Vladas Šlaitas (1920–1995) – tra­dicinio lietuviško lyrizmo poetas. 1940 m. baigė Ukmergės gimnaziją ir pradžios mokyklų mokytojų kursus. Iki 1941 mokytojavo Būdviečių pradžios mokykloje. 1941–1943 m. dirbo Ukmergės savivaldybės raštininku. 1943 m. mobilizuotas į vokiečių kariuomenę, kariavo prie Leningrado, po karo gyveno pabėgėlių stovyklose Vokietijoje. 1947 m. persikėlė į Angliją, dirbo plieno, tekstilės, metalo apdirbimo fabrikuose. 1956 m. apsigyveno Londone. Dirbo ligoninės sanitaru, spaustuvės linotipininku, gyvenimą baigė senelių pensionate. Pirmuosius eilėraščius parašė gimnazijoje, žavėdamasis Maironiu, Jonu Aisčiu, Bernardu Brazdžioniu. Eilėraščiuose dominavo rudens, mirties, liūdesio motyvai, ilgesingos, melancholiškos intonacijos. Pirmąjį eilėraščių rinkinį Žmogiškosios psalmės išleido 1949 m. Detmolde (Vokietija). Emigracijoje V. Šlaito eilėraščiai pasikeitė – įsigalėjo laisvas eiliavimas, artimas ritminei prozai. Jo poezija pasidarė konkreti ir lakoniška, piešianti elementarius faktus, tačiau tie kasdieniniai daiktai – vinis, tvora, sena kėdė – tampa amžinų temų ženklais. Dar vienas svarbus V. Šlaito poezijos ypatumas – originalus nostalgijos reiškimo būdas pasirenkant keletą „nepoetiškų“ įvaizdžių (akmuo, nendrė, skersgatvis, miestelio šaligatvis). Jam norėjosi išlikti poezijos „pras­čiokėliu“ – be jokių kaukių ir pozų: „Ir padėk man, Dieve, būti paprastam“, nekuriančiam jokių reikšmingų mitų, drįstančiam pasi­šaipyti pačiam iš savęs („Tegyvuoja Jo Ekscelencija / Tuščio Šiaudo eilėraščių rašinėtojas / Vladas Šlaitas!“).

Apie Vladą Šlaitą ir jo tekstus
Alfas Pakėnas. Poezijos princui atminti (Vladas Šlaitas, 2005)
Alfas Pakėnas. Prisiminimų ir svajonių poetas (Vladas Šlaitas, 2005)
Indrė Žekevičiūtė. Neišgirstas poezijos princas (Vladas Šlaitas, 1997)
Vytautas Kubilius. Egzodo literatūra. Vladas Šlaitas (1996)
Augustinas Raginis. Paprasto poetinio žodžio išpažinėjas (Vladas Šlaitas. Pro vyšnių sodą, 1973)
Viktorija Skrupskelytė. Egzodo poezijos šuoliai. Vladas Šlaitas (1971)

Vlado Šlaito tekstai