jakimavicius elio
„Elio“ – tai knyga apie pralaimėjimą. Ir apie tai, kas neįmanoma. Tai taip akivaizdu, jog pastebi net pats autorius: „Ir ši neįmanomybė labiau guodžia nei liūdina, nes tobulas yra tik tas, kurio vardo čia neminėsiu – tasai, kuris stebi, šypsosi ir liūdi, keliaudamas Elio pralaimėjimo istorijų paraštėmis, kartais pasislėpdamas ir vėl išnirdamas iš už debesies atsisėda šalia, kad mūsų Elį persekiojanti lemtis netaptų nepakeliama.“ Salmano Rushdie „Šėtoniškose eilėse“ romano herojams kartais pasirodo Dievas, kuris skaitytojui aiškiai primena autoriaus bruožus. Ir tai ne tiek postmodernu, kiek logiška. L. Jakimavičius Elio likimą dalijasi su skaitytoju, sako „mūsų Elis“, tartum šis būtų jųdviejų kūdikis (tai kūrybos ir jos suvokimo psichologijos požiūriu – teisinga), ir jau cituotame knygos viršelio tekste piešia ne savo, kaip Elio, t. y. teksto apie Elį, kūrėjo, o įsivaizduojamo, tiesa, kiek sukarikatūrinto, iš už debesėlio pasirodančio ir greta prisėdančio, Dievo portretą. O gal autorius, ištardamas „mūsų Elis“ turi omenyje save ir Dievą? Ir vienu, ir kitu atveju – gražu bei infantilu. (Aidas Marčėnas)
jautė – kažkas ne taip
kalendoriuj vis mėgino atsiskaičiuoti
ar tik nebus ta kovo diena
kai pati prisiprašė
visą diena, per lietų
kapojo kadugius ir eglišakes tankumynuose
vilko ir metė glėbiais į užlietas užutekių pievas
mintys per lietų įsibėgėja belaukiant
kai vaikai sumigdyti pokaičio
jau sutemus visas permirkęs grįžo
žlegsinčiais kerziniais
klestelėjo ant uslano prie krosnies
šypsojosi kojas ištiesęs
sako, – nutrauk, susimetė autai –
gal kiek ir per daug išgėręs Sidabro naminės
visi Kuliai žinojo – sidabrinė gera – tai ne valdiškas tručas
nutraukė kerzus, nurengė
sėdi visiškai nuogas, nugara atsirėmęs į krosnį
žvilgsnis toks minkštas iš užkrosnio prieblandos
jau koks susitraukęs tas pimpalas – net paėmė juokas
sako, – sąnariai sustingo, įpilk iš šėputės
įpylė stiklinę, atriekė duonos, lašinių, papjaustė lėkštėn cibulio
eik šen po katdra – sušildysiu
tyliai pasakė lyg kitos moters balsu
tas ir buvo tikrasis jos balsas
išsūpuotas lietingos dienos minčių
nenorėjo į šitą pasaulį, – juokės akušeris
vos paėmus apsiverkė –
žvairas viena akim
Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Gimiau rajono ligoninės gimdymo skyriuj.
Prieš tai gimė du mano broliai
buvo mirę du motinos broliai
mirė nuo džiovos per karą
prieš pat savo laidotuves
prieš mirdamas dar pasakė:
kas eis į mokslus –
Prieš tai svetimoj žemės pusėj
per karą miško darbuos
medkirčių barake išsekęs numirė tėvo tėvas
kitam Lenos krante kietam
per patį ledonešį tratant upėj ledams
ten kiti ir palaidojo
nebuvo žmonių kas girdėtų
ką pasakė prieš mirdamas
sunkūs bet nuostabūs buvo laikai
motinos tėvas ūky augino kvapnų tabaką
atsivežęs iš Amerikos seklų
vakarais rūkydavo storas suktines
kaip koks tavernų kaubojus
drėgnai atsikrenkšdavo
seserys siuvinėdavo arnotus
bažnytines vėliavas
nimbus – plonyčiais auksiniais siūlais
mažais dygsniukais.
Tėvo tėvas samdydavo guvernantę
vaikus mokė gražių manierų
dainuoti prancūziškai
visus penkis susodindavo už fortepijono
skambinti Rigadoną
svečiams ir klebonams
iš Ariogalos Baisogalos Leščių ir Kauno
įpildavo savo gamybos krupniko.
turėjo turėti savo prieš tai –
kur andainykščių šaukštai šakutės durų rankenos
plauką smeigtukai porcigarai kur lazdos
panelių žiedai su akelėm
kur surašytos jų meilės ir nuopuoliai
kur jų akmenys su epitafijom
kokia gyvenimo filosofija
taip nugyventi gyvenimus
Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Šitas vaikas yra kitoks
žvairas jo žvilgsnis
visa raižanti skustuvo geležtė
akys yra tik plyšelis
kur sielos tamsiuos kambariuos
grumiasi nesutramdomi demonai
pleška baltas pragaro gaisras
nežiūrėk į šito vaiko akis
kur susikerta trajektorijos
persimes ta velniava
nužiūrės slapčiausių kertelių paslaptis
naršys ir pavers skudurynu nebesutvarkomu
naktimis tau sapnuosis
košmariški jo vaizdiniai
Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Priepuolis ištiko sekmadienį
per pietus buvo atėjęs
tėvo pažįstamas su nutrintu odiniu portfeliu
valgė su visais balandėlius
tėvas ištraukė iš bufetuko nugertą butelį pliskos
žmogelis kalbėjo tyliai
sunku buvo suprast apie ką
baugščiai dirsčiojo į šalis
į telefono aparatą koridoriuj
ant stalo krašto padėjo
dvi nestoras knygas aplenktas laikraščiu
sakė, – ginkdie, apie tai niekam neprasitarti
pats jis laikąs tokias knygas
lovoje po patalyne
Elis staiga pajuto
kad svaigsta galva
nesusigaudo kas vyksta
stebėjo tarytum iš tolo nebesuprantamą užstalės sceną
nuėjo prigulti į kitą kambarį
gulėjo ant nugaros atsimerkęs
ir nustebęs žiūrėjo
kaip ima iš lėto pulsuoti
baltas lubų ekranas
toje vietoje kur nutrupėjusios kalkės
iš pradžių nedidelis
gana sparčiai platėjo ir žiojos
tarytum bedantę burna pakraščiais užsiraičiusiom lūpom
ta erčia ėmė traukti savin
jautė lyg kviestų kas į tuščiaviduri tolį
jokios baimės nejuto ir niro
akimirką buvo visiška tuštuma
iš kurios lyg iš miego gilaus nubudo
stovėjo ant didžiulės kalvos
apačioj plytėjo žalias saulės nutviekstas slėnis
už nugaros padūmavęs skendėjo pilkšvas raukšlėtas kalnynas
baltas ožys riestais rantėtais ragais
įbėgo į slėnio peizažą
gaivalas muistės šėliojo stojosi piestu
priešais jį iš kažkur atsirado vyras drobiniu apsiaustu
stiprus nebejaunas negražių grubių veido bruožų
galėjai aiškiai matyt – patyręs gyvenimo
čiupo gyvulį už ragų
ožys nesidavė muistėsi šaižiai subliovė spyrė užpakalinėm į tuštumą
lenkė prilenkė ir keliu
prispaudė gaivalo galvą prie žemės
išsiplėtė gyvulio šnervės
pasimatė bjaurūs geltoni kapliai
galingas sukinys už ragų
lyg sutraškėjo stuburo kaulas
trumpas agonijos virpulys perbėgo gyvulio kailiu
atsistojo žmogus ir nuėjo mažėdamas slėniu
kad slėnio pačiam pakrašty bolavo
lyg gelsvo marmuro miestas ar palapinės
tekėjo ramus kasdienis gyvenimas
Elis kaip amfiteatre
galėjo stebėt panoramą ir detales
rytietiško gymio veidus
dviem kubilais nešina kinkavo susiraukšlėjusi senė
iš paskos straksėjo neūžaugos
erzino gal ir šaipės
staiga žvilgsnis sustojo miesto pačiam pakrašty
prie aptrupėjusio seno fontano
tikriausiai seniai iš jo
augo lopais parudavę aštrūs krūmynai
gal buvusių oranžerijų ar gyvatvorių liekanos
išdžiūvęs baseinėlis
o ant jo atbrailos
sėdėjo jauna mergina
liūdėjo ar mąstė nusiminus kažką
matė ją iš nugaros
ir Elį staiga nutvilkė
atpažinimo šiurpas –
Gabrielės tamsraudoni plaukai –
atmintinai buvo išmokęs tą vario spalvą
be jokios abejonės – tai ji
štai kas dabar paaiškėjo Eliui
visados įtarė, kad slypi joje kažkokia paslaptis
kurios gal ir ji negalėjo pati sau įminti
taip būtų žiūrėjęs dabar į ją ištisom amžinybėm
buvo liūdna ir gera taip būti kartu
bet už akimirkos pasirodė vyras
tas pats kur sutramdė gyvulį slėny
jis priėjo artyn prie Gabrielės
delnu palietė galvą
kalbėjo labai ramiai
ne ramino ne guodė
o sakė kažką be galo svarbaus ir buvo matyt
kad Gabrielė supranta
suteka ramios to žmogaus mintys
po to vyras pasisuko į Elį
ir tas pasijuto nejaukiai
tarytum slapukas pagautas smalsaujant
matyt visą tą laiką žinojo
niekam nieko nepasakok ką čia matei
buvo girdėt iš virtuvės
kaip motina kriauklėje plauna lėkštes
kaip sutarška šakutės
Elis įėjo į valgomąjį
tas žmogelis su portfeliu buvo išėjęs
stalas jau buvo nurinktas
nebuvo matyti tų dviejų knygų aplenktų laikraščiais
buvo sekmadienio pavakarė
tėvas buvo palinkęs prie radijo aparato
klausėsi Amerikos balso
Eliui buvo tada septyniolika.
Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Elis svarstė, – jei yra du skirtingi mano pasauliai: tas kasdieninis čia, kuriame gyvenu, rytais nubundu, keliuosi, prausiuosi, geriu baltintą kavą su cikorija, einu į pamokas, pasaulis, kuriame yra mano tėvas, motina, du vyresni mano broliai, kurių beveik ir nėra, mano portfelis, draugeliai , vadinantys mane apuoku, su kuriais žaidžiu futbolą, mokykla, mokyklos direktorius, darbų mokytojas, patvirkusi anglų kalbos mokytoja Angelė, rodanti savo triusikėlius, Gabrielė, bet apie ją visai kita šneka, ir daugybė kitų mane supančių daiktų, atsitikimų ir kasdienių istorijėlių, nutinkančių ištisus metus, ir kitas mano pasaulis – ten – esantis mano regėjimuose, kuriuose aš irgi esu. Gabrielė irgi yra ir viename, ir kitame pasaulyje. Tas vyras su sandalais – tik ten. Kaip tie pasauliai susiliečia, ir išvis, ar tas „ten“ yra pats sau, gyvena savo gyvenimą savo miestuose su savo žmonėm ir jų istorijom, meilėm, nusivylimais ir paslaptimis, savo tragedijom ir džiaugsmais, pagal savo gyvenimo taisykles ir logiką. Jei jie nesusiliečia, nesusikerta, būna kiekvienas pats sau užskliaustas, kaip aš į jį pakliuvau, kaip galėjo ten atsirasti Gabrielė? Jei tai tik mano fantazija, kodėl ji sukūrė tai, ko aš pats sau negaliu paaiškinti? Tai, ką aš dažnai fantazuoju, yra visai kas kita, nes kuriu vaizdus, kurių trokštu, geidžiu matyti, istorijas, kuriose norėčiau dalyvauti, susigalvoju tokias jų pradžias ir pabaigas, kad tas žaidimas patiktų pačiam. Tie naujai atsivėrę reginiai visai kitokie, ten veikia visai kiti man nežinomi dėsniai, aš nieko negaliu numatyti, ir ar priklauso tame pasaulyje kas nors nuo manęs? Jei aš pamėginčiau ten ką nors pakeisti, ar įvykiai imtų rutuliotis kita kryptim? Sakytum, panašu tai kažkuo į sapnus, bet ne sapnai. Sapnas nubudus subyra, sueižėja, sutrupa, išsisklaido, o šitie reginiai lieka aiškūs ir ryškūs kaip neblunkantys paveikslai. Ir ištinka jie ne miegant, atsimerkus, būnant visai aiškaus, ne aptemusio proto.
Elis prisiminė vieną dalyką, kuris anksčiau jam atrodė nesąmonė. Tai matematikos lema, kad dvi lygiagretės susikerta begalybėje. Vadinasi, du begaliniai laidai susijungia kažkur be galo toli. Tame susilietimo taške turėtų įvykti trumpas sujungimas. Jei dvi lygiagretės susikerta, tai šalia esantys pasauliai susikerta ir susipina neišvengiamai. Elis jautė, kad priėjo kaži kokią labai svarbią ribą, atsakymas turėtų būti visai čia pat, ir jam staiga toptelėjo – religija... Apie religiją neišmanė beveik nieko. Tiesa, mokėjo atmintinai gal keturis, gal penkis poterius, pienburnis, gal iki keturiolikos motinos stumiamas per Kalėdas ir Velykas dar nueidavo į bažnyčią, nuobodžiaudavo, kaip tada jam atrodė, visiškas banalybes, kunigo pamokslus ir pagrūmojimus. Tuščias jam tada atrodė motinos religingumas ir visas tas reikalas, juoba, kad negalėjo atrasti atsakymo, už ką Dievas nubaudė jį, pačią pirmą gimimo dieną apdovanojęs žvaira akim ir apuoko nosim. Bala nematė. Dabar į tuos dalykus reikėtų pasižiūrėti visai kitaip, atmetus visas nuoskaudas ir pigius prietarus, kuriais apskritai per laiką viskas apsineša ir apauga, kad tampa savo parodija. Ir kaip jam anksčiau šitai neatėjo į galvą, kad religija ir yra tiltas tarp šiapus ir anapus, dviejų plokštumų ar sferų sankirta. Bet iš kokios religijos yra jo regėjimai, Eliui kol kas buvo didžiulė neįminta mįslė. Kad ne Pragaras, tai tikrai, bet ir ne Dangus, nes yra ten ir liūdesio, o dar tie neūžaugos besišaipantys iš raukšlėtos senės... Ne, ten negali būti Dangus, ir jis nusprendė kol kas tą „Ten“ pavadinti Skaistykla, kol bent kiek aiškiau susidėlios sau visa tai, kas, kaip ir prie ko.
Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
(mokyklos tualete koridoriaus gale)
Išsirėkt, išsikeikt, išsikosėt,
išsispjaudyt paauglio ašaras,
išvietėje išsišviečia
pralaimėjimų tuštuma.
Surašyk pralaimėjimo sąskaitą
ant tualetinio popieriaus
ir nuplėšk išvyniotą juostą
ties riba, kur esu
Pro išsižiojusią burną
didelis pučiasi burbulas,
sprogsta ir seilėm aptaško
išleistuvių švarko skvernus.
Niekad daugiau nesugrįši
į kabinetą kur saulėj,
tirpstant polaidžio sniegui,
violetu švietė plaukai.
Rytas už gluosnių nuo upės
vynioja rūko paklodę,
saulėj mirgančią srovę
pila raudonus dažus.
kodėl šiam scenarijuj
beprotiškai ilgos atomazgos?
Prašau, per uždangų virvę
Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
(pamokantis esė, nusižiūrėtas iš A.Camus „Sizifo mito“)
Visai neblogai išsimiegota, – tokia rami pirmoji mintis sukirbėjo Elio bundančioje sąmonėje. Ji palengva ryškėjo lyg nespalvota nuotrauka, plūduriuojanti ryškalų vonelėje. Geras rytas, kai dienai neturi jokių įsipareigojimų ar pažadų, kai neturi net aiškesnių siekių ar norų ką nors nuveikti. Gryniausias dzenas, drybsotum sau visą dieną lovoje, leisdamas mintims nevaržomai srūti, kol vakaro prieblandos ims glaustytis aplink langus, po to jau užsnūsi ir vėl nubusi neblogai išsimiegojęs, – svarstė Elis, ir maloni gaivumą, tiesiog gerumas užliejo jo kūną ir kambarį. O kodėl turėtum gyventi kitaip, pasiduoti savo ir kitų norams, užgaidų pagundoms, kurios neišvengiamai įvels tave į dienos reikalų mizeriją? Ta inercija veikti atsiranda iš būties baimės, ne iš kur nors kitur, – filosofiškai nusprendė Elis ir, pasidžiaugęs tokia gilia įžvalga, metė žvilgsnį į taburetę – jo naktinį stalelį. Į peleninę nuorūkų pavidalu buvo sukeliavęs visas Kastyčio pakelis. – Jo, – pagalvojo Elis. – Niekur nesidėsi – teks padaryti nedidelę išlygą, išnirti gatvėn cigarečių. Anksčiau Slovackio kiemas buvo lyg ir labiau pritaikytas tokiam žmogui kaip aš. Čia, ant smėlio dėžės atbrailos atsisėdęs, dažnokai parūkydavai, o kiek čia buvo išgerta su mergom ir prieteliais. Niekam neužkliūdavai šitame apleistame, yrančiame peizaže, tiesiog būdavai į jį įstatytas kaip nerėžianti akies detalė, ne per daug iškalbinga, bet potėpis ir ne visai bereikšmis. Dabar jau kitaip, – svarsto ant tos pačios smėlio dėžės cementinio borto atsisėdęs parūkyti Elis. Visi kampai nulaižyti, išrauti net krūmynėliai, malonūs nusimyžti, ir dar negana, lenda kaip kirminai iš po žemių statybininkai tinkuotom „specovkėm“. Aha... savivartis atvežė akmenų. Vienas, gal prarabas, nes kiek švaresniu apdaru, rodo vairuotojui abiem rankom, kad tasai važiuotų atbuliniu per veją. Chuj, – atsako jam vairuotojas, – per žolę nevažiuosiu, – ir išverčia akmenis ant grindinio, tolokai nuo pusrūsio, iš kurio buvo išlindę statybininkai. Na chuj, – ne per pikčiausiai tarsteli prarabas, – nenešiosim. Einam pietauti, – ir sulenda visi trys atgal į savo pusrūsį.
Jo, – pagalvoja Elis ir užsirūko dar vieną cigaretę. – O kas būtų, jei dabar niekieno neprašomas imčiau ir pradėčiau nešioti tuos akmenis, kiekvieną akmenį po dvidešimt metrų iki pusrūsio. Neprašydamas jokio atlygio, vadovaudamasis tik Kanto moraliniu imperatyvu. Ar ne visi taip daro? Eina į darbą, nesavanaudiškai pluša, nors, neslėpkime, sielos kertelėje viliasi, kad jo „prarabas“ gal kartą jį pastebės, o pastebėjęs stabtels akimirkai, gal net pasakys: „Gerai dirbi, galima tau ir sumokėti.“ O žmogui ko daugiau reikia, grįš namo pas žmoną ir vaikus laimingas, nes jį įvertino, jis gaus pinigų, atneš juos namo, arba dar geriau – nupirks rūkytos skumbrės, alaus, vyno ir nedidelį plokštuką (tą jau sau), ir dar liks pinigų, ir viską parneš namo. Toks tatai ne pats bjauriausias gyvenimo scenarijus. O kodėl ir neišbandžius?.. Elis susikaupia, pakyla nuo smėlio dėžės, prieina prie krūsnies akmenų, ima didėlesnį akmenį, užsiverčia ant pilvo ir neša link pusrūsio. Antrą, trečią. Prasiveria pusrūsio dangtis ir iš ten pasirodo pusė prarabo veido: „Ty čto, durak, dielaješ... Jabis ot siuda, pridurok.“
Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
Tada Jėzus paėmė duoną, padėkojo ir davė išdalyti visiems ten sėdintiems, taip pat ir žuvų, kiek kas norėjo. Jn 6, 11
Koks nors kino režisierius tiesiog apsilaižytų trindamas rankas – kokia kinematografiška situacija ir scenovaizdis: „Kristus – pagrindinis veikiantis asmuo, trys ar keturi personažai keliais tiksliais sakiniais nusako veiksmo aplinkybes, kad trūksta pinigų ir duonos, penkių tūkstančių minia ir daug žolės, ant kurios galima visus susodinti.“ Viskas paruošta stebuklo scenos filmavimui. Pliauškė. Įsijungia galingi prožektoriai, kameros, paleidžiami dūmų kamuoliai ir iš dangaus pasipila duonos kepalai ir rūkytų skumbrių muliažai. Ar ne tai mes kas dieną matome, kai dumia mums akis įvairaus plauko šuleriai ir fokusininkai gatvėje, turguje, iš žydrųjų ekranų ir iš kitur. Nieko naujo per amžius neišrasta, net didieji Renesanso meistrai, savo drobėse norėdami pavaizduoti stebuklą, griebdavosi panašių triukų – stengdavosi pagauti tą fizinę virsmo akimirką, kai tarytum iš nieko atsiranda daiktas. Ta stebuklo akimirka yra nepagaunama, neįmanoma fiksuoti taško, kada jis įvyksta, nematome, kokiu fiziniu ar jutimais sugriebiamu būdu realybė yra perkeičiama. Nėra to virsmo regimybės. Stebuklas iš tikro įvyksta tada, kai žmogus susigaudo, kad čia akimirkai buvo susipynę du pasauliai – regimasis ir anapusinis su skirtingais savo dėsniais ir logika, susilietę kaip dvi plokštumos. Ta pasaulių sankirtos akimirka nuo jo akių buvo paslėpta, užantspauduota. Slėpinys, mūsų protu ir logika neatrakinamas, tik įtikimas. Kitame Evangelijos epizode įtikėjimo pritrūksta Petrui, einančiam per vandenį, nes jis grįžta į savo žmogiškojo mąstymo logiką. Stebuklas atpažįstamas ne iš paties jo vyksmo, o iš ženklų, kurie suvokiami tada, kai stebuklas jau įvykęs, kai surinkti trupiniai. Tie neįtikėtini, protu nepaaiškinami perkeitimai vyksta ne regratyje, o sąmonėje. Esame klausinėjami, kaip tai atsitiko, kaip buvo, ką matei, jei matei, kaip Jis atrodė, ką Jis tau kalbėjo, ką sakė? Niekaip Jis neatrodė, nieko aš nemačiau.
Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.
ta pralaimėjusiųjų akimirka –
dar laisvų ar belaisvių,
kai jie niekur nebėga,
ilgą gyvenimo pauzę –
Ir dažniausiai tada
Dievas liūdi tarp jų
graudžia pralaimėjusių šypsena.
Jakimavičius, Liudvikas. Elio: Eilėraščių apysaka. – Vilnius: LRS leidykla, 2007.