet leisk man palaikyti kartą per dieną rankas ant tavo kaklo". Aš sutikau. Jos rankos iš tiesų skleidė kažin kokį nepaprastą karštį... Pasijutau geriau. Grįžau namo. Paskui man tiesiog pabodo laukti mirties. Ir aš pradėjau gyventi. Tiesa, mečiau rūkyti, o pakeliui ir gerti. Juk kai išgeri, tuoj cigaretės griebiesi... Ir išbuvau aš visiškas abstinentas aštuoniolika metų. Iki sūnaus mirties".

Redaktoriavimo ypatumai

Nuo 1964 metų didžiausiu A.Baltakio rūpesčiu buvo svarbiausias Rašytojų sąjungos mėnraštis "Pergalė". Į vyriausiuosius redaktorius jį rekomendavo poetas Eduardas Mieželaitis. "Iš karto manęs nepatvirtino. Juk mano tėvas buvo kalėjęs, du motinos broliai emigravę į JAV, - prisimena pašnekovas. – Tris numerius pasirašiau "laikinai einantis". Vėliau vis dėlto patvirtino. Įdomūs ir sunkūs buvo mano redaktoriavimo laikai. Nebuvo nė vieno numerio, kad "Glavlite" nestrigtų. Jau reikia į spaustuvės mašinas kišti, o "prižiūrėtojai" jį dar tebelaiko. Gauti pylos buvo kasdienybė. Bet mokėjome nuo jų atsipirkti. Žinojome - būtina įdėti "baidyklę", kad cenzoriai it kokie žvirbliai nesulestų to, kas mums svarbiausia. Kas ta "baidyklė", manau, aiškinti nereikia".

1976 metais "Pergalės" redaktorius vis dėlto pailso. Po Romo Kalantos susideginimo kultūros prievaizdai dar labiau veržles užveržė. Išėjo, nusprendęs atsidėti vien kūrybiniam darbui. Bet rašyti nesisekė... Anot poeto, prisidėjo tas keistasis amžiaus tarpsnis: keturiasdešimtmetis – nuo jaunystės nutolai, prie senatvės nepripratai. Prarado tėviškę, mirė keletas artimų žmonių... "Išgyvenau ilgiausią nerašymo pauzę, buvo labai sunku, - sako poetas. – Bet ir ta pauzė išsisėmė". Po dvejų metų pertraukos eilėraščiai sugrįžo pas poetą, o pats poetas sugrįžo į "Pergalę". Iš pradžių tik pavaduotoju, o vėliau ir vėl tapo vyriausiuoju redaktoriumi.

Antrą redaktoriavimą A.Baltakis prisimena labai gyvai: artėjo labai dideli gyvenimo pokyčiai - Sąjūdis. 1988 metais "Pergalė" paskelbė Antano Miškinio "Psalmes", parašytas lageriuose. Tai buvo milžiniškas literatūrinis, o galbūt ir politinis įvykis. "Žmonės dar visko bijojo. Ypač tie, kurie buvo skaudžiai nukentėję sovietmečiu, - prisimena pašnekovas. – Nuėjau pas A.Miškinio žmoną Aleksandrą prašyti eilėraščių. Ji išsigando, sako nieko nelikę... Parodžiau jai eilėraščius, rašytus A.Miškinio ant lagerinių cemento maišų skutelių. Sakau, mes žinom, kad Antanas tobulino eilėraščius, jeigu neduosite kitų, skelbsime šituos... Ji davė pluoštelį, po dienos kitos dar kitą, po savaitės - dar keletą. Mat jie buvo išslapstyti pas žmones, Aleksandra pamažėle juos susirinko... Tokios baimės kaustomi gyveno žmonės. "Pergalėje" išspausdinome ir Dalios Grinkevičiūtės "Lietuviai prie Laptevų jūros". Šiuos prisiminimus mums atnešė rašytojas Kazys Saja. Jų autorė jau buvo mirusi. Tąsyk "Pergalės" tiražas siekė 25 tūkstančius egzempliorių ir buvo kaipmat išgraibstytas".

Šiandien gyvybingumo ir optimizmo poetui galima tik pavydėti. Jis sako visiškai nesijaučiąs užmirštas ar atstumtas, kaip mėgsta padejuoti ne vienas jo kartos rašytojas. Vos spėja suktis. Šiemet išspausdino dvi poezijos knygas – "Mudviejų pusryčiai" ir "Žvirblių žiemavietė". Niekada neatsisako vykti į susitikimus su skaitytojais, jo pilna literatūriniuose vakaruose, jis visada šmaikštus, visada "baltakiškas"... Atsiverčiu jo naują knygą ir perskaitau iš vidurio trumputį eilėraštį, kuris vadinasi "Esminis instinktas": "Žinoma, jau nebe taip,/ jau nebe tiek. Bet – vis tiek./ Rūpi. Nors tu ką"... Regis, šiose eilutėse slypi visa nepasidavusio senatvei poeto gyvastis.

Veidas, 2006 02 23