daktaras-kripstukas-pragareĮŽANGOS ŽODIS
Panašūs įžanginiai žodžiai, kaip visiems gerai žinoma, yra be galo nuobodūs ir retai kieno teskaitomi, – tačiau, o varge, kaip man be jo apsieiti! Juk šias nepaprastas pasakas ne aš pats sukūriau, o vogčia paėmiau iš slaptųjų Kauno miešto kronikų. Jas gi surašė, kaip tuoj pamatysit, labai keistas ir labai neeilinis kronikininkas.
Jei kas yra buvęs nuostabioje Kauno miesto rotušėje, tai tikriausiai atsimena tokias slaptas ąžuolines duris, pasislėpusias pačioje bokšto viršūnėje. Dabar tas kambarys, tiesa, tuščias ir nenaudojamas. Jei kartais netyčia atvertum girgždančias jo duris, tau ant galvos imtų kristi seni voratinkliai, kažkas klaikiai sucyptų tamsiuose krosnies šešėliuose, ir išgąsdintos pelės nubėgtų dulkėtomis kambario grindimis. Bet anksčiau tame kambaryje slėpėsi miesto archyvai; jame ramiai snaudė pageltę pluoštai senų raštų, kronikų, išblukusių fotografijų ir paslaptingų laiškų. Pasirausęs toje didelėje popierių krūvoje, būtum galėjęs surasti ir tokį dulkėtą, jau sunkiai beįskaitomą rankraštį, surašytą ant palaidų lapų ir sudėtą į odinį aplanką. Tame viršelyje gi išdidžiai spindėjo raudonas Kauno herbas – baltas stumbras, nešantis kryžių tarp ragų – nes tai kaip tik ir buvo slaptoji miesto kronika.
Pasiūlęs rotušės sargui tabako ir išsikalbėjęs su juo, būtum galėjęs patirti ir daugiau reikšmingų dalykų apie tą mįslingą kroniką.
Ji buvusi parašyta, pasirodo, prieš daug metų, tuomet, kai ir pats rotušės sargas buvęs dar visai mažas. Tada, vieną nuostabiai baltą žiemą, vaikai nulipdę prie rotušės durų puikų sniego senį ir uždėję jam mėlyną kepurę ant galvos, o pats sargas tai dar įkišęs apkramtytą savo dieduko pypkę į dantis. Nuo tada sniego senis išdidžiai budėdavęs ties stiklinėm rotušės durim ir kartais, kai niekas nematydavo, kalbėdavęsis su prabėgančiais šunimis. Šie mat žinodavę visas miesto naujienas, o senis viskuo domėjęsis, nes turėjęs labai jautrią širdį.
Šioje vietoje rotušės sargas paprastai užsikirsdavo ir imdavo droviai krapštyti savo pypkę. Tada reikėdavo nustebti, susidomėti ir paraginti sargą šiais ar panašiais žodžiais:
– Žiūrėk man! O aš visuomet maniau, kad sniego seniai turi ledinę širdį! Iš tiesų, sakote, jautrią širdį? Tikiuosi, jis neįsimylėjo!
Tada sargas parausdavo ir atsidusdavo, išpūsdamas melsvų pypkės dūmų debesį, tarsi norėdamas jais pridengti savo veidą.
– Taigi tas ir yra, jis kaip tik įsimylėjo. Jis slaptai pamilo šalimais augančią alyvą, – ir sumišęs sargas, nedrąsiai atidaręs langą, pypkės kotu parodydavo ties rotuše šlamantį liekną medelį.
Nuo tada sniego senis kiekvieną naktį kažkur paslaptingai dingdavo. Jei eidavai naktį pro užmigusią rotušę ir apsidairydavai po tuščią aikštę, tai nustebęs matydavai tik tamsius nutilusių rūmų šešėlius ir snaudžiančius, net ir rūkti tinginčius miesto kaminus, gi sniego senio nebūdavo nė ženklo. Tačiau jei tada netyčia žvilgterėtum viršun, pamatytumei – o stebukle! – archyvų kambary spindinčią paslaptingą švieselę. Ten sėdėdavo sniego senis, nušviestas virpančios žvakės liepsnos, ir suraukęs kaktą rūpestingai vedė slaptąsias miesto kronikas. Kiekvieną naktį jis pamažu lipdavo girgždančiais bokšto laiptais viršun, palikdamas kilime snieguotas savo pėdas, atsisėsdavo minkšton kėdėn ir, paėmęs žąsies plunksną, užrašydavo visus ypatingus bei minėtinus nuotykius, atsitikusius anąmet Kauno mieste.
Čia rotušės sargas iškilmingai atversdavo pirmą kronikų puslapį ir storu savo balsu perskaitydavo pirmuosius sniego senio žodžius:
– Šios slaptos kronikos yra labai retos ir reikšmingos, nes jose surašytos įvairios pasakos, taigi dalykai, kitose, mažiau slaptose kronikose retai kada teminimi. Peržiūrėjęs visą archyvų kambarį, aš, tiesą sakant, neradau nė vienos kronikos, kuri būtų tinkamą dėmesį atkreipusi į pasakas, tą vienintelį dalyką, dėl kurio verta gyventi. Toks šaltas gyvenimo aprašymas, žinoma, nepilnas, nes svarbiausia gyvenimo dalis ir yra pasaka. Visi mes mylime pasakų karalaitę, visi ieškome neatrandamų pasakų pilių ir mirštame su pasakų šalimis akyse.
Kai aš pirmą sykį apsidairiau po Rotušės aikštę savo anglinėmis akimis, aš temačiau juodus ir drėgnus medžius, sustirusius vežikų arklius ir šaltą kaip ledas saulę. Aš maniau, kad toks nykus yra visas pasaulis. Tačiau netrukus aš išgirdau šunis pasakojant apie pavasarį, apie gėlėtas pievas, apie giedančius paukščius, apie medžius, pasipuošusius sunkiais ir svaigiai kvepiančiais žiedais. Tas nuostabus vasaros pasaulis man buvo tarsi pasaka. Taip, jis visuomet liks man pasaka, nes aš niekad jo nematysiu ir niekad negyvensiu jame. Aš esu tik sniego senis. Aš galiu tik ilgėtis anų man nepasiekiamų pasakų kraštų.
Tai perskaitęs, sargas atsargiai užversdavo kroniką ir toliau tęsdavo keistą savo istoriją:
– Tos paslaptingosios kronikos buvo rašomos visą žiemą, nežiūrint, ar minkštas sniegas krito ant rotušės bokšto, ar juodi vėjai skraidė tarp sušalusių ir nuo šalčio paraudusių miesto kaminų.
Tačiau pamažu atėjo pavasaris. Saulė vis šiltesniais spinduliais suspindėdavo snieguotuose šaligatviuose ir stiklinėse rotušės duryse, o alyva vis ilgesingiau laukė savo mylimo pavasario, trokšdama pasipuošti, tarsi nuotaka, gražiausiais savo žiedais.
Ir įsimylėjęs sniego senis, džiaugdamasis alyvos laime, laukė pavasario, nors ir jautė, kad jis mirs su pirma pavasario diena. Kasnakt jis vis sunkiau dūsaudamas kopdavo laiptais į archyvų kambarį, nes šalti jo sąnariai negalėjo pakelti šilto vėjo, taip svaiginusio alyvą.
Ir pavasaris ėjo vis arčiau.
Paskutinę žiemos naktį keli sniego seniai atbėgo prie rotušės, veždami rogutėmis aptirpusius savo draugus, kurie patys jau nebegalėjo paeiti.
– Skubėkim, arba tu sutirpsi! – ragino jie savo brolį išgąsdintu balsu. – Skubėkime tolyn į šiaurę, nes pavasaris jau čia pat – jau pirmosios žibutės prasikalė Nemuno šlaite! Skubėkime, kol dar nevėlu.
Tačiau senis papurtė snieginę savo galvą.
– Aš liksiu čia! – liūdnai įtarė jis. – Aš turiu pabaigti paskutinę savo pasaką.
Jis mat niekaip negalėjo atsiskirti nuo alyvos – jis taip troško pamatyti ją pilname žydėjime!
Taip jis pamažu užlipo į archyvų kambarį ir ėmė rašyti, kartkartėmis praverdamas langą ir įsimylėjusiomis akimis pažvelgdamas į alyvą. Ji gi svaigo nuo laimės. Virpėdama ji tiesė į dangų liaunas savo šakas, lyg norėdama apkabinti šiltą pavasario vėją, ir kažką šnabždėjo. Tuomet šaltu senio veidu imdavo tekėti ašaros, ir jis vėl grįždavo prie savo kronikų.
Ir berašydamas jis užsnūdo.
Tą rytą – o buvo saulėta pavasario diena, alyva sprogo pirmais pumpurais, ir vaikai, linksmai šūkaudami, bėginėjo gatve – tą rytą nuo rotušės stogo varvėjo jau paskutiniai tirpstančio sniego lašai. Grįžtančių paukščių šešėliai mirgėjo siaurose senamiesčio gatvėse – ir buvo džiugesio pilna diena, kai pats burmistras atvėrė archyvų kambarėlio duris. Minkštame krėsle sėdėjo sutirpęs sniego senis, išmetęs iš rankų žąsies plunksną ir susmukęs po mėlyna savo kepure – tik sena jo pypkė dar smilko. Nustebęs burmistras sustojo duryse liūdesio apimta širdimi, o iš pypkės pakilo paskutinis lengvas debesėlis, primenantis melsvą sniego senio šešėlį, ir ištirpo tamsiame archyvų kambario kampe.
Tą dieną šunes, linksmai vizgindami uodegom, atbėgo prie rotušės durų ir veltui ieškojo sniego senio, norėdami jam papasakoti džiugią atėjusio pavasario žinią: sniego senis niekad daugiau nepasirodė Kaune.
Mums liko tik jo surašytos pasakos, kurias aš rotu sės sargui sutikus, teisingai nurašiau ir nieko nepakeisdamas perduodu jums pasiskaityti.
Julius Kaupas. Daktaras Kripštukas pragare ir kitos ne mažiau įdomios pasakos, surašytos slaptose Kauno miesto kronikose. Povilo Abelkio lietuviškų knygų leidykla. Freiburgas, 1948.
daktaras-kripstukas-pragare