Grybauskas Zuvys A. Grybausko poezija atspindi penktojo šeštojo dešimtmečio gimimo kartos, debiutavusios maždaug aštuntąjį dešimtmetį, rašytojų kūrybą ir tos kartos lūkesčius. A. A. Jonynas ketvirtajame knygos viršelyje teigia: „Gera, stipri orios ir stoiškos poezijos knyga.“ Panašius apibūdinimus teko išgirsti ir iš kitų tos kartos žmonių. Knygos vertinimas dažnai priklauso nuo atpažįstamų ženklų ir jų sukeliamo afekto, estetinio jausmo. Kita vertus, tai, kas atpažįstama, žadina atmintį, kelia nostalgiją, dar neįrodo meninės vertės, veikiausiai priešingai – tokiai literatūrai suteikiami pejoratyvinį atspalvį turintys vardai. A. Grybausko eilėraščių rinkinys tęsia mūsų tradicinės lyrikos temas ir rašymo pobūdį. Sakoma, gera poezija nesensta, nors afektas, priklausomai nuo kultūrinio, istorinio ar socialinio konteksto, gali kisti. Anot A. A. Jonyno, A. Grybauskas, debiutavęs aštuntame dešimtmetyje, pateko į pastebimiausių poetų gretas, tačiau po ilgokos pertraukos su nauju eilėraščių rinkiniu poetas išlaikąs, gal net suintensyvinąs kūrybinę aistrą. Tačiau kyla įtarimas ir klausimas, kiek toji kūrybinė potencija yra įtaigi ir paveiki šiandieniniam skaitytojui. (Ramutė Dragenytė)
Atėjo ilgų sakinių metas
kai dar nelyja ir saulės dantis auksinis
kremta puskepalį dangaus
o gal tiesiog abejingai
Nuotolis nuostolingas
Atstumas tarpu manęs
ir kito (šalia arba tik many esančio)
atstumia o ne apima
Tai ką per ilgai vadinai artimu
tėra tavo nukritęs pasaitas
Kiekviena anga pavojinga
bet pavojingiausios angos į ateitį
– Atšvaitas kabo migloj kaip levituojantis pranašas
ir atsimuši savyje į tokią žiojinčią pertvarą
nė sau reikalingo atsako
Vakaro apvadai – paauksuotais krašteliais valandos
Lyg netyčia išpašomi veidai patys brangiausi
Nesileisi tačiau tenai kur atsiveria mielos prarajos
Net ilgiausi sakiniai dangaus neapakina
Tikėjau: daugiau nei duota yra ko nenutuokiam esant
ir nuo laukinio godulio tarytum lapas virpėdamas
lėkiau į nesamą priebėgą
kur atokiau nuo guoto
ir atsietai – be nuorodų –
liepsnojo beržo ikona
Tokios plačios apylinkės ir tiek nedaug užuovėjos
Linksti šakom iki žemės arba atmintin atsiremi
šaknim o šviesa beprotiška
srovena ir treška (sprogstantis
žiedas nesupranta dar ką įgijęs
ir kam ta visa puikybė)
iš lėto ilgini sakinius
Šešėliai ilgėja patys
Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Kur ežero vienas krantas kito rūke neranda
Kur įstringa balsas tingiam gintarinių lapų kabėjime
Ar esama dar tokių salų atminties užliejamos pievose
ar visas kelias namo pilka ir gliti klampynė?
Gal tik Didžiosios Regimybės salėse
tolydžio keičiami pamilti spėti paveikslai:
čia žingsnių aidai ir dainos iš trumpai sužystančių sodų
anapus stiklo Už rėmų nuklotų delčios dulkėm...
Ežeras Nematomas kitas krantas
Atklydėlis spindulys veidą šiltai nubruožęs
lankstosi vandeny sminga į dugno akmenį...
Laukinių ančių balsai kilsteli drobės kampą...
Stebėtojo teptuku palietęs dar kartą užmirštą
ir nelauktoj šviesoj išnyrančią galimybę
Gal dar įterpsi ją
Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
(ir Tu Fu neužmirštant)
Septynis saikus nevilties ir devynis maišto
sumaišęs vienu gaistu įveikdavo Ričardas
Nė prieš nė po jo nieks
taip neregėdavo Vilniaus
Senamiesčio gatvele žiū juoda praeis
viską sugerdama ir nepasisotindama
atspalvį sąskambin sudauždama
Judita kulniukais fonikos
Jurgis kur išsidrėbs – tuoj prasidės
detalių taiklių pastebėjimų potvynis
Sužvėrėjęs savo Žvėryne Nesustabdomas
Slibino Nugalėtojas
– Aš netgi nuo savų eilių – rašė Sirijos Gira
labiau apsisvaigint galiu
negu apsvaigstat jūs alum...
O dar sako kad mūs karta
egocentrikai ir narcizai...
Ką čia daug! Eikim geriau išgerti!
Nes tikriausiai ir jūs pajutot
kaip be perstojo geria mus ir užkanda mumis
šis bepradis valkus neapčiuopiamas
ir neįvardijamas Vilnius
Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Miestas – laikinoji sostinė – taip grimzdi laikinume
kad nenori jau nieko amžino
Prekijai ir valstybės pretoriai atletai ir kortų šuleriai
mechanikai ir girtuokliai Mašinos ir pašto ženklų
kolekcijos sodai ir viadukai
– Laikinumas yra belaikis Ir iš viso kas yra laikas?
Gal tiktai laimės forma neapčiuopiamas jos pavidalas
Naudokis diena Kodėl nieko neveiki?
Jis praeina gatve ir šešėlį nešas užantyje kad netem-
dytų jųjų laimės
Jisai eina pirštų galais ir jo ausys tarsi šikšnosparniai
Greit skraidyti jisai galės kad nemindžiotų gatvės jųjų
O priėjęs sėda šalia abejingo fontano šnaresio ir žiūri
į Amžiną Moterį kuri mirga prošal įvairiausiais savo
Girdi garsų spalvas ir svaiginasi staigiais proregiais
Kai įkaitusiame ore randa skirtąjį ženklą beveik
neatsispirdamas trumpam išeina iš laiko
Tamsos sklidina širdis sukasi aplink regą
Fontanas šnara toliau Mėtos jo numesti eilėraščiai
Naktimis kai grįžta namo jie vartosi pataluos Ir
girdėdami žingsnius šnabžda: eina vagis
Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Širdie, ko taip nykiai triniesi
įšerpėto laiko šukes,
ko blaškaisi lyg stiuardesė
pagrobtam lėktuve?
Čia veržiesi daina per gerklę.
rodos, – kraujas nebekrešės.
Čia grįžti vėl į savo gardą
Tu suklerusi mano arfa,
kiek motyvų nueis perniek, –
tarsi vėjas išputi švarką
Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Sveiki, poetai alkoholikai!
Mes, pasirėmę ant ramentų,
kaukšėsim tūkstantį kilómetrų,
nerasim kas mus nuramintų.
Nerasim kas mus apkabintų
ir lūpom netikrom, atšalusiom
įpūstų seną mūs žibintą,
juokingą naujuose kvartaluose.
Mes ne pirmieji, mes ne žygyje,
mes ne viršūnėje, o klony.
Ir mums netinka eilės žydinčios,
kaip šakos – marmuro kolonai.
Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Orkestras nematomas pulsą derina,
trūksta kasdieniškas pilkas kevalas.
Stovi žmogus lyg ant linkstančio denio,
plaikstosi burės – negirdimos gamos.
Jis išdidus kelia galvą praplikusią,
žvilgsnius pašaipius šalin mostu nubloškęs.
– Bravo, maestro! – altas klykteli.
– Darr parrodysim! – būgnas sprogsta.
Ir sklando dūmuos kavinės angelas –
ranka, panaši į raukšlėtą drugį...
Buvo juokingas, graudus, romantiškas
tas išsišokėlis, nuramintas durininko.
Lauke ant blakstienų leidosi žvaigždės,
varpas didingą valandą mušė.
Ėjo atgijęs, linksmas, apsvaigęs
skambiąja gatve po pergroto mūšio.
Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Gastronomų šviesa kitokia
nei stočių arba gatvių...
Kofeino garuos fermentuojas guvi sumaištis.
Prašo senis alaus,
blėkčioja šuniškai akys,
skaičiuoja juodoji sesuo kasoje.
Ir man sako kažkas
iš vis kintančios brolių palydos,
kad esu tik tiesoj
besimurdąs gailus kankinys.
Prašo senis alaus.
Ir iškreivinti pirštai
ligi šiol nesugraibo
pagiežingai sviestos jam grąžos.
Veria valandų chemija,
susitikimų tąsumas,
akimirkos atplaiša.
Keleivis gatvėje pasilenkia
ir paglosto kaštono kūdikį.
Įspūdžiai ribuliuoja
ir pro pokalbių tinklą:
– juk virš valandų aižėjimo
turi būti kažkas nedaloma...
nei kieta antikine kauke,
ir akiduobes košiąs vėjas.
gatvių įtaka kraujo apytakai.
Ir galugaly įsmeigta
paskutinė pereita kryžkelė.
kitokia atminty nei tikrovėj,
tiktai vienas klaidus atspindys
tarp daugybės įmanomų
lūžtant kryžkelėj. Senis
tau paduoda alaus.
Į akis smenga rudenys.
Prikala virš galvos lenteles
„Lemta neišsipildyt“. Keleivis
meta burtą dėl knygų,
kurių neparašysi. Ir kas
kas klausys, kai prabilsi.
Kas pritars uždainavus...
Metų laikai keturi.
Aukštas gilus ruduo.
Kelias kurį pasirenki.
Kelias kurį apleidi.
Ir virš visko pakibusi
pati tolybė kelių.
Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Papėdėje žodžiai dar dūžiai širdžių dar įmanoma kristi
šešėlin tylon į po kojomis minkomą alavą
tapti drebule uosiu medžiu ir žieve apsitraukti dar galima
Dar savęs negirdžiu dar Tavęs neišmokau išgirsti
Iš toli iš gelmių iš už jūrų už girių ir užribių
ribuliuoja jau skleidžiasi atsklendžia artinas ošia
ratilai mirtinai sutirštėjusios nuojautos nuokanos
bet aš dar negirdžiu ką sakai per chaosą ir duženas
Štai sutemsta diena ir ateina naktis kai išvystama tai
kai vidinė akis prasivėrusi sugeria reginį –
nusivilko jie kūnus ir kyla ir kyla jų esmės
nebeblaškomos kyla pernakt atviron Karalystėn
Ir sakau: netiesa ir sakau: nemirtis ir veju šalin atmintį
– Atsiliepkit! – šaukiu nežinios pakrašty apsistojęs
Ir atrieda banga ir nebyliai išsklysta prie kojų
ir išplaukia puta ir po to visgi reikia gyventi
Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Beveik prieš penkias dešimtis:
vaikas einąs namo ilgam vasaros saulėlydy
tik per karščius išdžiūstančiu taku ir –
nuotaikos pagautas – traukiąs romantiškai komjaunuolišką
to meto dainelę...
Taigi toks buvau – tuščias Užpildomas
Ir dabar jei sugrįžtų tas vaikas
ir tektų priimt jam visą mane dabartinį –
kas įvyktų tada? Kokia pervarta? Metamorfozė? Zoomorfozė?
Arba: jeigu grįžtu jis į mane dabar –
anas vaikas – Kiek ugnies! Entuziazmo!
Išplėstom teliuko akim adoruočiau pasaulio spindesį –
Novotelis ir tas neatrodytų toks bjaurus
– Šitaip žuvys ima dainuoti
Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Už lango ugnies kamuolys
ir dienų hit paradas
– raikyk savo duoną –
be perstojo tratant ausų būgneliams
ir kraujo trimitams susmingant
lig skeleto skliautų gilumos
raikyk kol neatšipo
su šimtais vadovėlių paveikslų
buvęs žvilgsnis aštrus
Burtas mestas seniai
– savo mėsą mokinki ir grūdink –
kol dienų hit paraduos
ji išgirs netikėtas gaidas
ir vyniok standų audeklo rietimą
kol turi dar daugiau nei pakankamai
– tiktai nežiūrėk kas gale!
Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Šaltis tamsa lig nematomo išėjimo
Išsekinti siekiniai ir neišsemiama tyla
neaprėpiamam rutuly – tai gyvenimo tuštuma
Tiktai šiltas AŠ limpantis tarsi seilės –
Stebuklingas spjūvis tamsoj ir vienintelis išsigelbėjimas
Pasirodys galingas Persekiotojas
Lėksim pavirsdami visokiausiomis kliūtimis
stodami užtvaromis
Ir paskui kai niekas jau nebegrės
kai valdysim kitus gyvenimus –
burbulų tuštuma viduj abejonės ir graužatis:
juk esi lipnus tarsi seilės
pasklysti reiškinių paviršiumi...
Juk esi tik spjūvis tamsoj
stebuklingos kalbančios seilės
Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Variklio gaudesys Praslenkantys laukai Kažkur jau už
Išlaužo įlipo mergina melsvu dirbtinės odos paltu Po
rudomis akimis žalsvėjo islamo pusmėnuliai
Pajutau tai naujai kaip ir ūkaną jos gyvenimo –
atšipę melsvi virtuvinio peilio ašmenys Melsvi vakarai
melsvi vyno buteliai bendrabučio kambary skubotos
Mačiau kaip autobuso turėklą apvyniotą izoliacine
juosta įjuodusia nuo kibių rankų
Rodos – nuplėšiau lipnią juostą nuo gyvenimo ir nuo
Mirgėjo medžiai – stoikai ir jausmingieji Šie glaustė
dar prie šakų pernykščius lapus
Namai gūžėsi užu iškabų – parduotuvė paštas archi-
tektūros paminklas
Anduos buvo montuojami įrenginiai siusiantys į
visatą kosminės kalbos pradmenis Žemė ieško sau
pašnekovo Tačiau nori kreiptis į jį geometrinėmis
Argi tuo esingas žmogus?
Grybauskas, Almis. Žuvys: Eilėraščiai. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.