Skablauskaite_virselis Ekspresyvūs J. Skablauskaitės prozos kūriniai, kuriuose drastiškas natūralizmas pinasi su poetiškom vizijom, dailiais vaizdais ir akiplėšiška ironija. Šalia gėrio, grožio klesti agresyvumas, bjaurumas, dvasios menkystė. Autorė vis labiau jaučia savo herojams gresiantį pavojų, piktųjų jėgų galią. Nuo šlykštumo, beprasmybės, banalybių J. Skablauskaitės personažai slepiasi savo viduje, tyroj gamtoj, svajonėse, o kartais mėgina grumtis už vietą nesvetingame pasaulyje.
ĮKYRI MELODIJA
Lange nejudėdamas rymo jos profilis, o toli laukuose geltonuoja saulėgrąžos, ir yra kažkoks ryšys tarp moters profilio lange ir toliuose nokstančių saulėgrąžų.
Moters vardas Deiva, ji — garsaus, anksti žuvusio dainininko duktė. Visuose kambariuose kabo didžiulės tėvo nuotraukos. Duktė niekada nesvajojo tapti dainininke, jai labiau patiko provincijos ramybė ir šie gražūs žali medžiai už lango. Bet ne taip lengva gyventi, kaip tu nori.
Tik sutemus pasigirsta įkyri melodija, nuo kurios kažkodėl jai norisi verkti. Saulėlydis rausvina langus ir obelų lapus. Ir tada, išjungus televizorių, jie ateina, tie laukti svečiai. Jie yra tėvo draugai arba jo mokiniai. Deiva painioja jų vardus, pavardes, jau seniai apsiprato su svečių keistumu, išties tai — dainuojantys sapno žmonės, apsisiautę įvairiaspalviais drabužiais.
Po pietų ji visada ilgai geria arbatą. Aplinkui šiuršena raudonlapės kanos ir siūbuoja tamsiai geltonos, beveik bronzinės gėlės. Iš urvelių lenda pelės ir šmirinėja visokie vabaliukai. Švelnus vėjas ant baltos staltiesės supa augalų šešėlius. Šviečia tyli birželio popietė, tik girdėti, kaip dūzgia bitės. Deivai pasilenkus, ant pečių jai sujuda šiaudų spalvos skraistė. Deivos akys visada svajingos, aptrauktos neįžvelgiama migla. Ramybė, vien ramybė. Ir kodėl čia ateina jos tėvo svečiai it oro dvasios, ir jie tik vaidina žmones. Nėra nei linksmi, nei liūdni, bet juos girdėti visuomet malonu, ypač geriant popietinę arbatą. Neužmiršta, kažkas tavęs neužmiršta. Puiku. Dar visa vasara prieš akis. Mįslingos saulėgrąžos, stangrūs, tvirti jų kotai.. Kambaryje jos pamerktos į juodas rasotas vazas. Vakaro spinduliai jau glosto jų žiedlapius. Ne, tai ne saulėgrąžos, tai kitos gėlės. Vasara tik prasidėjo, bet Deiva vazose regi saulėgrąžas. Tuoj pasirodys tėvo draugai. Susileis juos bekūnius, bekvapius į savo kambarius, į savo sielą.
Dangus papilkėjo. Deiva dabar nebegalvojo apie savo tėvą, jį mąsto apie svečius, štai — jau girdi keistą įkyrią melodiją. Ir tuoj juos pamato — melsvais susikaupusiais veidais jie artėja prie Deivos. Nuo pašiūrės krenta išgaubtas šešėlis. Jai atrodo, kad tėvo draugai jos niekada nepaliks. Jų drabužiai pasiūti iš auksinio aksomo. Prašmatniai jie apsirengę.
Deiva išgėrė dar vieną puodelį arbatos. Dvi dienas smarkiai lijo. Ji snūduriavo nuo ryto iki vakaro. Už langų siūbavo raudonlapės kanos. Dabar — vėl giedra. „Negaliu atsisakyti nuodų,— šnibžda Deiva svečiams, beveik nepraverdama-lūpų. Jai patamsėja akys.-—Niekuo nebegaliu tikėti — kalba jiems,— gal po kelių metų visi mano žodžiai bus juokingi. Jūs nežinot, kaip man sunku."
Išblėsta jos plaukų žėris. Žalsvas oras paglosto skruostus. „Jūs manim netikit, o gal jūs manęs net nemylit?" — papriekaištauja tėvo svečiams.
Virš klevų staiga nušvinta raudonų čerpių stogas. Deiva atsidūsta.
Kaip ir kiekvieną vakarą, svečiai ima negirdimai vaikštinėti po kambarius. Kažkur dingo ilgai ją kankinęs nerimas. Už visų langų sumirga labai skaidrus oras. Ak, kaip klaikiai žydi tos geltonos nuodingos gėlės ar daržovės — kažkur...
Deivos profilis gerai matomas iš gatvės. Žmonės jau priprato čia jį vakarais regėti. Keista, kad šiandien tarp svečių ji vėl išvydo savo jauną tėvą, iki pusės nuogą, apsitempusį juodomis odinėmis kelnėmis, užsidėjusį juodą domino, slepiantį pusę veido. Jo plaukai priekyje buvo nuskusti, galva švietė it kaukolė, o pakaušyje paliktas styrojo žibantis plaukų kuokštas. Tėvas atrodė nuostabiai. Jis bėgiojo po kambarius, paskui lakstė stalais ir šokinėjo pro visus langus. Deiva negalėjo atitraukti nuo jo savo susižavėjusių akių, bet jam, kaip savo tėvui, nejautė ypatingų sentimentų, nes jis buvo jaunas, amžinai jaunas, daug jaunesnis už dukterį (sulaukęs nepaprastos šlovės, dvidešimt šešerių metų žuvo autoavarijoje).
Tėvo judesiai buvo be galo profesionalūs. Jį visą gaubė kerai.
Taigi tėvas žuvo geltonųjų saulėgrąžų lauke. Nebevaldoma mašina ten apsivertė ir užsiliepsnojo. Didelės saulėgrąžų galvos siūbuoja ir siūbuoja, barstydamos geltonus žiedlapius ten, kažkur Ukrainoje...
Dabar tėvo judesiai vėl tapo švelnūs, vos pastebimi, toks besvoris jis sklandė prieš Deivos akis.
Visą gyvenimą duktė žavėsis savo jaunu, labai gražiu tėvu, kuris buvo lengvabūdis, aistringas, turėjo daugybę meilužių, nors nė vienos rimtai nemylėjo, tik Deivos motiną gerbė ir gal kiek jos prisibijojo. Viską sujaukė saulėgrąžų laukas Ukrainoje. Jis žuvo kartu su viena savo meiluže. Po tėvo mirties, motinai aptemo protas. Deiva anksti liko viena.
Saulėgrąžos... Saulei leidžiantis, jų pilni visi kambariai. Tėvo draugai tebeslankioja tarp ilgakočių augalų, dabar girdisi ta pati liūdna, įkyri melodija.
Šiltas, nuostabus vakaras... Ant veido suvirpa šviesos pluoštai. Duktė — visai nepanaši į savo tėvą. Tėvo kojos čia pat siūbuoja — labai ilgos, aptemptos odinėmis kelnėmis... Kai kur ant tėvo kaktos sumirga ploniausios voratinklių gijos, o už lango tarp obelų lapų vis zuja ir zuja uodai. Linksmai tiksi laikrodis. Iš sodo trykšta žalsva šviesa.
Deiva labai nori, kad tėvas tuoj nusiimtų domino, ir ji pamatytų jo jaunas, gyvas akis, bet tėvas šįkart nusiteikęs juokauti.
Ant staltiesės sujuda obelų šešėliai. Išnyksta aitrus saulėgrąžų geltonis. Svečiai kažką niūniuoja sau po nosimis, tarytum vandens būtų pribėgę į kambarius... Už medžių baltuoja kaimynų langinės.
Deiva mąsto, kad reikėtų jai aplankyti motiną ligoninėje, bet vienas iš svečių tuoj papurto galvą: tegul ir motina lieka amžinai jauna. Tegul...
— Tegul,— garsiai pasako Deiva.
Gatve nuėjo mergaitės, apsivilkusios pūstomis baltomis suknelėmis. Amsi šuo. Viskas — prasminga ir kartu kvaila, visi žmonės orūs ir pikti, tad neverta su jais turėti reikalų, visai kas kita — tėvo draugai.
Iš tolo aukšti apyniai panašūs į kiparisus, ypač naktį, kai mėnuo apšviečia tolimiausius kampelius, net pasidabruoja visus metalinius daiktus jos kieme.
Zuja ir zuja uodai. Ir tėvas tarytum uodas iššoka lauk pro langą ir dabar bėga medžių lapais aukštyn į šviesą, kresčiodamas labai ilgas kojas, aptemptas juodomis odinėmis kelnėmis. Deiva jo nesustabdo. Žibantys uodai suka ir suka ratus aplink eglių kamienus. Sujuda juodos šakos it smaugliai... Ir tėvas pamažu blanksta vakaro saulėje.
Deiva netyčia apverčia puoduką. Pasilieja arbata, šilta, geltona lyg vakaro dangus.
Visa mūro siena numarginta obelų šešėliais, ir už jos kažkur dingsta tėvas. Tačiau muzika tebeskamba. Tėvo draugai klaidžioja po kambarius, kumščiuose gniauždami paskutinius saulėgrąžų žiedlapius...
Deiva nuleidžia vokus. Ji jaučia, kaip svečiai dabar liečia rankomis jos kojas. Skamba ir skamba ta pati įkyri melodija.
Deiva atsimerkia. Saulėlydyje žaižaruoja sodas. Stikle nušvinta juodas subrendęs saulėgrąžos veidas piktomis akimis, o Deivos profilis lange tampa visai neberyškus. Praeiviai jo nebemato.
Ak, atėjo liūdna vasara.
Jolita Skablauskaitė. Liūnsargių moteris: apysaka, apsakymai. V: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 1993.
Skablauskaite_virselis