Motiejus Gustaitis (1870-1927) – vienas lietuviškojo simbolizmo pradininkų, poetas, literatūros ir kultūros tyrinėtojas, vertėjas. Mokėsi Seinų kunigų seminarijoje, kunigavo Marijampolėje. Nuo 1897 m. Vakaruose studijavo bažnytinę muziką, kanoniškąją teisę bei literatūros ir meno istoriją. Friburge apgynė daktaro disertaciją literatūrine tema. Parašė pirmąjį lietuvių stilistikos vadovėlį. Vienas Žiburio draugijos įkūrėjų. Savo eilėraščių ir poemų rinkiniuose Meilė (1914), Aureolė (1914), Tėvynės ašaros. Erškėčių taku (1916), Sielos akordai (1917), Varpeliai (1925) atsakė tuo metu lietuvių poezijoje dominavusios emocinės išpažinties.
M. Gustaičiui atskiro žmogaus jutimai tapo pernelyg atsitiktine, chaotiška ir efemeriška medžiaga, tad poeto žvilgsnis nukrypo ne asmeniškumus ir individualizmą, o universalumo sistemą, sukurtą katalikybės filosofijos. M. Gustaičio poezijoje būtis padalinta į dvi antinomijas – į tai, kas žemiška, kūniška, laikina ir į tai, kas dvasiška, dieviška, amžina. Eilėraščio centru tapo ne subjekto išgyvenimai, o visatos, kosmoso panorama, kurioje subjektui teatitenka medituotojo, bet ne pagrindinio veikėjo vieta. Į lietuvių poetines erdves M. Gustaitis įvedė besisukančių žvaigždynų, kosmoso tylos, neaprėpiamų platybių vaizdinius, o kosminis vaizdas, kylantis į begalines tolumas, pasak Vytauto Kubiliaus, netrukus tapo skiriamąja lietuvių simbolistinės lyrikos žyme, kaip ir kraupi savo menkumo visatos tvarkoje, jos abejingumo, o gal ir priešiškumo žmogui nuovoka, kurią M.Gustaitis pirmasis išsakė ekspresyviais kontrastais.
GEDULIŲ RAUDA
Vos žengė ant žemės aušra
Pirmaisiais dienos siuntiniais,
Tuojau juodasparnė mirtis,
Lyg dvasiu žaibinga audra,
Apskelbia sielos griaustiniais,
Jog numirė jis...
Kur žengia nuliūdę kaimynai?
Jie pylimo kalnan keliauna,
Bevedini gedulo gando!
Čia raudančią girdi šeimyną
Ir mato nabašninką jauną...
Veltui ramint bando...
SESUO I
Iš šlovingos giminėlės
Likom dvi sesutės,
Dvi sesutės-gedulėlės
Prie senos močiutės.
SESUO II
Trys nendrelės-siūbuonėlės
Be užstovo-užvėjėlės!
MOTINA
Iš visų šalių
Kyla tamsūs debesėliai,
Tai ant gedulių
Kyla bėdos, rūpestėliai!
Kas sunkiuos varguos
Našlaites paguos?..
SESUO II
Kelkis, mielas brolužėli,
Nuo pilkos žemelės;
Ant kojelių stok baltųjų,
Prakalbėk žodelį!
Prakalbėk žodelį,
Suraminki motinėlę:
Kam sukniubus rauda,
Kaip snieguota apušėlė!..
Ji tave nešiojo
Ant rankelių — ant lengvųjų,
Jauną pavadavo
Nuo darbelių — nuo sunkiųjų.
Ar ne motinėlė
Tamsią naktį tau rymojo,
Ankstą rytą kėlė?..
Tai sulaukė bankietužį!
Kelk, paguosk, brolužį,
Sa sesutę — lelijėlę:
Kam apkniaubus verkia?
Kam raudoja raudužėlę?
Džiūsta-vysta gėlės —
Ne raselių apšlakstytos,
Tik gailiųjų ašarėlių; —
Kas aušra — kas rytas!..
Kaukia vėtros, drasko širdį —
Tai jaunų seselių;
O brolužis nebegirdi
Gūdžiųjų žodelių!
Tai ne gėlės vysta
Nuo vėtružių žiempūtėlių,
Tiktai jaunos dienos
Nuo skaudžiųjų sielvartėlių!..
Likęs jaunas po tėtušio,
Vai žinai, broleli,
Pats kilnojai daug vargužio —
Tai našlaičių dalį!
Kad našlaitė sėda,
Linksta suolai ąžuoliniai;
Kad našlaitė žengia,
Dreba žemė akmeninė.
Tai suolužiai linksta
Nuo sunkiųjų dūsimėlių,
Tai žemuže dreba
Nuo graudžiųjų dejonėlių.
...........................................
O kas žingsnis — aimanėlė,
...........................................
O kas žodis — ašarėlė!
Kelk Jonuti, kelki mielas
Ant baltų kojelių,
Nuraminki musų sielas
Žodeliu brangiuoju!..
MOTINA
Tai įlinko gilūs kloniai
Augštajam kalnely,
Tai įdubo žiedrios akys
Skaisčiajam veidely,
O sūnelis mano miega
Saldųjį miegelį!..
I SESUO
Vai reikėjo paguldyti
Savo vietoj ledo lytį,
Tai lytis būt sutirpėjus
Nuo gailiųjų ašarėlių.
Vai reikėjo paguldyti
Akmenėlio pilką lytį,
Tai akmuo būt sutrupėjęs
Nuo sunkiųjų atdūsėlių.
O mieliausio mūs brolelio
Tai kieta širdis!
Tyli-tyli jis —
Nekalba žodelio!..
MOTINA
Gal perrūstūs mūsų žodžiai,
Gal negailios ašarėlės,
Kad mieliausias brolužėlis
Mūs — našlaičių nepaguodžia?
I SESUO
Tai kad aš turėsiu
Buvimėlį rūsų —
Didelį vargelį,
Bėgsiu pasiskųstų
Augštąjin kalnelin;
Pas brolužio stosiu kapą
Ties kamienu po pavėsiu
Žaliojo berželio,
Kad nepūstų žiaurūs vėjai,
Kad nelytų skaudūs lietūs...
II SESUO
O vėjelis bepūtuoja,
O berželis besiūbuoja,
Ir siūbuodams-plevėsuodams,
Atsikalbinėja:
“Traukkis-traukkis, gedulėle,
“Iš-po mano liemenėlio:
“Nuo žodelių tavo
“Džiūsta žalios mano šakos,
“Kuo atadūsėlių
“Vysta-krinta lapai,
“O nuo ašarėlių
“Virsiu iš šaknelių1
I SESUO
Dievulėliau mano,
Kur aš pasidėsiu?
Kas pasigailės
Vargšės gedulės?
II SESUO
Tu gegute, tu raiboji,
Ką viršūnėj bekukuoji,
Skrįsk paukštute į tą šalį,
Kur gyvena giminėlė,
Tūpk gegute į langelį,
Pasakyk naujieną.
Pasakyk naujieną
Apie liūdną dieną,
Ką regėjai, ką girdėjai
Ant šio pilko kalnužėlio.
Skrįsk paukštute linkui rytų,
Tėvulėliui pasakytų,
Kam našlaitėms mus paliko
Ir kas nūdien atsitiko...
I SESUO
Tai margoji gromatėlė
Kraujo raidėms išrašyta,
Ašaromis išbarstyta,
Tai pravirkdys giminėlę!..
MOTINA
Cit dukrelės, cit jaunutės,
Nuraminkit sa širdelę!
Nors skausmai, skausmai pasiutę
Paskandino mūsų dalią;
Nors vargužio šaltos bangos
Mūsų laimę beapsiaučia,
Ir kamuoja be atvangos,
Betgi yr kas mus užjaučia.
Štai pažvelgkit į šią minią,
Kad ir patys nusiminę,
Nepaliauja mus raminę...
Štai kaimynas veda sūnų,
Ties velionio stoja kūnu,
Tėvo išvaizda padori
Prakalbėt ką, rodos, nori:
Cit, nutilk, dukrele,
Suvaldyk širdelę!
Kur šaukia trimytas...
— “Vaike, veizėk ant nabašninko šito.
“Žuvo iš meilės. Bet pavyzdį davė,
“Myrio nasruosna aukodamas save.
Ir su šiais žodžiais kalbėtojui švito
Ašaros veide — graudu pasidarė.
Grait jas rankove nušluostė ir tarė:
— “Verkia kaimynai ir giminės rauda
— “Trokšta kiekvienas atlyginti skriaudą;
“Tau prider ytin pagerbt geradėją,
“Kuris dėl tavęs taip daugel kentėjo:
“Taigi, sūneli, ištiesk drąsiai ranką
“Ir ant lavono krūtinės uždeki!
“Nūn iškilmingai taip Dievui žadėki:
“Save ant aukuro šito aukoju —
“Stengsiuos visuomet gyventi doriausia:
“Rinksiuos ne gerą, bet tai, kas geriausia,
“Lenksiuos blogybių ir pikto pavojų.
— “Tėte, vos ranką nukėliau, tuojautės
“Lyg apšarvuota to angelo jautės.
— “Kokio?” — “Kur sparną po galva jo laikė,
“O su antruoju šešėlius nuvaikė.”
— “Kas tau, vaikeli?” — “Nai protas užaugo!
“Toji šviesybė, velionį kur saugo,
“Išėmė aukso plunksnaitę iš savo
“Sparno žvaigždėto ir man atnašavo.
“Kuo tas, tėveli, vardu, kurs atvėrė
“Širdį velionio, išsiėmė paukštį
“Ir ant auksinių svarstyklių atsvėrė?
— “Varge, apkvaito — niekus ima pliaukšti.
“Eikš ten pas kryžių... Čia melsk Visagalį
“Užu velionį ir save, vaikeli.
— “Amžiną, Dieve, duok atilsį dūšiai
“Mūsų tėvelio ir mano matušei...
“Motina! Motina Sopulingoji,
“Vieną ištrauk iš širdies kalaviją,
“Smeigk man ir... myliu... teįsiliepsnoja...
“Gyvastim savo gaivinsiu gabiją...
— “Gal ir jis siunta? Jau ima klejoti.
“Kas gi tau? Ko taip karščiuoji, beproti?
— “Tėte, vai šaukia mane kas ir šaukia...
“Šaukia trimytas dangaus sidabrinis,
“O ant jo šauksmo iš mano krūtinės
“Veržiasi jausmas ir srovėmis plaukia.
“Tėte, aš skrisiu, kur šaukia trimytas,
“In sritis aukso žiedais nutapytas...
Motiejus Gustaitis. Meilė: poema. Spauda ir lėšomis Amerikos lietuvių dienraščio “Kataliko“, Chicago, Ill., 1914.