zagrakalyte agnezagrakalyte agne        Palikimas.

 

        Šį žodį Indrė buvo skaičiusi tik paauglystėj rytuose meilės romanuose, todėl dabar pirštais braukė ir ilgai glostė paštininko atneštą telegramą: „Mirė teta Ignė. Tau palikimas. Atvažiuok“. Ką ji žinojo apie tą nuolat išsigandusią išverstakę moterį? Kaip nebūna kaimo be „savo“ kvailelio, taip ir reta giminė apsieina be „savo“ pamišėlio. Tetai Ignei giminė pamišėlės etiketę prilipdė iš karto po jos vyro mirties: aistringas medžiotojas, nusišovęs valomu šautuvu, – kokia banali, knyginė istorija. Po pasaulį besitrankantys tėvai Indrę dažnai patikėdavo tetos Ignės globai, tad labai pavojinga beprotė ji neturėjo būti. Gal – keistuolė, jei keista yra ta, kuri iš sielvarto sulysta iki išsprogusių akių baltymų, kuri miega tik ant paskutinio vyro laimikio – šerno kailio, jei keista yra skurstanti, gilių kava ir bulvėmis temintanti, visada peršalus, kriuksinti kosėdama ir visko besibaidanti moteris. Indrė prisiminė vaikystės vasaras – štai jos abi eina gatve, pokšteli pro šalį riedančio automobilio vamzdis, teta Ignė išslysta iš sausainiuoto Indrės delniuko ir klykdama krinta ant šaligatvio. Štai jos parke, Indrė laižo ledus, teta Ignė graužia žalią bulvę („Daug vitaminų, bent paragauk, vaikeliuk“), kol dūzgiančią parko karuselių drobę suplėšo šūviai – savivaldybės darbuotojai šaudo varnas, ir Indrė gūžiasi į tirtantį kumštelį, o spigiai žviegdama teta Ignė tursena nuščiuvusiais takeliais, kol įsirausia į alyvų krūmą. Tiek teatsimena Indrė. Kai po neįtikėtinai greit pasibaigusių laidotuvių jai įteikia didelį ritinį su kortele, ant kurios, daugtaškių įrėminti, virpa juokingai naivūs žodžiai: „...visi...vyrai...kiaulės...Indrut...“, iš pradžių ji dar labiau susigraudina, bet jau traukinyje į namus nusišypso – pasities šį kailį prie seniai užmūryto ir tik elektra kaitinamo židinio ir galės prašmatniai, kaip pataria visi moterų žurnalai, ten vainikuoti savo iki šiol nelabai vykusių pasimatymų pabaigas. Jos užrašų knygelėje jau kvietė viltingai pasviręs įrašas: „Vasario 20, 18val. Ietis kailyje, prie bokšto“.

 

        Internetinėje pažinčių svetainėje jis save pavadino „Ietim kailyje“. Ilgai plepėjosi apie šį bei tą, kol jis nedrąsiai, po kiekvieno žodžio paberdamas po saujelę daugtaškių, pakvietė ją į pasimatymą. Skubėdama prie bokšto, jaudindamasi vaizdavosi, kaip įsišnekėjęs jis prislinks arčiau, kaip jie gurkšnos karštą vyną, kaip jis nusiplikys gomurį, o ji švelniai nuo jo kaktos nubrauks daugtaškių spiečių ir gerai įsižiūrės į jo akis – jos bus šaltos ir skaidrios lyg žibuoklių ledinukai.

 

        Pirmas dešimt laukimo minučių įsiaudrinusi galvojo, kaip jo ranka reikliai prasiskirs kelią iki šiukštaus jos kailiuko ir kaip ji pirmąkart virpančiais pirštais perbrauks jo ieties smaigalį ir kimiai sušnabždės „įsipjoviau“. Dar po dešimties minučių stypsojimo ledinių vėjų košiamoj aikštėje iki saldumo užgėlė panages, mintyse save matė riaumojančią, įsiutusią, išsidraikiusiu kuodu, iš visų jėgų keliu laužančią viso pasaulio ietis – vieną po kitos.

 

        Laikrodžio rodyklei šoktelėjus dar tris penkiaminučius žingsnius, ji alkūne darė artimiausios kavinės duris – suledėję pirštai nebesilankstė, perštėjo mintyse išrėktų prakeiksmų nubrozdinta gerklė, tad ji tiek kartų užsisakinėjo karšto vyno, kol iš kampų ir šešėliais nugultų pastalių lyg dulkės pakilo daugtaškiai ir per pritemusią kavinę lėtai priplaukęs blizgantis mėnuo barmeno balsu pasisiūlė iškviesti taksi.

 

        Apgraibom parsiyrus namo, ji nuvirsta prie židinio ir žagsėdama į save susipila ekstra atvejams laikytą vyną, taip ir užmiega ant romantiškam vakarui pakloto kailio. Porą kartų prabunda, nutvilkyta keistų sapnų: štai ji raičojasi pievoje, kuri pasvyra kaip paversta stiklinė – jos sienele ir ritasi žemyn, kabindamasi į slidžią kalnų žolę, slysta nuo kriaušio į žemai slūgsantį ežerą, kol staigus nespėtas nuryt gurkšnis išsipila pro išsiplėtusias iš siaubo šnerves; miegui vėl sulipinus blakstienas, šniokštuodama iriasi mišku, kažkodėl keturpėsčia, kol prie papilvės pririeda spurdančių rainų šerniukų krūvelė, tie tuojau pat įsikerta į sušiurkštėjusius jos spenelius. Pabunda šlapia, karščiuojanti, skeliančia galva, užsikosėjus kimiai kriukteli ir pradeda žviegt lyg skerdžiama – į ją žiūri sudžiūvęs ir abejingas šerno snukis.

 

        2005 m.