Edmundas Steponaitis(1892–1908) – labai jaunas miręs, bet spėjęs kūrybiškai suspindėti poetas, vienas iš lietuviškojo simbolizmo pirmtakų. Baigęs Šakių dviklasę pradžios mokyklą, lavinosi savarankiškai: studijavo knygas apie astronomiją, skaitė rusų rašytojų ir filosofų knygas, susirašinėjo su L. Tolstojum, gilinosi į V. Solovjovo krikščioniškosios meilės filosofiją. 1905 m. persikėlė į Kauną ir dirbo raidžių rinkėju S.Banaičio, dar spaudos draudimo laikais gabenusio iš Rytprūsių lietuviškus leidinius, spaustuvėje, kuri buvo pirmoji Lietuvoje panaikinus spaudos draudimą. Netrukus pradėjo bendradarbiauti spaudoje, daugiausia Viltyje ir Draugijoje, kur spausdino eilėraščius, vaizdelius, vertimus iš rusų kalbos (išvertė J. Baltrušaičio, N. Nekrasovo, A. Kolcovo, A. Puškino, F. Tiutčevo ir kt. poezijos). 1908 m. jam įkando pasiutęs šuo, vėliau susirgo šiltine bei smegenų uždegimu ir mirė tesulaukęs 16 metų.
Liko jo rankraštinis rinkinys Per aspera ad astra. Jaunojo poeto kūrybą surinko ir knygą, pavadintą E .Steponaičio raštai, 1912 m. išleido L. Gira. Anot R. Karmalavičiaus, žmogiškasis ir kūrybinis E. Steponaičio savarankiškumas klostėsi XX a. pradžios lietuvių poezijos lyrizacijos ir psichologinės subjektyvizacijos atmosferoje, kuri socialinio kultūrinio darbo konkrečius barus leido poetui įvardinti simbolizmo poetikos – „mirimo genijaus“, „griausmų“, „marių“, „šviesos“, „vandens verpetų“ – įvaizdžiais. Jaunasis poetas nutolo nuo Maironio suformuoto eilėraščio tipo ir jam artimesnis tapo M. Gustaičio lyrinis herojus, apgaubtas „skliautų harmonijos“ ir visatos begalybės.
Muzika
Tu esi, kaip žmogaus širdis!
Vydūnas.
Akkordai, lyg kvapsniai žolynų,
Pinasi int vainiką, kįla ...
Juos pasitinka iš žvaigždynų
Spindulių stygos ir prabįla ...
M. Gustaitis.
Per banguojančią harfų Eolo harmoniją,
Per apsupusią žemę būtybės vibraciją, —
Siaudžia virpanti muzikos aido agonija,
Siaudžia skausmo išpinta poėzija-gracija...
Kaip lakštingalės plintančiais naktį čiulbėjimais
Nuo žmonijos Dievop skrieja hymnas-ovacija;
Kaip baltos sodno rožės minkštučiais kvepėjimais
Kilst dangun, lyg girlianda, gamtos dekoracija.
Plinta skleidžias taip muzika jausmo virpėjimais,
Plinta lekia Dievop vainiku kuodailiausiuoju;
Skleidžias dausose, tvinsta slaptybių skambėjimais,
Tvinsta alpsta žvaigždynuos' akkordu minkščiausiuoju...
Ir sutirpusi giesmė, gamtos margumynuose,
Lyg aidu, gema Viešpaties Hymnu skaisčiausiuoju;
Kaip išnykęs aromatas, sodno žolynuose,
Pasilieja kvepėjimu, nardo meiliausiuoju.
Taip apalpęsis muzikos aidas — žvaigždynuose
Spindulių stygomis virpa pinas, šlamėdamas;
Pinas neša mintis Išminties brangumynuose,
Ir vaidenas ir mainosi širdį žavėdamas.;
Ir ramiai sielos atomuos aitere siaudžiančiuos
Jis, plasnodamas, gieda, pasauly skambėdamas;
Ir, plasnodamas, skleidžias; ir žodžiuose griaudžiančiuos
Neša širdis, į jausmo šventyklą riedėdamas...
10. VIII (28). 08
Šakiai
Poėtai
(Imitacija)
Aš pamenu: kartą registre rojalės
Mirimo agonijoj mušės plaštakis,
Ir stygos šnabždėjo, kaip pievų puokštelės,
Ir vilnim zefiro širdin mano plakės.
Ir nieks nebūt manęs, kad skaudžios kankynės
Tą minkštą nokturną savim pagamino:
Taip švelniai liūliavimais tremolo pynės,
Taip meiliai man širdį jos dolce ramino...
Supainiojo Tave skaudus stygų tinklas:
Tu troškai sukurt širdyse meilės jausmą;
Ir graudžiai vaitojo lyra — Tavo ginklas —
Ir garsiai verkei Tu iš gailėsio skausmo.
Bet Nemuno vilnių liūliavimu liejas
Žmonėm tas skundimas, tos ašaros graudžios: —
Jie jaučia tik dainą, kurią neša vėjas,
Jiem nebesuprantamos skundos jos skaudžios.
17.I.08
Lietuvos Aušra
Pavedu Lietuvos kultūrinio atgijimo atminimui
Tamsi jūra gyvatos dūko, kriokė;
žaibai žalčiais-zigzagais varstė jos krūtinę;
mirimo genijus erdvybę vandeninę
griaustiniais supo; demonas klegėjo;
sunkyn, žemyn vis debesįs... Ir joki
žvaigždė per miglą neblizgėjo...
Bet štai žaibai išlengvo gęsta; draiko
griausmai miglas... Audra vilnis nevaiko...
Skaidryn... Tolyn...
Tai Eldija-Aušra
išskriejo į mares: Jos burės baltos, tyros,
kaip gulbės, žydriu plaukia; Jos šviesa, lyg lyros
minkštučiai tonai, skrieja skaistuma.
Ant pat viršūnės, liaurais vainikuota,
Pelėda tupi spinduliuos. Nakties šešėliai,
toli vandens verpetuos sukdamies, sukėlę
putų pusnynius, traukiasi gilyn,
ir nyksta dibine šviesos... O spinduliuota
Aušra vis plauk tolyn, tolyn...
8.V.07
Ant prof. kun. Jauniaus kapo
Štai liepos šakutė... žiemos valandoj
Ji pumpurą krovė, auklėjo;
Pavasario saulės meilioj šilumoj
Ji sprogti, žydėti žadėjo...
Bet aš ją nuskyniau... Išnyko sapnai,
Kaip nyksta ant Nemuno ledas...
Sugriuvo gyvenimas; džiūva liūdnai...
Mirtis amžinatvėn ją vedas...
Ir tu, lyg šakutė!.. Tu troškai šviesos!
Tu krovei jai pumpurą brangų,
Ir laukei kol dienos šiltesnės užstos,
Jis, sprogęs, paskleis mokslo bangą...
Bet iro gyvenimas: parka piktai,
Pailsusi verpti, sutraukė!..
Nutrūko svajonės; iširo sapnai...
Ir žemė tave glėbin laukė!..
Bet ne! neišverš ji iš mūsų tavęs!
Tu kelsies iš to tamsaus kapo! —
Nes pumpurs nevys! Nes auklėsim jį mes!
Jis, sprogęs, išskleis meilų lapą!..
1.III.08
***
Baigias rugsėjas... Lapai nuvyto.
Dangų suspaudė miglų sparnai.
Žemę nuo ryto lanko vien vėjas,
Saulė aptingus šviečia šaltai.
Ore begirdis kregždžių gyvumas.
Būriais sulėkę tarias garniai...
Vysta ramumas. Spindžias mūs širdįs:
Kažiko liūdno lauk nuolankiai...
Vakaras... Tylu... Skaistus mėnutis
Nemunu plaukia žvaigždžių keliais.
Bangos ramutės vos-vos pakila
Vėjo dvelksmo juoksmais tyliais.
Lyg sesuo brolį, debesįs gaudos,
Pinas sidabro aiškia šviesa,
Narsto ir maudos miglose toli,
Apvainikuotos skaisčia varsa.
J. Baltrušaitis
Kelyje
Saulėleidžio purpuras gęsta ir bąla,
Užsitiesė slėniai migla, —
Ir liūstanti mano širdis dreba, šąla,
Ir apėmė žemę tyla...
Nei keiksmo likimo, nei verksmo dėl duonos,
Nei šnabždėsio krūme žaliam, —
Vien mirgančios žvaigždės, kaip želmėj aguonos,
Bemirksi sau skliaute meiliam...
Tiesos pažinimo ištroškusios širdįs
Aptvino akliausiuos rūkuos, —
Bet tikslas jų, harfą akkordais, jiems girdis
Tik proto praskintuos takuos...
Kas buvo, kas bus dar — tas-pats vis likimas:
Ir dulkės, rūkai praeities, —
Ješkojimas Dievo, teisybės troškimas
Ir siaurųs keliai ateities...
Negirdįs ant medžių jų rūbų jaunųjų.
Ir viskas, lyg nakčių byloj...
Tik aidas neilstančių žingsnių manųjų
Vien dunda būtybės tyloj...
18.V.07.
Pas užšalusį langą
(Imitacija Allegro)
Pažiūrėki, kokios rožės
Maudos upės gelmėse!..
Pažiūrėki, kokios palmės
Narsto aukso vilnyse!..
Kaip sidabras viskas žvilga!..
Lyg paauksintoj šviesoj!..
Štai fontanas muša, blizga
Užžavėtoje varsoj!..
Štai toliau — toliau į šiaurę —
Viskas tirpsta gražume!..
Dą toliau! Ten aukso krantas
Nyksta dangaus glėbiuose!..
Bet ... aš papūčiau. Sutirpo
Šalčio pirštų mezginiai;
Ir žemyn stiklais nubėgo
Ašarodami tyliai...
5.I.08
L. Dudin
Vanitas vanitatum...
Ta meilė — poėma. Meiliai manyje
Su širdžia patylom šnabždėjos;
Ta, meilė, lyg hymnas, kursai širdyje
Choralo akkordais girdėjos.
Ta meilė, lyg rytas ramutės gamtos;
Lyg meilios — kaip rožės — malonės;
Lyg tyrųs sapnai kūdikystės šventos,
Ar giedrios jaunimo svajonės.
Ta meilė — poėma ... Bet bėga laikai,
Ir galas puikiausiai įvyksta;
Ta meilė, lyg hymnas ... Bet kįla augštai,
Ir žvaigždžių glėbiuos jis sunyksta.
Ta meilė, lyg rytas ...
O rožė lapus savo mėto;
O vaiko, jaunimo sapnus ir svajones
Pakeičia senatvė išlėto.
3.III.08
Kalba netaisyta.
E. Steponaičio raštai: pilnas pomirtinis eilių ir prozos rinkinys / tvarkė Liudas Gira, Kaunas 1912.
