Accessibility Tools

Iš rusų k. vertė Julius Keleras

 

Andrejus Baumanas gimė 1976 m. Leningrade. 1988 m., baigęs Sankt Peterburgo universitą, tapo diplomuotu filosofu. Yra įtakingo literatūrinio žurnalo „Projekt Baltija“ redaktorius. Eilėraščių skelbė kone visuose svarbiausiuose Rusijos literatūriniuose leidiniuose. 2012 m. išleido pirmąją poezijos knygą „Gyvenantis tūkstantį metų“ („Тысячелетник“). Už ją pelnė prestižinę „Debiuto“ premiją.

 

VERTĖJAS


 

Pokalbis

 

Tėve!

Tėve!

tuk tuk! įleisk pas Save

pažaist

mes ilgai ėjom pas Tave, Tėve

iš pradžių mus pasodino į traukinį

ir mūsų auklytę kartu su mumis

o vagoną užkalė lentomis

ir mums buvo labai baisu

mes visi stovėjom

nes mūsų buvo daug

visi mūsų vaikų namai

ir mes žiūrėjom pro plyšiukus

tarp lentų

bet ten buvo labai gražu

ten buvo laukai ir gražios gėlės

daug daug spalvų

mums labai norėjos gerti

tačiau mes kentėm

mes elgėmės gerai

buvom ramūs ramutėliai

visai neišdykavom

tik žiūrėjom pro plyšiukus

tarp lentų

o paskui traukinys sustojo

ir mes išlipom iš vagono

ir pamatėm žmones gražiom gražiom uniformom

jos taip blizgėjo saulėje, Tėve

ir mes pagalvojom, kad žmonės tokiom gražiom uniformom

nenuskriaus mūsų

juk kai gražu, tai niekas nieko neskriaudžia

juk tai tiesa, Tėve?

dar ten buvo žmonių be uniformų

ir jie knisos po mūsų daiktus

ir dėliojo juos

į priešingas puses

jie dėliojo juos labai labai tvarkingai

taip tvarkingai

kad mes sustingom visai

kaip varvekliai

bet vienas iš tų žmonių nusišypsojo mums

jis mirktelėjo mums, Tėve

ir mes liovėmės taip smarkiai bijoję

o kitas žmogus

jis buvo baltom pirštinėm

jis irgi šypsojosi

jis pažiūrėjo į mus

ir pakėlė ranką

apmautą tokia gražia balta pirštine

ir mostelėjo

į kelią

o du žmonės, uniformuoti

priėjo prie mūsų auklytės

ir kažką jai pasakė

mūsų auklytė pradėjo verkti

jie pastūmė ją

o ji vėl atsistojo prie mūsų

jie vėl pastūmė ją į šoną

prie suaugusiųjų

o ji vis verkė

ir nesitraukė nuo mūsų

o žmogus baltom pirštinėm

ėmė juoktis

ir mostelėjo ranka

ir du žmonės, uniformuoti

leido auklytei pasilikt su mumis

o paskui mus visus vedė keliu

ir gale – ten stovėjo nameliai

daug namelių

jie visi buvo kaip vienas

ir mus visus išrikiavo

taip, ir tu žinai, Tėve

ten dar buvo šuneliai

tokie dideli šuneliai

milžiniški šuneliai

labai labai baisūs

o kai mus išrikiavo

Jokūbas bėgte pasileido

nes pamatė blizgantį akmenėlį

jis taip blizgėjo saulėje

o vienas tų šunelių

puolė ant Jokūbo

ir ėmė jį kandžioti

Jokūbas iš pradžių garsiai garsiai šaukė

o vėliau liovėsi

ir žmogus gražia uniforma

nutempė jį į šoną

jis išsitraukė pistoletą

ir šovė į galvą jam

Jokūbas iš pradžių krūptelėjo

o paskui jau gulėjo ramus ramutėlis

ir nejudėjo

taip, ir žinai, Tėve

dar stotyje, kai mus sodino į traukinį

buvo toks žmogus

su ilga ilga barzda

didelis geras žmogus

dėvėjo tokią juokingą aptrintą skrybėlę

ir jis pasakė Jokūbui

kad jo vardas laimingas

kad mūsų Jokūbo vardas laimingas

ir kad Jokūbas – tai tas, kuris su Tavim kovėsi

ir nepralaimėjo

ir už tai jis išvydo kopėčias

kuriom leidžias ir kyla angelai

ir kad mūsų Jokūbas irgi būtinai pamatys tas kopėčias

bet žinai, Jokūbas gulėjo toks ramut ramutėlis

o mes taip ir nepamatėm kopėčių

kuriom lipa angelai

ir Jokūbas turbūt irgi nepamatė tų kopėčių

nors mes tiksliai nežinom to, Tėve

todėl, kad jis nieko jau mums nebesakė

tik gulėjo ir gulėjo

o mūsų auklytė vėl ėmė verkti

o mes tai neverkėm

mes gerai elgėmės

visai kaip suaugę

bet mes labai bijojome, kad milžiniški šuneliai

ims graužti ir mus

ir mes bijojom

kad žmogus gražia uniforma

išsitrauks pistoletą

ir iššaus mums į galvą

kaip Jokūbui

ir mes labai norėjom pamatyti savo mamas

mes žinojom, kad mūsų mamos seniai mirė

bet mes vis tiek labai norėjom jas pamatyti

o tiesa, Tėve, kad mūsų mamos

dar vis mus myli

netgi jei jos seniai yra mirusios

nes juk kažkas turi mylėti mus

ar tiesa, Tėve?

mūsų auklytė labai labai gera

ta, kurią pasodino kartu su mumis į traukinį

o kiti irgi buvo geri

tačiau ne tokie

bet mes vis tiek norim, kad mūsų mamos mylėtų mus

netgi jei mes būsim purvini ir gulėsim ant žemės

kaip mūsų Jokūbas

o tada mus nuvedė praustis

kad visi būtume švarūs

mus visus nurengė

ir mūsų auklytę irgi

ir visi mes buvome nuogut nuogutėliai

ir mes visi įėjom į tą namelį praustis

tačiau ten kažkodėl nebuvo vandens

ir dar, žinai, Tėve, mums pasidarė sunku kvėpuoti

labai labai sunku

mes visai negalėjom kvėpuoti

tiktai smarkiai kosėjom

taip, mes taip kosėjom, Tėve

ir mes spaudėm glėby viens kitą

ir jau niekaip negalėjom atsiplėšti

mums buvo baisu, Tėve

Tėve!

mes užsimerkėm

o kai atsimerkėm

kažkodėl tapo labai tamsu

tikrai!

mes nieko nematom, Tėve

mes tik kalbamės su Tavimi

bet mes nieko negirdim

visiškai nieko

mes labai norim susitikti su savo mamom

mes nežinom, kur mūsų mamos

mums baisu, Tėve

Tėve!

įsileisk mus pas Save

pažaisti

mes būsim ramūs ramutėliai

mes klausysim Tavęs

jei nori, mes žaisim visi kartu

mes ir Tave priimsim pažaist

ir delneliais

ir dėlionėm

ir slėpynių

Tu juk nori su mumis pažaisti,

Tėve?

pažaiskim slėpynių

tai juk taip linksma

išmokyk mus pasislėpti, o paskui surasti Tave

nors mes juk nieko ir nematom

kolei laukiam savo mamų

pažaiskim slėpynių

vienas, du, trys, keturi, penki...

mes einam ieškoti!..

mes jau einam ieškoti!..

penki su puse

penki su ketvirčiu

mes einam

Tėve!

Tėve!

kurgi tu?

tuk tuk tuk! Įsileisk pas Save

mus pažaisti

 

2009 m. lapkričio 27 d. – 2009 m. gruodžio 8 d.

 

Versta iš:

Андрей Бауман. Тысячелетник .

Москва: Русский Гуливер, 2012