|
<< Atgal
MINDAUGAS KVIETKAUSKAS
Dialogas per sienos viršų
Ant aukštų grotų kabo aprūdijusi mėlyna
lentelė: UN buffer zone. Jungtinių Tautų buferinė zona. Už grotų stūkso
namų griuvėsiai. Visas kvartalas. Išdegusios durų kiaurymės. Viename tuščiame lange
dar juda juodos užuolaidų draiskanos. Ant sienos, suvarpytos šūvių, kabo pašto
dėžutė, niekam nebeturinti žodžių. Griuvėsių šešėliuose guli niekieno šunys.
Fotografuoti ir prieiti prie grotų draudžiama. Apžvalgos bokštelyje, ant turėklo
persvėręs automatą, į mane žiūri ir žiovauja kareivis. Aš jam nuobodus. Jį
vargina aštri saulė.
Taip jau trisdešimt metų. Tiek laiko Kipro salą ir
jos sostinę Nikoziją dalija siena tarp Kipro graikų valstybės ir Turkijos okupuotos
teritorijos. Nuo 1974-ųjų niekieno žemę prižiūri Jungtinių Tautų kariai. Jų
buvimas garantuoja sąlyginę ramybę. Tylą griuvėsių zonoje. Ironiška, kad Jungtinių
Tautų prievolė - laikyti dvi tautas atskirtas. Ironiška ir tai, kad ši Kiprą
dalijanti siena va-dinama žaliąja linija. Griuvėsių juosta buvo pavadinta
žalia. Neva vienas britų armijos generolas žemėlapyje pažymėjo šią liniją žaliu
pieštuku. Bet generolai dažnai vengia vadinti daiktus jų tikraisiais vardais.
Septintajame dešimtmetyje palei šią zoną įsiplieskė žiaurios graikų ir turkų
skerdynės, jie degino vieni kitų namus ir plėšė šventoves. Dabar žmonės kalba, kad
pirmi juos sukiršino britai, nenorėję prarasti įtakos salai, buvusiai jų kolonija nuo
XIX a. pabaigos. Paskui jie ir nubrėžė žaliąją liniją. Divide et impera.
Tačiau šiandien britų kolonizacijos nebėra. Kipro
graikų valstybė įstojo į Europos Sąjungą kartu su Lietuva, ten pat jau pakviesta ir
Turkija. Ir vis dėlto Nikozijoje tebestovi aklinos grotos ir namai, paversti
buferiu. Jų langai užkimšti smėlio maišais. Daug senamiesčio gatvių
aklagatviai. Štai pamatau minareto špilį ir išgirstu danguj vibruojantį muedzino
balsą. Matau, kad iki mečetės veda skersgatvis. Einu juo, bet per vidurį jis
užtvertas metalinių statinių tvora su spygliuotos vielos gniužulais. Statinės
aprašinėtos graffiti. Paeiliui mirga žodžiai: SEX MONEY GOD ARMY
RESIST CAPITAL DEATH WAR PORN. Seksas. Pinigai. Dievas. Armija.
Priešinkis kapitalui. Mirtis. Karas. Porno. Žodžiai - pavieniai riksmai į metalinių
statinių tvorą. Kaip atskiri signalai, šukės, nuolaužos. Niekas jų nejungia. O gal?
Gal visiška desperacija sujungia šiame pasaulyje į viena pinigus, Dievą, mirtį ir
porno? Gal neviltis tik ir užrašoma padrikais graffiti? Tačiau už sienos į
maldą tebekviečia skardi muedzino giesmė. Kažkas vis dar sklinda virš užtvarų. Bet
laimė tai ar nelaimė, kad jokie taikdariai šių islamo giesmės garsų sustabdyti
negali? Kad ir siena atskirtas, graikų kvartaluose islamas vis tiek yra. Beje, negali
taikdariai padaryti ir taip, kad turkiškoje miesto daly nesigirdėtų graikų cerkvių
varpų. Ir dėl to trisdešimt metų nesibaigia neapykanta, ir dėl to tebereikia sienos?
Negi tik užtvaras, buferius pasistatę žmonės gali nustoti puolę ir naikinę
kitokius nei jie patys? Tai tokia taikaus žmonių sambūvio esmė uždaryti vieniems
kitus į narvus?
Lapkričio pradžioje Nikozijoje įvyko Europos
rašytojų kongreso konferencija Viduržemio jūra: dalijantys ar jungiantys vandenys?
Literatūros ir rašytojų vaidmuo pasaulio konfliktų akivaizdoje. Dalyvavo dvidešimt
vienos Europos ir Viduržemio regiono valstybės atstovai. Apskritai Europos rašytojų
kongresas vienija 52 kūrėjų organizacijas, tarp jų ir Lietuvos rašytojų
sąjungą. Vieta tokiai konferencijai išrinkta itin tiksliai Kipras yra lyg
dabartinio pasaulio civilizacijų, kontinentų, mentalitetų konflikto miniatiūra. Kaip
ir Rytų ar Afrikos šalys, ilgą laiką jis buvo imperinė kolonija tik korta
didesnių žaidėjų rankose, kurią bemėtant tradicinis salos kultūrų sambūvis suiro.
Kaip pasaulio įtampos epicentruose, Palestinoje, Balkanuose, taip ir Kipre
pabandyta išspręsti tautų ir religijų konfliktą, jėga jas atskiriant ir uždarant
už prižiūrimų sienų. Bet, deja, Kipras bene aiškiausiai rodo, kad toks jėgos
sprendimas vienpusis; tokia taika ir lieka visąlaik priklausoma nuo prievartos
tramdymo kita, stipresne, prievarta. Tarp salos dalių buvo nutraukti bet kokie
kultūriniai, komunikaciniai ryšiai; niekam ir neatėjo į galvą rūpintis tokiais
antraeiliais klausimais. Rūpėjo tik fizinis vienų saugumas nuo kitų. Deja, po
trisdešimties metų, kai nutrūko bet koks dviejų salos dalių bendravimas, Kipro
graikai ir turkai tebežiūri vieni į kitus kaip į svetimas jėgas, geriausiu atveju
kaip į blogį, su kuriuo reikia šiaip ar taip taikstytis. Kultūrinių ryšių tarp
graikų ir turkų per tuos metus tik užuomazgos. Pernai referendume jie visi balsavo
prieš tai, kad būtų pradėtos derybos dėl salos suvienijimo. Tad Europos rašytojų
konferencija, be abejonės, bandė išsiaiškinti, kokį savo vaidmenį tokioje
situacijoje regi abiejų pusių rašytojai, ar jų literatūra siekia ir geba peržengti
esamas užtvaras, pasiūlyti ateičiai ne jėgos, o dialogo sprendimus. Tam sukurta reta
proga didelė Kipro turkų rašytojų grupė viešėjo graikų pusėje. Šio
susitikimo išvados lyg ir turėjo sugestijuoti šį tą platesnio apie dabartines
literatūros galimybes prisidėti prie taikių dialogų vėl skylančiame pasaulyje.
Daug nusipelnęs, kad šis susitikimas įvyktų,
Kipro graikų rašytojas Christos Hadjipapas įžanginiame žodyje sakė tikįs, kad šio
nesibaigiančio konflikto priežastis dvasinio kilnumo trūkumas; kas kitas, jei ne
rašytojai gali jį sumažinti. Kaip tik jų bendri literatūros skaitymai, bendri
leidiniai, poetų ir vertėjų kelionės vienų pas kitus kaskart verčia aižėti sieną,
o jos sargus - daryti vis daugiau kontrolės išimčių. Vertimai padeda suvokti, kad
patirtys abiejose sienos pusėse panašios: pasirodo, kad ir vienų, ir kitų tekstuose
vyrauja tie patys įvaizdžiai vedančių į niekur gatvių, sausros išdeginto
peizažo, išniekinto Afroditės kūno. Neseniai graikų ir turkų rašytojai paskelbė,
kad sieks kartu perrašyti savo mokykli-nius istorijos vadovėlius, diegiančius
priešiškumą. Netrukus turi būti išleista pirma bendra dvikalbė novelių antologija.
Beje, pastebėjau, kad Ch. Hadjipapas diskusijose visąlaik stengėsi kritikuoti savųjų,
graikų, elgesį lygiai tiek pat, kiek ir turkų. Jam iš kitos pusės antrino turkų
rašytojas Ahmetas Anas, kuris prieš kelerius metus padavė Turkijos vyriausybę į
Strasbūro žmogaus teisių teismą už tai, kad ši neleido jam nuvykti į graikišką
Kipro dalį. Tai vis palankūs, viltį literatūrai dėl jos pačios galimybių teikią
įrodymai.
Vis dėlto man kliuvo ir į darnų vaizdą nesilipdė
kai kurios detalės, kai kurie prie vyno taurės pasakyti žodžiai. Graikų
suorganizuotame renginyje pranešimai buvo verčiami iš visų didžiausių kalbų
išskyrus turkų. Turkams teko dorotis su angliška tartimi. Jauna jų rašytoja,
skaičiusi įvadinį pranešimą, kalbėjo apie M. Foucault ir J. Baudrillard'ą, apie
sakrifikaciją, viktimizaciją ir pasyvizaciją, bet nė žodžio apie norą
panaikinti Kipro sieną, atstatyti griuvėsių juostą. Kita vertus, graikų autorius,
apžvelgęs Kipro istorinį paveldą, daug kalbėjo apie salos priklausymą Renesanso
Venecijai ir nė žodžio apie Osmanų kultūros palikimą joje. Turkų atstovui dėl
to pasipiktinus, staigus dūris atgal: bet prieš trisdešimt metų jūs deginot mūsų
ikonas. Vakarieniaujant Ahmetas Anas man prisipažino: ne, mes dar nesimokom vieni kitų
kalbų. Kontaktų nebūna tiek daug. Kas mokėjo kitos pusės kalbą jau pamiršo.
Vertimus darom iš angliško pažodinio. Susitikę bendraujam tik angliškai taip,
gyvendami toj pačioj saloj. Ne, kalbos barjerai nemažėja. Dvikalbystė kažkada Kipre
buvo įprasta, bet dabar dvikalbius žmones atrastum gal tik kokiam mažam kaime, vieną
kitą senuką. Turkų mokyklose uždrausta graikų, graikų mokyklose turkų kalba.
Aišku, amžinai tai negalės tęstis, bet pabaigos dar nesimato.
Ar reikia būti pašaliečiu, kad matytum, jog dviem
tautoms gyventi vienoj saloj nesusikalbant, atsitvėrus, o jų rašytojams santūriai
taikstytis su tokia padėtim yra absurdiška? Tarkime, kad pašaliečio žvilgsnis čia
niekuo neprivilegijuotas; kultūrų konfliktus dažnai išjudina ideologijos, bet
galiausiai žmones užvaldo pirminiai keršto instinktai, svetimo baimė, tamsieji
kolektyviniai sapnai ir mitai, kuriuos suvokti logiškas protas dažnai bejėgis. Juk
niekas nėra laisvas nuo tokių impulsų. Stebėdami graikus ir turkus, su estų rašytoju
Janu Kausu svarstėm: kažin ar ilgai mums pavyktų ramiu tonu padiskutuoti su
nacionalistais rusais? Ar ilgai abiem pusėms pavyksta likti objektyvioms ir atlaidžioms
lietuvių ir žydų diskusijose? Matant ar prisimenant savųjų aukas ir griuvėsius,
retai kieno žodžiai nepavirsta jėgos bendrininkais, pykčio šūksniais, graffiti
ant smurto sienų be juos jungiančios refleksijos. Kariaujantiems refleksijos dažnai
atrodo neįmanomos, įtartinos, netgi amoralios. Tačiau Europos rašytojų konferencijoje
aš vyliausi išgirsti kaip tik tokių išskirtinių žmonių, kurių žodžiai geba kurti
dialogo arkas net ir virš griuvėsių, kuriuos mąstymo laisvė iškelia virš
konfliktuojančių jėgų, virš užkardų, kurie, kad ir labai rizikuodami, vis dėlto
mąsto atviros širdies kategorijomis. Kas nors iš tikrųjų turi tikėti, kad po karo
tragedijų yra svarbiau ne reikalauti lygaus atpildo, o rašyti ir versti literatūrą,
gebančią naikinti pavojingus įtrūkius tarp skirtingų žmonių, jų bendruomenių. Kam
nors turėtų pasisekti ir kitiems paliudyti, kad tai literatūrai pavyksta. Kad ji gali
viltis kažko daugiau už ginklais įtvirtinamą jėgų pusiausvyrą.
Tikėjausi kaip tik tokio liudijimo iš garsios
Izraelio knygų leidėjos Yael Lerer, kurios kalba konferencijoje išties sukėlė stiprų
atgarsį. Y. Lerer, pati būdama žydė, kilusi iš religinių ortodoksų šeimos, 2000 m.
Tel Avive įkūrė pirmąją leidyklą, sistemiškai leidžiančią arabų literatūros
vertimus į hebrajų kalbą. Ši leidykla daug nusipelnė, kad Izraelio skaitytojai bent
jau pradėtų pažinti ir pripažinti palestiniečių literatūrą. Tačiau sužlugus
arabų ir žydų deryboms, prasidėjus teroro aktams ir naujai intifadai, leidyklą
ištiko krizė jos vertimų tiesiog nebeperka. Arabų literatūra ir vėl tapo
priešų tekstais, kolektyviniu tabu. Jaunesnioji karta ankstesni pagrindiniai
skaitytojai staiga pavirto radikalais ir nacionalistais. Y. Lerer nenuleido rankų
gavusi fondų paramą, Izraelio bibliotekoms pradėjo siūlyti arabiškų kūrinių
vertimus už dyką. Konferencijoje ji citavo bibliotekų laiškus, kuriuose dėkojama už
dovaną, bet sakoma, kad šias knygas žydų skaitytojai tikriausiai norės atsiversti
nebent po dešimties, o gal tik po penkiasdešimties metų. Kol kas teguli lentynose.
Nesitikėjau išgirsti iš Y. Lerer tokių žodžių:
Susitaikymas ir dia-logas tai tušti, praradę vertę žodžiai; vienintelė
prasminga sąvoka tai teisingumas. Taip šiandien kalba literatūros žmogus,
gebėjęs atsigręžti į savo visuomenę su kritišku protu, gebėjęs pasipiktinti jos
yda atsiribojimu nuo svetimųjų, arabų, ir patikėjęs, kad literatūros
vertimas ir skaitymas taigi dialogas su svetimaisiais tą ydą padės
išgydyti. Tačiau pakako įsižiebti konfliktui, ir niekas tokios galimybės
nebepalaikė. Sumanymas remtis literatūra pasirodė esąs vienišas kalbėjimas į
tuštumą. Dabar Y. Lerer įsitikinusi, kad, be jėga įvestos tvarkos, be teisingo
atpildo, be karinės prievartos, nebeliko kitų taikos ginklų. Tiesa, skirtumas tas, kad
Y. Lerer yra palestiniečių pusėje, ji protestuoja prieš Izraelį, vadindama jį
apartheidu, diktatūra. Bet ji už jėgos, o nebe žodžių vartojimą ginant
palestiniečių reikalą. Po pranešimo jos klausiau, kodėl ji nie-kaip neįvertina
savižudžių teroro aktų prieš žydus, kodėl ir kiti Palestinos rašytojai vengia apie
tai užsiminti (beje, kaip ir Izraelio rašytojai vengia sakyti savo nuomonę apie
sistemišką Palestinos gyvenviečių bombardavimą). Atsakymas buvo toks: aš nepateisinu
teroro aktų, tačiau jie pavienis, mažas blogis, palyginti su masinėmis mirtimis,
kurias pasėja Izraelio ir JAV dviejų valstybių karo mašina. Štai kas yra
didysis terorizmas. Nustebau, kad Y. Lerer man galėjo pasakyti, kuri mirtis žydų ar
arabų vaiko tokioj situacijoj yra mažesnis blogis. Ir kas yra didesni teroristai.
Galbūt karinio smurto protrūkis išties pakeičia nepriklausomų žmonių laikysenas,
priversdamas juos rinktis: arba arba. Bet netgi jei ir taip, argi tai reiškia, kad
rašytojui belieka jungtis prie vienos iš pusių, užmerkiant akis prieš jos agresiją,
žudymo instinktus? Prisidėti prie silpnesniųjų, pasakius, kad jiems kaltės iš anksto
atleistos, ir dabar laikas tik teisingumui, o ne refleksijoms?
Vis dėlto konferencijoje kalbėjau, kad nemanau, jog
dialogas tuščia, nuvytus sąvoka; jis visada trapi, galbūt tragiška, bet
vienintelė alternatyva politinės jėgos ekscesams; jis vienintelė atrama mums,
individams, anapus jėgų žaidimo. Prisiminiau, kaip rizikingos, nepritampančios nė
prie vienos stovyklos Cz. Mi?oszo, T. Venclovos, I. Veisaitės pozicijos Lietuvoje padėjo
spręsti lietuvių, lenkų, žydų konfliktus. Mano nuomone, konflikto pabaiga artėja tuo
greičiau, kuo daugiau abipus sienų atsiranda laisvai ir kritiškai galvojančių
žmonių; rašytojų vieta tarp jų. Tai tokios, man atrodė, paprastos, suprantamos
ir dažnai Europoje kartotos mintys. Tačiau į jas atsiliepusi Egipto prozininkė Salwa
Bakr ironizavo, kad jai kvietimai dialogui primenantys štai ką: katė laiko pagautą
pelę ir sako kviečiu į dialogą. Jos manymu, dabarties pasaulyje kaip tik tokia
padėtis: pelė arabai, o katė - imperinė Amerikos ir Vakarų galia. Galbūt, bet
aš vis tiek nenoriu patikėti, kad dabar visi mes, rašantys ir skaitantys tik katės
arba pelės.
Europos rašytojų kongresas baigiantis šiai
konferencijai paskelbė bendrą pareiškimą Kipro rezoliuciją. Joje teigiama,
kad Nikozijoje susirinkę rašytojai smerkia netolerancijos ir ksenofobijos atgijimą
Europoje ir pasaulyje. Kongresas skatina visų konfliktuojančių šalių rašytojų
bendradarbiavimą taikos dvasia ir ragina Europos institucijas pasaulio politikoje remti
tas jėgas, kurios gina toleranciją ir žodžio laisvę. Pabaigoje primenama tradicijos
tiesa, kad plunksna yra galingesnė už kardą.
Tačiau iš tiesų rimtai palaikiusių tokį
požiūrį nebuvo daug. Dauguma Europos rašytojų tik labai atokiai stebėjo graikų ir
turkų, arabų ir žydų ginčus, kurie sukosi ne apie literatūros, o apie politinės
jėgos epicentrą. Todėl literatūrinė diskusija gana greit išsicentravo. Man liko
įspūdis, kad dažniausiai diskutavę rašytojai vengė atpažinti savosios pusės
kaltes. Atrodė, kad dauguma jų vienaip ar kitaip įtikinti tautos, jėgos, valstybės, o
ne savo žodžio. Nenoriu vertinti: galbūt konfliktui įsižiebus, net ir rašytojams
sunku kitaip. Atrodė, iš esmės tikima, kad tik išmūrijus tvirtas sienas ir jas
saugant armijoms, tik atskyrus vienus nuo kitų, tik galingiems prokurorams ginant teises
ir tvarką, jų kraštuose įmanoma ramybė ir - galbūt dialogas per sienų viršų.
Ir visgi tai tikėjimas ne žmogumi, o mūro akmeniu. Iš to galima pajusti, kaip
intensyviai skirtingose pasaulio dalyse šiandien statomos naujos sienos. Dabar jos dalija
nebe Berlyną, bet Rytus nuo Vakarų, krikščionis nuo musulmonų, pavyzdines
demokratijas nuo blogio ašių, arba skriaudžiamuosius nuo blogio
imperijų. Ir ko tokiam pasaulyje galėtų viltis literatūra? Aš vis dėlto manau,
kad bent jau nebūti tik graffiti ant vidinių mūro sienų.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|