Aldonai Liobytei – 100
Tais ypač sunkiais Lietuvai laikais ji sugebėjo išlikti laisva, energinga, linksma. Gebanti daug iškentėti ir juoktis. Šviesti ir šildyti sužvarbusius kūnu ir dvasia. Draugams rašyti žvalius, nuoširdžius laiškus, vaikams kurti gražias liaudiškas pasakas, pjeses. Jos ir visų mūsų laimė, kad tais sunkiais bolševikinės priespaudos laikais ji vis dėlto liko gyventi Vilniuj, nebuvo ištremta iš Lietuvos.
Gimusi Vilniuje ji jau nuo mažens buvo įpratusi gyventi ne visada draugingoje lietuviams aplinkoje ir savo ypatingu šaunumu pelnyti kitataučių pagarbą. Buvo baigusi Vytauto Didžiojo gimnaziją, Kaune studijavusi lituanistiką ir grįžusi į Vilnių dėstyti lietuvių kalbos priešiškoje lenkų gimnazijoje. Dar vėliau ji tapo Vilnijoj skrajojusio „Vaidilos“ teatro aktore.
Apie visa tai skaičiau, iš kitų girdėjau, o pats su Aldona Liobyte, tada Grožinės literatūros leidyklos Vaikų ir jaunimo skyriaus vedėja, susipažinau dar būdamas Pedagoginio instituto studentu, jau parašęs trejetą komedijų. Rodos, 1957 m. leidyklai įteikiau apsakymų knygą „Klumpės“. Tada A. Liobytė manęs tarsi atsiklausė, ar sutikčiau, kad tuos apsakymus iliustruotų žemaitis Vytautas Valius, kuris, anksti vedęs tokią pat gabią studentę, jau susilaukė poros vaikelių – jiems reiktų padėti...
Taip aš įgijau nuostabų draugą, o tos „Klumpės“ man padėjo surasti vienintelį brolį, kurį laikiau žuvusiu, ir štai atsirado viltis jį pamatyti. Po trisdešimties metų mudu vėl susitikom. Tada Niujorke susipažinau ir su Vytautu Liobiu, trijų sesių jauniausiuoju broliu, kurio Aldonai sutikti jau nebebus lemta.
Per dvylika metų, kol A. Liobytė šiaip taip laikėsi tuometinėje Grožinės literatūros leidykloje, ji sugebėjo pasirūpinti net keliais jaunais gabiais dailininkais – B. Žilyte, A. Steponavičiumi, V. Kisarausku. (Dėl jo iliustracijų J. Janonio „Pokliui“ ne tik A. Liobytei bus iškeltas ypatingas kaltinimas.) Pamenu, kaip ji džiaugėsi P. Repšio iliustracijomis S. Gedos poemai „Strazdas“. Kaip ji rūpinosi iš Dailės instituto pašalintais skulptoriais V. Vildžiūnu ir A. Ambrazevičiumi.
Kažin ar be A. Liobytės rūpesčio, be jos įkalbinėjimų K. Boruta, grįžęs iš lagerio, būtų įsukęs „Baltaragio malūną“, o jau B. Buivydaitės ir jos „Auksinio batelio“ tikrai niekas nebūtų prisiminęs.
Tada, kai po devynerių metų (1967) gavau leidimą aplankyti Los Andžele gyvenantį savo brolį, A. Liobytė pasirūpino, kad pakeliui, Niujorke, mane pasitiktų jos vyro, daktaro Paškevičiaus, giminės. Ten apsistojęs aš galėsiu pasimatyti ir su jos broliu Vytautu.
Taip ir atsitiko. Jaunam, tvirtam, pypkę solidžiai traukiančiam inžinieriui aš su malonumu papasakojau apie jo sesers dukras Laisvę ir Gintarę, apie Aldonos globojamus kitos, jau mirusios sesers vaikus Miką ir Kristupą Vilučius ir dar dvi augintines. Aldona kaip tik įmanydama rūpinosi ir vilniečiu poetu Juozu Kėkštu (Adomavičiumi), apgyvendintu Varšuvos veteranų namuose.
Lenkų okupuotame Vilniuje J. Kėkštas už savo pažiūras kalėjo Lukiškėse, bolševikai vėliau jį ištrėmė į Sibiro lagerius. Iš ten karo metais drauge su kalėjusiais lenkais jis pateko į generolo Anderso armiją. Mūšiuose prie Monte Kasino buvo sunkiai sužeistas. Po karo dirbo paprastu darbininku Argentinoje. Po sunkaus insulto, nebevaldantis kojų ir kairės rankos, atsidūrė toje paskutinėje savo vienutėje. Taip arti Lietuvos. Vis dar kuriantis eilėraščius ir svajojantis nors kartelį pamatyti Vilnių.
A. Liobytė ir leidyklos direktorius Jonas Čekys – taip pat jaunystėje eilėraščius rašęs vilnietis – pasirūpino, kad čia būtų išleista J. Kėkšto poezijos rinktinė, o vėliau ir jis pats kaip nors atvažiuotų.
Tad štai sėdim Rašytojų sąjungos rūmų antrajame aukšte, Prezidiumo salėje už ilgo didelio stalo ir laukiame svečio nebuvėlio. Pagaliau prasiveria durys, ir Vilniun J. Kėkštą atvežęs jo bičiulis vairuotojas lenkas, matyt, labai stiprus vyras, įneša ant rankų mūsų svečią... Trumpa, liūdnoka, nejauki tyla. Ir čia suskamba linksmas A. Liobytės balsas:
– Štai! Mes už tokią uniją!
Taigi gana linksmai prasidėjo J. Kėkšto viešnagė Vilniuje. Jam taip pat šiemet būtų sukakę – 100 metų.
Daug linksmų dalykų Niujorke tąsyk papasakojau A. Liobytės broliui Vytautui. O pačiai Aldonai grįžęs turėjau patvirtinti labai liūdną žinią: po trijų savaičių, man būnant Kalifornijoj, V. Liobį ištiko mirtinas infarktas. Jis paliko tris mažamečius sūnus ir žmoną lietuvę. Tetai Aldutei, ją taip daugelis vadino, atidaviau magnetofono juostelę su patriotinėmis draugų kalbomis, pasakytomis per Vytauto laidotuves.
Dar nepaminėjau to, kas yra svarbiausia. Tai anuomet milijoniniu tiražu (drauge sudėjus) išleistos A. Liobytės pasakos. Įvairiuose teatruose buvo pastatytos kelios tautosakos motyvais sukurtos jos pjesės jaunimui. Prieštaringai vertinta, bet žiūrovų labai pamėgta A. Vienuolio „Paskenduolės“ inscenizacija (rež. K. Kymantaitė). Labiausiai „partijai ir vyriausybei“ užkliuvo A. Liobytės libretas V. Mykolaičio-Putino „Sukilėliams“. Kompozitorius J. Juzeliūnas buvo užsimojęs sukurti operą. Bet ne vien petkevičiams tada iškilo klausimas – kada ir prieš ką anuomet lietuviai buvo sukilę?
Ir dar – jūs, deja, nežinot, kokiais gardžiais barščiais teta Aldutė vaišindavo daugelį savo bičiulių. Su jos pačios surinktais ir sudžiovintais baravykais! Dar gardesni buvo tik jos laiškai, kuriuos mes gaudavom.
Ji mylėjo Lietuvą, mylėjo gamtą, mylėjo mus. Galbūt iš mūsų tikėjosi daugiau, negu mes to buvome ir esame verti.