Gintaras Bleizgys. Benedikto Januševičiaus nuotrauka
*
saulė atsitrenkė į mane ir esu vienas
pilnas tavo kapas gėlių ir debesys
žydi sustingę
ir sakau mama viskas
viskas ir viskas ir viskas
tu matai – – – – viskas
viskas dabar yra kažkoks naujas
mano gyvenimo žodis
žinojau kaip bus su tavo ligom
viską žinojau buvau aklinai pasiruošęs
bet kad šitaip stovėsiu daužomas
gruodžio vėjo kad šitokiam
gėlyne tarsi pasakų našlaitė žiemą išvyta
parnešti žibučių – čia pilna lelijų chrizantemų
gerberų net rožių žmonės pasiimkit viską jei
tik jums reikia
jei ko nors pritrūkot sakau
galiu padėti nes viskas nes viską
buvau numatęs
tik kad toks vienas stovėsiu nežinojau ir
atskrido genys ir ėmė kalt pušį prie mano peties
ir net saulė išlindo pro žydintį debesį ir aš šypsojausi
kad pasaulis mane mėgina paguosti
kad pataikauja kažkaip
dairiausi net išsižiojęs
žiūrėjau kur dabar reikės gyventi matai
sakau kiek daiktų
kiek daiktų ir kaip keistai jie man atrodo
be tavęs
kam dabar man tie daiktai ta saulė ko
tas genys pataikauja ko bijo
likusieji su manim pasiutusiai vienu – – –
pasiutusiai nereikalingi jie man dabar visi yra
2008. XII. 27–2009. I. 6
*
sapnavau tave
buvai išblyškus
ataugusiais plaukais be lašelinių
ir zondo pro kurį tave maitindavo ir
sakau mama ar tu jau pati gali praryti
maistą o žinai kai taip stipriai sirgai
kai ir galvoj metastazės ir kauluose ir
plaučiuose ir inkstuose ir dubeny ir
nežinia kur dar net aš buvau
nustojęs tikėt kad pasveiksi ne
atsakei ne man dar ir dabar
labai sunku praryti maistą
2009. I. 6
*
paskui sapnavau labai aukštą kalną
o apačioje tekėjo upė pro sapną žinojau
atseit čia druskininkai ir kaip vaikystėj
su tėvu einam prie nemuno ir laiptai
nuo to aukšto kalno tokie laiptai kopėčios
atseit man reikės lipti žemyn bet kad
žemė labai supurenta sakau kad labai stati
nuokalnė smėlis kaip kapo duobėj
jeigu lipsiu žemyn tai laiptai kopėčios
neišlaikys ir nukrisiu sakau tikrai neišlaikys
tos kopėčios ir lipau ir atsikabino laiptai
nuo kapo duobės ir kritau bet taip švelniai
taip minkštai ir ilgai ir sakiau tikrai nežinojau
kad taip minkšta yra leistis į kapą kad upė
ten tokia graži apačioj kad vaikystė kad tėvas
ir tu šypsojaisi žiūrėdama išblyškusi ir tais
juodais kailiniais apsirengusi kuriuos
tau mirus pasiėmė ir nešioja ramunė
2009. I. 6
*
kai užsimerki sauja išbyra man
daugiau nebebus lietaus pienės
nuvyto kalnas kur skaičiuodavau debesis
kai užsimerki aš daugiau
nebeskaičiuosiu
jau nebebus debesų ir mano ašaros prilyja
pilnus sapnus kai užsimerki aš tavo akių
daugiau nebematysiu tavo balso
ir pienės man yra nereikalingos ir
mano akys yra visai tuščios kai užsimerki
*
o šiąnakt per sapną visiems gydytojams
skambinau pasakyti kad jau nebelaikytų
vietos ligoninėje kad nebereikės tau
daugiau kankintis gerai sakau imdamas
nuo stalo didelį raudoną obuolį sakniavoj
lapai krinta ir tušti visi laukai visi išvažiavo
nors tu su manim pabūk sakau nes žmonių
nebeliko tokia baimė būti vienam tuščiame
pasaulyje ir tu sakai gerai dar pabūsiu ir
man susimaišo galvoj nes kurgi visi kodėl
visi numirė kodėl tik tu likai gyva ir nebežinau
iš kurios esu pusės ir atrodė kad nubudau
bet iš tikrųjų tai sapnas dar tęsis ilgai
kiekvieną naktį ypač prieš rytą kalbu su tavim
kartą buvai su puokšte pavasario gėlių
veisiejų autobusų stotyje laukėm lyg kas
turėtų sugrįžti bet niekas negrįžo ir tu
nuėjai su gėlėm paskui su tokiu raudonu
megztiniu buvai apsirengusi iš mano
vaikystės ir sakiau mama bet kaip
tu atjaunėjai kokia tu jauna mirei
kaip anksti atėjo tas laikas kad tik per
sapną galiu su tavimi kalbėtis jaučiuosi
kaip šuo pamatęs oro balioną
arba fejerverkus – kokie fejerverkai kokie
lekiantys į niekur ir pokšintys
dabar yra mano sapnai
2009. I. 25–IX. 6
*
nuotraukoj juodai balta
ežeras
per visą pasaulį
ir mano mama dar
tokia mergaitė su kasytėmis
tikriausiai aštuonerių
laiminga
spiegianti
jaunesnė už mano dukrą
nuotrauka iš mano gyvenimo
kurioj nesu net nujaučiamas
net vilties apie mane
net užuominos dieve
leisk jai būti laimingai
nereikia manęs
nereikia rytojaus – –
vakar buvau laimingas
prieš penkiasdešimt metų
ežere tavo sumanymuos
kuris viską žinai
esu laimingas dieve
plaukdamas ligi tavęs
kraujais spjaudydamasis
laukdamas
kol visa tai pasibaigs
eidamas į naują ežerą
konvulsiškai
fanatiškai
nesigręžiodamas
tu žinai mano dieve
tu rodei man nuotrauką
2009. VIII. 4
*
temsta su rėkiančiu raudoniu
tegu
ta saulė vysta ligi galo
žiogai nebijo čirpti per naktį
tegu jie vysta
tegu aš liksiu
su tavo mirtimi
bus rūkas iš balų
karosai miegos tvenkiny
ir lelijos
suskliaudusios plaukus
nėra tokios gelmės
kad galėtų mane išgąsdinti
nėra tokio nuotolio kuris
galėtų atskirti mus tokio
nebuvimo – –
2009. VIII. 3
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 m. Nr. 1 (sausis)