Vaidotas Daunys (1958–1995) – poetas, eseistas, kultūros veikėjas, tragiškai žuvęs Vingio parke 1995-aisiais, per Pasaulio lietuvių sporto žaidynių atidarymą. Mokėsi Kaune, vėliau Vilniaus universitete studijavo lietuvių kalbą ir literatūrą. Pirmieji V. Daunio eilėraščiai periodikoje pasirodė 1967 m., kai jam tebuvo devyneri. 1983 m. žurnale „Nemunas“ pasirodė V. Daunio eilėraščių ciklas „Metų laikai“, vėliau tapęs pagrindu to paties pavadinimo pirmajai poeto knygai. 1985-1989 m. rengė ir redagavo almanachą „Veidai“, kuriame siekė suvienyti pradedančiuosius poetus, prozininkus, kritikus, muzikus, filosofus. Buvo išleisti 5 almanacho numeriai. 1988 m. įkūrė meno kultūros žurnalą „Krantai”, kuris sujungė įvairius meno žanrus ir tapo ryškiu atgimstančios lietuvių kultūros reiškiniu. Be „Metų laikų“, V. Daunys išleido ir esė knygą „Vilnius. Vardas ir žodis“ (1993). Po mirties išleista esė knyga „Šeštoji diena“, rinktinė „Kelio ženklai“ ir knyga „Pastoviųjų vertybių versmė“. Rašytojo Vaidoto Daunio 50-osioms gimimo metinėms paminėti 2008 m. išleista jo straipsnių, pokalbių, esė knyga „Kūrybos karalystės šviesa“. V. Daunys buvo renesansiškai plačių interesų žmogus, labiau reiškęsis kaip interpretatorius, ideologas ir telkėjas negu kūrėjas. „V. Daunio poezija dinamiška, subtiliai fiksuojanti praeinančią akimirką. Vidinis žmogaus pasaulis – tai realybės projekcija, tikrovės formų transformacijos ir variacijos. Daiktų kontūrai dengiami snaigių uždangos, šviesos, rūko. Pasaulio formų nepatvarumas puikiai atskleidžiamas eilėraščių stilistika – metaforos įsiterpia viena į kitą, nėra jokios ribos tarp atskirų įvaizdžių: jie visi susilieja eilėraštyje, rinkinyje. Perskaičius atmintyje lieka skiemenų, žodžių dvelksmas. Nieko konkretaus“ (Jūratė Baranova).