Liudvikas Jakimavičius Mūsų kalbėjimuose, aptarimuose ir diskusijose nuolatos įsisuka koks nors žodis, vaizdinys, metafora ir per metus kitus taip įsivyrauja, tampa madingu laiko ženklu, kad, svarstydami ar mąstydami apie šiandieną, regis, be jų nebegalime išsiversti. Per kelerius metus tas kalbėjimo būdas taip nuvalkiojamas ir nuvarginamas, kad pasidaro nieko nebepasakančia banalybe, kliše, tuomet, žiūrėk, koks nors filosofas, sociologas, istorikas, literatūros kritikas ar rašytojas apyvarton paleidžia kitą sąvoką ir ant naujo kurpaliaus vėl užtempinėjamas gyvenimo turinys. Pamenu, prieš gerus dvidešimt metų, pasirodžius Vytauto Kavolio knygai „Sąmoningumo trajektorijos“ mūsų viešosiose kalbose ir raštuose reikia nereikia tos „trajektorijos“ buvo linksniuojamos ir visas mūsų gyvenimas buvo aprašinėjamas kaip trajektorijų trajektorijos. Paskui, matyt, iš semiotikos ir A. J. Greimo raštų įsiveržė „diskursas“, „opozicija“, „paradigma“, „izotopija“, o iš šiandieninių socialinių ir politinių mokslų tikrovei aprašyti ir falsifikuoti buvo adaptuotos tokios sąvokos kaip „simuliakras“, viešoji įstaiga, viešas interesas, viešas pirkimas, viešoji erdvė, viešasis konkursas – sąvokos nusakyti reiškiniams, kuriuose viešumo kaip tik labiausiai ir stinga. Taip pasidaryta kalba ima simuliuoti ir falsifikuoti tikrovę.
Prieš mokslo metų pradžią per radiją, televiziją, internetinėje ir popierinėje spaudoje pasipylė šnekėjimų lavina apie švietimo reformą. Pagrindinė žinia iš reformą rengusių ir vykdančių buvo nusakoma žodžiu „iššūkis“. Prigijo, prisiskiepijo švietimo sistemos strategų leksikone, ir vos ne kiekviename jų sakinyje po „iššūkį“. Mėgini įsiklausyti, suprasti, kokį turinį norima pakišti po tais „iššūkiais“, ir dažniausiai išjungi radiją, televizorių, bėgi kursoriaus rodyklėle į kitą internetinį portalą, kur kalbama ne apie abstrakčius „iššūkius“, o apie daug konkretesnį gyvenimą – rytdienos ir savaitgalio orus, apie paukščių migraciją ar apie kokį nors grybautoją, atradusį trijų kilogramų baravyką. Konkretu, aišku, suprantama. O ir ramiau, kad pajėgi suvokti, apie ką šnekama, ir kad visi „iššūkiai“ – tik ministerijų koridoriuose ir kabinetuose sugalvotos tikrovės imitacijos. Literatūra, literatūros kalba buvo tiek gyva, kiek neįsileido ir priešinosi šiam kalbiniam marazmui.
Galime klausti savęs, iš kur atsiranda ta „medinė“ kalba? Henrikas Nagys sakydavo, kad ją kuria „pinokiai“, įsijautę, kad kokių nors nusirašytų programų sąvokomis ar siauro mokslo terminais galima aprašyti bet ką – gamtą, žmogaus emocijas, tikėjimą, moralę, literatūrą, istoriją. Idėja ne nauja. Senovės Babilono uždara žynių kasta nuo III tūkstantmečio prieš Kristų buvo įtikėjusi ta pačia idėja – molio plokštelėse aprašyti visą kosmosą nuo vaistinių augalėlių, ligų gydymo paslapčių, amatų iki žvaigždynų išsidėstymo. Žynys savo žinias saugodavo kaip akies vyzdį, perduodavo savo sūnui žyniui, tasai – vėl tik sūnui, ir kalba, kuria jie tą pasaulį užrašinėjo, ilgainiui tapo tik tos uždaros kastos, ezoterinė, nebeperskaitoma ir nebesuprantama amžininkams. Tokia dabar yra mūsų teisės kalba, paprastam žmogui nebesuprantama, sunkiai išverčiama į žmonių kalbą. Senojo Testamento pasakojimas apie Babelio bokšto (vartų į dangų) statybą ir žlugimą yra apie kalbų sumaišymą ir babiloniečių puikybę. Pradžios knygoje rašoma: „Eime, – sakė jie, – pasistatykime miestą ir bokštą su dangų siekiančia viršūne ir pasidarykime sau vardą, kad nebūtume išblaškyti po visą žemės paviršių.“ O Viešpats nužengė pamatyti miesto ir bokšto, kurį mirtingieji buvo pastatę. Ir tarė Viešpats: „Žiūrėk! Jie yra viena tauta ir visi kalba ta pačia kalba. Tai tik jų sumanymų pradžia! Ką tik užsimos daryti, nieko nebus jiems negalimo! Eime, nuženkime ir sumaišykime jų kalbą, kad nebesuprastų, ką sako vienas kitam.“ Taip tat Viešpats išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių, ir jie metė statę miestą.
Tada jis buvo pavadintas Babeliu (hebr. Babel – „sumaišyti“), nes Viešpats sumaišė ten visos žemės kalbą ir iš ten juos išsklaidė po visą žemės paviršių.“
Ši Testamento citata šiandien skamba aktualiai kaip niekad. Tauta, kuri nebeįstengia susikalbėti, niekados nepastatys miesto ar bokšto. Koks nors Lietuvos futurologas sakinį „išsklaidė juos iš ten po visą žemės paviršių, ir jie metė statę miestą“ interpretuotų taip: ar ne tą padarė XX a. tremtys ir emigracijų bangos, ar ne ton pusėn nukreipta ir dabartinė emigracijos banga? Didžiulė saviapgaulė yra išsiblaškyti po svietą, nenujaučiant grėsmės, kad vaikai nebeturės jokių šansų sugrįžę į tėvų ir senelių namus čia integruotis, nes, baigę kitų šalių mokyklas, jau vien dėl kalbos barjero kažin ar galės čia jaustis pilnaverčiai. „Išėjusiems negrįžti“, – rašė Marius Katiliškis, ir, nors ir kaip nenorėjo šia įžvalga patikėti mūsų pokario emigrantai, deja, tai buvo labai taikli bei skaudi tiesa. Kad ir ką postringautum, lietuvių kalba rašomai literatūrai emigrantų vaikų karta yra prarasta. Lygiai tas pat atsitinka mūsų akyse ir su miesto (valstybės) statyba. Jie vargu ar besugrįš, kaip sugrįžo airiai padėti valstybei atsistoti ant kojų. Atrodo, kad lietuvio protą ir elgseną užvaldė eskapizmo filosofija, išstūmusi paraštėn tradicines vertybes. Nebeliko ir kaimietiško užsispyrimo likti čia ir pasistengti realybę keisti, kad ir kas būtų.
Beje, kalbu ne tik apie išeivių palikuonis, o apskritai apie lietuvių emigraciją. Nenoriu nė vieno išeivio įžeisti, bet man pasirodė, kad nūdien labai simptomiškas yra Tomo Venclovos desperatiškas – „Dūstu“, sukėlęs didžiulę diskusijų bangą. Per bene trejetą emigracijos dešimtmečių, negyvenęs Lietuvoje, jis neišvengiamai prarado daugybę saitų su likusia čia bendruomene, socialine, kultūrine bei idėjų aplinka, kad galėtų sugrįžęs kvėpuoti abiem plaučiais. Virtualus Lietuvos vaizdas ir fonas internete ar spaudoje tikrai nėra tapatus tam peizažui, kuriame mes čia likę gyvename, tad kartais gali sukelti ir neadekvačias emocijas, kurias kartais lemia ir svetur susikurti vaizdiniai bei nuostatos. Herakliui pakako pakelti Antėją nuo žemės ir jis prarado savo galią – užduso.
Grįžkime į pradžią, į tą nežinia iš kur atsirandantį vaizdinių, sąvokų ir temų voverės ratą, į kurį dažnai visai ne savo noru įsukama visuomenė. Pastaruoju metu man ėmė patikti kelios senos sąvokos, atkeltos mūsų gyvenimui nusakyti ne iš kokių nors socialinių ar politinės ekonomikos, o iš humanitarinių mokslų – dramos ir literatūros kontekstų. Labai vykusi pastanga, man regis, į mūsų valstybingumo tūkstantmečio istoriją, tautą ir dabartį žvelgti kaip į siužetą ir pasakojimą. Šiemet išėjusio istorinių novelių rinkinio „Istorijos apie Lietuvą“ (išleido leidykla „Dominicus Lituanus“) įvadiniame straipsnyje Darius Kuolys rašo: „Tauta – tai pasakojimas. Taip sako šiandieniniai tautų tyrinėtojai. Matyt, jie teisūs. Tautos gyvena pasakodamos savo istorijas, o pasakojimai kuria ir saugo tautas. Mat jie išsako ir perduoda bendruomenei svarbius vaizdinius, reikšmes, idėjas, vertybes. Tos idėjos ir vaizdiniai lemia mūsų elgesį, mūsų pasirinkimus, apsisprendimus – ir pavienio žmogaus, ir visos visuomenės. Kasdienius ir istorinės svarbos turinčius. <...>
Pasakojimai jungia mus su protėviais. Ir su būsimomis kartomis. Jie padeda suprasti, kad tautinė bendrija nėra vien čia ir dabar esantys žmonės, kad jai priklauso visi išėję ir visi ateisiantys.“
Vienas iš pasakojimų apie Lietuvą galėtų būti pasakojimas ne apie marazmėjančią kalbą, o apie mūsų literatūrą, jos nūdieną, nes literatūra ir yra gyvos kalbos buveinė, istorijų ir pasakojimų kalvė. Tas pasakojimas nebūtų linksmas. Per pastarąjį dešimtmetį toje kalvėje ėmė siautėti giltinė, ir netektys yra tokios didžiulės, kad literatūros audinyje ėmė žiojėti nebeužlopomos skylės. Anapilin išėjus Sigitui Gedai ir Juozui Apučiui, literatūra nebeteko dviejų esmingiausių ašių, aplink kurias gravitavo poezijos ir prozos gyvenimas, formulavęs vertybines gyvenimo ir literatūros nuostatas, gyvą literatūrinę kalbą, atskaitos sistemas, pagal kurias pati literatūra galėjo pasitikrinti save, ar neklydinėja tyrais. Šių netekčių nebeįmanoma kuo nors užpildyti, ir nežinia, ar be tų vertikalių ašių literatūron neįsisuks išcentrinis sukinys, bloškiantis literatūros procesą horizontalėn. S. Geda viename interviu pavartojo gražią miško ir pomiškio metaforą. Jis kalbėjo, kad dideli medžiai negalėtų išstovėti be pomiškio. Dabar klausimą reikėtų apsukti kitaip, – kiek reikės laiko, kol iš pomiškio išaugs ir ar išaugs didelių medžių? Ar atsiras tokių, kurie užsikraus atsakomybę tradicijos tęstinumui, įsipareigojimą vertybėms? Ar po tokių smūgių literatūra sugebės atsitiesti? Koks bus jos gyvybingumo išbandymas – dviejų pasakojimų jungtis – vykusio ir vyksiančio? Tikėkime, kad siužetas liks vientisas.
Lietuvos rašytojų sąjungos mėnraštis „Metai“, 2010 Nr. 10 (spalis)