Antroji jauno poeto Vytauto Stankaus knyga (pirmoji – „Vaikščiojimas kita ledo puse“, išleista 2009 m.). Eilėraščiai balansuoja ant dramatiškos ribos: tarp gražu ir teisinga, tarp žmogaus vienatvės ir atsargių pastangų ją įveikti. Neatsisakoma kiek vyresnių poetų atradimų ir kartu kuriamos savitos įdomios kompozicijos (antras skyrius, knygą vienijančio ciklo vaidmuo). Knygos redaktorius Donaldas Kajokas. Viršeliui panaudota Mindaugo Sabaliausko grafika.
„Kūrinių komponavimui gali pasitarnauti skaičiukai. Pirma eilutė, dešimtas dvieilis, septyniolikta pauzė... Taip poetinis kalbėjimas įsigyja netikėtų jungčių ir aidėjimų. Skaitydami, ypač antrą skyrių, matysite. Per visą knygą teka veidrodinis ciklas. Atspindžių, tikrų ir kreivų vaizdų karalystės. Jausmus galima tiesiogiai reikšti, bet galima šią užduotį patikėti pokalbio trupiniui, detalei, prisiminimo ar sapno vaizdiniui. Čia ir eina Vytautas Stankus. Jis žino, ką nori pasakyti, ir kartu tikrinasi sakymo tikrumą, nes jo siekia visais būdais. Keista – abejonė stiprina pasitikėjimą. Švaru – taip nusakyčiau jauno poeto supratimų ir poetinės kalbos vertes. Šioje knygoje susitinkame su naujomis mūsų poezijos prošvaistėmis.“ (Valentinas Sventickas)
pokalbiai prieš veidrodį
ir tu, ir aš
tikriausiai esu
tas pats tu, tikriausiai
esi tas pats
aš gyvenime kitame, kitame kūne
matau labai aiškiai, kaip
kaupiasi debesys, dar šiek tiek
ir pratrūks –
ir nuplaus mus audra.
jei žinočiau jos tikrąjį vardą –
leistųs ant rankų,
būtų galima supti,
kaip vaiką, ramint,
kad užmigtų
ir žinau tavo baimę miegoti
ir žinau tavo augantį nuovargį
ir žinau, tuoj pratrūks
griežti smuikas
niekada nemąsčiau, kas nutinka
lėlėms po spektaklio, tik įtariu –
pats esu tampomas už virvelių,
verčiamas šokti, kilnoti rankas
į ritmą, kurio negirdžiu
ir kol esi – esu
atspindyje tavam
tasai, kuris tuojau pratrūks
- - -
lyg skaičiuotėj – taika kaip taika
lyg žurnaluose – karas kaip karas
tarsi pienas išlietas staiga
ant bespalvio teleekrano
dieve dieve kaip tuščia, žiūrėk
griežia smuikas tarytumei dantys
nusileidžia apspangęs balandis
baisiai baltas, o tu vis juokies
sutinku, tai juokinga. spurdės
paukštis trupantis rankoj, nes šaltis
nes dabar, kaip ir ten – po mirties
ligi skausmo šviesu – noris staugti, draskytis
ir keltis
sninga
tik miegas tik miegas
mažoji mirtis
kada šitoks rugsėjis – –
nematau, bet girdžiu
kaip po truputį artinas sniegas
siūlės per naktį,
per sapną, genamą šuns
nuo manęs, nuo manęs
ten kur šviesos
ir gyvybės daugiau –
viešpats gliaudo už lango giles
o mes manom, kad sninga,
ir šokam, ir šokam, ir juokiamės
ir pamirštam, kad mirę,
ir auginam vaikus,
ir auginam aguonas rūke,
po to nuo drėgmės trūksta raukšlės
ir dar kažko trūksta
dabar neįvardinsi, sniegas
nešalta, tik didelis šuo
atsikandęs ramybės
prieš atsisveikinant
1
pelės graužias į vidų
vadinasi baigiasi vasara
lietaus pirštai užspaudžia skyles
naktimis ola šviečia
tik niekas neužsuka,
net kai lyja
anksčiau, tiesa, būdavo sniego
bet ir tas nebedrįsta
tik mėnulio vidun besigraužiančios pelės
vis krebžda:
– mama, kas ten per žiburiukas?
– vaikeli, sunku bus suprasti:
jo iš tikro nėra, kaip ir mūsų.
yra tik graužatis
2
aš norėčiau kad mudu nubudę
viens į kitą alsuotume tyliai
alsuotume tyliai kol lyja
tingėtume keltis kol lietūs
nuplauna sudegusį miestą
tik ilgesį miesto palieka
kai virš mūsų susiglaudžia sienos
3
dažnai prisimenu mudu
geriančius kavą po tiltu
tu laikai žiburiuką tarp pirštų
upė išlenkia stuburą –
lūžta
4
kai slėpėmės bažnyčioje mačiau
tau virš galvos praskrido gulbė
– kas buvo, kas?
– ne, nieko
jau šiam mirime nebus gražiau
pirmasis laiškas iš už veidrodžio
štai dabar jau galiu parašyti
tik nežinau ar pasieks tave
tokie dalykai čia trapūs, lengvai dūžta
nebesurinksi
tavęs labai trūksta, nes šunys
ėda mėnesio duoną
ir laižo pirštus, gana skaudžiai,
bet stengiuosi neišsiduoti
dažnai nueinu prie upės
žiūriu į ledą godžiai,
įsitaisau po tiltu, toliau nuo vėjo,
o tiltas tęsias į rūką...
kartais girdžiu kaip viršuj
kažkas vaikšto, –
užsimerkiu tada į save
(baugūs man tie garsai)
šiaip baigiu apsiprasti
rankos prakvipo sniegu,
kartais kosčiu raudonai
– – – raudonai išspjaunu
ketvirtasis laiškas iš už veidrodžio
kaip gerai, kad tavęs nėra šioj žiemoj,
šitam šalty. nežinau ar tokį ištvertum
niekada nemačiau kas man atneša popieriaus,
bet atneša – todėl turiu rašyti
tik tiek ir belieka man – rašymas
ir nuojauta, kad greit pasibaigsiu
vis labiau baisu savęs nesupaisomo
ima užsimiršt veido bruožai,
antakių linija, auskarai
tavo kvapo laikaus įsitvėręs
tavo akių rudeninių...
man rūpi kaip ten tu.
bijau, kad ir tą sniegas užklos
sniegas tam ir yra – kad prasmegčiau.
tuštėjimas
trimitams nutilus gali vien iš garso atskirti kalibrą
kur miręs lietus viršum mirusio miesto ištykšta į dulkes
nusirita kulkų tūtelės į pusnį prie kojų ir dūsta
pašautas žaltys arba vienas iš dvylikos brolių, dar vaikas,
nedidelis vaikas rikiuoja garsus į žaizdas lyg dėliotų
mozaiką iš plunksnų ir sniego, nes nieko daugiau ir nelieka
raudonu ant balto rašyti buvau nekalbus mėgau lietų
ir dulkes ant dangiško skliauto palangių pirštu išvedžioti
čia būta – čia buvo. nereikia, nors gal pakartokim, tik tyliai
kad nieks negirdėtų kaip veriasi plytos į būtąjį, skyla
vanduo tiek nebyliai kiek miestas apkurtęs kiek moterys miega
namų barikadose; dvigulės lovos ištvinsta į debesis
regiu kaip išeina pro raktų skyles, klibinkščiuoja ramentais
per bėgių voratinklį voros, kartoja sau tyliai štai užmušėm brolį
užspjaudėm sušaudytą išnarą, rinkomės kaulus švilpynėms –
tam dilbis tam plaštakos, šonkauliai, o šitam pusė dubenio,
kitam beveik nieko tik pagirios, nors žiūrėta kad būtų po lygiai
kažkas skundžiasi gavęs tik sąnarius ir tie pasirodo sudilę,
matyt labai vaikščiojo, gal net per miegus vis murmėdamas
lyg ateis lyg atleis. ir matau kaip ateina. ir matau kaip apleidžia.
Vytautas Stankus. Iš veidrodžio, už: eilėraščiai. V.: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2014.