Accessibility Tools

GinsbergGinsberg       Alleno Ginsbergo (1926–1997) eilėraščių rinktinė „Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai“ – pirmoji garsiojo bytnikų kartos (beat generation) poeto knyga lietuvių kalba. Praeito amžiaus 6-ąjame dešimtmetyje „Staugsmas“ tapo bytnikų kartos manifestu, nutiesė kelius hipių klajonėms ir iš esmės pakeitė amerikiečių literatūrą.

 

       Atviri A. Ginsbergo eilėraščiai šokiravo tuometinę Ameriką. 1957 m. kovą JAV muitinė sulaikė Britanijoje išspausdintą „Staugsmo“ tiražą ir pateikė ieškinį leidėjui. Vis dėlto devyni poezijos ekspertai, kurių dauguma nebuvo nei Ginsbergo, nei „Staugsmo“ gerbėjai, įrodė teismui, kad knyga nėra nešvanki, kad eilėraščių „nepadorumą“ atperka „išliekamoji visuomeninė vertė“. „Staugsmas“ praskynė kelią į Amerikos spaustuves ne tik Burroughso „Nuogam kąsniui“, bet ir tokioms senamadiškoms knygoms kaip V. Nabokovo „Lolita“ ir D. H. Lawrence’o „Ledi Čaterli meilužis“.

       A. Ginsbergas dažnai laikomas poezijos šamanu, nepraustaburnio genijaus Arthuro Rimbaud, ekscentriko Walto Whitmano ir mistiko Williamo Blake'o mokiniu. Jo tekstai – atviri, šokiruojantys, provokuojantys, o svarbiausia, jie priverčia ieškoti tiesos, abejoti dogmomis ir užduoti nepatogius klausimus. Maištaudamas prieš vartotojišką Amerikos visuomenę, savo tekstuose jis propagavo alkoholį, haliucinogenus, seksą, homoseksualumą ir ieškojo atsakymo į esminį gyvenimo klausimą – kaip atsikratyti slegiančių buržua pasaulio taisyklių.

 

       „Mes propagavome atvirumą ir spontaniškumą. Atvirumas reikalavo spontaniškai išsakyti viską, ką galvoji, įskaitant ir tuos dalykus, kuriems žmonės prieštaraus arba bandys juos cenzūruoti. Mums rūpėjo sutraukyti cenzūros pančius ir kalbėti laisvai. Tai mums pavyko. Mene, anksčiau panašiam į kažkokią sunkią drėgną antklodę, atsirado gyvybės, energijos, fantastinių elementų, vizijų. Tyrėme savo pačių agresyvumą ir išmokome su juo sugyventi, užuot leidus jam siaubti pasaulį, kaip tai darė Amerikos politika ir diplomatija: sėjo baimę, mačizmą ir griovė kitas kultūras“, – prisimena A. Ginsbergas.

 

       Jo poezijoje viskas nekalta – narkotikai, nežabotas seksualinis gyvenimas, įstatymų pažeidinėjimas. Nekalta, nes persunkta stipriu pirmapradžiu gyvenimo geismu ir svaiguliu, leidžiančiu pasiekti „absoliutų nušvitimą“. Pagrindiniu kūrybos principu A. Ginsbergas laikė atvirą ir nuoširdų pasakojimą: „Aš tik bandau rašyti vadovaudamasis Walto Whitmano nurodymais. Jis sakė turįs viltį, jog ateities poetai rašys ATVIRAI. Aš bandau atvirai užrašyti savo pojūčius bei mintis, ir ši teisė turi būti ginama.“

      

      

      

       Meilės eilėraštis Vitmeno tema

      

       Tylomis įeisiu į miegamąjį ir prigulsiu tarp jaunikio ir nuotakos,

       jų kūnai, nukritę iš dangaus, laukia išsitiesę, nuogi ir nenustygstantys,

       akis tamsoje rankomis prisidengę,

       įsikniaubsiu veidu į jų pečius ir krūtines, kvėpuosiu jų oda,

       glostysiu, bučiuosiu kaklus ir burnas, praversiu ir pažinsiu juos iš nugaros,

       kojos godžiai pakeltos ir sulenktos, kad priimtų, bybys juda tamsoje,

                      skaudantis puolantis

       pasistojęs nuo pat skylės iki peršinčios galvutės,

       kūnai susikibę trūkčioja nuogi, įkaitę klubai ir sėdmenys įsigręžę vienas

                      į kitą

       ir akys, akys blizga ir vilioja, plačiai atvertos žvelgti ir nebematyti,

       judesių dejonės, balsai, rankos ore, rankos tarp šlaunų,

       sudrėkusios rankos suminkštėjusių klubų drėgmėj, pulsuojantys pilvų

                      trūkčiojimai

       kol balta sėkla išsilieja į sūkuriuojančias paklodes

       ir nuotaka klykteli pasigailėjimo, o jaunasis apsipila aistros ir užuojautos

                      ašaromis,

       ir aš pakylu iš lovos, atgaivintas intymių jų mostų ir atsisveikinimo

                      bučinių –

       kol protas neprabudo už langinių užvertų ir durų uždarytų užtamsintam

                      name

       kurio gyventojai ištroškę meilės šlaistos naktimis

       nuogos šmėklos ieškančios viena kitos tyloje.

      

       San Chosė, 1954

      

       Vertė Marius Burokas

      

 

 

       Amerika

      

       Amerika atidaviau tau viską ir dabar aš niekas.

       Amerika du doleriai ir dvidešimt septyni centai 1956-ųjų sausio 17-ąją.

       Aš neapkenčiu savo minčių.

       Amerika kada nutrauksime žmonijos karą?

       Užsipisk su savo atomine bomba.

       Man negera nekvaršink man galvos.

       Kol nepradėsiu sveikai galvoti eilėraščio neparašysiu.

       Amerika kada tu būsi angeliška?

       Kada drabužius nusimesi?

       Kada pažvelgsi į save iš kapo?

       Kada tapsi verta milijono savųjų trockistų?

       Amerika kodėl paplūdo ašaromis tavo bibliotekos?

       Amerika kada nusiųsi savo kiaušinių Indijai?

       Vemti verčia nuo idiotiškų tavo reikalavimų.

       Kada galėsiu nueiti į prekybcentrį ir apsipirkti už gražias akis?

       Amerika galų gale vien tik tu ir aš esam tobuli, o ne kitas pasaulis.

       Man per sunku su tavo mechanizmais.

       Tu privertei mane siekti šventumo.

       Barouzas Tanžere nemanau kad sugrįš – tai grėsminga.

       Ar tu grėsminga ar tik išdaigas kreti?

       Aš stengiuosi kalbėti iš esmės.

       Aš neišsižadu savojo apsėdimo.

       Amerika nespausk manęs žinau ką darau.

       Amerika krinta slyvų žiedai.

       Aš jau mėnesių mėnesius neskaitau spaudos kasdien kas nors

       teisiamas už žmogžudystę.

       Amerika jaučiu simpatiją vobliams38,

       Amerika vaikystėje buvau komunistas ir to nesigailiu.

       Rūkau marihuaną kai tik jos gaunu.

       Sėdžiu namie per dienas ir spoksau į rožes drabužinėj.

       Kai nueinu į kinų kvartalą prisigeriu ir niekada nepasikrušu.

       Nusiteikiu kad kils nepatogumų. O, kad būtumėt matę mane

             beskaitantį Marxą.

       Mano psichoanalitikas mano kad man viskas gerai.

       Aš niekada nekalbėsiu Tėve Mūsų.

       Mane lanko mistinės vizijos ir kosminės vibracijos.

       Amerika dar tau nepasakojau, kaip tu pasielgei su dėde Maksu, kai jis

             atsikėlė čionai iš Rusijos.

       Kreipiuosi į tave.

       Ar leisi savas emocijas valdyti „Time“ žurnalui?

       Mane apsėdo tas „Time“.

       Skaitau jį kiekvieną savaitę.

       Jo viršelis kaskart mane nužiūri, kai slenku pro saldainių krautuvę ant

             kampo.

       Skaitau jį Berklio viešosios bibliotekos rūsy.

       Jis visados man pasakoja apie atsakomybę. Verslininkai rimti.

             Kino prodiuseriai irgi. Visi rimti, išskyrus mane.

       Man topteli, kad Amerika – tai aš.

       Ir vėl kalbuos su savim.

 

       Azija sukyla prieš mane.

       Turiu mažiau šansų nei kinai.

       Geriau aptarsiu savo nacionalinius resursus.

       Mano nacionaliniai resursai dvi marihuanos suktinės milijonai

             genitalijų nuosava literatūra „į stalčių“ skraidinama 1400 mylių per

             valandą greičiu ir dvidešimt penki tūkstančiai psichiatrinių.

       Jau nieko nesakau nei apie kalėjimus, nei apie milijonus skurdžių gyvenančių

             mano gėlių vazonuose pusės tūkstančio saulių šviesoj.

       Aš panaikinau kekšynus Prancūzijoje, dabar to paties važiuosiu į Tanžerą.

       Turiu užmojį tapti Prezidentu nepaisant to kad esmi katalikas.

 

       Amerika kaip man parašyti šventą litaniją derančią tavo kvailybei?

       Tęsiu kaip Henris Fordas mano posmai saviti kaip jo automobiliai dar

             daugiau jie visi skirtingų lyčių.

       Amerika aš tau parduosiu posmus po 2500$ už kiekvieną 500$ nuleisiu

             už perrašytą seną

       Amerika išlaisvink Tomą Mūnį

       Amerika apsaugok Ispanijos lojalistus

       Amerika Sakas ir Vancetis neturi mirti

       Amerika aš esu Skotsboro vaikiai41.

       Amerika kai buvau septynerių mamelė vedžiojos mane į komunistų

             kuopelės susirinkimus jie mums pardavinėjo avinžirnius sauja už

             5 ct. vertės bilietėlį ir kalbos skambėjo laisvai visi buvo angeliški

             ir sentimentalūs darbininkams visa buvo taip nuoširdu jūs nesuprasit

             koks geras dalykas yra partija 1835 metais Skotas Neringas

             buvo didis senis tikras mensch Motušė Blūr streikuojančių šilko

             gamintojų Ewig-Weibliche sujaudino mane ligi ašarų sykį mačiau

             žydų oratorių Izraelį Amterį garbės žodis. Turbūt visi buvo šnipai.

       Amerika tu juk iš tikrųjų nenori kariauti.

       Amerika tai vis tie blogiečiai rusai.

       Tie rusai tie rusai ir tie kinai. Ir tie rusai.

       Ta Rusija gviešias praryti mus gyvus. Rusijos valdžia beprotė. Ji nori

             išvogti mūsų mašinas iš mūsų garažų.

       Ji nori užgrobti Čikagą. Jai reikia raudonojo „Reader’s Digest“. Ji nori

             kad mūsų automobilių gamyklos būtų Sibire. Kad jos didžiulė

             biurokratija valdytų mūsų degalines.

       Tai negerai. Fui. Ji privertė indėnus mokytis skaityti. Jai reikia didelių

             juodų nigerių. Cha. Ji mus verčia dirbti šešiolika valandų per dieną.

             Padėkit.

       Amerika tai ganėtinai rimta.

       Amerika toks įspūdis man susidaro žiūrint televizorių.

       Amerika ar jis teisingas?

       Geriau tiesiog jau imsiuos darbo.

       Tai tiesa aš nenoriu tarnauti kariuomenėje ar stovėti už staklių atsarginių

             dalių fabrikuos ir šiaip aš trumparegis psichopatas.

       Amerika aš savo pedo petim užgulu tavo mašinos ratą.

      

       Berklis, 1956 sausio 17

 

       Vertė Kasparas Pocius

      

 

 

       Šiai gyvybės formai reikalingas seksas

      

       Jei noriu giminę pratęst

                      teks pripažinti moteris

                  bučiuot jų krūtis, pripažint

                  keistas plaukuotas lūpas už

                                                 sėdmenų,

       Žvelgti į klausiančias moteriškas akis

                      liesti švelnius skruostus,

       gramzdinti savo strėnas į kabančią kriaušinę-slyvinę

                      riebalų audinio klostę

                             kuria bjaurėjausi

       iki mane suries dieviškas spazmas, mažyt, šok

             drąsiau per mirtį –

       Mane nuo užmaršties nežinoma

                             moteris skiria;

       Ne Mūza, o gyvas kūniškas fantomas

       paslaptis baisi tarsi iltis šiepiantis mano dievas

             kišantis leteną sau į gerklę ir

       vemiantis savo atvaizdu iš subinės

       Ta moteris Ateitis kuriai šventai pasižadu gimti

                      kad nemirčiau,

       O išleisčiau savo bybiasmegenę kopiją Maniškumą

             ir dar – Dėl Gėdos baimės?

       Mirties veide, manoji Moterie, kadangi šventas esu

                      iki pat kaulų smegenų

       Likimas lėmė man surast mergelę

                             bukam Pasipisimui –

       pliaukšint pilvu ir Seilėmis išsiterliojus

             susigėdęs pats kūnas ir sultys

       – varinėt ilgas mieguistas šnekas

             Kosminės Pareigos buduaruose

                             galbūt net nuobodžiaut?

       Arba žavėtis Naujom Perspektyvom, aptarinėt

             ją, Ateitį, mano Žmoną

                      Motiną, Mirtį, Mano

                             vienintelę viltį, Prisikėlimą mano

       Moterį

                      tokią, kokia yra, kodėl aš baiminausi

                             kad priskirtas būsiu prie teisiųjų

             įtrauktas po Amžinybės Kelnaitėmis

       į tą pačią skylę, kuria šlykštėjausi nuo pat 1937-ųjų?

       – Nusitraukiau kelnes verandoje rodydamas

             užpakalį lietuje važiuojančioms mašinoms –

       Ir galbūt jai bus įdomu tas ryšys su Kvailu nauju Patinu

             kuris čiulpė mano lovelasišką pimpalą

       taip Dieviškai pagarbiai kaip paskutinis elgeta virpėdamas romantiškai

             rijo springdamas Gyvenimo Viltį sėklą

       ir dulkino mane nesuskaičiuojamai berniukiški pradai

                      graužėsi vidun kol mano saulės rezginys

             pajuto dieviškumą manyje lyg praviras duris –

 

       Dabar pasikeitė viskas metai nebe tie suseno kūnas

       nors dievinu dar vyriškas šlaunis prispaustas prie kaktos

             stangri meilė pulsuoja ausyse

                      stangri sėdynė pakelta

                             kad meistriškai išprievartaučiau

             skylę, skirtą privačiam veiksmui

                      viskas aišku kaip Armijoj –

       Tačiau gyvenimo tame ne daugiau

                      nei raumeningoje statuloje

             aš pamaigiau jos marmurinius rutuliukus

       pavydėdamas Grožiui nemirtingumo

                      Senienų muziejuje –

       Žinoma gali išdulkinti statulą, tačiau vaikų

                      ji tau nepagimdys

       gali linksmintis su vyruku, bet Sperma

                      išvarvės iš tavęs auštant

             45-ojo aukšto tualete

 

       Ir negalima sukurti begalinio stebuklo iš šio

             išsikvėpusio spektaklio

                                       ir šiurpaus jaudulio

             kuris baigiasi vos prasidėjęs

                             kvailos reptilijos žvygsnis

             kuriai teisės gyvent nedavė Žydras Kūrėjas

                      tapęs Pramanu

             nes jis nusprendė neįsikūnyti

                      į kitą lytį – Sena Baidyklė

             kuri nenorėjo būti kūdikiu ir mirti

                      nenorėjo apsišikti rėkdama

                             pakliuvusi po bombomis

                                       kinų geležinkelio vagone

       ir suaugti, kad pasidalintų savo mėšlungiu

             su kita Visatos puse –

       Kaip homoseksualas kapitalistas, bijantis liaudies masių –

       štai tokia bėda mano, brolyčiai –

      

       Niujorkas, 1961 balandžio 12

      

       Vertė Marius Burokas

      

 

 

       Po pasauliu gausybė šiknų, gausybė skylių

      

       gausybė burnų ir pimpalų,

       po pasauliu gausybė spermos ir seilių daug, varvančių upeliais

       Daug šūdo po pasauliu, plūstančio upėmis po miestais,

       daug tekančio šlapimo,

       snarglių daug industrinėse pasaulio šnervėse, prakaito, po geležine

             pasaulio ranka, kraujo

       trykštančio iš pasaulio krūtinės,

       galybė ašarų ežerų, jūros vėmalų liguistų tarp pusrutulių teliūškuojančių,

       plaukia Sargaso jūros link, seni riebaluoti skudurai ir stabdžių skystis,

             žmonių benzinas –

       Po pasauliu yra skausmas, sulaužyti šlaunikauliai, liepsnojantis juoduose

             plaukuose napalmas, fosforas, išėdantis alkūnes iki kaulų

       insekticidai, vandenynus teršiantys, ir plastikinės lėlės, plūduriuojančios

             Atlante,

       Žaisliniai kareivėliai, besigrūdantys Ramiajame, bombonešiai B-52

             dusinantys džiungles išmetamom dujom ir ryškiais blyksniais

       Nepilotuojami lėktuvai, lekiantys virš ryžių laukų, mėtantys skeveldrines

             granatas, plastikiniai šratai perveria kūną, minos ir napalmas

             krenta ant šiaudinių stogų ir vandens buivolų,

       varpo lūšnas aštriais šrapneliais, duobės pilnos benzino, dujų, nuodingų

             sprogstamų miltelių –

       Po pasauliu gausybė suskaldytų kaukolių, sutraiškytų kojų, akių išdurtų,

             nukirstų pirštų, perplėštų burnų,

       Dizenterijos; benamių milijonai, iškankintų širdžių, ištuštėjusių sielų.

 

       1973 balandis

      

       Vertė Marius Burokas

      

 

 

       Kodėl aš medituoju

      

       Aš sėdžiu nes dadaistai klykė Veidrodžių gatvėj

       Aš sėdžiu nes siurrealistai valgė piktas pagalves

       Aš sėdžiu nes imažistai ramiai kvėpavo Rezerforde ir Manhetene

       Aš sėdžiu nes 2400 metų

       Aš sėdžiu Amerikoj nes Buda pamatė Lavoną Lumbinyje

       Aš sėdžiu nes jipiai sykį tūsinosi Čikagoj ašarinių dujų debesy

       Aš sėdžiu nes jokių nes

       Aš sėdžiu nes nesugebėjau sugrąžint Negimusio atgal į gimdą

       Aš sėdžiu nes tai lengva

       Aš sėdžiu nes pasiusčiau, jeigu nesėdėčiau

       Aš sėdžiu nes man taip liepė

       Aš sėdžiu nes perskaičiau apie tai juokų skyrelyje

       Aš sėdžiu nes mačiau viziją bei rijau LSD

       Aš sėdžiu nes nežinau ką dar man daryt kaip ir Piteris Orlovskis

       Aš sėdžiu nes kai atleido Lunačiarskį110 ir Stalinas padovanojo Ždanovui

       ypatingus teniso kortus aš tapau bešakniu kosmopolitu

       Aš sėdžiu senojo Aš kevale

       Aš sėdžiu už Žano Arturo Rembo „Kalėdas žemėje“

       Aš sėdžiu už pasaulinę revoliuciją

      

       1981 birželio 19

 

       Vertė Kasparas Pocius

      

 

 

       Pabaiga

      

       Aš esu aš, senas Tėvas Žuviaakis, kuris sutvėriau vandenyną, manojoj

             ausy sliekas, aplinkui medį sukas žaltys,

       Sėdžiu išmintingam ąžuole ir slepiuosi rožėj, žinau, jei nenumirsiu –

             nepabusiu,

       ateikit, kūnai, pas mane, ateikit, pranašystės, pas mane, ateikit, visos

             nuojautos, ateikite, dvasios ir vizijos,

       Aš suvokiu viską, aš mirsiu nuo vėžio, amžiams gulsiuos į karstą, akį

             užmerksiu, išnyksiu,

       Virstu į sniegą žiemą, sukuos per lietų dideliam rate, stebiu besidulkinančius

             ir jų konvulsijas,

       automobiliais spiegia, urzgia bosu furijos, nyksta smegenyse atmintis,

             vyrai mėgdžioja šunis,

       Man malonu stebėti moters pilvą, jaunuolis ruošias seksui, jis patempia

             krūtinę ir šlaunis, bybys įsiskverbęs į vidų,

       jo sėkla trykšta Yin ant lūpų, Siame šoka žvėrys, jie Maskvoje dainuoja

             operoj,

       berniukai mano prietemoj kankinas pasilenkę, aš įvažiuoju į Niujorką,

             groju savo džiazą klavesinu Čikagoj,

       Meilę tą, kuri mane pagimdė, Pradams visą atgal atgimdau

       Sujaudintas savo nemirtingumo, sujaudintas šitos begalybės, aš susimoku

             ir pasilaidoju,

       ateik Poete užsičiaupk suvirškink mano žodį ir mano burną ausimis

             ragauki.

 

       Niujorkas, 1960

      

       Vertė Kasparas Pocius

      

       Allen Ginsberg. Staugsmas, Kadišas ir kiti eilėraščiai. Iš anglų k. Vertė Marius Burokas ir Kasparas Pocius. K.: Kitos knygos, 2011.

 

       1_Ginsbergo_Staugsmas_virselis1_Ginsbergo_Staugsmas_virselis