Gražina Cieškaitė. Eilėraščiai iš knygos „ANTGAMTĖJE KLAJOJANTI ŠVIESA“ (2002)

***
Atspindėtas dangus mėnesienoje veidrodžiu tapo,
rojaus sodų šviesa nusileido ant angelo kapo –
ir bekūniai dievai iš senovės šventovių žiūrėjo,
kaip žmonijos vaizduotės akli tvariniai, nužydėję
mitologinės saulės – tarytumei kosminės auros,
arba juodosios skylės, visatoje dieviškai kiauros,
kai dangus atspindėtas – jis veidrodžiu amžinu tapo
ir nukrito žvaigžde ant pražilusio kūdikio kapo.

***
Būties tamsa yra juoda kaip vynas,
ir jį nūnai su pranašais išgėręs
išvydai tu: auksinis vynuogynas
rugpjūčio naktį amžinybėj žėri
nelyg kadaise mylimosios kūnas,
užbūręs kaip dvasia minties valdovą,
išvydusį: virš jo baltos karūnos
susitvenkė mirtis lemtingai kovai.

***
Iš proto einanti žiauri tikrovė,
vienatvėje šviesa, o nepamiršiu
sapnų lemtingai amžinų: prieš srovę
naktis judėjo, sudrumstė paviršių
ir atspindį širdies, į tamsa kritus
tenai, kur tavo kūną tarsi bangą
jaučiau per naktį, kol išaušo rytas
vienatvei mano prieš beribį dangų.

Tyla iš tylos

Kaip tyla iš tylos – muzika iš garsų begalybės.
Metafiziniai žodžių vargonai, filosofiniai dydžiai,
kuriuose pažinimo akmuo ar tavoji galva... Tu neši
nematomą karūną – tarytum pasaulis baigiasi su tavimi,
o alkanasis, taip trokšti valdyti...
Visa jūsų padermė persmelkta šito šėtoniško noro,
kaip moteris gimdyti geidžia – tu žudyti norėtum...
Baisūs geidimai jūsų, širdys – pragaro įrankiai.
Pasaulį kiekvienas pradeda nuo savęs, – aš sakyčiau.
Gimstama tūkstantį kartų, vienintelė būna mirtis...
Nepadės elgetautojo auksas, pakaustyto asilo išmintis,
tavo skurdas nemirs su tavim, išmintis nebus nugalėta...
Ten, kur turtas – ten jūsų širdis! – parašyta dvasioje, ieškant
perlų dugne. Nesustojančius žodžių valandos – jos pasakys
apie mus gal daugiau nei likimo vienatvė,
kurioje nukryžiuoti mes mąstom už visą pasaulį.
Kaip mintis iš minties – muzika iš garsų tobulybės,
metafiziniai žodžių vargonai, šventasis tylos judesys...
Apmąstyk savo mintį – prieš paleisdamas ją į erdvę.
Laikas ir erdvė – jų trauka ir yra judėjimas.
Dėsnis be dėsnio, – štai ir sutvėrei save it pasaulį...
Paleisk į orbitą pirmąją savo mintį, tylėk, –
te mūsų padermę smelkia noras šventasis – klausytis.
Žodžiai jungiasi, šventoji trauka juos suartins.
Laikas erdvės begalybėj materiškai pavaldus minčiai,
mirtis ir mintis, – jos pavaldžios tiktai amžinybei,
judančiai begalinio greičio versmėj... Tu mąstysi:
pasaulį kiekvienas pradeda iš savęs ir ne sau.

Iš žodžio į žodį

Nematomas pranaše, šito pasaulio netekęs, –
aukojasi tavo dvasia, kaip į šviesulį lekia
pilki angelai į jos liepsną bežadę, pavirtę
nakties pelenais – jie įamžina meilę, o mirtį
įamžini tu, kai iš žodžio į žodį sugrįžęs
sapnuoji – kad kala tave prie liepsnojančio kryžiaus, –
ir plaka ugnis – tavo širdį tarytum išplėšus,
ir apsupa žmonės tave nuodėmingi ir plėšrūs.
Įamžinti tiesą – nuo kryžiaus liepsnojančio tarti:
– Jūs meilę praradę, ir jūsų vienybė bevertė...
Gims kūdikiai naktį dvigalviai... Pasaulis beprotis...
Beždžionėmis arsite... Dievui nelemta aukotis – –
Nematomas pranaše, šito pasaulio netekęs, –
vidurnaktį uždegi tu žaižaruojančią žvakę,
pilki angelai kaip drugiai į jos liepsną bevėję...
Kai viskas nutolsta, prie žemės dangus priartėja.
Tu žvakę ranka gesini, ir nuo skausmo suplakus
tavoji širdis tarsi purpuro angelas lekia
į dangų nūnai – begalybėj liepsnojantį kryžių.
Įamžini meilę iš Žodžio į žodį sugrįžęs.

Tarp juodųjų žvaigždžių

Tarp juodųjų žvaigždžių pasiklydusi, meile, sustojai
ir – pasaulį sutvėrusi – tu gyvenai kaip šventoji,
o suskambo juoda valanda, kai į širdį įžengus
Maja magija sudrumstė tavo vienuolišką dangų, –
tarsi tinklas jos šydas, pro jį suboluodavo kartais
nebūties dykuma – tau pavirtusi pragaro vartais.
Tu žvelgei į žvaigždes – Majos magijos šydą nuplėšus, –
amžinybės dugne jų pavidalai nykūs ir plėšrūs,
spindulinė migla, iš kurios išsivystyti turi
žmogiškoji lemtis, – ją įkvėpusi – žmogų sukūrei, –
o naivus tvarinys, o vienintelis grožio vienovėj...
Jo širdim gyvenai, į mintis šviesdama įsibrovei...
Ką regėsi jose? Savo grožio pilnatvę beribę.
Tas naivus tvarinys panašus į sparnuotą būtybę, –
jis praranda tave, tarsi savo šešėlį pamiršta –
ir užvaldo tamsa jo banguojantį kraują – o tirštą
nuo vienatvės kančių... Tu sutvėrei jį vienišą, lauki
tarp juodųjų žvaigždžių tarsi brolio – nuplėšusi kaukę
jam nuo veido skaistaus: pažiūrėk į mane! Ir sužino
mirtingasis žmogus savo ateitį: jungsis žvaigždynai
į vainiką nakčia, tu žiūrėsi į jį atsigręžus
lyg į tamsą, kurioj suboluos amžinybės miražas.

Išeitis

Išeiti iš proto vidurnaktį tarsi iš kūno,
klajoti virš viso pasaulio kartu su dvasia,
žinoti, kad kraujas atspindintis meilę nebūna
gilesnis už širdį – jo dugnas dievą mintyse.

Kai tverdamas būtį bedaiktę kaip simbolį aiškų
regi amžinybėje formas gyvybių, kurių nežinai –
išėjus iš proto it kūno vienatvėje vaikšto
sapnuojanti mūza – ji myli tave amžinai.

Jos dievišką veidą tarp žodžių ne kartą regėsi,
užmerks tau akis ir savęs pamatyti neleis...
Tu būsi jos vergas, asketas vienatvės griuvėsiuos,
išeisi į saulę iš kūno vidurnaktį meilės keliais.

Mintis kaip gyvenimas

Kančioje tu ieškojai sparnuotos minčių tobulybės,
o angele aklas, vos šitą pasaulį išvydęs, –
ir ką suradai? Tiktai kosminį pragaro maištą...
Ieškojai šviesybės dugne tu karališko vaisto,
kol jungėsi tavo sapnai į peizažą bekraštį.
Kai širdį kaip rožę tau demono kraujas aptaškė,
mylėjai tu žmogų – lemtosios akimirkos vergą,
kuris šio pasaulio iliuzijom laisvėje serga –
lyg daiktą kiekvieną norėtų paversti į auksą...
O angele vienas, žinojai – kančių tesulauksi.

Praėjo mirtis kaip gyvenimas, laikas išnyko.
Esi tu nematomas žemėj. Nuskynei vainikui
boluojantį žiedą lelijos. O būki ir lauki –t
avęs neklaidins svetimoji paklydėlio kaukė.
Ieškojai visur tu sparnuotų minčių begalybės...
Žinok, amžinasis, – pasaulis tarytum dvilypis,
nes Blogis ir Gėris beviltiškai čia susipynę...
O kas juos atskirtų, vien savo šešėlį užmynęs?

Tu nuodą pažinęs tarytumei vaistą, kurs gali
gyvybę grąžinti į tuštumą tarsi dalelę,
kurios gelmėje lyg bekūnę gyvybę patyrus, –
mintis kaip gyvenimas, dvasios judėjimas tyras,
tamsybę praskleidus, – o tarsi chaoso regėjus
nematomą formą – lyg įsčias pasaulio Idėjos – – –
O gėris kaip blogis? O meilė? O mylinčio akys?
Mintis tarsi žvakė, gyvenime, – dieve plaštakės...

Salomėjos šokis

Juoda ugnis jos įsčiose plevenus
į širdį skverbėsi, o kūnas ėjo
liepsnos ratu – ir tai tebuvo menas,
bebalsis miegas įsčiose Tvėrėjo,
nyki galia: nematomą regėti
pasaulį tą, kuris lemtingai tapo
begalvio pranašo kapu žvaigždėtu,
o šokanti tamsoj ant meilės kapo...

Jos atvaizdas nūnai atsispindėjo
miruolio akyse, tarytum kvietė
ją šventojo dvasia – iš kūno ėjo
ir – šokančiai širdies netekus, švietė
jau iš Anapus... Prarastą tikrovę
pamiršusi, savęs nesigailėjo...
O ta, kuri jo gyvastį išrovė –
ji atvirom akim sapne gulėjo.

Cieškaitė, Gražina. Antgamtėje klajojanti šviesa: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2002.