mekas jonasJonas Mekas (g. 1922) – poetas, prozininkas, filmų kūrėjas, dažnai vadinamas „amerikietiškojo kino avangardo krikštatėviu“. Tarptautinį pripažinimą Mekas pelnė ir už originalią poetiką. Literatūrinę Meko kūrybą reprezentuoja eilėraščiai, novelės, esė žanro proza bei ankstyvuoju laikotarpiu su broliu parašytos pasakos. „J. Mekas suformavo eilėraštį kaip daiktiškąjį panteistinės reminiscencijos įkūnijimą, kuriuo autentiškai rekonstruojami gimtosios žemės, namų bei pokarinės Europos landšaftai. Epinis idilių žanras sugeria juslinio lytėjimo autentiškumą, žodis tampa vienintele tikra, spekuliatyvios refleksijos nedeformuota vidaus realybe.„Gėlių kalbėjime“ (1961), „Pavieniuose žodžiuose“ (1967), „Reminisencijose“ (1972), „Dienoraščiuose 1970–1982“ (1985) poetas dekonstruoja eilėdaros ir poetikos normatyvumą, suteikdamas atskiram skiemeniui maksimalų vidinės energijos ir vaizdo krūvį“ (Ramutis Karmalavičius).
Pirmoji idilė. Senas yra lietaus šniokštimas
Senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros raudonume,
senas yra mūsų šis kalbėjimas:
apie geltonus miežių, avižų laukus,
piemenų ugniakurus rudens šlapioj, vėjuotoj vienumoj,
apie bulviakasius,
ir apie vasaros sunkias tvankas,
baltą žiemų blizgesį, važių dindėjimą begaliniuose keliuos.
Ir apie sunkius rąstų vežimus, dirvonų akmenis,
apie raudonas molio krosnis ir laukų klintis;
o kai prie lempų, vakarais, rudens laukų pilkėjime –
apie rytojaus turgaus vežimus,
apie išskendusius, ištrinktus spalio vieškelius,
šlapius bulviakasius.
Senas yra mūsų šis gyvenimas – ilgom kartom
nuvaikščioti laukai ir įsispaudę dirvos,
kiekviena žemės pėda kalba ir kvėpuoja dar tėvais.
Iš tų pačių vėsių ir akmeninių šulinių
jie girdydavo savo grįžusias plačias bandas,
ir kai išdubdavo jų pirkių aslos,
kai gryčių sienos imdavo lėtai byrėt –
iš tų pačių duobių jie besdavo geltoną molį,
auksinį smėlį – iš tų pačių laukų.
Ir kai ir mes išeisim,
kiti sėdės ant mėlynų palaukės akmenų,
šienaus užžėlusias lankas ir ars atokalnes;
ir kai, iš darbo grįžę, sės užu stalų –
kalbės kiekvienas stalas, molinis ąsotis,
kiekvienas sienos rąstas;
jie prisimins plačias, geltonas smėlio žvyrduobes
ir vėjuje banguojančius rugių laukus,
mūsų moterų liūdnas dainas linų palaukėse,
ir šitą kvapą, pirmąkart naujoj troboj! –
šviežių samanų kvepėjimą.
O, senas yra dobilų žydėjimas,
arklių prunkštimas vasaros naktim –
ir velenų, akėčių, plūgų čežesys,
malūnų girnų akmenų sunkus bildėjimas,
daržų ravėtojų skarelių baltas mirgesys, –
senas yra lietaus šniokštimas krūmų šakomis,
tetervinų dundėjimas vasaros aušros
raudonume
senas yra mūsų šis kalbėjimas.
Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: [reminiscencijos]. Kassel: Žvilgsniai, 1948
Antroji idilė. Pavasaris
Su šiltu vėju, pirmutiniais lietaus šuorais
atdrungsta alksnių žievės, ir gležnai žalia spalva
nutvieskia krūmus.
Ir prie upokšnių, iššokusių juodų griovių,
putojančių subėgusiu ir šaltu sniego vandeniu,
ir prie duobių, ir šlapiomis pakrūmėmis,
prie telkšančio vandens –
jau bąla, gelsta karklų katinyčiai.
Ore dar vėsi drangna, pašalo ir vėjo kvapas,
bet tuoj subėgs grioviai, atslūgs palankės,
ir paupeliais, pagrioviais, drėgnuos pakluoniuose
iššoks geltoni purienų būreliai.
Ir visas kiemas kvepia: jauni daigai,
atokaitoj sukrautos lentos,
lengvas pašalas – ir išdraikyti bulvių kapčiai,
pirmos jaunos žolelytės kvepia.
Ir kai lengvutis pūstelėjimas – nuo krūmų
atneša jau alksnių, ėglių kvapą,
kvapą jaunų spurgų, žirginių ir lapų;
o iš laukų – šviežio vandens,
pradžiūstančių palaukių, kriaukutų,
pirmųjų šalpusnių, kregždučių, pienių kvapą,
kvapą išskendusių valkų, atokaitų ir paskutinio sniego,
purvinai nugulusio pačioj griovių lomoj.
Ir kai nuo krūmų, geltonuojančių auksiniais žirginiais,
atklys pirmieji alksnio dūdų švilpčiojimai,
minkštas daužymas su peilio kriaunomis –
o, jau tikrai negrįš žiema – jau tikrai pavasaris!
Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: [reminiscencijos]. Kassel: Žvilgsniai, 1948
Trečioji idilė. Greit, greit ateis jau orė
O, dieviškos bus šios Velykos!
Kaip šildina atokaitas, kaip skubinai sutirps
paskutinieji smego lustai!
Drungni, štormuoti debesys, ir atavėjai –
taip pavasariškai kvepia oras...
Ir klausyk, tvirtai kaip, skardžiai bliauna karvės,
užuosdamos ateinantį palaukių kvapą,
kaip neramiai trepena savo migiuos!
Ir bernai, įmovę balto klevo medinius,
ritina blukius, ir kvepiančios, geltonos piuvenos
byra jiems už kojinių, užu kaklų,
ir žiuri jie, mosuodami pilkom savo kepurėm,
kai grįždamos, aukštai, viršum beržų,
sukrykia žąsys,
ilgos gervių virtinės.
Tuoj tuoj vėjelis pradžiovins dirvas,
nusės patvinę, išdumbliję vagos,
ateis pirmi pavasario laukų darbai,
ir tada – ir nūu, ir naa! visuos laukuos,
ir nūu, ir naa!
Klausyk, kaip dindi jau galusodžiuose kalvės,
kaip pro atalapas duris žėruoja, dega žaizdras,
ir, tekšnodami po šlapią kiemą, vyrai
ritina vežėčias, piaunamas ir plūgus,
ar stoviniuoja būreliu prie kalvės durų,
žiūrėdami, kaip Tuino Petras išsiręžęs meta
per kalvės stogą kūjį – bet krinta jis,
nė pusės stogo nepasiekęs, ir Žaldokas,
paišinas ir su ilga prijuoste,
juokiasi per visą pilvą... Keldamas aukštyn
sunkiausį kūjį,
jis kala geležį tarytum nieką!
O, nepralenkti jiems Žaldoko,
jis vienas tik per stogą permest kūjį gali,
bet laiko jam nėra daugiau žaidimams! –
ir arklius perkaustyt, ir naujus tekinius uždėt
(gerai išbrinko stebulės upelyje po gluosniu) –
viskas turi būt paruošta lauko darbui,
orei ir sėjimui, kol dar laisvadieniai, kol
neatėjo dar Velykos.
Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: [reminiscencijos]. Kassel: Žvilgsniai, 1948
Ketvirtoji idilė. Žalios laukų pušys, lieknos moteros
Pro pavasarinį vėją, šalto lietaus pluoštus,
pro pumpurų, pakluonių vaiskų žalesį
ateina metūgių, pušų sakų, medienos kvapas.
O kai ranką ant kamieno,
supleišėjusios, rudos žievės, užudedu –
jaučiu pirmą pavasarinį virpesį,
juodo juodžemio kvepėjimą.
Ir, rodos, lyg ne žievę rankomis liečiu –
ir, rodos, jūs tik mano kaimo moterys,
sustojusios ant geltonų smėlio kalvų,
įsižiūrėjusios į išsimėčiusius aplinkui vienkiemius,
susidūmojusios ir įsiklausiusios vis plepančių viršūnėse strazdų.
Nuo kalnelių girdite jūs girgždant svirtis,
botagų pliauškesį ir kibirų skambėjimą,
jūs girdit mūsų vežimus nutrinksint
pirmuoju pašalu,
palydite vestuvininkų skambančius važius,
svirduliuojančias į turgų uores,
burokų vežimus ar sunkias rąstų driungas,
bliaunančius galvijų katukus.
Ir kai šiltais vidurvasariais
po jūsų kvepiančiais kamienais,
ant žaliai įsamanojusių, minkštų kalvų
sklinda linksmas gegužinių klyksmas,
mirguliuoja moterų kasnykai
ir ritmiškai ūbuoja būgnas –
jūs oščiat, lieknos kalvų moterys.
Jūs sutinkat pirmus vaiko žingsnius,
kai jo minkštučiai pirštai glosto rupią žievę,
jaunos merginos klausos jūsų oščiojimo ilgesio naktim –
jūsų kvepiančiom, baltom skalom
išmuštos mūsų gryčios.
Taip pat, kai kartą užuspaus akis,
suėję vyrai po jūsų liemenim iškas smėlyje duobę,
nuleis pusinį, baltą karstą –
ir visas kaimas, nuogom galvom, giedos,
kaip ir visiems,
paliekantiems medinę gryčią,
žydinčius vidupievius, baltą dirvų kvapą,
žirgų prunkštimą, skambančias subatvakarių vakarones
ir gelsvo klevo šaukštą.
Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: [reminiscencijos]. Kassel: Žvilgsniai, 1948
Septintoji idilė. Vasaros lietus
Dundėdamas ant mėlynų šilų kraštų,
ant įliepsnojusių vidurvasario kaitroj akiračių,
praplėšdamas pritvinkusias ir sunkias debesų skaras,
ateidavo griaustinis.
Tada atūždavo lietus. Šniokštėdamas viršum šilų
ir rūkdamas viršum palaukių vinkšnų,
ant sustatytų žaginių –
dideliais ir tykštančiais lašais
pasipildamas ant kiemo, tvarto stogo
ir ūždamas ant kelio liepų, liedamasis
varpstytinių kartelėmis ir apynių spurgais,
sunkiais ir dideliais lašais
kapodamas per sodų galvas, daržo plotus,
ir kirsdamas per griūvančius rugių laukus,
kapodamas per žirnių virkščias ir plakdamas
vidury kiemo paliktus ir mėšlinus ratus,
– tada vėl nueidamas, ūmus ir pilnas vėjo,
nurūkdamas šilų viršūnėmis ir krūmų keterom,
ūždamas virš juodalksnių juodų šakų,
ir tik vaikigaliai,
taškydamiesi išilgai balas,
susitvenkusias vidury laukų, ganyklų slėniuose,
brenda prapliupusiais ir molinais grioviais,
plukdydami pagaliukus ir medžio skiedras,
ir tiktai vyrai, stovėdami po vinkšnos atlapu medžiu,
žiūri į nurūkstantį per šilą lietų,
klausydamies nudundančio skliautais griaustinio.
Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: [reminiscencijos]. Kassel: Žvilgsniai, 1948
Aštuntoji idilė. Septynių brolių miegančiųjų dienos
Sunkiais ir vandeniu pažliugusiais debesimis
vis srūva ant laukų, ant upių klonių,
ir ūkininkai, vaikštinėdami aplink namus,
vis žvalgos į laukuos sukrautus kūgius,
priblokštus ir sugulusius rugių laukus,
į vandeniu paskendusią palankę,
ar, užsigaubę perlytus, plačius maišus,
jie tamposi su permerktais, šlapiais galvijais,
braidydami po susitvenkusį ant pievų vandenį,
perkeldinėdami dobilienoj pririštą arklį,
ir, gulėdami tamsioje kiemo daržinėj,
jie klausos, kaip ant skardinio klėties stogo,
ant paliktų prie šulinio melžėjų kibirų
vis bilda krisdamas be perstojo lietus,
vis puldamas ant vienišų, sulytų vienkiemių,
ant krūmų, ant laukų, molėtų upių, –
kol vienądien – staiga – nustoja lyti.
Ir ūkininkai, palikę trobas ir iš daržinių
išėję, dairosi aukštyn į kiemus,
dar netikėdami, dar įtartinai
žiūrėdami į besigiedrinantį ant šilo dangų.
Tačiau į vakarą atėjęs vėjas nukrečia paskutinius lašus
ir lėkdamas, per visąnakt, per dangų gena debesis.
O rytą, burbuliuodami viršum visų šilų,
pasikelia tetervinai
ir dunda, tartum skardūs ryto būgnai,
pasitikdami pakylančią vidurvasario saulę.
Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: [reminiscencijos]. Kassel: Žvilgsniai, 1948
Dešimtoji idilė. Teta Kastunė
Prisimenu gerai tetą Kastunę. Ji ateidavo
kas vasarą palaukėmis, iš užu šilo,
padėti grėbti, ar rišt rugių, ar vežti šieno.
Ta pačia mėlyna suknia ir marga,
gėlėta skarele – ir atnešdavo
saldainių (spalvotais ir išrašytais popierėliais)
ir saują riešutų.
Tada išbėgdavom su broliu į laukus,
į skynimėlį – parinkti raudonų, įsirpusių aviečių
ir žemuogių, ir, tekini parbėgę, padėdavom
ant stalo tetai, ir tada žiūrėdavom,
susėdę ant lovos krašto ir parietę kojas
ar bedėliodami savo degtukų dėžutes,
spalvotus saldainių popierėlius, –
žiūrėdavome,
kaip mama, atrėmus į sienelę nugarą,
šnekėdavosi su teta Kastune ir kilnodavo,
pradarę skrynią, drobės ritinius,
šnekėdamosios apie kirmėles, užpuolusias
daržuos lapus.
apie statyt pradėtą naują tvartą
ir dėdę Povilą, pavasarį pagrįžtant iš Šveicarijos.
Tada, užsirišę margas skareles,
eidavo pasižiūrėt galvijų, ir teta Kastunė,
paėmus trumulį, padėdavo pamelžti karvių
ir girdavo, kad daug šiąvasar pieno, –
ir eidavome išilgai laukų,
sustodami pasišnekėt su vyresniaisiais broliais,
kasančiais per lauką griovį, – ar eidavom
pasižiūrėti avižų ir naujo pūdymo,
kur rudenį reikės pasėt rugius.
Mes priraškydavom po saują žirnių,
didelių storų ankščių – ir duodavom tetai Kastunei.
Tada, pavakare, parginus gyvulius,
kai susirinkdavo visa šeimyna iš darbų –
susėdę po plačiom, ūksmingom liepom,
klausydavomės tetos Kastunės, kiekvienas
tiek turėdamas ko klausti. Juk teta Kastinė
vėl išeis. Poryt, o gal sekmadienį,
teta Kastunė atsisveikindama pabučiuos
ir vėl išeis – palaukėmis, per skynimus,
pranyks tarp krūmų, ligi kitos vasaros.
Mekas, Jonas. Semeniškių idilės: [reminiscencijos]. Kassel: Žvilgsniai, 1948
Vienuoliktoji idilė. Nuostabioji žemės muzika
Su pirmu besidaužančių į stiklą musių būzgimu,
tyliu kojų čežesiu aplinkui lopšį,
pabunda mumyse garsai, nuostabioji muzika,
lydinti ligi kapų tylos.
Ankstyvas ratų bildesys, kibirų skambėjimas,
ar žiemą – tolimi, lengvi važių varpeliai,
ir durų girgždesys, šunų lojimas,
ir velenai, sunkūs linų mynimo velenai,
arklio kojos ant suplūkto molio...
O vakarais – tolimas dainavimas,
ar vabalų būzgimas liepų tankumoj,
paskutinis dalgės šlamesys dobilų lauke.
Ak, ir vėjo, drungnas rūko palietimas,
krintančių lietaus lašų bildėjimas į stogą,
lapų šiuresys, bailus epušių drebėjimas,
rudenio lietus viršum šilų,
kiekvienas kregždės pralėkimas,
besigraužiančio gilyn į dirvą medžio šaknys –
palieka kitą vis šlamėjimą.
Ir rąstų bildesys, miškų pokšėjimas,
ir ūžiančios kūlimo mašinos, prėslų čežesys,
pjaunamų mašinų klekesys rugių laukuos –
vis kitą garsą, vis kitą.
Ir kai ant kapinių, kai po žaliom pušim –
o, ir tada, ir paskutinėj tylumoj,
kai nutils kapų varpelio dindesys,
kietai uždaromi, užverti vartai –
ak, ne, tai ne tyla:
tai pažįstamas skambėjimas,
nepasibaigianti garsų pynė dainuoja tau į ausį,
tai skamba, aidi įstabioji žemės muzika
medžio šaknim, juodžemio rankom,
saulės stygom.