nazaraite_edita_fotonazaraite_edita_foto

 

 

***
Aš noriu išvažiuot
Į Ispaniją
Kur baltos žydros
Ir auksinės spalvos
Tarytum išdykusios
Mažos mergaitės
Žaidžia gaudynių
Su giliais
Violeto šešėliais
Ir — o stebukle —
Niekas nepralaimi
To puikaus amžino
Žaidimo
Ir dainavimas linksmas
Pilasi iš milžiniškos
Jūrų kriauklės
Tūkstančius kartų ilsinusios
Maestro Dali
Mėlyno stiklo akim
O Fandango
Pasiutęs padūkėlis šokis
Greitesnis už toreodoro
Pasisukimą nuo rubino ragų
Liejasi vynas lūpomis
Plūsta poezija
Kartu su visais puotauja
Saturnas ryjantis
Gojos vaikus
Ak Alba iškilioji
Perluose ir raudonuose pipiruose
Apnuoginta o karčioji —
Ispanija — aš noriu
Išvažiuot į Ispaniją
Išgirsti kalbą
Kurios niekada nemokėjau
Bet kuri mokė mane visados 

 

Aidai, 1989 m. vasaris, Nr. 2

 

 


***
Praeinu pro save
Lyg pro svetimą —
Nesisveikinu, tik nuskubu
Pavasario garsų duženom
Nubarstytu šaligatviu.
Saulė kosminiais ugnies grėbliais
Grėbsto gatvių išgraužas tarp namų.
Gena vasaras namo dieną
It nusiganiusį galviją.
Neprieinu prie savęs,
Nepakalbinu.
Kiekvienam — savas gardas,
Savas vardas ir svetimas karalius.

 

Aidai, 1989 m. vasaris, Nr. 2

 

 


VISKAS DAR TIK BUS

Nubundu pažadinta
Alyvinio alyvų aromato,
Nugriebto iš pavasario sodų.
Ūžia puokštė
Nuo angelų ir bičių,
Nešančių vien saldį
Mintims alkanoms maitinti:
Mano dukrelė dar
Neregi saulės ir jos žavaus
Sokinėjiino per debesų kaimenes.
Ta auksinė piemenė
Sunkia šiesą į alkanus
Mano svajojimus —
Aš tik įsivaizduoju
Dukrelės akis, pirštelius,
Jos rausvą užpakaliuką,
Pėdutes ir gražiausią pasaulyje
Užbliovimą.
Aš įsivaizduoju siuvėjus fabrikuos,
Siuvančius dukrelei pižamą, sukneles;
Darbininkus matau it gyvus,
Meistraujančius jai vežimuką, lovelę.
Regiu įsisiūbavusias
Išpūstašones karvutes,
Apsunkusias nuo pieno,
Iš kurio gamins jogurtą
Mano dukrelei.
Alyvų alyvinis aromatas
Nusmilko mane lyg į sapną,
Kuriame kelias veja kelią,
Ir visi jie veda į laimę:
Žydrosios paukštės suokia,
Kolibrai vaikų galvelėm,
Drugeliai, upės, kalnai,
Gaudžiantys miestai
It gigantiškos Gaudi šventovės,
Ak, minčių krištolas!
Negalvoju, kad
Kažkur visai šalia,
Darbuojasi graborius,
Kad meistras lieja cementų
Eiliniam antkapiui,
O neišsipagiriojęs sargas
Pjauna kapų žolę.
Negalvoju, jog numirėlis,
Kaip naujagimis,
Sau veido neapsipraus,
Ir kad kažkas turės
Užpilti žemėmis saulę.

 

Aidai, 1989 m. vasaris, Nr. 2

 

 


EILĖRAŠTIS APIE PAMESTĄ EILĖRAŠTĮ

Atsitiktinėje popieriaus skiautėje
Užrašiau eilėraštį.
Po to dar prirašiau,
Ką reikia nupirkti namams:
Pieno, duonos, žuvies,
Vokų, muilo
Ir dar daug visokių
Kvapnių ir skalsių gėrybių,
Kurios padeda kurti
Kasdienybės ritualą.
Produktų piramidė
Užpylė virtuvės grindis,
O eilėraštis liko
Tuščiame prekių vežimėlyje,
Ant popieriaus skiautės,
Virpančios bailiai
It pamestinukai sparnai.
Ūmai ji pašoko
Podraug su vėju,
Pasūkuriavo virš
Superparduotuvės stogo
Ir nusivijo balandžių būrį...
Tik Dievas ir paukščiai
Skaito moterų poeziją.

 

Aidai, 1989 m. vasaris, Nr. 2