Salys Šemerys (tikr. Saliamonas Šmerauskas, 1898–1981) – poetas avangardistas. 1918 m. Voroneže baigė gimnaziją, 1929 m. – studijas LU humanitarinių mokslų fakultete. 1921 m. tvarkė dienraščio „Lietuva“ savaitinį priedą „Sekmoji diena“, pavertė jį avangardinio meno tribūna, publikavo savo ir kitų ekspresionistinius poetinius bandymus. Kazio Binkio ir Juozo Petrėno pagalbininkas leidžiant „Ketirių vėjų pranašą “(1922), aktyvus „Ketirių vėjų“ pirmųjų numerių bendradarbis. Nuo 1927 m. mokytojavo Klaipėdoje. Šokiruojančiais eilėraščiais ir fantasmagorine ekspresionistine drama „Mirties mirtis“ poetas reprezentavo stulbinančius avangardistinius „darymus“, meninės formos efektus. Avangardistiškai pozuodamas, išprovokavo daug triukšmo, buvo apkaltintas pornografija. S. Šemerį kritikavo kas tik netingėjo, marksistas V. Kapsukas jį apšaukė „supuvusiu vėjo pamušalu“, „besiblaškančios prieš galą buržuazinės inteligentijos sielos reiškėju“, o vien tik „krikščioniškąjį meną“ išpažinęs A. Jakštas S. Šemerį vadino „dvasios kupreliu“ ir „dvasios paliegėliu“. Eilėraščių rinkinys „Granata krūtinėj“ (1924) – skandalingiausias literatūrinis debiutas. Kitame eilėraščių rinkinyje „Liepsnosvaidis širdims deginti“ (1926) sutinkamas jau kiek atvėsęs modernumas. Be kelių poezijos rinktinių jo plunksnai priklauso ir prisiminimų knyga „Žmonės mano gyvenime“. Poetas eksperimentavo ir toliau – tęsė jaunystėje pradėtą „kalbos inžinierystės“ darbą, gludino eilėraščių formą. Prisiminimų knygą apie Salį Šemerį „Mes buvome tokie“ yra išleidusi ir jo žmona Leonija Šmerauskienė. Salio Šemerio vardu pavadinta Klaipėdos vidurinė mokykla.