|
<< Atgal
GINTARAS BERESNEVIČIUS
Po juoda vaivorykšte
|
|
Jolita Skablauskaitė. SEPTYNIADANGĖ ERDVĖ. Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2004. 260 p.
|
|
Jolitos Skablauskaitės romanas sudarytas
tarsi iš dviejų atskirų, viena kitą papildančių ir veidrodiškai atspindinčių
dalių, kurios pačios yra it romanai. Veidrodžio principas lemia šio kūrinio
struktūros pobūdį. Veidrodžio, dažniausiai aprūkusio, įvaizdžių kūrinyje daug,
iš jų sukuriama savita mitologema. Apskritai mitologemų romane gausu. Jos pasirodo ne
tik kaip kultūrinės, gnostinės, mitologinės ar maginės citatos, tačiau stebuklingai
sutirštėja, apauga gretimomis ar dar dažniau neįtikėtinai nutolusiomis prasmėmis,
išleidžia aibę pumpurų, o vienas toks iškilęs pumpuras subrandina kitą, dar
stebuklingesnį, dar keistesnį, bet tikrą savo netikrumu. Kartais romano herojai pasako
netikį vykstančio veiksmo realumu ar manantys, kad tai haliucinacija ir gal be
reikalo, nes visas romano simbolių audinys įtikina. Autorės atskleistas kitoniškas
realybės lygmuo neturi nieko neįtikėtino. Tai tokia tikrovė, kokia ji galėtų būti
įsižiūrėjus geriau, įdėmiau.
Ši realybė perdėm moteriška, žemiška ir
chtoniška. Chtoniškumo sferai reiktų priskirti ir J. Skablauskaitės miruolius,
medžių dvasias ir piliakalnius. Chtoniškumas tai vešėjimas, dygimas, lėtas
gyvybės syvų tekėjimas požemiuose, tačiau iš šios sferos ūmai gali pratrūkti
mirties siaubai ir velniškos galios; joje visa tai yra šalia. Pirma romano dalis
Mealidės, kurioje kalbama apie medžių dvasias, nimfas, yra nenutrūkstantis
himnas chtoniškajai erdvei. Apie viršų, aukštąją sferą, niekur nė nekalbama.
Šiame pasaulyje karaliauja tik plėtimasis į šalis, vešėjimas. Herojė Bubė,
Barbora, pati yra panaši į medžių dvasias ir klydinėja tarp į save panašių. Jos
identitetas nenusakomas, jos išvaizda taki: ji ir nimfa, ir senolė, ir
žiniuonė, ir galiausiai atsijauninusi gražuolė. Gyvybė teka per ją, visi jos
mainymaisi natūralūs kaip ir keisti personažai, kurie spiečiasi jos bakūžėje,
kurią iš vienos pusės supa sodas, iš kitos rugių laukas, knibždantys savo
gyventojais. Bubė tarsi tarpininkauja lauko ir sodo dvasioms (nors sodas
sukultūrinta erdvė, bet jų ten irgi apstu). Jos dar menkai tesukultūrintas, laukinis
mentalitetas ir jausenos yra perdėm pagoniškos, spindinčios pirmykščiu gamtos
tirštumos regėjimu. J. Skablauskaitė rašydama atkuria ne XIX-XX a. kaimo etnografinę
sąmonę, bet pasiekia daug gilesnius klodus, kuriuose kultūra dar nėra virtusi
civilizacija, o vis dar yra neišaugusi iš savo pirmosios fazės - žemdirbystės, kai ji
dar tik prasideda. J. Skablauskaitės žmogus atviras pirmapradėms jėgoms,
fundamentalios realybės pliūpsniams, magiškiems, tyliems virsmams. Jis dar
neatsitvėręs nuo sielos tikrumų intelekto užtvaromis, dirbtinai užsiaugintu
civilizaciniu racionalumo šarvu. Jo siela dar gali nepaprastai skaidriai regėti nimfas
ar Sniego karalienę, besimaudančią ledo vonioje, piepinukus, vienaragius, skraiduoles
gyvates ar išdidžius akmenis.
Visa tai išgyvenanti Bubė jungia pirmąją ne tiek
sukultūrintą, o tik pradėtą kultūrinti erdvę, ir miško dvasias, fauną ir florą,
lengvai pavirstančią demonų ar dvasių pavidalais ir atvirstančią atgal. Bubė yra
kaimo ir sodo, javų lauko bei miško dvasių tarpininkė. Viską priimdama ramiai ir
tyliai, lygiai taip pat natūraliai bendraudama su gyvomis ar mirusiomis būtybėmis, net
pati tapdama jomis, ji reprezentuoja laukiniškumo ir pirmojo kultūriškumo būklę, kai
bambagyslė tarp žmogaus ir gamtos, mirusiųjų bei kitų prigimčių dar nenutrūkusi
iki galo, kai viskas dar pinasi. Žmogus nėra įbaugintas gamtos kitoniškumo, bet
versdamas jį savu vis dėlto jaučia, kad tas kitoniškumas gali jam keršyti. Tiesa,
keršto padarinių taip pat nebijoma, nes žmogus vis dar nesuvokia savęs kaip kažko
kito nei babaušiai, vilkolakiai ar nimfos, medžiai ar kiti amžinųjų virsmų dalyviai.
Jis dar nemano, kad mirtis ar žūtis yra tragedija, juk jis mato, kad gamtos verpete
kinta būklės, o mirti nemirštama. Tačiau žmogus jau slaptom nuo savęs stebi, ar
gamta nesmogs jam atgal, ar nekeršys už kultūrinimą, ar chtoniškosios Motinos
glamonės nepavirs aštriais chtoniškojo blogio dantimis. Bubė patiria tą galimybę
kaimas ūmai ir paslaptingai išmiršta, ji lieka viena; eksperimentas nenusisekė,
kultūros sukurti nepavyko. Tačiau tai pasaulis, kuriame neveikia mums įprasta
logika, kuriame negali būti tuštumos, tad kaimas vėl prisipildo personažų, jį
užgriūna ateiviai iš girios ar piliakalnių, keisčiausios dvasinės būtybės, ir
viskas tęsiasi toliau. Mirties nėra, bet viešpatauja keitimasis, tylus, stebinantis,
bet pats nesistebintis niekuo ir, suprantama, savimi.
J. Skablauskaitės veikėjai neturi to kategoriško,
maskulinistinio, klajokliško noro keisti pasaulį, tad ir romano siužetas greičiau
tik fonas simboliams, jausenoms ir būsenoms, keičiančioms viena kitą. Noras
išanalizuoti siužetą savaime suprantamas, bet jis čia neturi reikšmės. Pats
būtybių, jų būklių ir būsenų pateikimas J. Skablauskaitei jau yra siužetas. Viskas
vyksta savaime, ir keitimai ar ketinimai neturi prasmės, o vienintelis tikras tikslas
gyvybės gausa. Bubė samprotauja: Visi labai trokšta daugintis, pavyzdžiui, juodoji
višta su skiautere, panašia į karūną, išperėjo dvylika vištažmogių. Ji tupi su
jais daržinėje ant šieno. Nežinau, galvoja, ar reikia man įsikišti? Juk mano
teritorijoje ji išperėjo tuos žmogučius su vištos kojytėmis, netrukus jau bus galima
atskirti, kur berniukai, kur mergytės... (p. 43). Tačiau nuolatinis keitimasis
neįtvirtina gyvybės kaip aukščiausio vertybinio lygmens, nes jos labai daug, o mirtis
tai nesulaikomas irimas, kuris ne sutraiško gyvastį, o tiesiog leidžia stebėti jos
transformacijas į trešėjimą: Kvepėjo drėgme ir puvėsiais. Ant lapų gulėjo tas
didelis kūnas. Neaprėpiamas, nenusakomas. Jai buvo neaišku, kur jis prasideda, kur
baigiasi; iro, pamažu tapdamas beforme žeme, žolėmis. Nereikėjo jo užkasti. Gulėjo
supuvę pernykščiai lapai. Žvilgėjo šlapios sutrešusios tvoros; ir ėmė plūsti
rūkas, verstis tumulais, net veido nebuvo matyt (p. 84).
Savitai į gyvybę žvelgia ir romano veikėjas
Erikas Galdzijonas, kuris aprašomas antroje kūrinio dalyje, nors jo laiškų ir
apibūdinimų esama jau pirmojoje. Galdzijonas kažkas tarp paklydusio vaiko ir
samdomo ar mėgėjo žudiko, žudančio laisvai it sapne. Galbūt šis personažas
įkūnija mūsų archajiškuose sapnuose gautą leidimą žudyti, iš esmės padariusį
žmogų civilizuotu, žinoma, po to, kai jis tą sau uždraudė Dievo ar
(chronologiškai anksčiau) dievų vardu. Tačiau pasąmonė - žudikiška. Sapnai,
susipynę su tikrove, yra pati tikriausia žudymo realybė, kurioje maudosi Erikas
Galdzijonas ar Erikas Rau-donasis, vikingų epochos citata. Jo žudymas - be jokios
romantikos, ekspresionistinis, nesusijęs su niekuo, išskyrus aklą naikinimą.
Galdzijonas nejaučia neapykantos ar juolab atgailos. Jis tai gryna destrukcija,
vyriškas gamtiškumas, maskulinistinis įsibėgėjimas į niekur. Visaip galima
aiškintis šį personažą, bet, matyt, reikia jį suvokti taip, kaip sugestijuojama
romane it nesusapnuotą sapną, tikriausią tikrovę. Rūmai ir veidrodžiai,
galutinis betikslio gyvenimo vaisius, kurio lyg ir siekia Erikas Galdzijonas, pagaliau
atveda jį iki romano antraštėje paminėtų septynių dangų. Tačiau, manding, tie
dangūs kūrinio pabaigoje ganėtinai dirbtiniai ir nereikalingi, nes visa romano
atmosfera chtoniška, ir ji savaime prasminga ir sau pakankama. Galbūt dangiškosios
sferos vaizdiniai yra mėginimas civilizuoti tai, kas tam nepasiduoda, t. y. iš sapnų,
regesių, vizijų pastatyti blizgančias piramides, Semiramidės sodus. Tačiau dangaus ir
bokštų vizijos prasilenkia su romano nuotaika ir jėga. Bokštai dirbtiniai kaip ir
dangūs; bet gal taip autorės ir sumanyta pabrėžti daiktų, materialaus pasaulio
dirbtinumą. Romane vyrauja švelnus patiriamo gyvybės baugumo grožis. Prie to
prisideda, beje, ir puikios pačios autorės iliustracijos. Tad galutiniam įspūdžiui
nereikalingi dangūs, nes gyvybės pergalė numanoma, teisinga ir amžina kaip pati gamta,
kurios įsikūnijimas ir yra daugialypė Bubės figūra.
Romanas sukrečia, perverčia, apskalauja ir
pabaigoje išleidžia mus į tai, ką mes pripratę vadinti realybe. Talentinga prievarta
mąstymui, stipri, graži. Iš jos ištrūkus, atsiplėšus nuo romano, nesinori judėti
nei atgal, nei pirmyn. Realybės erdvė demaskuota, jos dangūs blyškūs, dar netikresni,
ir tik pažemiuose amžinai švyti juodai žalia vaivorykštė.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|