nazaraite_edita Edita Nazaraitė (g. 1955) – poetė, dailininkė. Gimė Vilniuje, 1980 m. baigė Vilniaus dailės institutą. 1984 m. emigravo į Kanadą. Dirbo radijuje „Amerikos balsas“. Išleido eilėraščių rinkinius „Medaus ir kraujo lašai“ (1989), „Mechaninė mūza“ (1989), „Nepakeliamas laisvės lengvumas“ (1993). E. Nazaraitės poezijoje vyrauja regimųjų įspūdžių ekspresija, vienur maitinama lietuviško rugių lauko, kitur didmiesčio dangoraižių, autostradų bei kitų urbanistinio peizažo atributų. Anot Vytauto Kubiliaus, E. Nazaraitės eilėraštis – tai kaleidoskopinė apibrėžtų, nesikartojančių vaizdų seka, dėstoma energingais komponavimo mostais. Greta daiktiško konkretumo, perimto iš anglosaksiškos poezijos, išlieka metaforizacijos ir žaismės polėkis, kurį kūrėja paveldėjo iš moderniosios dailės. Jos poezijoje išlaikomas judrus ir spalvingas gyvosios kalbos žodis, išreiškiantis „prarastųjų kartos“ netikrumą ir europietišką skepsį. Naujieji E. Nazaraitės eilėraščiai kupini feministinės literatūros motyvų bei įvaizdžių.
Edita Nazaraitė – Lietuvių rašytojų draugijos 1990 metų literatūrinės premijos laureatė. Editos Nazaraitės eilėraščių rinkinys „Mechaninė mūza: Eilėraščiai, 1985-1988“ (Čikaga: Ateities literatūros fondas, 1989) 1989 metais laimėjo Lietuvių rašytojų draugijos premiją. Premijos knyga tikrai verta dėl turtingo žodyno, beveik neklaidingos poetinės klausos, originalių įvaizdžių ir daugmaž paslėpto išgyvenimo.
„Mechaninės mūzos“ eilėraščiai itin įdomūs tuo, kad lietuvių išeivijos — oficialiai, turbūt trečiosios jos bangos — pergyvenimai bei įspūdžiai išreiškiami Lietuvos poetiniu žodynu. Čia ir yra tam tikra įtampa bei ironija, nes, išvykus iš tėvynės, pergyvenama nauja tikrovė, suderinta su senąja ar jai priešpastatoma, bet tebekalbanti atsivežtąja kalba, lyg visai nebūtų lūžio. Nazaraitės poezija dar nepergyvenusi kalbos krizės – ir gal nebūtinai visos ją patiria. Jos iliustracijos, tačiau, fragmentinės, sudarytos iš tikrovės nuotrupų, įvairių kalbų (bet dar indoeuropietiškų) raidžių bei menininkės junginių, kuriuose matosi žmogiška forma ir sparnai. Šie paveikslai skaitytojai susiriša su eilėraščiais, kurių poetinės eilutės bei posmai sujungia įvairių vietų (Lietuvos, Kanados, Europos kraštų) detales, aliuzijas į meną, muziką bei literatūrą, sutiktus žmones ir, galop, kaip turbūt beveik visoj poezijoj, pačios poetės praeitį, dabartį ir svajas. Eilėraščiai kupini įvaizdžių, kuriuos poetė pradėjusi suderinti eilėraščio forma bei muzika, bet kuriuos skaitytojams tenka užbaigti – arba bent perjungti į savo vaizduotės pasaulį, kad eilėraščiai kiekvienam kalbėtų. Bet to gali poetė iš savo publikos laukti — ir, iš tikrųjų, to gera poezija dažniausiai turi reikalauti.“ (Marija Stankus-Saulaitė)
nazaraite_mechanine_muza
KANADIETIŠKI ESKIZAI: KANADOS LYGUMOS
Nereikia nei Paryžiaus, nei Madrido —
Tie miestai labai užgriozdinti
Antikvariniais baldais,
Ir vėjams nėr kur įsibėgėti,
Ūžtelt ir pakilti
Į žvaigždėmis nubarstytą laukymę.
Bekraštės lygumos —
Numylėti vėju aerouostai.
Neaprėpiamos lygumos —
Monotoniškos dainininkės,
Pasruvusios kviečių variu,
Žolių smaragdu varvančios.
Lygumu šokėjos — karčios
Raudonos žemuogės:
Danguj prisirpusios,
Debesų pienu išpraustos.
Raibais ančių sparnais nešina,
Saulė keliauja —
Neša dienos vainiką
Nuo lygumų milžiniško delno.
Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.
KANADIETIŠKI ESKIZAI: TORONTO TRAMVAJUS
Kitados taip margai
Visa atrodė:
Kiekviena diena nei Kalėdų eglutė
Spalvotus delnus į tamsą trynė
Skambėjo juokas ir ten ir čia
O dabar — nuvažiuoja Toronto tramvajus
Ir stotelė vėl kraupiai tuščia
Iki begalybės ilgom gatvėm
Vaikšto lietus po skvernu pasikišęs
Dūstančią saulę
Nebėra vietos automobiliams
Nei praeiviams žaliomis šukuosenomis
Bokštas! Jam apie kojas rangosi traukiniai
O smaigalyje labai arti dangaus
Pamautas stūkso
Makdonaldo hamburgeris
Jo skaistesnis už saulę sūris
Susimaišęs su lietumi
Vaikšto iki begalybės sutįsusiom gatvėm
Paskui įlipa į tramvajų nakčia
Nuvažiuoja Toronto tramvajus
Ir stotelė vėl kraupiai tuščia
Brokatai vylingai krypčioja
Ant liesučių šlaunų
Penktą po pietų
Fabrikai išspjauna
Pilką darbo pelę
Teka vakaro gyslom alus
Čirška aplink Eaton’o fontaną bekoniena
Linksmi pederastai pririšti prie balionu
Kyla į debesis su savo teisėmis
Kažkur probėgsmiais šmėsteli
Juodojo Kaspino Diena
Nuvažiuoja Toronto tramvajus
Ir stotelė vėl kraupiai tuščia
Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.
KANADIETIŠKI ESKIZAI: * * *
Taip, gerbiamoji ponia,
Jūsų sidabrinių lapių kailinukai loja,
Lakuoti nageliai
Tarsi mažos purpurinės kanarėlės
Vylingai šokčioja, žiba,
Ir nuobodulys veržiasi iš jūsų
Sutemusio žvilgsnio,
Kupa lyg užmirštas
Ant viryklės pienas.
Taip, gerbiamoji ponia,
Jūs nieko nežinote apie tą šalį,
Kur paukščiai priversti
Vaikščioti pėstute plentu,
Ir kur jūrai draudžiama banguoti.
Jūs nieko nežinote
Apie praradimo kainą, nors grožitės
Savo atspindžiu bankų stikle ir marmure.
Jūsų čekių knygutė —
Vienintelė jūsų grynaspalvio
Gyvenimo Biblija,
O kančios poezija
Jums svetima tarsi japonų raštai.
Taip, gerbiamoji ponia,
Jūsų sidabriniu lapių kailinukai loja,
Kai geriate juodą nesaldintą kavą
Iš savo buvusių meilužių delnų ir,
Dieve, koks vargas, koks vargas —
Nėra net kam
Jūsų pasigailėti.
Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.
KANADIETISKI ESKIZAI: HORIZONTALI MELANCHOLIJA
Ūkia tingiai ūkia
Lėti lėti lė-ti
Mieguis-ti trau-ki-niai
Milžiniški geležies pitonai
Šliaužiantys pažemiu
Oranžine vagonų tiese
Pjaunantys horizontaliai
Apsnūdusią pre-ri-jų me-lan-cho-li-ją
Dulkės saulėje!
Sniegas — mėnuliui — į veidą!
O geležinis pi-to-nas
Tęsia amžiną ke-lio-nę
Ho-ri-zon-ta-lią me-lan-cho-li-ją
Ve-ža va-go-nuos
Vagonai
Dienos savaitės metai
Grūdais perpildyti
Alyva anglimi ir rąstais
Sidabru auksu propanu
Me-lan-cho-liš-kų ra-tų bil-de-sy
Susimala širdies virpesiai
Kažkuriam vagone am-ži-ni
Keliauja tavo laiškai
Į voką sudėti angelo sparnai
Apsunkusi min-tis
Nuo ho-ri-zon-ta-lios me-lan-cho-li-jos
Nuo kas-die-nio
Be-pro-tys-tėn ar mie-got va-ran-čio
Leis-gy-vio ū-ki-mo
Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.
BĖGIŲ MENUETAS
Bildėdamas senas vokiškas tramvajus
Nusiveža mano laukimą —
Negaliu jo pavyti:
Kojos lyg granito kolonos,
Tvirtai įaugusios šaligatvin.
Žiūriu į šaltus bėgius,
Nuliedintus iš nukankintų žvaigždžių geležies,
Stebiu it metalo upę neperbrendamą —
Bėgiai be pradžios ir be pabaigos.
Bėgiai — mano geneologinis medis,
Pamatai mano genties namų.
Ji nešė savo kryžių
Į Rytus ir į Vakarus,
Niekaip nesusijungdama
Į saugų stačiakampį.
Todėl nenustembu, sutikusi save
Siaurutėje it rankovė Miuncheno gatvėje,
Pilnomis ausimis telefoninių pokalbių.
Arba Jutos aerouoste,
Rašančią tylos natas ant servetėlių.
Čiauškančiame Atėnų turguje,
Stebinčią spalvingų vaisių orgiją
Arba tapančią horizontalios melancholijos drobes
Migdančiose Albertos prerijose.
Net lėktuvai, kuriais skraidau,
Net jie — šliuožia neregimais
Dangaus bėgiais
Lyg išprotėję aukštybių traukiniai.
Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.
IŠDAIGŲ METAS MAŽAME MIESTELY
Ūmus vėjo šuoras
Išplėšia duris
Ir paskui rudenio paukščius
Išskrenda miltuotas kepėjas
Per žydrą dangaus paletę skrieja
Būda su šunimi
Balti arkliukai ir šokolado kumeliai
Liepsnojančios žvakidės
Mero žmona rožiniu sijonu
Ant vėjo sparnų rudeniop
Sklendžia gaisrininkų mašina
Visi ugniagesiai laiškanešys
Ir tūkstančiai rytinių laikraščių
Skrenda paskui auksinius
Klevų lapus tebegrojantis gramofonas
Miegantis poetas ant moters krūtų
Plasnoja pienininkas du dviračiai
Ir pulkelis moksleivių
Šūkaudami ir laidydami akmenis
Į pralekiančias gerves
Visi smagūs nešami eiklaus vėjo
Į rudens požemius
Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.
ŠIRDINGI IR PRAKTIŠKI PATARIMAI SAVIŽUDŽIUI
Žinai,
Nerašyk testamento,
Kad neįtartu tavęs planavimu.
Planavimai kartais juokingai pasibaigia,
Jei prisimintume komunistinius penkmečius.
Nevažiuok į Paryžių, nešok
Nuo Eifelio bokšto — tai senamadiška.
O dar pakeliui kur pasigersi
Ir susigraudinęs persigalvosi —
Bus nei šis, nei tas,
Ir neužteks bilietui atgal.
Nepjaustinėk venų, jei nesi dirbęs skerdykloje.
Geriau užsakyk dešimt tuzinų
Raudonų gvazdikų savo šermenims
Ir neužmiršk išsiuntinėti pakvietimus
Saulei, mėnuliui, žvaigždėm ir
Neištikimom mylimosioms — tegul pamatys,
Kaip visuotinai tavęs gedima.
Jokiais būdais negerk nuodų —
Būsi panašus į bukaprotes,
Kaprizingas aktores, kurias meilužiai
Pameta kas antrą dieną.
Geriau mirti originaliai, nematytai,
Kad jei ne gyvenimu, tai bent jau
Mirtimi nustebintum tau nugarą
Atsukusį pasaulį.
Pasikorimą iš karto išbrauk iš sąrašo:
Subjaurosi savo įvaizdį
Mažiausiai dviem kartom.
Ir šautuvą padėk atgal,
Nedaryk iš savęs medžiojamo elnio
Ar išplasnojančios laukinės anties.
Nepulk po traukiniu —
Tai seniai jau padarė
Ana Karenina, ir koks paradoksas —
Liko nemirtinga.
O, ne, po automobiliu taip pat
Neverta — ties sankryžom jie sustoja.
Ir, žinoma, nesugalvok
Važiuoti į kalnus ir ieškoti
Bedugnės, kurion nugarmėtum,
Nes kalnai yra tokie įstabūs,
Jog uždegs tau širdy gyvenimo aistrą —
Ryškią, rėkiančią — kaip Arlio
Vynuogynai Van Gogo drobėje.
Ne, visa tai tau netinka.
Užsimauk mėlynus, aptriušusius džinsus,
Sportinius baltinius užsivilk
Ir eik ramiai, neskubant,
Pasidairydamas į vitrinas,
Į saulės zuikius, į moterų kojas,
Į ledų pardavėjus.
Eik link pačios judriausios
Manhattano gatvės,
Atsigulk ant šaligatvio
Ir lauk,
Kol praeivių minia
Sutryps tave.
P.S.
Jei esi kairių pažiūrų
Ir trokštum numirti Maskvoj —
Turiu nuliūdinti:
Nespėsi priglust prie šaligatvio
Kai išvysi milicijos uniformą,
Vibruojančią iš įsiūčio.
Tau suriaumos: „Vstavai!“
Ir norėsi tada durt abiem špygom tiesiai
Į akis akižarai gyvenimui,
Tada norėsi maištauti,
Susiplėšyti rūbus, partbilietą...
Ir norėsi tada išvažiuoti
Į Niujorksitį.
Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.
MIRTIES PEIZAŽAI V
Paslaptingai šnaranti lietaus kalba
Išveda pasivaikščioti
Kaip ir kas rudenį,
Derant aukso derliui;
Pabaigtuvių šventei per miškus ūžiant
Į degančių spalvų orgiją.
Ar prasminga gesinti liepsnas?
Jos ir taip nušuoliuos per medžių galvas,
Palikdamos pajuodusias, paukštiškas
Apsinuoginimo pėdas
Išbalusiam mirties peizaže.
Motinos surinks nuo sniego
Margaspalves pusnių gėles —
Pamestas vaikų pirštinaites...
O, ne, verčiau džiūgaut kartu,
Brautis per patį šventės tirštį;
Negailėt išskrendančiu gulbių;
Nesisveikinti su atsisveikinimu;
Raugti kopūstus, raugt vyną;
Gal kiek pasvetimauti —
Neleisti išnykti saldžiai
Nuodėmių giminei.
Lietui lyjant,
Lašams dūžinėjant
Suktis ir suktis nesustojant,
Griūt veidu į žemę,
Nuo lietaus ar midaus pasigėrusią,
Lietaus, o gal ašarų prisisiurbusią,
Už medžių šaknų
Vos bepasilaikančią.
Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.
ATSISVEIKINIMAS VILNIUJE
Virš geležinkelio stoties
Tvyrojusi neapykanta maišėsi
Su lempų blausa, biriu sniegu ir spjaudalais.
Senamiesčio kiemuos išpylė
Juodą anglį — basiems reikėjo eiti
Per pragaro akmenis.
O griūvančiuose rūmuose seni karaliai
Miegojo tarp nešvariu kavos puodelių,
Ir apleistų parkų medžiuose
Snaudė karalienės it paukštės —
Žvilgančiom atlasinėm sukniom.
Jų liesos, melsvos rankutės rodė
Pavėlavusiems paukščiams — ne mums —
Kaip nutūpti į gretimas šakas.
Senose kapinėse nebekvepėjo vašku,
Mirtom, kalijom —
Ten jau augo obelys ir vyšnios
Virpėjo jų žiedlapiai.
Kas ten?
Juodu, užstelbtu dangaus skreitu —
Ar aš? Ar mes? Ar tu?
Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.
EILĖRAŠTIS MOČIUTEI
Pasauliui nežinomam
Provincijos miestelyje
Snaudžia daugkart perdažyta bažnyčia
Aukštais langais — lyg iš nustebimo
Padidėjusiom akim stebi aplink prisišliejusius
Likimus,
Seka prošal prabėgančius kelius,
Suplukusius nuo skubos.
Pabaidytos šalikelės dulkės
Pakyla ir vėl taikiai sutupia
Perėti neišperimo nuobodulio
Dvaro ponų ir miestelio žydų skalbėja —
Baltaveidė, baltaskarė, baltaplaukė
Mano močiutė
Smulkučiais žingsneliais
Matavo uždaro,
Pasauliui nežinomo pasaulėlio
Stovintį laiką:
Palikusi kvepiančių, švarių skalbinių stirtas,
Su niekuo savo nedalia nepasidalinusi,
Bėgo melstis iš tolimojo Nazareto
Atkeliavusiam Dievui;
O paskui — išskrido baltaplaukė,
Baltaveidė baltų dukraitė...
...taip ir išmokau
Nupiešti angelą.
Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.
EILĖRAŠTIS SENELIUI
Jis atkeliavo per didžiulį
Kopūstų lauką,
Vedinas juodu juodu
Darbo jaučiu — auksaragiu,
Prakaituotu.
Reikėjo užpilti duobę žvyru,
Besotę ryklę,
Kad išsikovotų vietą pamatams —
Namo kojoms:
Kad jos stovėtų, o neklūpėtų,
Kad nugara nelinktų lenkiama,
Kad neparduotų sąžinės —
Ar tai dar maža?
Aštriais darbo dantim
Išėstos rankos glostė
Moterį, baltapūkes galveles,
Nugludintus žvyro akmenukus,
Paskui — pigų antkapio luitą.
O prieš kelionę — net neprisėdo,
Net neatsiduso, tik nuėjo neatsigręždamas
Per didžiulį kopūstų lauką,
Paskui skrendantį baltą angelą,
Palikęs kryžkelėje juodą juodą
Darbo jautį.
Nazaraitė, Edita. Mechaninė mūza: eilėraščiai. – Čikaga: Ateities Literatūros Fondas, 1989.