Accessibility Tools

VORATINKLIS

Būk sveikas! Tavo
           sielą neša vėjas.
Voratinklį
           baltų lengvų dienų,
Kurį taip tyliai
           numezgė rugsėjis,
Tiktai ne tau,
           o vėjui dovanų.

Ir tau negaila
           sielos padėvėtos.
Prabėgusios.
           Laimingos. Apgautos.
Tau ištisas
           pasaulis pasilieka.
Grąžinamas.
           Nežinomas. Ne toks.

 

Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.




FRAGMENTAI APIE LAIMĘ

I. IR NIEKAS NESIKARTOS

minties judesys ir žvilgsnis
           ir akys kitokios keistos
iš vakar niekur pareisi
           ir niekas nesikartos
tik tavo balsas įskilęs
           kaip gaila sako taip tyliai
visos benamės kartos
           (benamės savo namuos)

kasdienių švenčių paraduose
           kažką atrodo praradome
kažkokį atspalvį alsų
           pamiršom drebantį balsą
jis sako kad bučinys
           tai sielų susiglaudimas
ne kūnų nutryptas slenkstis
           (kitaip neverta ir stengtis)

mes šypsomės tylim gražūs
           o girdim byrantį laiką
o regim stovintį vaiką
           už sodo baltos tvoros
jo akys mylimos keistos
           bet mums negrįžt nepareiti
iš vakar vasaros tos
           (ir niekas nesikartos)

 

II. UŽ PILKO GYVENIMO GROTŲ

mielasis tau tik atrodo
           kad tu gražiai gyveni
bijok išeiti iš proto
pabusk saldžiam vandeny
kai gieda paukščiai raibi
           (prisiminimų glėby)

kol švyti vasaros ugnys
           kol mus bučiuoja pasaulis
nugrimzti į patį dugną
iš ten žiūrėti į saulę
birželio mėnesį žavų
           (netikros ašaros tavo)

už pilko gyvenimo grotų
           ant kasdienybės kėdės
rytoj išeisi iš proto
ir kas tave palydės
sukūrei pasaulį naują
           (iš seno kūno ir kraujo)

 

III. ŽIEMA TAVE NUSIVES

nereikia nieko iš naujo
           tiktai negrįžt atgalios
motulė žiema pavilios
sustingo kūnas ir kraujas
ant sniego baltos krūtinės
           (ir akys akys ledinės)

tiktai negirdėti žodžių
           raudonų juodų baltų
tiktai visai neatrodyt
ir eiti eiti ratu
šypsosis veidai ištinę
           (geriau nebūtų pažinę)

palauk pailsėk pabūk dar
           jau supasi tavo laivas
o laikas vandenis plukdo
o balsas sako kaip gaila
žiema tave nusives
           (ji taip norėjo tavęs)

 

IV. TENAI KUR SAULĖ ŽEMAI

kiekvienąkart prisiminsi
           ir tavo širdis sustos
bus veidas tavo nelinksmas
o žvilgsnis prarastas toks
tikėjai viską užmirši
           (o viskas kyla į viršų)

sesuo lietuje ir vėjy
           kaip tu kuo tu esi
tu mus palieki praskrieji
lengvam salsvam liūdesy
kvieti į rudens pavėsį
           (visi tenai pailsėsim)

ten mūsų visų tėvynė
           tenai kur saulė žemai
ten laiko vanduo ledinis
tu lauki mūsų tenai
mes kylam šnarame skriejam
           (lyg lapai gelsvi rugsėjo)

 

V. ĮBRISK Į VANDENĮ LĖTĄ

įbrisk į vandenį lėtą
           ir leiskis leiskis žemyn
tokiom užverktom akim
           toksai visų apgailėtas
tau saulė mirusi šviečia
tau groja sena plokštelė
           (o tuščias tolimas kelias)

jus veda per sodną į priekį
           tik miegas saldus ir linksmas
sapnuos visi susitinkat
           ir savo sielas paliekat
jus neša ir nuneša miegas
jums lengva tuščia ir gera
           (o jums atrodo gyvenat)

nykesnis kasdien lyg filme
           pasaulis atrodys nelauktas
pabudęs jo nepažinsi
           šypsosi tyliai ir tingiai
ir nesuprasi apgautas
norėjai dangų pasiekt
           (dabar jau viskas vis tiek)

 
VI. DANGAU ANT RUDENIO ŽEMĖS

dangau ant rudenio žemės
           rugsėjo aukštas dangau
vis tiek nelinksmas sutemęs
prie savo širdies priglausk
tu tolsti dangau žvaigždėtas
           (o mes pasiliekame vietoj)

tokios tai meilės norėjai
           dėvėtos girtos bukos
dabar tu mylėsi vėją
ir vėjas tave paguos
rudens nakties vidury
           (tu liūdną laišką kuri)

gyventi dirbti tylėti
           ilgėtis dienos kitos
skarelė tavo gėlėta
o veidas nelinksmas toks
mes skaitome tavo laiškus
           (dangus žvaigždėtas ir aiškus)

 
VII. EPILOGAS

paukšti iš mano girios
           noriu tavęs paklausti
gyvas esu ar miręs
kylantis tolstantis paukšti
ašaros tau netinka
           (tu atrodai juokingas)

paukšti jei supranti
           žaislas esi nelaisvas
žaislas ir tavo širdis
tavo meilė tik žaislas
ką tu jauti krūtinėj
           (paukšti mano gimtinės)

jeigu atskrisi paukšti
           giesmę dar pakartok
pilną liūdesio džiaugsmo
giesmę girios gimtos
apsikabinkime paukšti
           (laikas kelia į aukštį)

 

Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.




ŽODŽIAI GYVENTI

eini taip tyliai
           niekieno gatve
kur buvę sodai
           supasi nuobodžiai
ten tavo rožės
           žiūri į tave
ir tavo žodžiai
           kalba tavo žodžiams

dabar tu sielos
           žūstančiam laive
kai nori broliui
           draugui pasiguosti
tik žodžių bangos
           rieda per tave
ir nuo blakstienų
           ritasi per skruostus

yra diena kai
           norisi gyvent
gyventi rodos
           mirti o gyventi
tik žodžiai godžiai
           žiūri į tave
jie žino ta diena
           nebūna šiandien

 

Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.




TRIPTIKAS

I

Ten tolimos virpančios liepsnos,
           jų mėlynos skraistės neaiškios
Akimirką uždengia daiktus
           banguojančiu spindesiu baltu,
Ir jau neapčiuopiamuos bruožuos
           kažkas negrąžinamai dingsta,
Ir juodas nemirštantis varnas
           iš lėto linguoja pavargęs
Skaidrėjančioj medžio viršūnėj
           aukštai tarp žiedų daugiaspalvių,
Ir keistas regėjimas draikos –
           auksinis, išblukęs, neaiškus –
Lyg dvasios plevenančios vaiskios
           prie veido nelinksmos palinksta,
O mėlynas atšvaitas liūdnas
           trapiuos krištoliniuos sparnuos
Nežemišku ilgesiu šaltu
           sušvinta už tavo blakstienų...

 
II

Dienų spindesys iškilmingas
           ties tavo pradingusiais miestais,
Kai grįžtančios dienos laimingos
           lyg potvynių vandenys vėsūs
Paliečia ir vėl pro pirštus
           į tolimą dugną nuplaukia,
Kai dar neregėta šviesa,
           užliejanti krantą smėlėtą,
Lėtai suplasnoja sparnais
           ir tyliai į vandenį krinta,
Ir nuostabos pilnas šešėlis
           negarsiai lengvai atsidūsta,
Ir virpantys atgarsiai švelnūs
           iš lėto sustingsta ir blėsta,
Lyg tas trumpalaikis ir greitas
           grakštus spindesys palaimingas,
Lyg ta apgaulinga šviesa,
           jos žaismas netikras, netikras...

 
III

Tas dieviškas, keistas, neilgas
           švytėjimas vėl jumyse
Taip nuostabiai atspalvių saulėm
           dar žaidžia ir kinta iš lėto,
Dar glostote veidą taip švelniai
           ir retkarčiais tyliai bučiuojat,
O jūsų migloti šešėliai
           nutolusio laiko pasauliuos
Plevena ir skrieja be garso
           dienų spindesy stebuklingam,
Ir jūsų nuslystančiuos žvilgsniuos
           ties laiko ir saulės riba
Nejudrios, neryškios figūros
           sušvinta ir vėlei išeina,
Ir stebi nematančios akys,
           visai abejingos, bespalvės,
Kaip mes lyg šešėliai pakylam
           ir tolstam, nutolstam, nueinam...

 

Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.




SENTIMENTAI

I. PROLOGAS

bemiegę naktį
           paklausyk širdies
plakimo tokio
           lėto tokio keisto
tylių tyliausio
           niekas negirdės
net jei labai
           arti tavęs prieitų

toliau vėliau
           giliau save paslėpk
neišsiduok
           alsavimą sulaikęs
klausyk kaip nyksta
           valandos perniek
kaip tyliai tyliai
           veltui byra laikas

 
II. SAPNUOK GYVENK

pilkėja temsta
           vėsta spalio oras
lyg vynas veikia
           lėtą tavo širdį
pažvelk žemai
           žemai prie tavo kojų
priglus tiktai
           rudenės žolės girtos

bučiuokimės
           nors mūsų lūpos šaltos
kad ir vėlus
           sulytas laikas eina
apšvieski mėnuo
           tik rankas iškeltas
į spindinčią
           žaislinę mūsų laimę

sapnuok save
           tenai kur tu nebūsi
kur susilieja
           skęsta mūsų žingsniai
sapnuok gyvenk
           ir jeigu tu pabusi
iš ko mane
           o aš tave pažinsiu

 
III. KELIONĖ

ką žada tau
           kelionė laimę naują
dažytą meilę
           rausvą žydrą aklą
jau tavo sielą
           neviltis šienauja
jos gražios rankos
           gniaužia tavo kaklą

spyruoklę tavo
           prisuka paleidžia
mielasis mano
           varganas keleivi
matytum koks
           juokingas tavo veidas
tolyn tolyn
           jau plaukia tavo laivas

tik tau kely
           giedos sušalę paukščiai
ir jų sparnai
           bus nuostabiai raibi
ir kils žiema
           į begalinį aukštį
o tu miegosi
           jos šaltam glėby

 

IV. ŽIEMA

palaiminti
           žiemos sulaukę sieloj
nepasiklydę
           soduose rudens
miegą lyg medžiai
           gruodžio mėnesienoj
jie negyvena
           laukia kol gyvens

ir tu žinau
           visai neapsidžiaugsi
kai tavo veidą
           jos sparnai palies
tik prisiglausi
           baugščiai tarsi paukštis
lyg paukštis
           iš pražuvusios šalies

pasiilsėk
           gyvensime iš naujo
žydėsime
           melsvai baltuos snieguos
kol tyliai tyliai
           srūva šaltas kraujas
tikėk tylėk
           galvok šypsok miegok

 

V. EPILOGAS

ir vėl naktis
           sustos apsidairys
be praeities
           kuri išnyko greitai
tau liko vienas
           mirksnis dabartis
ir ateitis
           kurios sulaukti reikia

tave vilios
           tau ties gražias rankas
mojuos sakys
           tai mes tave mylėję
neišsiduok
           nebėk neišsigąsk
prieik arčiau
           tenai tiktai šešėliai

gesink šviesas
           lėtai užmerk akis
klausyk kaip sunkiai
           plaka mūsų širdys
visus užklos
           išbalusi naktis
kaip gaila jos
           nematom ir negirdim

 

Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.




IR AŠ, IR TU

Ir aš, ir tu
           ir mes, ir jūs, mielieji,
Tik įvardžiais,
           tik įvaizdžiais pavirsim.
Prie žodžių lyg
           prie rožių prisišlieję,
Bylosime,
           bijosime į viršų.

Tuščiai, kvailai
           išblėsime lyg tiesos,
Lyg debesys,
           šaltieji ir pilkieji.
Vabzdžių būriais
           plasnosime į šviesą,
Dienos nakty –
           tai mes, menki lėkėjai.

Tylos nutrūkus
           siūlui tartum garsui,
Sustosim, rūmų
           rūbų atsisakę.
Nei žodžių, ak,
           nei rožių neištarsim,
Ir gal tada
           pamilsime vienatvę!

 

Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.




KASDIENĖ MEILĖ

Žinok, tai meilė
           baudžia mus be meilės.
Kai ji pro stiklą
           žvelgia tau į veidą,
Įsižiūrėk,
           jos akys jau nemeilios.
Jos pilkos akys
           visko neatleidžia.

Gerai, kad jai
           nereikia tavo žodžių.
Praeidama
           ji tyliai liečia plaukus.
Kokia graži
           ji mums visiems atrodo,
Visiems, kurie
           tos meilės nebelaukia.

Kaip greitai bėga,
           rieda laiko ratas.
Minučių smėlis
           tau tarp pirštų teka.
Kasdienės meilės,
           tos, nelyg sveikatos,
Norėtų tas,
           kuris jau jos neteko.

 

Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.




TAU

Tik tau, kuris gyveni
           visai nežinomoj gatvėj,
Žmogau, dienos šuliny,
Paskendęs savo vienatvėj,
Žmogau, tarp žmonių visų,
           ar tau nebūna baisu –
Kasdien pro mus praeini,
           o niekas tavęs nemato.

O tu tikiesi nubust,
           nors laukia tavęs kasryt
Tik tuščias tamsus kambarys,
Trūksmingas tavo alsavimas,
Nemirksinčios išplėstos akys,
           nubusk iš gyvenimo savo,
Tik vakaras dairosi aklas,
           ir tu žinai – tai ne sapnas.

Žmogau, kuris gyveni,
           lyg eitum per ištemptą vielą,
Giliam dienos šuliny,
Visai nežinomoj gatvėj,
Ant veido mylimo mielo –
           gražesnis tau nei vienatvė –
Suspindęs vakarą vėlų –
           kažkas – šviesa ar šešėlis...

 

Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.




K V A R T O L Ė

I. ĮVADAS

nedaug jau nedaug prašau
kad neišprotėčiau rašau
todėl ir dabar sakau
tikriausiai sau o ne tau

nevykęs tas mūsų gyvenimas
lyg žvakės tamsoj plevenimas
beprasmis todėl besvoris
beskonis vanduo ir oras

tu stovi vidur aikštės
tu stovi vidur bjaurasties
gražios puošnios melagingos
vidur pilkumos nuodingos

visur bujoja ir žydi
šleikšti netiesos neteisybė
ir niekas nuo jos neapsaugo
ji veši ir klesti ir auga

apykreivės melo kojos
o jis į priekį šokuoja
narvelyje mūsų jaunystės –
ne jūrų kiaulytė – kiaulystė

ne varna kranksi ant stogo
garsiakalbis springdamas moko
į šviesią ateitį žengti
gyventi ir sočiai žvengti

sustok kol gali sustoti
pakilk jei gali atsistoti
sulaužytais dvasios kaulais
braškėk protestuok prieš apgaulę

ar miręs sėdėk ant kėdės
ir niekas nepastebės
koks šaltas esi ir baltas
koks kvailas ir koks nekaltas

tu visko norėtum norėti
o dienos jau byra pro rėtį
jų purvas pavirs į grožį
apaugęs mintim ir žodžiais

aš nieko neužmiršau
kad neišprotėčiau rašau
todėl ir todėl sakau
– meilė yra ne tau

 

II. SUSTOJIMAS

tenai yra sustojimas
mažytė menka stotelė
kiekvieno kiekvieno Tramvajaus
tai bandymas išsilaikyti
neriedant pirmyn nei atgal
kol snaudžia Didysis Konduktorius
kol Mūsų Vairuotojas tyli
tai mažas ramybės momentas
kuris ir yra ir nėra
jis baigiasi vos prasidėjęs
jis niekam nieko neatneša
nei laisvės nei priklausomybės
jis viską paverčia ašarom
kurios kol byra kol rieda
kol sūrios kol šiltos yra
tikriausiai gili beprasmybė
bet tai ir yra gyvenimas
ir ten yra sustojimas

 

III. RONDO

sudie sakau praeitie
tau nieko netrūksta tik laimės
mažytės sėkmės kasdieninės
priglusčiau prie tavo krūtinės
bet tu manimi netikėk
saldi pamiršta praeitie
ir tau melavau pro ašaras
dabar jau viskas beprasmiška

gyvenam mirštam nedrąsiai
negirdimas mūsų labas
kada aš tave surasiu
žolele sidabriškais lapais

tu augale mano gerasis
gyvenime vaiskiai melsvasis
priglusčiau prie tavo krūtinės
esi tu man paskutinis
kai viskas eina perniek
sudie sakau praeitie
tik tu manimi netikėk

tau trūksta trupinio laimės

 

IV. GYVENK

gyvenk kol vasara gera
tave vadina
jinai stora todėl tyra
todėl vaidina

gyvenk tada kai pražydės
gėlė vaškuolė
kai žolėje linksmai barškės
marga barškuolė

pakelk akis tave praris
dangaus mėlynė
ir tau po kojomis nukris
žolių milinė

tave sutiks tik nesijuok
gėlių šarados
tu savo sielą pasipuošk
jau greit paradas

Degėsys, Liutauras. Tai naktis: Eilėraščiai. – Vilnius: Vaga, 1990.