|
<< Atgal
VALENTINAS SVENTICKAS
Panegirika epitafijų kūrėjui
|
|
Leonardas Gutauskas. In fine. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos
leidykla, 2004. 222 p.
|
|
Nauja Leonardo Gutausko poezijos knyga In
fine išsiskirs lietuvių literatūros lentynoje. Jos ypatingumą lemia sumanymas. Visi
šios knygos kūriniai skirti mirusiems žmonėms, daugiausia rašytojams ir dailininkams.
Pirmas skyrius aprėpia didelį būrį lietuvių, tiek išėjusių prieš metus kitus,
tiek ankstėliau, tiek labai seniai (Vytautas Kubilius, Antanas Gudaitis, Mikalojus
Oginskis
). Antrame skyriuje vyrauja eilėraščiai apie įvairaus laiko pasaulio
dailininkus (tarkim, Salvadorą Dali, Franciscą Goyą, Andrejų Rubliovą). Atskiro
trečio skyriaus svorį poetas suteikia vienam kūriniui, pavadintam Dalia
Grinkevičiūtė. Pagal apimtį (16 knygos puslapių) tai būtų mažoji poema.
Taigi visi In fine kūriniai yra epitafinės
prigimties. Unikalus atvejis lietuvių poezijos visumoje. Senuosius žanrus
epitafijas, dedikacijas šiuolaikinė literatūra transformavo ir kartais pasitelkia.
Tačiau vientisų telkinių nėra daug. Minėtina A. Baltakio knyga Dedikacijos
(1975). Iš pasaulio poezijos svarbu prisiminti amerikiečio Edgaro Lee Masterso Spūn
Riverio antologiją, pirmą kartą išleistą 1915 m., daugiau nei šimtąsyk
pakartotą, išverstą į daugybę kalbų. S. Gedos išversta ji 2000-aisiais išėjo ir
lietuviškai. Aiman lietuviams nieko nereiškia, kad toji antologija Amerikoje buvo
bestseleris. Poezijos vertimų, kad ir kokie puikūs tai būtų kūriniai, neperkame,
beveik neskaitome, nereflektuojame.
E. L. Masterso knygoje kalba sugalvoto miestelio
miruoliai (autoepitafijos). L. Gutausko kelias kitas jis rašo apie tikrus asmenis,
dažniausiai savaime reikšmingus.
L. Gutauskas rašytojas, dailininkas, žmogus
mintimis nuolat bendrauja su dideliu ir margu menininkų būriu. To bendravimo poreikis,
intensyvumas, prasmė visa, kas atsiveria skaitant In fine poeziją, daro
didelį įspūdį. Patiriame, ką reiškia kūrinių ir kūrėjų egzistavimas, jaučiame,
kaip menininkai maitina vieni kitus, kaip kūryba nenyksta ir tęsiasi (gramatinė forma in fine
nereiškia baigtumo), galvojame apie pagarbą kūrybai, apie autoriaus intelektą ir
žmogišką jautrumą, apie solidarumą, etiką. Knygos vardynas mums įrodo, kad L.
Gutausko atveju netinka grupių, kartų sąvokos, kartais jam nelabai svarbus
ir kūrybos vertingumo matmuo. Nėra sentimentų persvaros. Epitafijoje tėvui objektyvumo
gaudesys garsesnis nei sūnaus kalba.
Metams bėgant epitafija (glaustas įrašas
antkapyje, ant sarkofagų Egipte) neteko lakoniškos išraiškos, bet savo prigimties
nepamiršo. Pagarbos, vertės motyvas išlikęs. Kitame poliuje matytume dygiąsias R.
Burnso eiles, yra ir lietuvių poetų, sukusių šion pusėn. L. Gutauskas ne.
Palankumas yra jo epitafinio kalbėjimo atrama. Nors kai kurie kūriniai netrumpi,
išplėtoti, taigi visai parankūs požiūriui niuansuoti, pasiginčijimo arba
nuvertinimo žymių beveik nėra.
Kas gresia didelei knygai, kai į ją dedama daug
vienos žanrinės ir intonacinės prigimties kūrinių? Monotonija. Ji gali nuslopinti
gražiausius ketinimus. Gelbsti įvairovė. Štai eiliuota kūrybos interpretacija
(Algimantas Švėgžda). Štai tikro ar tariamo atsitikimo meninis piešinys
(Vytautas Kalinauskas). Kitur - detalės ar žmogaus pomėgio sureikšminimas
(Justinas Mikutis antrą kartą užpila tą pačią kavą, Vladas Dautartas stovi prie
upės). Dar kitur kalbėjimas glaudžiasi prie kito poeto įvaizdžių, žodžių,
būdingosios eilėdaros. Kartais L. Gutauskas pasakoja žmogaus biografiją, jeigu ji
ypatinga, aprašo, ką ir kaip žmogus darė, kas jam ypač rūpėjo (V. Krėvės motyvas
eilėraštyje apie Albertą Zalatorių, baltosios pelėdos reikšmė rašant apie Tadą
Ivanauską).
Padeda ir rakursų įvairovė. Pavyzdžiui,
kalbėjimas kreipiantis į mirusįjį, paties autoriaus atėjimas į eilėraščio
veiksmą, bylojimas iš anapus. Labai ryškus ir keliareikšmis Jurgiui
Baltrušaičiui skirtas eilėraščių ciklas: L. Gutauskas parašė jį rusiškai, bet
lotyniškais rašmenimis. Taip primenama, kad J. Baltrušaitis daugiausia rašė rusų
kalba (jo frazeologiją epitafijos kūrėjas imituoja puikiai), ir kartu tas poetas
grąžinamas lietuviškam raštui. Dar įdomus atvejis eilėraštis apie
Maironio Pavasario balsus parašytas V. Mačernio vizijų stiliumi. L. Gutauskas
tartum paakina savo knygos personažus tarpusavy pasikalbėti.
Bene stipriausias, netikėčiausio rakurso kūrinys
paskyrimas talentingai tremties rašytojai Daliai Grinkevičiūtei (1927-1987). Jo
stilių, meninę kalbą visai pagrįstai galėtume gretinti su Giesmių giesme. Šis
meninis sprendimas Laptevų kankinės paveikslą perkelia į visai kitą biblinę
erdvę, į ilgametę moteriškumo istoriją. Nuostabi ir jaudinanti giesmė.
In fine recenzentui neverta kelti sau
nebūtinų užduočių, tarkim, interpretuoti interpretacijas. Būtų per daug pakopų.
Vienas menininkas rašo apie kitą menininką, dabar dar tu kiši savo trigrašį.
Kiekvienas kūrinys, kiekvienas atskiras sąlytis, taip, jis gali tapti specialios,
nuodugnios analizės dalyku. Tiesą sakant, kiekvieno šios knygos kūrinio atskiras
matymas gali būti dosnesnis negu jų suvokimas kartu, telkiny. Taigi patsai knygos
sumanymas, natūralus ir šviesus, kartu turi prigimtinę problemą. Su idėja
sutinkančią sąmonę vis tiek trikdo supratimas, kad toji idėja racionali (o skaitai
poeziją), būdinga profesionalui. Kol skaityti įdomu, kol nematai inercijos pėdsakų
(paveikslo kopijavimas eilėmis), kol teka tiesiog gera poezija, visai nepriekabiauji.
Bet kai sumanymas darosi ryškesnis už poeziją, stoji jos ir spontaniškumo pusėn.
O paskui vėl galvoji, kad bet kokia knyga, knyga be idėjos ištirpsta tarp
kitų.
Šios problemos padariniams reikia ramiai priskirti
tai, kas neišvengiama: pagerbimo, dėkingumo, vertės pajautimo būsenas bei atitinkamas
intonacijas, kurios ką padarysi kartojasi, ir keletą epitafijoms reikalingų
semantinių telkinių. Mirtis kalnelio tyla, žvakių vaškas, įkapės, smilkalai,
vėlė ir t. t. Praeinamybė dulkė, vėjas, šešėliai, laikrodis, užsiveriančios
durys. Kūrybos ir gyvenimo įprasminimas gelmė, šviesa, širdis, Turino drobė,
nemiegotos naktys
L. Gutauskui ypač artimi augmenijos motyvai, su knygos linkme jie
sutaria.
Epitafijos kūrėjui atrodo, kad jis turi šiek tiek
nusiasmeninti, daugiau pasakyti apie tą kitą svarbiausius, gal net ir žinomus
dalykus, lengvai pamatomas asociacijas. Toks yra apsiuvimo voratinkliais vaizdas
eilėraštyje apie Nijolę Miliauskaitę, tokie skaidrumo ir krištolo įvaizdžiai
paskyrime Juditai Vaičiūnaitei, dulkėtų sparnų motyvas Kazimierui Vasiliauskui
skirtame kūrinyje. Yra gražių pataikymų, tikslių įžvalgų, susitapatinimų.
Bet ėjimas kitokiu keliu irgi būna sėkmingas. Laisvu ir nelauktu vaizdu L. Gutauskas
prabyla apie atokiau esančius, pavyzdžiui, Henriką Nagį, Vytautą Kavolį, Vincą
Krėvę (antras eilėraštis), Kristijoną Donelaitį. Daug fantazijos skleidžiasi
devynių eilėraščių cikle, skirtame Thomui Stearnsui Eliotui. Galima būtų sakyti,
kad didesnės, išplėtotos kompozicijos atveria daugiau prasmių, subtilių gretinimų
bei asociacijų, įdomių reginių. Bet tai ne taisyklė. Trumpi, skalsūs eilėraščiai
(paprastai cikliukų paskutiniai) turi ypatingos bendrinančios jėgos (tarkim, apie
Justiną Mikutį, Bronių Krivicką). Kaip L. Gutausko pasakyta apie Joną Aistį:
dangus, kurio lig šiol šikšnosparniai neįlenkė.
Čia sustosiu, nes apie šios knygos kūrinius galima
daug pasakoti ir daug cituoti. Manau, kad šitai geriau tiks literatūros ir dailės
mokytojams. Jiems, taip pat įvairių proginių skaitymų rengėjams ši knyga tiesiog
parankinė.
Baigsiu pagalvojimu, kuris man atrodo ypač svarbus.
L. Gutausko poezijos knygą In fine verta pamatyti šiandieninės žiniasklaidos,
memuaristikos, smagių ir nesmagių pasitaškymų kontekste. Išsiskiria! Išsiskiria
pagarba, rimtumu, kūrybinio solidarumo pojūčiu. Ji pasako, kad menas ir menininkai yra
reikšmingas pasaulis. Aktualu, verta ir prasminga bent meno kalba šiandien tai svariai
pasakyti. Pasakyta.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|