|
<< Atgal
ALBERT CAMUS
Apmąstymai apie giljotiną
Pabaiga. Pradžia Nr. 11
Iš prancūzų k. vertė VIOLETA
TAURAGIENĖ
Šis esmingas neteisingumas, beje, persiduoda ir
myriop nuteistojo giminėms. Jo auka turi artimųjų, kurių kančios dažniausiai būna
beribės, kurie geidžia, kad už jas būtų atkeršyta. Tatai įvyksta, bet tuomet
nuteistojo giminės patiria tokį stiprų skausmą, kad jis nubaudžia juos pranokdamas
bet kokias teisingumo ribas. Tas motinos, tėvo išgyvenamas laukimas, trunkantis
mėnesių mėnesius, tas pasimatymų kambarys, tos netikros kalbos, kuriomis užpildomi
trumpi pasimatymai su nuteistuoju, galiausiai pačios egzekucijos vaizdai tai
kančios, kurių aukos artimieji nepatyrė. Kad ir kokie būtų pastarųjų jausmai, jie
negali geisti, kad kerštas taip smarkiai pranoktų nusikaltimą ir kad jis būtų kančia
žmonėms, kurie siaubingai išgyvena tokį pat skausmą kaip ir jų. Man
suteikta malonė, mano tėve, rašo vienas pasmerktasis myriop, aš dar ne iki galo
suvokiu tą laimę, kuri man išpuolė; mano malonės suteikimas buvo pasirašytas 30
balandžio, ir man apie tai buvo pranešta trečiadienį, kai ėjau iš pasimatymų
kambario. Aš iš karto papra-šiau, kad apie tai būtų pranešta tėčiui ir mamai, dar
nespėjusiems išeiti iš Santé kalėjimo. Įsivaizduokite, kokia laimė užplūdo
juos1. Tą laimę iš tikrųjų galima įsivaizduoti, bet
tik tokiu mastu, kiek galima įsivaizduoti jų nesiliaujančią nelaimę iki malonės
suteikimo akimirkos, ir neišbrendamą neviltį gaunančiųjų kitą žinią, tą, kuri
neteisingai baudžia nekaltuosius, sukeldama jiems skausmą.
Kad užbaigtume mintį apie minėtą taliono
įstatymą, turime konstatuoti, jog net primityviąja savo forma jis gali veikti tik tarp
dviejų individų, kurių vienas absoliučiai nekaltas, o kitas absoliučiai kaltas. Auka,
žinoma, yra nekalta. Tačiau ar gali pretenduoti į nekaltumą visuomenė, kuri privalo
jai atstovauti? Ar ji bent iš dalies nėra atsakinga už tą nusikaltimą, kurį sutramdo
taip griežtai? Ši tema buvo rutuliojama labai dažnai, tad nekartosiu argumentų,
kuriuos be galo skirtingi protai gvildeno nuo XVIII a. Juos galima reziumuoti pasakymu,
esą kiekviena visuomenė turinti tokių nusikaltėlių, kokių ji nusipelno. Bet kalbant
apie Prancūziją neįmanoma nenurodyti aplinkybių, kurios turėtų priversti mūsų
įstatymų leidėjus būti kuklesniems. Atsakydamas į 1952 m. Figaro anketą apie
mirties bausmę, vienas pulkininkas tvirtino, jog priverstinių darbų kalėjimo iki gyvos
galvos institucija, kaip aukščiausioji bausmė, būtų tolygi nusikaltimų saugyklų
įsteigimui. Tas aukšto rango karininkas, regis, nežino, ir man dėl jo džiugu, kad mes
jau turime nusikaltimų saugyklas, kurios nuo didžiųjų mūsų kalėjimų skiriasi tuo,
ir dėl to vertos pagyrimo, kad iš jų gali išeiti bet kuriuo paros metu, tai bistro
ir lūšnos, mūsų Respublikos šlovė. Apie šį dalyką neįmanoma kalbėti santūriai.
Pagal statistikos duomenis vien tik Paryžiaus mieste
yra 64 000 perpildytų gyvenamųjų būstų (nuo 3 iki 5 asmenų viename kambaryje).
Žinoma, vaikų žudikas ypač šlykštus padaras, nesukeliantis nė menkiausio
gailesčio. Galimas daiktas (pabrėžiu: galimas) ir tai, kad nė vienas iš mano
skaitytojų, atsidūręs tokiose promiskuiteto sąlygose, nenusiristų iki vaikų žudymo.
Taigi nėra ką ir kalbėti apie kai kurių monstrų kaltės sumažinimą. Tačiau jeigu
tie monstrai gyventų padoriuose būstuose, gal jiems nepasitaikytų galimybių taip
nusikalsti. Mažiausia, ką čia galėtum pasakyti, jog kalti ne
tik jie, ir gan keistai atrodo, kad teisė juos bausti duota tiems patiems asmenims, kurie
subsidijuoja veikiau burokus nei statybas2.
Bet alkoholis dar labiau išryškina tą skandalą. Visi žinome, kad prancūzų tauta yra sistemingai nuodijama savo
parlamentinės daugumos3, ir to reiškinio priežastys
dažniausiai būna šlykščios. Taigi alkoholio sąlygojamų priežasčių procentas
kruvinų nusikaltimų genezėje tiesiog stulbinantis. Viena advokatė (ponia Guillon)
įvertino jį 60 proc. Anot daktaro Lagriffe'o, tas nuošimtis siekia nuo 41,7 iki 72.
Kriminalinių nusikaltėlių apklausa, atlikta 1951 m. Fresnes kalėjimo atrankos centre,
išaiškino 29 proc. chroniško alkoholizmo atvejų ir 24 proc. paveldėto
alkoholizmo. Galiausiai 95 proc. vaikų žudikų alkoholikai. Tai įspūdingi
skaičiai. Mes galime atkreipti dėmesį į dar įstabesnį skaičių: vienos aperityvų
firmos mokesčių valstybės iždui 1953 m. deklaracijoje buvo nurodyta 410 milijonų
pelno. Palyginus šiuos skaičius, galima pranešti minėtosios firmos akcininkams ir
alkoholio deputatams, kad jie, be jokios abejonės, nužudė daugiau vaikų, negu
įsivaizduoja. Būdamas mirties bausmės priešininkas, aš anaiptol nereikalauju nuteisti
juos myriop. Bet iš pradžių man atrodo būtina ir skubu nuvesti juos su karine palyda
į būsimąją vaikų žudiko egzekuciją, o iš jos jiems išeinant paduoti statistikos
biuletenį su mano paminėtais skaičiais.
O
sėjančiai alkoholį4 valstybei nereikėtų stebėtis
nusikaltimų pjūtimi5. Beje, ji ir nesistebi, tik apsiriboja
tuo, kad kerta galvas ten, kur pati išpilstė šitiek alkoholio. Lyg niekur nieko ji
vykdo teisingumą ir vaidina kreditorių: sąžinė jos negraužia. Kaip ir to alkoholio
gamintojo, kuris, atsakydamas į Figaro anketą, sušuko: Aš žinau, ką
padarytų nuožmiausias mirties bausmės panaikinimo šalininkas, jeigu, turėdamas po
ranka ginklą, netikėtai atsidurtų prieš žudikus, besirengiančius nužudyti jo
tėvą, jo motiną, jo vaikus arba geriausią draugą. Na ir kas iš to! Jau pats tas
Na ir kas iš to!, regis, truputį alkoholizuotas. Žinoma, nuožmiausias mirties
bausmės panaikinimo šalininkas šautų į tuos žudikus, ir padarytų tai visiškai
pagrįstai, tačiau tai nė trupučio nesumenkintų jo priežasčių aistringai siekti
panaikinti mirties bausmę. Bet jeigu jis būtų dar ir atkaklus, o tie minėtieji
žudikai per daug trenktų alkoholiu, paskui jis pasirūpintų ir tais, kurių pašaukimas
nuodyti būsimuosius nusikaltėlius. Netgi labai keista, kad alkoholinių nusikaltimų
aukų giminėms niekad nešovė į galvą pareikalauti šiokių tokių paaiškinimų iš
anapus Parlamento barjerų. Vyksta greičiau jau priešingi dalykai, ir valstybė,
apgaubta visuotinio pasitikėjimo, netgi yra palaikoma viešosios nuomonės, toliau
baudžia žudikus, o ypač alkoholikus, kaip kartais suteneris baudžia tas
plušančias būtybes, kurios užtikrina jam materialinę gerovę. Tačiau suteneris
nepropaguoja moralės. O valstybė tai daro. Jos teisėtvarka, nors ir sutinka, kad
girtumas kartais yra lengvinanti aplinkybė, visai nepaiso chroniško alkoholizmo. Beje,
girtumą lydi vien tik tokie smurtiniai nusikaltimai, už kuriuos mirtimi nebaudžiama,
nors chroniškas alkoholikas gali atlikti ir tyčinius nusikaltimus, už kuriuos privalės
sumokėti mirtimi. Taigi valstybė palieka sau teisę nubausti tuo vieninteliu atveju,
kuris yra giliai susijęs su jos pačios atsakomybe.
Ar šitai reiškia, kad kiekvienas alkoholikas turi
būti atleistas nuo atsakomybės valstybės, kuri daužys sau į krūtinę tol, kol tauta
pradės gerti vien tik vaisių sultis? Žinoma, ne. Lygiai kaip priežastys, motyvuotos
paveldėjimu, neturėtų nustelbti visos kaltės. Tikroji nusižengėlio atsakomybė
negali būti tiksliai įvertinta. Mes žinome, kad skaičiavimai bejėgiai pateikti mūsų
giminės pirmtakų, - ar jie buvo alkoholikai ar nebuvo, skaičių. Toliausiame laiko
taške jis būtų pakeltas dešimtuoju laipsniu ir būtų dvidešimt du kartus didesnis
už dabartinių žemės gyventojų skaičių. Taigi blogi arba liguisti polinkiai, kuriuos
jie mums galėjo perduoti, nesuskaičiuojami. Mes ateiname į pasaulį užkrauti
kažkokios beribės būtinybės naštos. Šiuo atveju reikėtų prieiti prie išvados apie
visuotinį atleidimą nuo atsakomybės. Logika diktuotų niekada nereikalauti nei
bausmės, nei atpildo, o tada bet kokia visuomenė taptų neįmanoma. Visuomenių, taigi
ir individų, išlikimo instinktas, priešingai, reikalauja, kad būtų postuluota
asmeninė atsakomybė. Reikia priimti ją nesvajojant apie absoliutų atlaidumą, kuris
reikštų bet kokios visuomenės mirtį. Bet taip samprotaudami prieitume prie išvados,
kad niekada neegzistuoja nei totalinė atsakomybė, nei, analogiškai, absoliuti bausmė
ar atpildas. Niekam negalima būti atlyginti galutinai, net Nobelio
premijos nepajėgtų to padaryti6. Bet nė vienas, laikomas
kaltu, negali būti ir absoliučiai nubaustas, juolab kad jis gali pasirodyti esąs
nekaltas. Mirties bausmė, kuri iš tikrųjų nepatenkina nei auklėjamojo pavyzdžio
reikalavimų, nei distribucinio teisingumo, be viso to, dar ir uzurpuoja besaikę
privilegiją, dėdamasi nubaudusi visada santykinį kaltumą galutine ir neatitaisoma
bausme.
Jeigu mirties bausmė iš tikrųjų yra abejotina
kaip auklėjamasis pavyzdys ir luoša kaip teisingumo vykdymo priemonė, tai drauge su jos
gynėjais reikia sutikti, kad ji - eliminuojanti priemonė. Mirties bausmė galutinai
eliminuoja pasmerktąjį. Tiesą pasakius, jau vien šitai turėtų atimti galimybę
kartoti, ypač jos šalininkams, atsitiktinius argumentus, kurie nuolat, kaip ką tik
įsitikinome, gali būti užginčyti. Kur kas sąžiningiau būtų pasakyti, kad ji yra
galutinė, nes tokia turi būti, atkakliai teigti, kad esama žmonių, kurie negali
grįžti į visuomenę, kad jie kelia nuolatinį pavojų kiekvienam jos piliečiui ir
visuomeninei tvarkai, taigi dėl šventos ramybės privalu juos pašalinti. Niekas bent
jau negali užginčyti, kad visuomenėje esama tokių žvėrių, kurių energijos ir
brutalumo, regis, niekas nesugebėtų suvaldyti. Mirties bausmė, žinoma, neišsprendžia
jų sukeltos problemos. Sutikime bent, kad ji ją panaikina.
Prie tų žmonių temos aš dar sugrįšiu. Bet ar
tik jiems taikoma mirties bausmė? Ar mes galime būti tikri, kad nė vienam iš jų
nevalia grįžti į visuomenę? Ar galime garantuoti, kad nė vienas jų nėra nekaltas?
Ar abiem atvejais nereikėtų pripažinti, kad mirties bausmė yra eliminuojanti priemonė
tik tiek, kiek ji yra neatitaisoma? Vakar, 1957 m. kovo 15-ąją, Kalifornijoje buvo
įvykdyta mirties bausmė Burtonui Abbottui, nuteistam myriop už keturiolikmetės
mergaitės nužudymą. Štai kur, man regis, šlykštaus nusikaltimo pavyzdys,
priskiriantis jo autorių prie negalinčių sugrįžti į visuomenę. Nors Abbottas
visąlaik protestavo ir teigė esąs nekaltas, mirties nuosprendis jam buvo paskelbtas.
Egzekucija buvo paskirta kovo 15 d. 10 valandai. 9 val. 10 min.
egzekuciją buvo leista atidėti, suteikiant nuteistojo gynėjams galimybę pateikti
paskutinį malonės prašymą7. 11 valandą tas prašymas
buvo atmestas. 11 val. 15 min. Abbottas įžengė į dujų kamerą. 11 val.
18 min. jis įkvėpė pirmąsias dujas. 11 val. 20 min. Malonės suteikimo
komisijos sekretorius paskambino telefonu. Komisija apsigalvojo. Pradėta ieškoti
gubernatoriaus, kuris buvo išplaukęs į jūrą, paskui buvo paskambinta tiesiai į
kalėjimą. Abbottą ištraukė iš dujų kameros. Buvo jau per vėlu. Bet jeigu
išvakarėse oras virš Kalifornijos būtų buvęs audringas, gubernatorius nebūtų
išplaukęs į jūrą. Jis būtų paskambinęs dviem minutėm anksčiau: ir šian-dien
Abbottas būtų buvęs gyvas ir, galimas daiktas, išvydęs savo nekaltumo įrodymą. Bet
kuri kita bausmė, net ir pati sunkiausia, būtų palikusi jam šitą šansą. Mirties
bausmė nepaliko jam jokio šanso.
Šis faktas bus laikomas išskirtiniu. Mūsų
gyvenimai irgi yra išskirtiniai, ir vis dėlto toje trumpoje mūsų egzistencijoje šitai
įvyksta greta mūsų, už dešimties valandų skrydžio lėktuvu. Abbotto nelaimė ne
tiek išimtis, kiek vienas įvykis iš laikraščių įvykių kronikos, klaida, kuri nėra
vienintelė, jeigu tikėsim tuo, ką rašo mūsų spauda (žr.
Deshayso8 bylą, kalbant vien apie paskutinį faktą). Beje,
teisininkas d'Olivecroix, mėgindamas apie 1860 m. tikimybių būdu apskaičiuoti
teisinės klaidos galimybes, padarė išvadą, kad iš dviejų šimtų penkiasdešimt
septynių pasmerktųjų myriop maždaug vienas būdavo nekaltas. Ar ta proporcija menka?
Ji menka vidutinių bausmių atžvilgiu. Ji begalinė mirties bausmės atžvilgiu. Kai Hugo rašo, kad giljotina jam vadinasi Lesurques9,
jis nenori pasakyti, kad visi nuteistieji, kuriems ji nukerta galvą, yra lesurquesai, jis
nori pasakyti, kad pakanka vieno Lesurqueso, kad ji užsitrauktų gėdą visiems laikams. Suprantamas dalykas, kad Belgija po vienos teisinės klaidos galutinai
atsisakė skelbti mirties nuosprendžius ir kad Anglija iškėlė klausimą apie mirties
bausmės panaikinimą po Hayeso10 bylos. Suprantamos ir
išvados to generalinio prokuroro, į kurį buvo kreiptasi konsultacijos dėl vieno
kriminalinio nusikaltėlio (labai galimas daiktas, kalto, tačiau jo auka taip ir nebuvo
atrasta) malonės prašymo, kai jis parašė: Tai, kad X. liks
gyvas <...> įgalins valdžios atstovus laisvalaikiu naudingai tirti kiekvieną
naują vėliau pateiktą parodymą dėl jo žmonos buvimo vietos11.
<...> Ir priešingai, bijau, kad mirties bausmės įvykdymas, anuliuodamas šitą
hipotetinę tyrimo galimybę, pačiam menkiausiam parodymui suteiktų teorinės vertės,
apgailestavimo galios, kurios neturėtų būti. Teisingumo ir teisybės siekis čia
išreikštas jaudinamai, ir mūsų teismo posėdžiuose derėtų dažnai kalbėti apie tą
apgailestavimo galią, taip tiksliai nurodančią pavojų, prieš kurį atsiduria
kiekvienas prisiekusysis. Kai nekaltasis nebegyvas, niekas jau iš tikrųjų nebegali jam
niekuo padėti, nebent tik jį reabilituotų, jei dar yra kam to paprašyti. Tada jam
sugrąžinamas tas nekaltumas, kurio jis iš tikrųjų niekada ir nebuvo praradęs. Bet
persekiojimas, pavertęs jį auka, jo baisios kančios, siaubinga jo mirtis lieka
amžiams. Belieka tik galvoti apie būsimus nekaltuosius, kad jiems nereiktų patirti tų
kančių. Tai daroma Belgijoje. O mūsų sąžinės, regis, ramios.
Tikriausiai jas nuramina mintis, kad teisingumas irgi
yra pažengęs į priekį ir eina koja į koją su mokslu. Kai koks mokslingas
specialistas postringauja teismo posėdyje, atrodo, kad tai kalba kunigas, o
prisiekusiųjų teismas, išauklėtas mokslo religijos dvasia, jam oponuoja. Neseniai nagrinėtos bylos, kurių svarbiausia buvo Besnard12 byla, puikiai pademonstravo, kaip gali atrodyti specialistų
vaidinama komedija. Kaltumas nėra tiksliau nustatomas dėl to, kad atsidūrė
mėgintuvėlyje, nors ir suskirstytame padalomis. Kitas mėgintuvėlis parodys
priešingai, ir tuose pavojinguose matematikos žaidimuose asmeninė lygtis išlieka tokia
pat svarbi. Tikrų specialistų mokslininkų proporcija yra tokia pati kaip ir teisėjų
psichologų, vargiai didesnė nei rimtų ir objektyvių prisiekusiųjų. Šiandieną, kaip
ir vakar, klaidos galimybė išlieka. Rytoj kita ekspertizė paskelbs, kad koks nors
Abbottas nekaltas. Bet Abbottui gyvybė jau bus atimta, irgi moksliškai, nors mokslas,
neva puikiai nustatąs nekaltumą kaip ir kaltumą, dar neišmoko prikelti iš
numirusiųjų tų, kuriuos nužudo.
O ar gali būti tikras, kad iš kaltųjų nužudyti
buvo tik tie, kurie jau nebegali grįžti į visuomenę? Visi,
kurie, kaip aš vienu savo gyvenimo periodu13, iš reikalo
stebėdavo teismo procesus, žino, kad nuosprendį, net ir mirties, lemia daug
atsitiktinių dalykų. Kaltinamojo išvaizda, praeitis (svetimavimas prisiekusiųjų
dažnai laikomas sunkinančia aplinkybe, nors man niekada nepavyko įtikėti, kad jie
patys visi ir visada buvo ištikimi), jo elgesys (palankus jam jis būna tik tada, jei yra
konvencionalus, kitaip tariant, daugeliu atvejų suvaidintas), jo kalbėsena (recidyvistai
žino, kad nereikia nei vapėti, nei kalbėti pernelyg rišliai), emociškai vertinama
klausytojų reakcija (o tai, kas tikra, deja, ne visada jaudina) tokie tad yra
atsitiktinumai, turintys įtakos galutiniam prisiekusiųjų teismo sprendimui. Gali būti
tikras, jog mirties nuosprendžio paskelbimo akimirką reikėjo didžiulio netikrumų
sutapimo, kad paskirtum tą pačią tikriausią bausmę. Kai žinai, kad pats
aukščiausias nuosprendis priklauso nuo lengvinančių aplinkybių įvertinimo, kurį
atlieka prisiekusieji, ypač kai žinai, kad 1832 m. reforma suteikė mūsų
prisiekusiųjų teismui galią numatyti neapibrėžtas lengvinančias aplinkybes,
galima įsivaizduoti veikimo laisvę, teisėjų paliktą tos akimirkos nuotaikai. Čia jau
nebe įstatymas su visu tikslumu numato atvejus, kai reikia bausti mirtimi, o
prisiekusieji po to, kas įvyko, nustato tos bausmės reikalingumą, kaip tik taip ir
reikia pasakyti, - teisiamajam. Kadangi nesama dviejų vienodų prisiekusiųjų teismų,
tasai, kuriam buvo įvykdyta egzekucija, galėjo jos ir nepatirti. Negalintis sugrįžti
į visuomenę garbiųjų l'Ille-et-Vilaine'o piliečių požiūriu, jis galėtų gauti
kažką panašaus į atleidimą iš šaunių Varo departamento piliečių. Visa bėda, kad
abiejuose departamentuose žemyn nukrinta toks pats giljotinos peilis. O peilis
nesismulkina.
Prie laiko atsitiktinumų prisideda ir geografiniai
atsitiktinumai, šitaip sustiprindami bendrą absurdiškumą. Prancūzas
darbininkas komunistas14, neseniai Alžyre giljotinuotas už
tai, kad padėjo bombą (atrastą dar prieš jai susprogstant) vieno fabriko rūbinėje,
buvo nuteistas myriop tiek dėl savo įvykdyto veiksmo, tiek ir dėl to meto nuotaikų.
Vyraujant dabartiniam politiniam Alžyro klimatui norėta arabų viešajai nuomonei
įrodyti, kad giljotina galioja ir prancūzams, o sykiu patenkinti terorizmo nusikaltimais
pasipiktinusią prancūzų viešąją nuomonę. Nepaisant to, tuo
pat metu ministras, stengęsis pridengti tą egzekuciją, priėmė komunistų balsus savo
rinkimų apygardoje15. Jei aplinkybės būtų
susiklosčiusios kitaip, kaltinamasis būtų išsisukęs labai lengvai ir vieną gražią
dieną, tapęs partijos deputatu, galėjo gerti tame pačiame bufete, kur ir tasai
ministras. Šitos mintys dvelkia kartėliu, ir norėtųsi, kad jos liktų gyvos mūsų
valdžios atstovų sąmonėje. Jie privalo žinoti, kad laikai ir papročiai keičiasi, ir
ateina diena, kai kaltasis, nukirsdintas pernelyg greitai, nebeatrodo toks juodas. Tačiau
būna jau per vėlu, ir nieko kito nebelieka, tik atgailauti arba užmiršti. Aišku,
užmirštama. Nors visuomenė dėl to patyrė ne mažesnę žalą. Nenubaustas
nusikaltimas, anot graikų, užkrečia valstybę. Tačiau nuteistas nekaltumas arba per
žiauriai nubaustas nusikaltimas ilgainiui suteršia ją nė trupučio ne mažiau. Mes,
Prancūzijoje, šitai žinome.
Toks jau yra, man bus pasakyta, žmonių teisingumas,
ir kad ir koks netobulas jis būtų, geriau jau jis, negu savivalė. Bet šitoks
melancholiškas įvertinimas toleruotinas tik paprastų bausmių atžvilgiu. Mirties
nuosprendžių atveju jis skandalingas. Viename klasikiniame prancūzų teisės veikale,
siekiant pateisinti tai, kad mirties bausmėje negalima įžvelgti laipsniškumo, rašoma
šitaip: Žmogiškasis teisingumas jokiu būdu nesiekia užtikrinti šios proporcijos.
Kodėl? Kadangi jis žino esąs luošas. Ar iš to reikia padaryti išvadą, kad tas
luošumas leidžia mums paskelbti absoliutų nuosprendį ir kad, nebūdama tikra, jog
vykdo nepriekaištingą teisingumą, visuomenė privalo galvotrūkčiais, neapsakomai
rizikuodama, vykdyt aukščiausiąjį neteisingumą? Jei teisingumas
žino, kad jis luošas, ar nereikėtų jam būti kuklesniam ir palikti daugiau laiko savo
nuosprendžiams vykdyti, kad galima klaida galėtų būti ištaisyta?16
Ar tos silpnybės, kurioje jis nuolat suranda sau lengvinančių aplinkybių, jam
nereikėtų visada priskirt ir nusikaltėliui? Ar gali prisiekusiųjų teismas,
nenusižengęs padorumui, pasakyti: Jei aš priverčiu jus numirt per klaidą, jūs man
atleisit, atsižvelgdamas į mūsų bendros prigimties silpnybes. Bet aš nuteisiu jus
mirties bausme neatsižvelgdamas į tas silpnybes nei į tą prigimtį? Klystant ir
prasižengiant esama bendro visų žmonių ryšio. Ar privalu, kad šis ryšys galiotų
teismui ir būtų atimtas iš kaltinamojo? Ne, ir jeigu teisingumas šiam pasauly turi
kokios prasmės, tai jis nereiškia nieko kito, o tik šio ryšio pripažinimą; pačia
savo esme jis negali atsiskirti nuo užuojautos. Užuojauta, savaime aišku, čia tegali
būti vien bendros kančios jausmas, o ne koks tuščias atlaidumas, nepaisantis aukos
kančių ir teisių. Užuojauta neatmeta bausmės, tačiau ji laikinai sustabdo
aukščiausiojo nuosprendžio įvykdymą. Ji nesiderina su ta galutine ir neatitaisoma
priemone, kuri tampa neteisybe viso žmogaus atžvilgiu, nes neprisideda prie bendros
varganos mūsų dalios.
Tiesą pasakius, kai kurie prisiekusieji tai puikiai
žino ir dažnai sutinka su lengvinančiomis nusikaltimo, kurio niekas negali
sušvelninti, aplinkybėmis. Kadangi mirties bausmė jiems atrodo pernelyg griežta
priemonė, jie veikiau renkasi mažesnę bausmę, užuot nubaudę per smarkiai. Tokiais
atvejais be galo griežta bausmė, užuot sunaikinusi nusikaltimą, sudaro palankias
sąlygas jam vykdyti. Nebūna tokių teismo posėdžių, apie kuriuos mūsų spaudoje
nebūtų rašoma, kad jo paskelbtas nuosprendis prieštaringas ir faktų šviesoje
atrodo arba nepakankamas, arba per griežtas. Ir prisiekusieji tai žino. Todėl
milžiniško mirties bausmės masto akivaizdoje jie renkasi, kaip darome ir mes, veikiau
atrodyti puspročiais, negu pasmerkti save sąžinės priekaištams. Žinodami esą
luoši, bent padarinius jie renkasi tinkamesnius. Ir čia tikrasis teisingumas yra jų
pusėje lygiai tiek, kiek jie prasilenkia su logika.
Tačiau esama tokių baisių nusikaltėlių, kuriuos
nuteisia visi prisiekusiųjų teismai, kad ir kur, kad ir kokiais laikais vyktų tas
procesas. Jų padaryti nusikaltimai akivaizdūs, o kaltintojų pateiktus įrodymus paremia
ir gynėjų liudijimai. Be abejonės, tai, kas juose nenormalu ir monstriška, savaime
priskiria juos prie patologiškų atvejų. Tačiau ekspertai psichiatrai daugeliu atvejų
patvirtina, kad jie pakaltinami. Visai neseniai Paryžiuje toks jaunuolis, silpnavalis,
tačiau švelnus ir mylintis, labai prisirišęs prie saviškių, pasijunta, kaip pats
prisipažino, suerzintas tėvo pastabos, kad vėlai pargrįžo namo. Sėdėdamas prie
stalo valgomajame tėvas skaitė. Jaunuolis čiumpa kirvį ir kerta jam iš užpakalio
kelis mirtinus smūgius. Paskui taip pat nudobia savo motiną, triūsinėjusią
virtuvėje. Tada nusirengia, paslepia į spintą sukruvintas kelnes, paskui lyg niekur
nieko nueina aplankyti savo sužadėtinės tėvų, vėliau grįžta namo ir praneša
policijai ką tiktai radęs nužudytus tėvus. Policija iškart suranda kruvinas kelnes ir
lengvai ištraukia ramų tėvažudžio prisipažinimą. Psichiatrai padarė išvadą, kad
jis buvo pakaltinamas, kai vykdė tą žmogžudystę, kurios paskatos buvo susierzinimas.
Tačiau jo keistas abejingumas, kurio kiti įrodymai atsiskleidė jam būnant kalėjime
(jis didžiavosi, kad į tėvų laidotuves susirinko daug žmonių: Jie buvo visų
labai mylimi, aiškino jis savo advokatui), vis dėlto negali būti laikomas
normaliu. Nors mintijimas, regis, liko sveikas.
Daugumos monstrų veidai tokie pat
neįžvelgiami. Jie šalinami iš visuomenės remiantis vien faktais. Iš pažiūros jų
nusikaltimų pobūdis arba mastas neleidžia įsivaizduoti, kad jie galėtų atgailauti
arba pasitaisyti. Belieka viena vengti, kad jie nepakartotų, ką padarę, ir nėra
jokio kito sprendimo, kaip tiktai juos pašalinti. Ties šia riba, tik ties ja, diskusija
apie mirties bausmę yra teisėta. Visais kitais atvejais konservatorių argumentai
neatlaiko mirties bausmės panaikinimo šalininkų kritikos. Ties šia riba, turint
galvoje mūsų neišmanymą, ir atsiranda lažybų elementas. Joks faktas, jokie
samprotavimai negali išspręsti ginčo tų, kuriems atrodo, kad paskutiniam iš žmonių
visada turi būti suteikta viltis, ir tų, kuriems atrodo, kad ta viltis yra iliuzija.
Tačiau gal galima ties šia paskutine riba pranokti seną prieštarą tarp mirties
bausmės šalininkų ir priešininkų, įvertinti tos bausmės tinkamumą nūdienai ir
Europai. Nors ir ne tiek išmanydamas, aš pamėginsiu atsakyti į vieno šveicarų
teisininko, profesoriaus Jeano Graveno, palinkėjimą, kurį jis išsakė 1952 m.
parašytoje puikioje studijoje apie mirties bausmę: Problema,
kuri vėl iškyla prieš mūsų sąžinę ir mūsų protą, verčia mus manyti, kad
sprendimo reikia ieškoti remiantis ne praeities koncepcijomis, problemomis ir
argumentais, ne ateities viltimis ir teo-riniais pažadais, o dabarties idėjomis,
duomenimis ir reikmėmis17. Aišku, galima be paliovos
diskutuoti apie mirties bausmės teigiamybes ar niokojantį poveikį amžių bėgyje arba
idėjų padebesiuose. Bet ji atlieka savo vaidmenį čia ir dabar, ir mes privalome
apsispręsti čia ir dabar, šiuolaikinio budelio akivaizdoje. Ką reiškia mirties
bausmė amžiaus vidurio žmonėms?
Paprastumo dėlei tarkime, kad mūsų civilizacija
prarado tas vieninteles vertybes, kurios kažkokiu būdu galėtų pateisinti mirties
bausmę, ir tuo pačiu metu kenčia nuo negerovių, kurios jos panaikinimą daro būtiną.
Kitaip tariant, mirties bausmės panaikinimo turėtų reikalauti sąmoningi mūsų
visuomenės nariai, remdamiesi logika ir realiais argumentais.
Pirmiausia apie logiką. Paskelbti nuosprendį, kad
žmogui turi būti įvykdyta neatšaukiama bausmė, tolygu nuspręsti, kad tas žmogus jau
nebeturi jokios vilties pasitaisyti. Kaip tik čia, pasikartokime, toje bergždžioje
opozicijoje argumentai aklai susipriešina ir susikristalizuoja. Bet iš tikrųjų juk
niekas mūsų čia negali būti kategoriškas, nes visi esame teisėjai ir šalys. Iš
čia ir kyla mūsų abejonės teise žudyti ir bejėgiškumas siekiant įtikinti vieniems
kitus. Negali būti aukščiausiuoju teisėju nebūdamas absoliučiai nekaltas. Visi mes
esame padarę ką nors blogo savo gyvenime, net jei tas blogis, išvengęs įstatymų
smūgio, tapo nežinomu nusikaltimu. Teisiųjų nėra, yra tik širdys, daugiau ar mažiau
skurdžios teisumo. Gyvendami mes bent jau galime tai sužinoti ir prie savo poelgių
visumos pridurti truputį gėrio, kuris bent iš dalies atlygins mūsų į pasaulį
sviestą blogį. Ši teisė gyventi, sutampanti su galimybe pasitaisyti, prigimtinė
kiekvieno, net ir paties blogiausio, žmogaus teisė. Didžiausias nusikaltėlis ir
doriausias teisėjas čia stovi vienas greta kito, vienodai vargani ir vienas nuo kito
priklausomi. Be šitos teisės moralus gyvenimas visiškai neįmanomas. O juolab nė
vienam iš mūsų neleista nusivilti jokiu žmogumi, nebent tik po jo mirties, kuri
paverčia to žmogaus gyvenimą likimu ir tada leidžia daryti apie jį galutinį
sprendimą. Tačiau paskelbti tą galutinį sprendimą dar prieš mirtį, įsaku uždaryti
sąskaitas, kai kreditorius dar gyvas, neturi teisės joks žmogus. Bent jau ties šia
riba tasai, kurs teisia absoliučiai, nuteisia absoliučiai ir save.
Gestapui tarnavusios Masuy šutvės dalyvis Bernardas
Fallotas, kuris buvo pasmerktas myriop po to, kai prisipažino padaręs daugybę baisių
nusikaltimų ir mirė parodęs išskirtinę narsą, pats pareiškė, kad jam negalima
suteikti malonės. Mano rankos perdėm raudonos nuo kraujo18, sakė jis vienam savo kalėjimo draugui. Viešoji
nuomonė ir jo teisėjai, žinoma, laikė jį nepataisomu, aš irgi būčiau susigundęs
tai pripažinti, jeigu nebūčiau perskaitęs vieno jo stulbinančio paliudijimo. Štai
ką Fallotas pasakė tam pačiam likimo broliui po to, kai pareiškė, kad norėtų
numirti drąsiai: Nori, kad pasakyčiau tau, dėl ko labiausiai gailiuosi. Ogi kad
anksčiau nesusipažinau su Biblija, kurią turiu čionai. Galiu tave užtikrinti, kad
tąsyk nebūčiau atsidūręs čia, kur esu dabar. Tai nereiškia, kad pasiduodu kai
kuriems konvencionaliems įvaizdžiams ir norams priminti geruosius Victoro Hugo
katorgininkus. Švietėjiški amžiai atseit norėjo panaikinti mirties bausmę remdamiesi
prielaida, esą žmogus iš esmės yra geras. Iš tikrųjų jis toks nėra (jis tik
geresnis ar blogesnis). Mes šitai puikiai žinome praėjus dvidešimčiai pastarųjų
mūsų nuostabios istorijos metų. Bet kaip tik dėl to, kad jis toksai nėra, niekas iš
mūsų negali iškelti savęs kaip absoliutaus teisėjo ir paskelbti galutinio baisiausio
iš kaltųjų pašalinimo, nes niekas iš mūsų negali pretenduoti į absoliutų
nekaltumą. Aukščiausiasis nuosprendis nutraukia vienintelį neginčijamą žmogiškojo
solidarumo ryšį solidarumą prieš mirtį, ir jis galėtų būti įteisintas tiktai
tiesos ar dėsnio, kurie yra aukščiau žmonių.
Tiesą pasakius, aukščiausioji bausmė visada, per
amžių amžius buvo religinė bausmė. Skiriama karaliaus, Dievo vietininko žemėje,
arba kunigų, arba bendruomenės, kuri laikoma šventu organizmu, vardu, ji nutraukia ne
žmogiško solidarumo ryšius, o kaltojo priklausymą Dievo bendruomenei, kuri vienintelė
gali suteikti jam gyvybę. Žemiškasis gyvenimas jam, aišku, atimamas, tačiau viltis
pasitaisyti išsaugoma. Tikrasis nuosprendis nėra paskelbtas, jis bus paskelbtas kitame
pasaulyje. Taigi vien tik religinės vertybės, ypač tikėjimas amžinuoju gyvenimu, gali
pagrįsti tą aukščiausiąją bausmę, kadangi, anot jų logikos, jos neleidžia jai
būti galutinei ir neatitaisomai. Tad ji yra pateisinama tik tuo mastu, kuriuo ji
suvokiama kaip negalutinė.
Katalikų Bažnyčia, pavyzdžiui, visada pripažino,
kad mirties bausmė yra būtinybė. Buvo laikų, kai ji pati ją skirdavo, ir
nešykštėdama. Dar ir šiandien ji ją pateisina ir pripažįsta, jog valstybė turi
teisę ją taikyti. Kad ir kokia niuansuota, jos pozicija pagrįsta giliu jausmu, kuris
tiesiogiai buvo išreikštas 1937 m. vieno šveicarų nacionalinio patarėjo iš Friburgo,
kai Nacionalinėje Taryboje buvo diskutuojama dėl mirties bausmės. Anot pono Grando,
baisiausias iš nusikaltėlių prieš gresiančią egzekuciją panyra savin. Jis
atgailauja, ir taip palengvinamas jo pasiruošimas mirčiai. Bažnyčia išgelbėjo vieną
iš savo narių, ji įvykdė savo dieviškąją misiją. Štai kodėl ji nuolatos
sutikdavo su mirties bausme ne tik kaip su teisėtos savigynos priemone, bet ir kaip su
galinga išganymo priemone (išskirta aut.). <...> Nesiekdama priskirti to
Bažnyčiai, mirties bausmė, kaip ir karas, gali reikalauti, kad jai būtų pripažintas
jos kone dieviškas veiksmingumas.
Matyt, panašus samprotavimas lėmė ir tai, kad ant
Friburgo budelio kardo buvo galima perskaityti užrašą: Viešpatie Jėzau, tu esi
Teisėjas. Taip budelis jaučiasi gavęs įgaliojimą vykdyti šventas pareigas. Jis
žmogus, kuris sunaikina kūną, kad atiduotų sielą dieviškajam nuosprendžiui,
kurio nenumato niekas. Ko gero, čia gali susidaryti įspūdis, jog tokio pobūdžio
užrašus lydi skandalinga painiava. Tikriausiai tam, kuriam Kristaus mokymas brangus, tas
gražus kardas dar vienas pasityčiojimas iš Kristaus asmenybės. Šitai padeda
suprasti šiurpius vieno rusų kalinio, kurį caro budeliai 1905 m. rengėsi pakarti,
žodžius, kai jis griežtai atrėžė kunigui, atėjusiam paguosti jį Kristaus atvaizdu:
Eikit šalin, kad neįvykdytumėt šventvagystės. Netikintysis irgi negali pabėgti
nuo minties, kad žmonės, savo tikėjimo pagrindu pasirinkę stulbinančią teisėjų
auką, privalėtų būti bent jau santūrūs, matydami įteisintą nužudymą. O
tikintiesiems galėtume dar priminti, jog prieš atsiversdamas imperatorius Julianas
nenorėjo suteikti oficialių postų krikščionims, nes šie nuolat atsisakydavo skelbti
mirties nuosprendžius ar prisidėti prie jų vykdymo. Taigi penkis amžius krikščionys
manė, kad griežta jų mokytojo moralės doktrina draudė žudyti. Bet katalikų
tikėjimas peno gauna ne tik iš Kristaus asmeninio mokymo. Jis semiasi to peno ir iš
Senojo Testamento, ir iš Šventojo Pauliaus bei Bažnyčios Tėvų doktrinų. Sielos
nemirtingumas ir visuotinis kūnų prisikėlimas iš numirusiųjų ypač reikšmingi
tos dogmos straipsniai. Nuo tada mirties bausmė tikinčiajam tik laikina bausmė,
kuri palieka atvirą galutinį nuosprendį, ji yra nuostata, būtina tik žemiškajai
tvarkai, administracinė priemonė, kuri, anaiptol nepribaigdama kaltinamojo, priešingai,
gali prisidėti prie jo išganymo. Aš nesakau, kad šitaip mano visi tikintieji, ir
nesunkiai galiu įsivaizduoti, jog katalikai gali šlietis arčiau Kristaus nei arčiau
Mozės ar šventojo Pauliaus. Aš tik sakau, kad tikėjimas sielos nemirtingumu leido
katalikybei kelti mirties bausmės problemą labai skirtingais aspektais ir ją
pateisinti.
Bet ką gi reiškia tas pateisinimas visuomenėje,
kurioje mes gyvename, ir kas tose institucijose, lygiai kaip ir tuose papročiuose, yra
nušventintas? Kai teisėjas, ateistas, skeptikas ar agnostikas skiria mirties bausmę
netikinčiam pasmerktajam, jis paskelbia galutinę bausmę, kuri negali būti
peržiūrėta. Jis atsisėda į Dievo sostą19
neturėdamas tam įgaliojimų ir, beje, jais netikėdamas. Trumpai tariant, jis nužudo,
nes jo protėviai tikėjo amžinuoju gyvenimu. Tačiau visuomenė, kuriai jis manosi
atstovaująs, iš tikrųjų reikalauja grynos pašalinimo iš visuomenės priemonės,
suskaldo mirties akivaizdoje susivienijusią žmonių bendruomenę, o save pačią
pateikia kaip absoliučią vertybę, nes pretenduoja į absoliučią galią. Žinoma,
laikydamasi tradicijos, ji pasiunčia nuteistajam kunigą. Tas kunigas gali teisėtai
tikėtis, kad bausmės baimė padės kaltinamajam atsiversti. Bet kas sutiks su tuo, kad
tokiais išskaičiavimais būtų pateisinta bausmė, skiriama ir gaunama dažniausiai
esant visai kitokiam dvasiniam nusiteikimui? Vienas dalykas tikėti prieš patiriant
baimę, kitas dalykas įtikėti ją patyrus. Atvertimas ugnimi ar giljotinos peiliu
visada bus įtartinas, ir jau buvo galima patikėti, kad Bažnyčia atsisakė ketinimo
įveikti netikinčiuosius teroru. Bet kuriuo atveju desakralizuota vi-suomenė
atsivertimą abejingumui pavertusi savo profesija neturi ko iš jo pasi-mokyti. Ji
įteisino šventą bausmę ir kartu atėmė visus jos pateisinimus ir jos prasmę. Ji
kliedi savo pačios reikšmingumu, iškilmingai eliminuoja bloguosius, tarsi ji būtų
pati dorybė. Įsivaizduokime garbingą žmogų, kuris galėtų nužudyti savo paklydėlį
sūnų sakydamas: Aš iš tikrųjų nebežinojau, ką su juo daryti. Ji savinasi
teisę daryti atranką, tarsi ji būtų pati gamta, ir siekia pridurti baisias kančias
prie to pašalinimo iš visuomenės, tarsi ji būtų koks dievas išganytojas.
Bet kuriuo atveju teigti, kad kuris nors žmogus turi
būti be jokių išlygų pašalintas iš visuomenės, nes jis yra absoliučiai blogas,
tolygu teigti, kad ta visuomenė yra absoliučiai gera, tuo šiandien nepatikės nė
vienas sveiko proto žmogus. Tuo nepatikės niekas, ir, priešingai, bus galvojama kur kas
skeptiškiau. Tokia netikusi ir nusikaltėliška mūsų visuomenė
tapo vien tik todėl, kad iškėlė save į aukštumas kaip galutinį tikslą,
nepaisydama nieko, išskyrus savo išlikimą arba sėkmę istorijoje20.
Žinoma, ji desakralizuota. Tačiau XIX a. ji ėmė kurti sau religijos pakaitalą, kaip
garbinimo objektą siūlydama save pačią. Evoliucijos doktrinos ir ją lydinčios
atrankos idėjos galutiniu tikslu paskelbė visuomenės ateitį. Politinės utopijos,
remdamosi tomis doktrinomis, istorijos pabaigoje numatė atsirasiant kažkokį aukso
amžių, kuris iš anksto pateisina visus žygius. Visuomenė yra pripratusi pateisinti
tai, kas gali prisidėti prie ateities kūrimo, taigi ir absoliučiai pateisinti
aukščiausiąją bausmę. Nuo tos akimirkos ji ėmė laikyti nusikaltimu ir šventvagyste
viską, kas prieštaravo jos siekiams ir laikinoms dogmoms. Kitaip tariant, budelis iš
kunigo virto pareigūnu. Ir to padarinys dabar yra štai čia, aplinkui mus. Jis byloja,
kad mūsų amžiaus vidurio visuomenė, logiškai praradusi teisę skelbti mirties
bausmę, dabar, skatinama realizmo, turėtų ją panaikinti.
O kaipgi nusikaltimo akivaizdoje iš tikrųjų
apibrėžiama mūsų civilizacija? Atsakymas čia paprastas: jau trisdešimt metų
valstybės daromi nusikaltimai gerokai pranoksta individų vykdomus nusikaltimus. Aš
netgi nekalbu apie karus, visuotinius ar vietinius, nors kraujas irgi yra alkoholis,
ilgainiui apnuodijantis kūną kaip pats stipriausias vynas. Bet valstybės tiesiogiai
nužudytų individų kiekis įgijo astronomines proporcijas ir neišmatuojamai pranoksta
individualių žmogžudysčių skaičių. Tolydžio vis mažėja kriminalinių ir daugėja
politinių nusikaltėlių. To įrodymas kiekvienas mūsų, kad ir koks būtų
garbingas, gali numatyti sau galimybę būti vieną dieną pasmerktas myriop, nors
amžiaus pradžioje tokia galimybė būtų atrodžiusi juokinga. Sąmojingas Alphonse'o
Karro pasakymas: Tepradeda ponai žudikai savo darbą, nebeturi jokios prasmės.
Žmonės, kurie mano, kad jų pusėje teisė, logika ir istorija, pralieja daugiausia
kraujo.
Mūsų visuomenė jau turi gintis ne tiek nuo
individų, kiek nuo valstybės. Galimas daiktas, kad po trisdešimties metų tos
proporcijos apvirs aukštyn kojom. Tačiau dabar pamatuota gynyba turi būti nukreipta
prieš valstybę, ir visų pirmiausia prieš ją. Teisingumas ir realistiškiausias
prisitaikymas prie aplinkybių reikalauja, kad įstatymas gintų individą nuo valstybės,
apniktos fanatizmo ir išpuikėliškos beprotybės. Šiandien mūsų susivienijimo šūkis
turėtų būti toks: Valstybė privalo imtis veiksmų mirties bausmei panaikinti.
Kruvini įstatymai, kaip buvo teigiama, sukruvina ir
papročius. Bet kartais visuomenė pasiekia tokio nepadorumo, kad, nepaisant visų vidaus
kivirčų, papročiams taip ir nepavyksta virsti tokiais pat kruvinais kaip ir įstatymai.
Pusei Europos žinomi tokie dalykai. Mes, prancūzai, juos patyrėme ir rizikuojame
patirti vėl. Okupantų nužudytieji paskatino ir Pasipriešinimo judėjimo dalyvius
bausti mirtimi, o tų aukų draugai savo ruožtu svajoja atkeršyti. Kitur, užgultos
pernelyg didelės nusikaltimų naštos, valstybės rengiasi paskandinti savo kaltę dar
didesnėse žudynėse. Žudoma dėl kokios nors tautos ar dėl kokios nors sudievintos
klasės. Žudoma ir dėl būsimosios visuomenės, irgi sudievintos. Tasai, kuris mano
viską žinąs, įsivaizduoja viską galįs. Laikini stabai, kurie reikalauja absoliutaus
tikėjimo, nepaliauja skelbti absoliučių bausmių. O religijos be transcendencijos
masiškai žudo neturinčius vilties pasmerktuosius.
Kaipgi išliktų amžiaus vidurio Europos visuomenė,
jeigu ji nesiryžtų ginti individų nuo valstybinės priespaudos visais įmanomais
būdais? Uždrausti nužudyti kokį nors žmogų reikštų viešai paskelbti, kad
visuomenė ir valstybė ne absoliučios vertybės, paskelbti dekretu, kad niekas joms
neleidžia nei diktuoti neatšaukiamų įstatymų, nei daryti tai, kas jau neatitaisoma. Jeigu nebūtų buvę mirties bausmės, Gabrielis
Péri21 ir Brasillachas22 gal
dar būtų tarp mūsų. Tada mes būtume galėję teisti juos savo nuožiūra ir
išdidžiai pareikšti savo nuomonę, o dabar mus teisia jie, o mes tylime. Jeigu nebūtų buvę mirties bausmės, Rajko23
lavonas nebūtų užnuodijęs Vengrijos, į mažiau kaltą Vokietiją būtų palankiau
žiūrima Europoje, Rusijos revoliucija nebūtų patyrusi gėdingos agonijos,
alžyriečių kraujas mažiau slėgtų mūsų sąžines. Galiausiai jeigu nebūtų buvę
mirties bausmės, Europa nebūtų užkrėsta lavonais, kurie jau dvi dešimtis metų
kaupiasi jos nuniokotoje žemėje. Baimė ir neapykanta, sukiršinanti ir individus, ir
tautas, mūsų žemyne apvertė aukštyn kojom visas vertybes. Idėjų kova vykdoma
pasitelkiant virvę ir giljotinos peilį. Čia savo represijų teises ugdo jau nebe
žmogiška, natūrali visuomenė, o įsiviešpatavusi ir reikalaujanti žmonių aukų
ideologija. Buvo galima parašyti, jog ešafotas visada patvirtina tai, kad žmogaus
gyvybė liaujasi buvusi šventa, kai manoma, kad jį užmušti yra naudinga. Ko gero,
tai darosi kaskart naudingiau, tų pavyzdžių daugėja, užkratas plinta visur. O drauge
su juo ir nihilizmo sumaištis. Vadinasi, reikia staigiai ir įspūdingai tai
sustabdyti, - moraliniai principai ir institucijos tegu skelbia, kad žmogus yra
aukščiau valstybės. Lygiai taip ir bet kokios priemonės, kuriomis bus sumažintas
socialinių jėgų spaudimas individui, palengvins kenčiančios nuo per didelio
kraujospūdžio Europos būklę, suteiks jai galimybę aiškiau mąstyti ir pradėti
sveikti. Europos liga tai netikėjimas niekuo ir manymas, kad ji išmano viską. Bet
ji išmano toli gražu ne viską, ir sprendžiant pagal tą maištą ir tas viltis, iš
kurių mes jau nebeišbrendame, ji kažkuo tiki: ji tiki, kad didžiausias žmogaus
menkumas ties kažin kokia slaptinga riba liečiasi su jo didžiausia didybe. Daugelio
europiečių tikėjimas jau prarastas. O drauge su juo ir tie pateisinimai, kuriais
jis grindė mirties bausmę. Tačiau daugumą europiečių vimdo ir tas neva kažką
tikėjime pakeitęs valstybės pavertimas stabu. Dabar pusiaukelėje būdami tikri ir
netikri, nusprendę niekada nebekentėti ir niekad nebeengti, sykiu turėtume pripažinti
ir savo viltį, ir savo neišmanymą, atsisakyti absoliutaus įstatymo, nepataisomos
institucijos. Mes pakankamai daug žinome, kad galėtume pasakyti, jog štai šitas
siaubingas nusikaltėlis užsitarnavo pataisos darbų kalėjimo iki gyvos galvos. Bet mes
žinom nepakankamai, kad galėtume paskelbti dekretą, jog jam privalo būti atimta jo
ateitis, kitaip tariant, mūsų bendra viltis pasitaisyti. Susivienijusioje rytdienos
Europoje, turint galvoje mano ką tik išsakytus samprotavimus, iškilmingas mirties
bausmės panaikinimas turėtų būti pirmasis visų mūsų laukiamas Europos kodekso
straipsnis.
Nuo humanitarinių XVIII a. idilių iki kruvinų
ešafotų driekiasi tiesus kelias, ir visi žino, kad nūdienos budeliai humanistai.
Vadinasi, sprendžiant tokią problemą kaip mirties bausmė, nepersūdysi suabejojęs
humanitarine ideologija. Tad eidamas prie išvados norėčiau pakartoti, kad mano
nusistatymą prieš mirties bausmę paaiškina ne iliuzijos dėl prigimtinio žmogaus
gerumo ir ne tikėjimas būsimuoju aukso amžiumi. Priešingai, mirties bausmės
panaikinimas man atrodo būtinas kaip protingo pesimizmo, logikos ir realizmo padarinys.
Negalėčiau teigti, kad mano samprotavimai be širdies argumentų. Negali būti nė
kalbos, kad tas, kuris pastaruoju metu ištisas savaites buvo paniręs į tekstus ir
prisiminimus žmonių, iš arti arba iš toli turėjusių reikalo su ešafotu, iš tų
siaubingų tarpeklių išeitų toks, koks į juos įėjo. Ir vis dėlto aš nemanau,
turiu tai pakartoti, kad šitame pasaulyje nėra jokios atsakomybės ir kad reikėtų
pasiduoti nūdienos polinkiui viską išteisinti auką ir jos žudiką, suvedus juos
į vieną painiavą. Ši grynai jausminė painiava yra sukurta veikiau bailumo, o ne
širdies dosnumo, ir ji galiausiai pateisina visa tai, kas mūsų pasaulyje yra
blogiausia. Laimindami mes laiminame ir vergų koncentracijos stovyklas, ir šlykščią
jėgą, ir organizuotus budelius, ir didžiųjų politinių monstrų cinizmą, o
galiausiai išduodam savo brolius. Visa tai regime aplinkui. O esant tokiai pasaulio
būklei nūdienos žmogus reikalauja gydymo garantijų ir institucijų, kurios jį vestų
nesulaužydamos, kurios jam vadovautų jo nesunaikindamos. Įsuktam į nežabotos
istorijos dinamizmą, jam reikia sveikatos ir kokių nors įstatymų pusiausvyrai
išlaikyti. Galiausiai jam reikia protingos visuomenės, o ne šitos anarchijos, kurioje
murdosi jo asmeninis išdidumas ir valstybės neribotos galios.
Esu įsitikinęs, kad mirties bausmės panaikinimas
padėtų žengti į priekį kuriant tokią visuomenę. Prisiėmusi šią iniciatyvą,
Prancūzija galėtų išplėsti ją ir į tas šalis, kurios dar nepanaikino mirties
bausmės ir šiapus, ir anapus geležinės uždangos. Bet kuriuo atveju tegu ji duoda
pavyzdį. Tada mirties bausmė būtų pakeista įkalinimu iki gyvos galvos sunkiųjų
darbų kalėjime nusikaltėliams, kurie, kaip manoma, yra nepataisomi, ir terminuotu
įkalinimu kitiems nusikaltėliams. Tiems, kurie mano, kad ta
bausmė yra sunkesnė už mirties bausmę, bus atsakyta, kad tokiu atveju jie nesiūlė
palikti ją tokiems kaip Landru24, o mirties bausmę taikyti
smulkesniems nusikaltėliams. Jiems bus priminta ir tai, kad priverstinių darbų
kalėjimas palieka nuteistajam galimybę pasirinkti mirtį, o giljotina neatveria jiems
jokio kelio sugrįžti. Tiems, kurie, priešingai, mano, jog
priverstinių darbų kalėjimas per menka bausmė, pirmiausia bus atsakyta, kad jie
stokoja vaizduotės, paskui kad laisvės atėmimas jiems atrodo lengva bausmė tik
todėl, kad šiuolaikinė visuomenė išmokė mus laisvę niekinti25.
Kainas turi būti ne
nužudytas, o išlikti žmonių akyse kaip griežto pasmerkimo ženklas, štai toji
pamoka, kurią mes turim gauti iš Senojo Testamento, jau nekalbant apie Evangelijas,
užuot sėmęsi įkvėpimo iš žiaurių Mozės įstatymo26
pavyzdžių. Bet kuriuo atveju niekas nekliudo atlikti mūsuose apriboto laiko
eksperimento (tarkim, dešimties metų), jei mūsų Parlamentas dar nesugeba atpirkti savo
balsavimo dėl alkoholio šia didžia civilizuojančia priemone visišku mirties
bausmės panaikinimu. Ir jeigu iš tikrųjų viešoji nuomonė ir
jos atstovai negali atsisakyti to įstatymo iš tingumo ir pašalina tai, ko nemoka
pataisyti, tai bent jau, belaukdami ateisiant atgimimo ir tiesos dienos, nerenkime tos
iškilmingos skerdyklos27, kuri taip teršia mūsų
visuomenę. Mirties bausmė, tokia, kokia ji taikoma, kad ir kokia reta ji būtų, yra
šlykščios skerdynės, asmens ir žmogaus kūno įžeidimas. Tasai nukirsdinimas, toji
galva, gyva ir atskirta nuo kūno, tos ilgos kraujo čiurkšlės driekiasi iš barbarų
laikų, kai buvo manoma, kad galima sukrėsti šlykščiais reginiais. Šiandien, kai ši
bjauri mirtis administruojama paslapčia, kokia yra tokio kankinimo prasmė? Juk iš
tiesų branduoliniame amžiuje mes žudome kaip rankinio svertuvo laikais. Ir nėra nė
vieno normaliai jautraus žmogaus, kuris, vien pagalvojęs apie tą šiurkščią
chirurgiją, neapsivemtų. Jeigu šiuo požiūriu prancūzų valstybė nesugeba įveikti
savęs pačios ir suteikti Europai vieną iš vaistų, kurio jai reikia, tegu ji iš
pradžių bent reformuoja mirties bausmės įvykdymą. Mokslas, padedantis nužudyti tiek
daug žmonių, galėtų bent padėti nužudyti juos padoriai. Anestezinis medikamentas,
galintis pagelbėti pasmerktajam pereiti iš miego į mirtį, padėtas jam po ranka bent
vieną dieną, kad jisai galėtų juo laisvai pasinaudoti, arba administruotas jam kitu
pavidalu, jei jis pristigtų valios ar nenorėtų juo pasinaudoti, užtikrintų
pašalinimą, jeigu to jau šitaip reikia, tačiau suteiktų bent truputį padorumo tam
šlykščiam ir nepadoriam mūsų dienų spektakliui.
Aš nurodau šiuos kompromisus, kadangi kartais tenka
prarasti viltį pamatyti, kaip išmintis ir tikroji civilizacija aplanko tuos, kurie
atsako už mūsų ateitį. Kai kuriems žmonėms, o jų kur kas daugiau nei manoma,
žinoti, kas iš tikrųjų yra mirties bausmė, ir negalėti sutrukdyti ją taikyti
nepakenčiama fiziškai. Jie savaip irgi patiria tą bausmę, ir tai visai prasilenkia su
teisingumu. Jei būtų bent palengvinta purvinų juos slegiančių vaizdų našta,
visuomenė nieko neprarastų. Tačiau galiausiai neužtektų ir šito. Nei individų
širdyse, nei visuomenių gyvensenoje nebus tikros ramybės, kol mirties bausmė nebus
iškelta už įstatymo ribų.
____________
1
Kunigas Devoyod. Taipgi neįmanoma nepatiriant šoko skaityti malonės prašymą,
pateiktą tėvo arba motinos, kurie visiškai nesupranta juos staiga ištikusios bausmės.
(Atgal>>>)
2
Prancūzija užima pirmąją vietą tarp šalių, vartojančių alkoholį, ir
penkioliktąją tarp šalių, plečiančių statybų mastą. (Atgal>>>)
3 Naminės
varytojų problema dažnai buvo keliama Nacionalinėje Asamblėjoje, bet niekada nebuvo
prieita prie jokio sprendimo. (Atgal>>>)
4
Prancūzijoje alkoholio gamyba yra valstybės rankose. Prancūziška tradicija ir
biudžeto rūpesčiai dažnai susijungdavo, kad paskatintų alkoholio vartojimą. (Atgal>>>)
5 Mirties
bausmės šalininkai praėjusio amžiaus pabaigoje sukėlė didžiulį triukšmą dėl to,
kad nuo 1880 m. nusikaltimų padaugėjo, nes tai tarsi sutapo su mirties bausmės taikymo
apribojimu. Tačiau kaip tik 1880 m. buvo paskelbtas įstatymas, kuris leido be
išankstinio leidimo atidaryti alkoholinių gėrimų parduotuves. Tad interpretuokite po
viso šito statistikos duomenis! (Atgal>>>)
6 Tuo metu
A. Camus dar nebuvo gavęs Nobelio premijos, šita aliuzija įrodo, kad 1957 m. kovo
viduryje jis nė trupučio nenutuokė ją gausiąs. (Atgal>>>)
7 Reikia
pažymėti, kad Amerikos kalėjimuose egzekucijos išvakarėse įprasta perkelti kalinį
į kitą vienutę, pranešant jam apie jo laukiančią ceremoniją. (Atgal>>>)
8 Deshaysas
buvo Majenės medkirtys: nemokėdamas pasiaiškinti, jis prisipažino įvykdęs
žmogžudystę, kurios neįvykdę. (Atgal>>>)
9 Tai
pavardė nekaltojo, giljotinuoto Courrier de Lyon byloje. (Atgal>>>)
10 Hayesas
buvo pakartas 1955 m. už nusikaltimą, kurio nepadarė. (Atgal>>>)
11
Nuteistasis buvo apkaltintas nužudęs savo žmoną. Tačiau pastarosios kūnas nebuvo
rastas. (Atgal>>>)
12 Marie
Besnard, remiantis toksikologijos specialistų ataskaitomis, buvo apkaltinta nunuodijusi
septynis savo aplinkos asmenis. Tačiau teismo procesas, nors ir neišteisino
kaltinamosios, įrodė vienas kitą paneigiančių specialistų ataskaitų nepatikimumą.
(Atgal>>>)
13
Pirmiausia Alžyre, dirbant laikraščio Alger républican, paskui Combat
korespondentu. (Atgal>>>)
14 Turimas
galvoje Yvetonas, E. Robleso kaimynas. A. Camus paskatins savo bičiulį Roblesą
parašyti pjesę apie jo mirtį. (Atgal>>>)
15
Albert'as Camus čia taiko į Robertą Lacostą. Iš tikrųjų šis negalėjo gauti
komunistų balsų rinkimų apygardoje, kurios tuo metu nebuvo (balsavimas vyko pagal
proporcinę, departamentinę sistemą). Tačiau A. Camus miglotai prisiminė, kad per
vienus dalinius Senato rinkimus socialistų kandidatas nuo Dordonės Pugnetas, palaikytas
Roberto Lacosto, buvo išrinktas per antrąjį rinkimų ratą vienam komunistui atsiėmus
savo kandidatūrą. (Atgal>>>)
16 Mes
pasveikinome patys save suteikę malonę Sillonui, kuris neseniai nužudė savo ketverių
metų dukrelę, kad jį neatitektų motinai, norėjusiai su juo išsiskirti. Ir iš
tiesų, Sillonui kalint, buvo nustatyta, kad jis sirgo smegenų naviku, tuo ir buvo galima
paaiškinti jo poelgio beprotybę. (Atgal>>>)
17
Revue de Criminologie et de Police technique, Ženeva, specialus 1952 m. numeris.
(Atgal>>>)
18 Jeanas
Bocognano: Quartier des fauves, prison Fresnes, Editions du Fuseau. (Atgal>>>)
19 Visiems
žinoma, kad prisiekusiųjų teismo nuosprendžio paskelbimas prasideda formule: Prieš
Dievą ir mano sąžinę... (Atgal>>>)
20 Čia
tiksliai atkartotos pagrindinės Maištaujančio žmogaus temos. (Atgal>>>)
21
Komunistų aktyvistas ir deputatas, vokiečių sušaudytas 1941 m. gruodį. (Atgal>>>)
22
Robertas Brasillachas, prancūzų rašytojas, provišistinio ir pronacistinio
antisemitinio savaitraščio Je suis partout redaktorius (19371943).
Pasipriešinimo judėjimo dalyvių sprendimu 1945 m. buvo sušaudytas kaip nacių
kolaborantas. (Atgal>>>)
23 Buvęs
Vengrijos komunistų partijos sekretorius ir ministras, kuriam 1949 m., valstybei
vadovaujant Rakosi, buvo įvykdyta mirties bausmė; 1956 m. spalį reabilituotas. (Atgal>>>)
24 Henris
Landru, liūdnai pagarsėjęs Prancūzijos Mėlynbarzdis mergišius ir žudikas
(nužudė dešimt moterų ir berniuką). (Atgal>>>)
25 Žr.
taip pat Nacionalinio susirinkimo atstovo Duponto ataskaitą apie mirties bausmę, 1791 m.
gegužės 31 d.: Ji [žmogžudį] baigia sugniuždyti gaiži ir deginanti nuotaika;
labiausiai jis bijo poilsio; tai būsena, kuri palieka jį vieną su savimi, norėdamas
iš jos išsigauti jis nesiliaudamas rizikuoja mirtimi ir ieško jos; vienatvė ir jo
sąžinė štai jo tikrasis kankinimas. Ar tai mums nepasufleruoja, kokią bausmę
jūs turite jam skirti, kokią bausmę jis labiausiai pajus? Argi ne remiantis ligos
prigimtimi reikia skirti vaistų jai gydyti? Paskutinį sakinį pabrėžia
autorius. Jis daro tą menkai žinomą atstovą tikruoju mūsų moderniosios psichologijos
pirmtaku. (Atgal>>>)
26 Mozės
įstatymas: akis už akį, dantis už dantį.(Atgal>>>)
27
Gabrielis Tarde (18431904) prancūzų sociologas, tyręs nusikalstamumo problemas,
vienas ryškiausių psichologinės sociologijos atstovų Prancūzijoje. (Atgal>>>)
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|