zagrakalyte agnezagrakalyte agne        Kur gyveni? Kaip tave rast? Prieš gerą dešimtmetį išdidžiai atsakydavau - ten ir ten, visoje gyvenvietėje – vienintelis namas su balkonu. Ten, t.y. balkone, ir gyvenau. Nuo ryto iki vakaro, apsikrovus knygom, šalia pasistačius du stiklus su vandeniu – iš vieno gurkšnojau, kitu apsipildavau galvą. Aiškinau, kad tada ne taip karšta, bet iš tikrųjų – vanduo ir saulė veikia kaip peroksidas. Graži, įrudusi blondinė be jokių išlaidų. Idealiau įdegti trukdė tik nuo knygos krintantis šešėlis. Intelekto grūdinimas ne tik palieka kampuotai baltą pilvą, bet ir šiaip darko įdegį – „iš priekio“ atrodau kaip mūvėdama rudom pėdkelnėm, o žvilgsniu gatvėje nulydėt bandantys mato švytuojančią melsvai balkšvą mėselę. Taigi pirmasis balkoninis etapas pasitarnavo tuo, kad iš vienos pusės buvau graži, o iš kitos – protinga. Ir dar – į balkoną siena, vijokliais, naktį užsikabarodavo katė, pabusdavau nuo čirškiančių žvirblių, visa tai labai gražiai aprašiau (pravertė - panaudojau kaip netradicinį meilės laišką vienam latviui. Suveikė, todėl nuorašus padauginau, ir įteikiau dar keturiems, bet jau lietuviams). Paskui buvo Vilnius. Šturmavau jį taip pat iš balkonų. Natūralus, „aukštas“ startas tėvų namuose - prakaitą varantis liuoksėjimas sostinėje. Drovus kicenimas. Bėgimas su kliūtimis. Su balkonais. Tarkim, Justiniškės – nuomojamas kambarėlis, neįprastos daugiaaukščių šviesos, specialus megztinis ir kepurė, kad balkone parūkius, to kvapo neužuostų šeimininkė, nuorūkos, kemšamos į tuščią cigarečių pakelį, kuris vėliau, pro balkono tarpą, įkrinta žemutiniams kaimynams ant kilimėlio įstiklintam balkone, užsitrenkiančios durys, išlaisvinanti šeimininkė („Fele, tau telefonas! Žinau, ką ten darai, nieko čia blogo“), kuri parūpina peleninę su dangteliu, ir nutukęs, širdininkas šeimininkės šuo, naktimis inkščiantis už durų, kad galėtų pasiusioti tame pačiame balkone, ant specialiai tam reikalui suklotų "Lietuvos ryto" krūvelių. Toliau, tarkim, Užupis, jo pakraščiai, užmigt neleidžiantys dvivalandiniai viršutinio buto kaimynės aikčiojimai, bei tas pats, paaugliškai gaikčiojantis balselis rytais – „Vadyyym, niuchadyy, niuidyyyy!“ bei po balkonais išmėtytų mielių gabalėlių rankiojimas (vienas pensininkas taip manė išnuodysiantis bomžų šunis – jis labai išradingai keikdavosi, įmynęs į šviežią kakutį, mat kas rytą sąžiningai šnopuodamas bėgiodavo nuo smerties. Toliau, tarkim, Naujamiestis, iš balkoninių aukštybių - niurktelėjimas tiesiai į pusrūsį, malkų dėžių ir anglių kibirų tampymas, vakarais sveikinantis su niekad neatsakančia, po nosim burnojančia kaimyne (nubraukdama lapus, ji prisilaužydavo liepos šakelių, ir visos liepos virsdavo žilvičiais), o gerai nusiteikusi iki išnaktų kieme ūbaudavo šaukdama tikriausiai niekad neturėtą mylimąjį – „Kasparai! Kaspariuūk!“. Užmigdavau užliūliuota šios kaip keturiasdešimtmetė nutukusi mergytė atrodančios, kaimynės stūgavimo – puskibiris anglių neilgai tešildydavo, todėl miegodavau ne tik su džinsais, bet ir su trimis megztiniais. Visas likęs Vilnius man, susirietusiai jo viduriuose, knibždančiuose nuo drėgmę mėgstančių vėdarėlių, skrandyje teliūskuojant užmigt padedančiu „Vilko“ alum, prieš užmiegant atrodydavo kaip didelis, saulėtas balkonas. Toliau, tarkim, Vingiaparkio teritorija, po balkonu sėdinėjančios aristokratiškos senutės, pratinimasis prie vyno, horizonte stūksantys kalnai – ryte išsisklaidantys debesys. Arba toliau, tarkim, Žvėrynas, nekaltų mergelių grobiko gatvė, skambančios medinės erdvės ir svilinantis karštis, skarda išmuštas balkonas, „Taupos“ alus, stebint pirmyn atgal šmirinėjančius „Taupos“ žmones, apačioje įsikūrusios kavinės kepsnių uostymas, srebiant „lipalo“ skonio vandeny virtas manų kruopas, dangiškoji mana ir didelė meilė. Arba toliau, tarkim, tas pats, bet jau šiaurėjantis Žvėrynas, bendras balkonas, Rusijos ambasada po kojom ir į Rusiją mėtomos nuorūkos, gyvuliukiškai susirūpinę šeimyninio bendrabučio kaimynai, klausinėjantys, ką skaitai, kodėl skaitai, apie ką skaitai, nežinantys tavo vardijamų rašytojų, bandant pasiaiškint paprasčiau, tarkim, „tai apie Andropovo laikus“, išdidžiai patikslinantys – taip, dar prieš Staliną, taip; trilitrinis stiklainis nuorūkoms, kurias vis perkrato pora nikotininio bado ištiktų kaimynų (ypač išalkę, jie pasiskolina ir "prakala" tavo dviratį), bendrabutiniai kaimynai, niekada, bent jau balkone, negeriantys vyno, tik džiaustantys vystyklus, iš žiemos dvokiančius avikailius, vakarai su „Taupos“ „meškos krauju“, skambiai besibučiuojantys paaugliai aukštu žemiau, riebūs ambasados katinai visai po kojom bei išblaivantis vystyklų kapsėjimas už apykaklės. Arba, tarkim, Lazdynai, iš balkono stebimas mokyklos stadionas, ratukus vakarais sukančios paauglės liumpsi dar neįrėmintomis krūtimis, ir skersai aikštę pėdinančios iš rėmų išėjusios moteriškės, teliūskuojančios „Maxima Bazė“ maišeliais. Dar – ant balkono turėklų vis nutupiantis keistai krioguojantis balandis, vangiai reaguojantis į šnypštimus „štiš“ ir pliaukšėjimą delnais, besibaidantis tik dulkių siurblio. Senieji buto šeimininkai, balkone prikaupę visokiausio šlamšto – laupant tą kietai susigulėjusį kultūrinį sluoksnį, be sudūlėjusios „sekcijos“ lentų, žemyn laiptais reikia pūškuoti su: sunkiai atpažįstamom automobilių detalėm (viena, pagal tepaluotumą ir svorį, galėtų būti įvardinta kaip „pusašis“, o gal „traukė“?), gleivėtais kilimėliais, trijų rūšių karnizais, loveliais gėlėms (kažkodėl - pilnais tušinukų ir liniuočių bei, žinoma, nuorūkų). Dar ten buvo vėl grįžtančių į madą rankinių kolekcija, stiklinis stalviršis ir gracinga, iš vielos išlankstyta stirnos figūrėlė. Ją pasilikom. Kada nors turėsim gėlių, ir jos galės apie ją vyniotis. Taip pat teko iš balkono išvilkti senasias duris, į kurias, džiaustydama skalbinius, iki mėlynių nusidaužydavau kojas (prie konteinerių lūkuriuojantys daikteliautojai iš jų tuoj pat išmontavo spyną ir rankenas). Apsivyniojus rankas „Iki“ maišeliais, nuo (vėliau - taip pat išmesto) linoleumo reikėjo nukrapštyti seniai nebegyvą zylutę ir tą patį balandį - dvokė, todėl matėm, kaip jie skrido patį paskutiniausią kartą - iki, pikiruojantys, lavonėliais įdaryti „Iki“ maišeliai, šlamėdami, žemyn, pro balkono turėklus.

 

2003 m.