zagrakalyte agnezagrakalyte agne        Tu nuolat klausi, kodėl mano istorijų moterys vis kuo nors pavirsta. Ką aš žinau, kodėl jos taip daro. Tokios jos jau yra. Gerai, klausyk, kaip tai atsitinka.

 

        Ji piešia spalvotus paveikslėlius, vėliau juos pardavinėja Pilies gatvėje. Už juos neblogai moka, ypač už spalvotus Pegasėlius, kurių sparnai – tikros vištų plunksnos. Iš pradžių, vos tik sugalvojus tokį verslo planą, praardė pagalvę, tačiau senos ir paveldėtos pasirodė kemšamos plėšytom, o naujesnės – netgi karpytom plunksnom. Karpytos – tikras nesusipratimas, per audinį lenda aštrūs smaigai, tad ir akį miegodamas gali išsibesti. Perėjus kaimelio bobutes, dovanų gauna maltų plunksnų maišelį – gudri bobelė, užuot plėšius, jas susimalė šieno miltų malūnėliu, tik pagalvių, kurias ruošėsi dovanot sūnums, nebeprireikė – visos marčios pasirodė besančios alergiškos, savo galveles guldančias ant vata, grikių lukštais ir dar kokiom išmonėm kimštų pagalvėlių. Ilgai vargsta tepdama klijus ir barstydama lipnų kartoną maltais pūkais, bet tokie Pegasai net į arklius nepanašūs – pūkuoti kaip viščiukai, besiramstantys dviem perregimais it kandies sparneliais. Darbo ir terlionės daug, naudos maža – visiškai tokio būdo atsisako tą dieną, kai pritipenusi mergytė mamai įsako nupirkti „šitą dvesiantį katinėlį“.

 

        Kai vištai nukertama galva, ją reikia nušutinti karštu vandeniu – ne verdančiu, nes tada plunksnos pešis su visa mėsa, – užpilti ir greitai pešti, kol neataušo. Bandė džiovinti ir klijuoti tokias, bet jos ir išdžiūvusios būdavo susisukusios, sulipusios, tikras nesusipratimas, tinkantis nebent „sulyto Pegaso“ serijai.

 

        Žąsis pešti reikia jėga, nes pilamas vanduo nuo jų nubėga kaip vanduo nuo... ak, tiesa, žąsies. Gudraujančios bobelės ir čia sugalvojo, kaip būtų lengviau, – žąsį reikia suvynioti į drėgną drobulę ir pašauti orkaitėn, kad atšustų. Vieną moteriškę užtiko tokią suvystytą paukštę lyginančią lygintuvu, taip mat dar greičiau.

 

        Močiutės vištidėje kuoduotės jau kurį laiką gerokai sutrikusios – dailininkė, nebesitenkinanti iškritusiomis plunksnomis, jas gaudo ir peša gyvas (pagauni vištelę, – glostai, švelnus šilumos, vaiko prakaito kvapas, karštos sausos skiauterės, trukteli ir staigiu judesiu išrauni plunksną, šiltas drėgnas smaigalys, – paleidi pasipiktinusią, kudakuojančią). Be to, prieš porą savaičių, – vištų lakta įtaisyta virš pat kiaulių gardo, – viena užsimiegojus vištelė slystelėjo nuo apgliaumėjusios laktos ir nudribo žemyn. Kiaulės puolė ją kaip buroklapių glėbį, šėrikė rado tik plunksnuotą išėdą, porą mėšlinų žarnelių, o kiaulės nuo tol vis strykčioja ir bando nusimušti dar kokį kąsnelį.

 

        Tą dieną, apie kurią tau noriu papasakot, iš vienatvės netvėrus ir pasigėrus dailininkė iš visų į paveikslus dar neįklijuotų plunksnų susimontuoja Ikaro sparnus, vietoj vaško naudoja „Moment“ klijus, dar tebeklijuodama apsineša, užsilipa ant vištidės stogo, žalios žaltvykslės palei ausis, sėdi, apsikabinus sparnus, kol įsidrąsinusi suplasnoja, apsvaigus strykčioja, toks ledinis pavasario vėjas, tokios saulėlydžio žarijos, tol liumpsi, kol įlūžta vištidės stogas, stebuklingai nieko nesusilaužius, praslysta pro laktos kartis ir dribteli tiesiai ant įmigusių kiaulių.

 

        Klyksmas.

        Žviegimas.

        Kudakavimas.

 

        Moteriškos isterijos trejybė, esencija, kai išnarintu riešu, šlubčiodama, apsvaigus, nepaleisdama sugniaužtų mėšlinų sparnų, ji iššlubuoja iš kūtės.

 

        2005 m.