Erika Drungytė (g. 1971) – poetė, literatūros kritikė. Klaipėdos universitete studijavo lietuvių filologiją ir režisūrą. 1995 m. apgynė filologijos magistro laipsnį, o 2002 m. Vytauto Didžiojo universitete – daktaro disertaciją. 1998 m. dėstė lietuvių literatūrą Latvijos universitete. Respublikinėje spaudoje debiutavo 1992 m. 1997 m. pelnė apdovanojimą už geriausią debiutą „Poezijos pavasaryje“. 1998 m. išleido pirmąjį eilėraščių rinkinį „Tiksli žiema“. 2003 m. pasirodė antroji poezijos knyga „Ramybės“. Yra „Poetinio Druskininkų rudens“ ekspertų tarybos narė, Verčia iš lenkų ir latvių kalbų grožinę literatūrą, spausdina naujų poezijos knygų recenzijas. Poetė didelį dėmesį skiria teksto ritmikai, fonetiniams žodžių ryšiams, akcentuoja mitologiją ir budistų pasaulėjautą. Bandoma savaip suakualinti senuosius archetipus. E. Drungytė – tipiška lingvistinė poetė. Jai svarbiausia žodžių semantinių laukų sąveika ir kibirkščiavimas. Ši stilistika nuskurdina eilėraščių vizualumą, bet padeda atskleisti sąvokų (ženklų) genezę ir jų giluminius ryšius. „Kultūra dera su gamta ir subtilia erotika, bėgimas nuo pasaulio, susilaikymas sugyvena su veržlumu ir gyvenimo alkiu. Poezijos švytuoklė supasi tarp kraštutinumų, tačiau visada trumpam stabteli viename taške – ramybės“ (Marius Burokas).