beresnevicius_pabeges_dvarasberesnevicius_pabeges_dvaras

 

       APIE VIENĄ TOKĮ

       Kažkas vaikšto po namus, toks liesas. Gestikuliuoja, Čiaudėja, rėkauja. Galiausiai pradingsta.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS PARKRITO IR APALPO

       Vienas žmogus netyčia parkrito ir apalpo, o apalpęs pastebėjo, kad jo kojos yra nepaprasto ilgumo; viena siekė Paryžių, o antroji šlavė padanges. Deja – vos tik tai pastebėjęs, jis taip pat pradingo suvisam.

 
       APIE ŽMOGŲ IR ROPĘ

       Kitas toks žmogus išėjo į lauką ropių rauti; jis rovė tas ropes ir rovė, o viena ropė jam galiausiai prisipažino, kad ji yra užburta karalaitė.
       Tas žmogus taip susijaudino, kad net pradėjo verkti iš laimės. Jis laistė tą ropę ir visaip su ja kalbėjosi, o ropė užaugo ir ištekėjo už tokio princo, o tą žmogų pakvietė į vestuves pabroliu.

 
       APIE ŽMOGŲ SU DALGIU ANT PETIES

       Vienas toks žmogus susipyko su visais draugais ir pavirto akacija, idant juos įskaudintų, bet draugai iš jo visaip tyčiojosi ir kalbėjo, kad jis esąs tik beržas svyruonėlis ir jokia akacija, tai tada tas žmogus nusiėmė nuo peties dalgį ir savo draugus ilgai vaikė miškais ir kloniais ir galiausiai gerai juos pamokė.

 
       APIE ŽMOGŲ, PAKILUSĮ Į ORĄ

       Vienas žmogus priėjo prie kito žmogaus ir tyliai į ausį jam pasakė tokį žodį, ir jie abu akimirksniu pakilo į orą ir nuskrido; tą žodį netyčiom išgirdo maža mergaitė; ištarė jį patyliukais ir taip pat nuskrido; nei tų žmonių, nei mergaitės niekas daugiau nebematė, o žodis tas buvo GZI.

 
       APIE ŽMOGŲ, PAGAVUSĮ ŠĮ BEI TĄ

       Kitas toks žmogus sugavo žvėrį, katiną ir paukštį; tačiau tuoj pat visi trys pabėgo, nes tas žmogus dviem rankom negalėjo jų visų nulaikyti; o tada tas žmogus viskuo nusivylė ir dėl kompanijos taip pat pabėgo, tačiau pikti to žmogaus draugai jį sugavo ir kaip bėglį pasodino į belangę.

 
       APIE DU ĮSIMYLĖJĖLIUS

       Vienas žmogus pabučiavo savo mylimąją ir, geriau įsižiūrėjęs, pamatė, kokia ji graži; tada jis pabučiavo ją dar sykį; ir mylimoji įsižiūrėjusi paregėjo, kad tas žmogus labai gražus, ir pabučiavo jį net du kartus iš eilės, o tas žmogus suprato, kad dabar savo mylimąją turi pabučiuoti keturis kartus, ne mažiau, o jo mylimoji jam atsakė penkiais bučiniais, o jis nutarė ją pabučiuoti šešiskart, ir taip jie ėmė bučiuotis ir bučiuotis, kol viena tokia geroji fėja, kurią sužavėjo tų žmonių meilė, su burtų pagalba užkėlė juodu ant aukštos uolos, kad jie ten laimingai gyventų; ir tada ta geroji fėja nuėjo namo, o tiedu įsimylėjėliai ir dabar ten sėdi, tik labai plūstasi, nes negali nulipti.

 
       APIE ŽMOGŲ, PATYRUSĮ NUOSKAUDĄ

       Kitas toks žmogus patyrė nuoskaudą ir priėjo prie savo dėdės, norėdamas pasiguosti, tačiau tas dėdė kaipmat nugriuvo; tada tas žmogus nuėjo pasiguosti medžiui, bet šis nuvyto ir nususo, tada tas žmogus nubėgo pasiguosti Saulutei, o ta užgeso.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS BANDĖ MĄSTYTI

       Dar toks žmogus sėdėjo ant tokio daikto, o po to susimąstė ir iš jo neliko nė šlapios vietos, o tas daiktas nuėjo sau.

 
       APIE TOKĮ ŽMOGŲ, ARABĄ

       Vienas toks arabas priėjo prie palmės ir jau norėjo į tą palmę įlipti, bet palmėje sėdėjo tokia beždžionė, tai tas arabas nuėjo nuo tos palmės.

 
       APIE ŽMOGŲ IR MEŠKĄ

       Vienas toks žmogus ėjo miško takeliu, tik staiga tą žmogų pagavo meška, tačiau kaip tik tą akimirką pakilo baisus viesulas ir jau būtų nunešęs tą žmogų; laimei, jis spėjo įsikibti į meškos gaurus ir viesulas jį nunešė visiškai netoli, iki tokio kalnelio.

 
       APIE ŽMOGŲ IR JO DRAUGĄ

       Vienas toks žmogus turėjo draugą, bet sykį pamatė, kad jo draugas pasibaidė ir ėmė lėkti miškais, kalnais ir kloniais, ir nors tas žmogus tuo vaizdu susižavėjo, jis nutarė daugiau niekada nebeturėti draugų.

 
       APIE ŽMOGŲ IR PEMPĘ

       Kitas toks žmogus ėjo miško takeliu ir pamatė pempę, tačiau ta pempė taip tą žmogų sugraudino, kad tas žmogus tesugebėjo pasakyti: „Ak tu pempe, pempe“, ir tą pačią akimirką prasmego skradžiai žemę.

 
       APIE DAR VIENĄ ŽMOGŲ IR PEMPĘ

       Dar vienas žmogus taip pat ėjo miško takeliu, kol pamatė pempę; tas žmogus taip pat susigraudino ir apsiverkęs teištarė; „Ak tu, pempe pempe“, o ta pempė ėmė ir prasmego skradžiai žemę.

 
       APIE TREČIĄ ŽMOGŲ IR PEMPĘ

       Pempės vaizdas sugraudino ir trečią žmogų, tačiau tas žmogus iš graudulio tą pempę suvalgė ir tą pačią akimirką netikėtai pavirto oposumu, jį pagavo medžiotojas ir parnešė žmonai lauktuvių, o ta žmona prasmego skradžiai žemę su visu oposumu.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS PURTĖ MEDĮ

       Vienas žmogus pribėgo prie tokio medžio ir kad ims jį purtyti, kad ims! Ir tik po gero laiko tas žmogus suprato, kad jis purtė ne tą medį, o visai ką kita!

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS NEPURTĖ MEDŽIO

       Tačiau kitas žmogus pribėgo prie stalo, pačiupo pieštuką ir ant lapo pripiešė visokių baisybių, todėl geriau jis jau būtų purtęs medį.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS BUVO LABAI TYRAS

       Vienas toks žmogus buvo toks tyras, kad per jį buvo galima kiaurai matyti, o jo tyrumas buvo toks, jog kiaurai persišviesdavo to žmogaus drabužiai, ir jo pažįstami labai apgailestavo, kad tas žmogus nėra moteris.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS NUKENTĖJO PER SAVO SMALSUMĄ

       Vienas toks žmogus išgirdo labai įdomų garsą ir nuėjo pasižiūrėti, kas tą garsą skleidžia, o nuėjęs pamatė tą garsą skleidžiantį policininką, o tas policininkas tą žmogų labai aprėkė ir sudavė jam lazdele. Šitaip tas žmogus nukentėjo per savo smalsumą.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS NUĖJO PAMIEGOTI

       Vienas žmogus nuėjo pamiegoti ir taip giliai užmigo, kad atsibudęs pastebėjo, jog yra nugrimzdęs į patį vandenyno dugną ir pro jį plaukioja visokios lydekos, o vardas to žmogaus buvo Aleksandras.

 
       APIE ŽMOGŲ IR KRUOPAS

       Vienas toks žmogus per neatsargumą išsivirė kruopų; jų išėjo tiek daug, kad tas žmogus, dalį jų suvalgęs, neištvėrė ir parkrito; po to atsikėlė, dar šiek tiek pavalgė ir vėl parkrito; tada suprato, kad tų kruopų jam nepavyks suvalgyti, išėjo į laukus bei miškus ir ten apsigyveno, mito šaknelėmis, dažnai verkė ir labai bijojo pareiti namo, kur stovėjo kruopų dubenėlis, o bijojo visai be reikalo, nes tas kruopas jau buvo suvalgiusi tokia žiurkė.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS ĮBRIDO Į UPĘ

       Vienas žmogus įbrido į tokią upę, o ta upė buvo tokia srauni, kad pagavo tą žmogų, parsigriovė ir nusinešė, o nunešė jį net į Kiniją, kur jį išgriebė iš vandens ir liepė būti chunveibinu; tas žmogus neturėjo kur dėtis ir, kaip buvo liepta, tapo chunveibinu; tačiau visada, kai tik chunveibinaudamas užeidavo kokį upelį, brisdavo į jį, laukdamas, gal srovė nuneš atgal, namo, tačiau to neįvyko; tą žmogų jo draugai chunveibinai praminė Pu Fu Bjao, o tai reiškia „Draugas, atvykęs srauniuoju upokšniu iš tolimųjų kraštų prisidėti prie Trijų gvazdikų revoliucijos būrio skyriaus Sanj provincijoje“; į istoriją tas žmogus įėjo kaip garsaus posakio autorius – juk būtent jis išrado posakį: „Dukart į tą pačią upę neįbrisi“, klaidingai priskiriamą vienam graikui.

 
       APIE TAI, KAIP ATSIRADO HERMOPOLIS

       Ėjo toks žmogus, vardu C., kuris buvo rūstus, labai piktas, iš jo lūpų kampučių dribo putos, jos liejosi į upelius, upeliai liejosi į upes, upės įtekėdavo į jūrą, o palei žiotis statė miestus; vieną tokį pavadino Hermopoliu.

 
       APIE APSIRIKIMĄ, RENKANTIS PROFESIJĄ

       Buvo toks siuvėjas, jis nutarė pasistatyti vėjo malūną ir statė dvejus metus ir dvi dienas; po to papūtė vėjas, siuvėjas įsikibo į malūno sparnus, gerai įsisiūbavo, įsisupo ir pasileido skristi; tačiau niekaip negalėjo nusileisti; iš pradžių jis nustebo, o paskui ėmė graužtis, o jau skrisdamas virš Kaspijos jūros, apimtas nevilties, jis pamanė, kad verčiau būtų gimęs televizijos diktoriumi.

 
       APIE BAISIĄ TOKIO ŽMOGAUS KELIONĘ

       Toks žmogus nuvyko į Arabiją; jis tenai matė tokį didelį puplaiškį, kad net negalėjo jo apeiti, ir visas suprakaitavęs bei apšašęs grįžo namo.

 
       APIE VIENĄ TOKI ŽMOGŲ

       Buvo toks žmogus, o vardas jo buvo Chcipalkinas, ir dėl tokio jo vardo niekas nenorėjo su tuo žmogumi draugauti, tik jam dėl to visaip priekaištaudavo, ir tas Chcipalkinas nenoromis tapo atsiskyrėliu, apsigyveno žeminėje, daug meditavo ir meldėsi, tačiau ir tada jo niekas nesuprato ir laikė Chcipalkiną partizanu.

 
       APIE KITĄ TOKĮ ŽMOGŲ

       Kitas toks žmogus apsilankė Markučiuose, ten matė puškiną ir ilgai jį gaudė, bet puškinas Subačiaus gatve pabėgo ir dingo didmiesčio džiunglėse, tada tas žmogus nuėjo į vaivą, ten iš liūdesio atsigėrė degtinės, o tada pamatė du puškinus, po to tris ir keturis, puškinai jį pagavo ir nebepaleido; nuo tos dienos tas žmogus vaikšto drauge su aštuoniasdešimt trimis puškinais; jie visi vos sutelpa į troleibusą ir važinėdami labai barasi.

 
       APIE ATSITIKIMĄ PARKE

       Žmogus, vardu H., sėdėjo parke ant suolelio, sėdėjo vis labiau ir labiau, sėdėjo ir sėdėjo, o po to griuvo nuo to suolelio, ir jo kritimas buvo baisus, sudrebėjo žemė, medžiai suošė, pakilo didžiulis vėjas, žmogus, vardu H., prasmego, o pro prasivėrusią skylę buvo galima įžiūrėti Australiją; matėsi, kaip iš ten smalsiai žiūrėjo kengūra.

 
       APIE ŽMOGŲ IR KIŠKUTĮ

       Vienas toks žmogus pamatė kiškutį, ir tas kiškutis buvo toks gražus, kad žmogus neapsikentęs ėmė jį glostyti ir visaip glamonėti, bet kiškutis ūmai pridergė tam žmogui į sterble, įkando į nosį ir pabėgo, o tada tasai žmogus praregėjo, kad tai buvo ne kiškutis, o baisus drakonas, ir tą supratęs ėmė prašyti pažįstamų, idant nuo šiol jį vadintų Jurgiu.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS ĮLIPO Į MEDĮ

       Kartą toks žmogus įlipo į medį ir norėjo savo mylimajai nuskinti Mėnulį; tačiau už bausmę jį apniko utėlės, ir tasai žmogus baisiai kasydamasis nukrito ant žemės, o jo mylimoji išbarė jį už nevalyvumą ir paliko.

 
       APIE ŽMOGŲ, KURIS MOKĖJO PAUKŠČIŲ KALBĄ

       Buvo toks žmogus, kuris suprato paukščių kalbą ir nesunkiai susikalbėdavo su kuosomis, tačiau atsitiko taip, kad jo kalbos ėmė nebesuprasti žmonės ir vieną kartą neapsikentę pasodino tą žmogų į belangę, ir kuosos labai iš jo juokėsi.

 
       APIE TAI, KAIP VIENAS ŽMOGUS SUSIPYKO SU KATINU

       Vienas toks žmogus susipyko su savo katinu, o jiedu abu labai mėgo kavą, ir tas žmogus vis virdavo ir virdavo kavą, o katinas pribėgęs iš pykčio ją išgerdavo, ir žmogus nespėdavo jos nė paragauti, ir greitu laiku tas žmogus mirė iš troškulio.

 
       APIE TAI, KAIP VIENAS ŽMOGUS PRAKEIKĖ SAVO GERUMĄ

       Buvo toks žmogus, vardu Obzlmauskas, kuris kartą nusipirko blyną, tačiau blynas pasirodė labai karštas, ir jis tą blyną trumpam atidavė elgetoms, kad tie elgetos tą blyną kiek pauostytų, o elgetos tą blyną kaipmat sudraskė į smulkius šmotelius ir suvalgė, todėl tam žmogui beliko prakeikti savo gerumą.

 
       APIE GATVIŲ MUSELĘ

       Buvo toks žmogus, vardu Dubeltuvka, jis buvo garsus tuo, kad jį nuolat pervažiuodavo troleibusai; šis žmogus labai dėl to pykdavo, vydavosi kiekvieną tokį troleibusą ir grasindavo jam kumštele, o tie, kurie važiuodavo troleibusu, gardžiai iš to žmogaus juokdavosi, tačiau ilgainiui jis visiems nusibodo, ir dėl to žmogaus įkyrumo jį praminė „Gatvių musele“, o jis vis bėgdavo paskui troleibusą, sakydamas „aš jums parodysiu“, o tie, kurie važiuodavo troleibusu, juo netikėdavo, kol vieną dieną jis visus juos sukandžiojo iki mėlynumo ir visi keleiviai sunkiai susirgo; nuo to laiko atsirado garsus priežodis: „Troleibusu važiuok, bet ir Gatvių muselės neužmiršk“.

       Beresnevičius, Gintaras. Pabėgęs dvaras: esė, romanas. – Vilnius: LRS leidykla, 2005.