Tėvo dvarelis
tapęs vienišas galutinai
nušviesėjai, meilės lyriką kurti ėmeisi,
gailėjaisi kompozitoriumi nepasidaręs
jaunystėje, senas
dabar jau ir aš, šitiek metų
praėjo ir sunkiai
bepamenu mus – apkurtusias fleitos
natas, tarp mėnulio ir saulės
pėdinam jūrų krantais ir, svinguodami
etimologijos temomis, kritikuojame
prasmių reikšmes drenuojančius
kalbininkus, giliai įsibridę į kalbą
mus seka mano angelo sargo
šešėlis ir tavo šešėlio angelas
sargas, birbynėm ir triūbom
viena kitą šokdinančios mūzos, raiša
Mnemozinė, gananti demonus mano
ir tavo kiaulėse, pupose tavo ir mano
tėvo dvarelio,
matai? viskas
kitaip pasisukę, tiesiog vėžinis
apvertimas duslioje mūšos
muzikoje iš anapus
į kalbą, kur mes paribiu nužirgliojam
nujausdami? ne –
jau iš tikro žinodami,
kaip atsirado
šis Dievo tvarelis
2004. V. 31
Nuo pagrindinio denio
nepadoriai ilgai stebiu ją
žemutiniame denyje
šokančią su dukra
mergaite gal vienuolikos metų –
valsuojančiam durnių laive,
griežiant armonikai
ne kažin kas – padažyta
prūsiškų bruožų
kačerga
jei ne tas žvilgsnis
primerktomis akimis! pamato
mane, tartum Hermį
besižvalgantį iš aukštybių
aukų slaptiems pasimatymams
sapnuose su vėduoklėm
o, kaip metas į šoną! kaip,
mėgindama dukrą apsaugot,
palinksta – ir gal tik tada
tik tada liekame įrašyti
vienas kito sapnuos
ligi galo
2004. V. 31
Pakalbėkime apie kerštą
jei jau toks idiotiškas
paprotys – numirti
mirsiu staiga – kad net
susivokti nespėtų, krutėsiu
krutėsiu ir tik – kaip tai,
dar vakar mačiau, pilnas
buvo sumanymų, kas
pagalvoti galėjo, arba –
nesąmonė, juk buvome
susitarę, taip taip
arba ne – mirsiu ilgai
ir skausmingai, kad matytų,
bjaurybės, kas laukia
2004. VI. 11
Kontaktai
tikiu, bet nėra, netikiu, bet yra –
apie ateivius
ką galiu pasakyti? jų
nenuspėjamą būdą, niekur buvimą
ir nebuvimą visur, nuolatinį
mūsų prasilenkimą
erdvėje ir laike – greitą maistą
transcendencijos išalkusioms
sieloms, sunkiai virškinamą
suvulgarintą kitapusybę,
nuleidžiamą sąmonės
unitazuose – po teisybei
mažai jie man rūpi, kas kita
ta simpatinga
keturiasdešimtmetė brunetė –
po tamsiais akiniais pasislėpę
penkta jau diena prasilenkdami
susitinkam pakrantėje, tarsi
nepastebėdami vienas kito
gyvenimų, tarsi nebėra mūsų,
tarsi nebuvo, tarsi nebus
2004. IV. 22
Po žydinčiais jazminais
žydinčiais jazminais grožėtis – ar dera
vyrui? ničnieko nenutuokti
apie automobilius, nesižavėti
futbolu bei futbolininkais, menkai
išmanyti krepšinį? nesidomėti
šokėjomis be smegenų? nevertinti
smegenų be šokėjų? žvejoti
be fanatizmo, vengiant
superliatyvų, dargi
tinklų ir elektros? medžioklėse būti
pusėje medžiojamųjų? siekti
tapatybės per kalbą, kuri yra
Dievo labiau nei žmogaus –
ar vyrui derėtų? negerti!
devynis mėnesius
alkoholio nei lašo į burną,
idant išnešiotum
pilnavertį šitą eilėraštį
2004. VI. 2
Nerasta
Dievo ieškoti? tas pats,
kaip ieškoti savo
širdies
desperatišku judesiu, staiga
pajutus ją esant
iš tikro
yra, nutąsyta
ojėzijose, kol esi, ir nieko
daugiau neatversi
nejausi, kol tau
viskas gerai, ačiū Dievui,
nepamatysi
nutirpus ranka štai
išduoda,
kad artėji prie Dievo
širdies
problematikos, staiga
parūpo ir viena, ir kita
proza ir Gogolio
nosies estetika – Dievo
ieškoti? sakyčiau
groteskiškas veiksmas
2004. VI. 5
Jei būtum dabar mirusiųjų
Yra vienas kitam ir pašnekovai, ir vertintojai, |
sulipdė mus kaip Siamo
dvynius, nepanašius
savo žemaisiais pasireiškimais,
skirtingus
aukštaisiais ketinimais
patys kalti, nederėjo
taip patikliai sukristi
į dvigulę žydrąją knygą
baltųjų lankų kombinacijoj
buvai pirmutinis, labiau
pirmapradis, sakytumei,
ubagas prie bažnyčios
vartelių, demonstruojantis
savo žaizdas, besikrapštantis,
kad neužgytų
totoriškai rusišku stiliumi
brėždavai tiesą motulę
panosėje Dievo, o kartais
išslysdavo bruožai –
turi pripažint – moralisto
ir visgi žinojai – profanum
nieko nevertas be sacrum,
o sacrum pigus be profanum
ieškodamas skaudančių vietų
atrasdavai
juoko kauliuką
būdamas žiauriai jautrus,
būdavai jautriai žiaurus
ir, tiesą pasakius
pakankamai blogas poetas,
tad, ilgėdamasis tobulybės,
iš bjaurysčių sukurt
sugebėjai kelis
ontologinio grožio
eilėraščius
ką bepridurti? mylėjau tave
stipriau nei neapkenčiau
ir didžiavausi tavim daug labiau,
nei tau pavydėjau
džiaugiausi tave ataidėdamas,
kalboje tiesinau,
ką sulankstei, mylėjau
tave tartum brolį –
komplikuota brolžudžio meile
greitai man bus
penkiasdešimt ir tuščia
atėjus numirt į šią dykrą
2004. VI. 6