Lidija Šimkutė (g. 1942) – Krakėse, Skuodo rajone gimusi poetė. Su tėvais, karo pabėgėliais, 1949 m. iš Vokietijos persikėlė į Australiją. Ten technologijos institute baigė dietetikos mokslus. Dirba Adelaidėje dietologe. 1975 metais „Metmenyse“ debiutavo trumpučiais kamerinio tembro eilėraščiais. Išleido subtilios introspekcijos, lakoniško paprastumo ir lyrinės potekstės poezijos rinkinius „Antrasis ilgesys“ (1978), „Prisiminimų inkarai“ (1982), „Vėjas ir šaknys“ (1991), „Tylos erdvės“ (1999), „Vėjo žvilgesys“ (2003). Anot Vytauto Kubiliaus, L. Šimkutės eilėraščio poetinis centras grindžiamas pakylėtu grožio jutimu ir tapatybės su pasaulio harmonija išgyvenimu. Poetė metaforizuoja nuotaikų virpesius į neužbaigtas prasmes, kurioms stengiasi suteikti daugiareikšmiškumo. Pristatant knygą „Mintis ir uola“ (2008) Regimantas Tamošaitis pabrėžė budistinės estetikos leksiką, kuri pateikia ne save, ne savo emocinį turinį, o išryškina realybę, kuri yra tuštuma. „Tas iš pirmo žvilgsnio elegantiškas, grakštus minimalistinis estetizmas, jis šildo, atrodo dekoratyvus, bet kartu ir gąsdinantis – tai atsirėmimas į kažką tokio, į ką iš tiesų nėra atramos.“ L. Šimkutė eilėraščius skelbia ir anglų kalba, dalyvauja įvairiakalbių Australijos poetų sambūriuose. Dažna Lietuvoje vykstančio festivalio „Poezijos pavasaris“ viešnia. Išleido bendrą knygą su Sigitu Birgeliu „Iš arti ir toli“ (2000). L. Šimkutės eilėraštis „Mano tėvas“ iš rinkinio „Vėjo žvilgesys“ (2003) buvo išrinktas vienu geriausių XXI a. australų eilėraščių.