|
<< Atgal
JUOZAS APUTIS
Publikuojamas pirmą kartą
|
Jurgis Jankus. PUŠIS. Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos
leidykla, 2004. 523 p.
|
|
Įspūdinga: tokio garso, tokį gražiai
ilgą gyvenimą nugyvenęs, prieš porą metų miręs lietuvių beletristas mūsų
literatūros padangėje pasirodo su pirmąkart spausdinamu kūriniu, ir dar kokio dydžio!
Mažiau nei prieš dešimt metų, kai Amerikoje
gyvenantis rašytojas Jurgis Jankus ėmė lankytis Lietuvoje, mėnraščio Metai
žmonių paprašytas duoti naujos kūrybos, su jam būdinga ironijos gaidele sakė: kodėl
čia jūs visi norit nespausdintų kūrinių, pirmiau išleiskit spausdintuosius, tada
pažiūrėsim. Ir dar pridėjo, kad mes čia, Lietuvoje, tiek ir tiek prisispausdinę
saviškių kūrinių, dabar leiskit ir mums.
Kad taip ir išėjo su viena J. Jankaus pasakymo
puse: Lietuvos leidyklos naujaisiais nepriklausomybės metais gausiai spausdino ir
savuosius, ir nė kiek nemažiau - išeivijos kūrėjų raštus. Šiuo atžvilgiu lyg ir
susitikome viename kelyje, gal tiksliau būtų sakyti susirinkome į vieną vietą.
Kitas klausimas kas, kada ir kaip iš tikrųjų taps mūsų literatūros savastim. Ko
reikia, kad taip įvyktų? Tai skaudokai rimti klausimai, į kuriuos kokius nors
galutinius atsakymus ne taip lengva surasti.
Lietuvoje išleisti ir svarbiausieji J. Jankaus
romanai Egzaminai, Be krantų, Naktis ant morų, Anapus
rytojaus, taip pat pasakos. Šiemet Rašytojų sąjungos leidykla skaitytojui pateikė
ar tik ne storiausią rašytojo romaną, pavadintą vienu žodžiu Pušis. Nors
ir žinodami, kad romano autorius mirė sulaukęs gražaus amžiaus, kad amžius nelabai
priešinosi jo plunksnai, gausybėje kūrybos puslapių braižiusiai vos ne
dailyraščius, nustembame, jog šis kūrinys, kaip jį pristato leidėjai, publikuojamas
pirmą kartą. Stebina ir tai, kad romane vaizduojamas laikas yra Pirmasis pasaulinis
karas ir kaizerininkų okupacija. Taigi kada iš tikrųjų šis tekstas parašytas?
Sakėm, kad Pušis ypač stora knyga, ir ne
kiekvienam spėriajam šių laikų skaitytojui bus lengva ją apglėbti. Tad prieš
mėginant aptarti jos pagrindines idėjas, pravartu nusakyti laiko ir įvykių
apybraižas: kaizerininkų okupacijos metai Lietuvoje, kaimo miš-kakirčių gyvenimas.
Žiaurus ir pasipūtęs kare kontūzytas vokietis eigulys, niekinantis miško darbininkus
ir karo belaisvius rusus, dažnai perčiuožia rykšte miškakirčiams per nugaras. Gal
suprasdamas, kad storoji pušis, kurioj įtaisyta koplytėlė, visam kaimui yra ne vien
tik senas medis, bet ir žmonių dvasią palaikantis simbolis, o gal dėl vokiško
ordnungo užsispyręs reikalauja ir tą pušį nuversti. Ir miško darbininkai Jonas
ir Palys gal sąmoningai, o gal ir atsitiktinumui lėmus, tampa eigulio žudikais.
Sukuriamas apgaulingas gynybos planas. Apklausiami visi miškakirčiai pasakoja vienodą
įvykio versiją, laikas eina, ir viskas tarytumei užmirštama, bet pamaži iš lūpų į
lūpas keliaujanti tikroji vokietuko eigulio žuvimo istorija ima plisti, prasideda nauji
tardymai ir sekiojimai. To įvykio kaltininkams Jonui ir Paliui reikia slapstytis, ir jie
glaudžiasi miške, kurio dar liko neiškirsto. Tas dviejų romano herojų slapstymasis
primena pirmąsias partizanų dienas antrosios sovietinės okupacijos metais. Šitaip
besislapstant ateina ir pasaulinio karo pabaiga, miškakirčius ir visus kaimo žmones
pasiekia žinios apie naujos Lietuvos kūrimąsi, betgi ir apie rusų, raudonųjų,
norus čia pradėti kurti savo komunizmą, įvesti savo tvarką. Tad kaimas ima
ginkluotis, karo mokslų juos pradeda mokyti iš Mažosios Lietuvos kilęs kitas vokietis,
vadinamasis gefreiteris, kurio vardą žmonės sužino tik romano pabaigoje Francas.
Beje, tas pats Francas ir po visų įvykių lieka gyventi Lietuvoj, nes įsitaiso savo
lentpjūvę. Nutarę gudrumu, iš patykių užklupti rusų kareivius, su kulkosvaidžiu
įsitaisiusius bažnyčios bokšte, šito žygio imasi du pagrindiniai romano herojai
Palys ir Jonas. Pastarąjį bažnyčios bokšte nušauna apačioj, aikštėje, esantys
rusų kareiviai. Knygos herojus krenta iš bokšto ir lieka gulėti ant aikštės
grindinio. Šitokia yra romano fabula surašyta daugybėje puslapių, ji visai
nesunkiai nupasakojama. Tiesa, reikėtų neužmiršti dar vienos romano linijos
protarpiais pasirodančios meilės gijos tarp Verutės ir Jono.
Su J. Jankaus kūryba susipažinęs skaitytojas
žino, kad šis rašytojas savo raštuose išsiskyrė savotiška realizmo ir fantazijos
sampyna, kai skaitai realistiškai, tiesiog pačiupinėjamai aprašomus įvykius, žmonių
kalbas, vaizdus ir jauti, kaip kaži kur šalia driekiasi nelabai aiškus,
nujaučiamas mistikos šešėlis, paslaptis. Tai prigimtinė šio kūrėjo savybė,
leidusi skaitytoją įtraukti į komplikuotus fizinės ir dvasinės realybės sūkurius.
Šita rašytojo savybė bene aiškiausiai atsiskleidė romane Anapus rytojaus, bet
ji ryški buvo jau pirmuosiuose kūriniuose, taip pat romane Ant morų.
Ką matome ir esame skatinami pajausti Pušyje?
Iš trumpai nusakyto siužeto galime suprasti, kad įvykiai įvykiais, tragiškas
atsitikimas atsitikimu, bet visa tai lydi žmonių išgyvenimai, gilesnis
psichologinis ar filosofinis klodas. Vienas iš tų klodų yra baimė. Baimė, kad
vokiečiai sužinos tikrąją miškakirčių ir žuvusio vokiečių eigulio istoriją,
baimė, taip pat ir žmogiška silpnybė neiškęsti, neišlaikyti paslapties, pasakyti
ją tiktai gerai pažįstamam, kuris tikrai niekam neprasitars! Bet
Vienoj romano
vietoj autorius rašo: Visų dantys balti, bet koks už tų dantų liežuvis, kas gali
pasakyti. Šitaip ima driksti paslapties šydas, ir gerai, kad dryksta, kitaip viskas
labai greitai užsibaigtų, neliktų intrigos, neliktų progos pasižvalgyti po herojų
sąmonės ir pasąmonės užkaborius. Tiesa, pasąmonės užkaborių šiame romane nedaug.
Taigi baimė ir šio jausmo išgyvenimų aplinkybės yra svarbiausi kūrinio
varikliai, vienur suburzgiantys garsiai ir įtikinamai, kitur kiek silpniau, bet
ganėtinai laiku ir tiksliai. Baimės išdidintomis akimis vaikšto ne tik pagrindiniai
romano veikėjai, bet ir ne vienas kitas, jos pilni laukai ir dar nebaigti kirsti miškai,
ja dvelkia prieblanda, gūniomis uždangstyti trobų langai. Šitas neatstojantis žmogaus
jausmas žadina įtarumą, apkalbas, o iš to romano kūrėjas vėl gali megzti dar vieną
intrigą pradedama įtarinėti pagrindinio herojaus Jono my-limoji Verutė. Ar tik ne
ji bus išplepėjusi tą paslaptį, kurią sužinojo iš to paties Jono? Tuos
įtarinėjimus reikia išsklaidyti, o šitam dalykui vėl būtini įvykiai, kurie taip pat
susiję su baime. Dar yra keršto dėl neteisybės, išdavystės linija, nelabai
išryškinta, bet užkliudyta, yra pavyzdžių, kad visais laikais, net ir Pirmojo
pasaulinio karo metais, Lietuvoje buvo persimetėlių, priklausomai nuo aplinkybių ir
naudos perbėgančių iš vienų pozicijų į kitas
Tai juk yra vienas lietuvių
skaudulių: vieniems patinka išsiviepus galvoti, kad svetimi geresni, gudresni, ir dėl
to taip pašėlusiai traukia sukti prie jų, o kitiems, gerai jaučiantiems savo šaknis
ir pašaknes, tenka šitokiems atskilėliams priešintis.
Seniai pastebėta, kad tarp Lietuvos prozininkų buvo
du išskirtiniai, turintys vienas į kitą panašumo: būdami realistai, abu žaviai savo
raštuose kūrė veikėjų dialogus, jų dvasinių judėjimų kelius, kartais tiesiog
stulbinamai nerealistiškus, o vis tiek tikrus, savotiškai žavius dėl savo
laisvamaniškumo. Tiedu prozininkai J. Jankus ir Kazys Jankauskas. Gal dėl to,
kad ir jų pavardės ar tik ne iš tos pačios šaknies išaugusios?.. Šiame J. Jankaus
romane, gal kaip kokiame postmodernistiniame kūrinyje, paviršinės patirtinės logikos
nelabai paisoma, tiksliau pasakius tyčia nepaisoma, bėgantis laikas čia visur
pristabdomas, kad būtų galima aplinkui kaip reikiant apsidairyti: numatytieji įvykiai
niekur nepabėgs, bus, kaip turi būti. Tai profesionalo rašytojo kūrinys, jo autoriui
iškalbos netrūksta, jam tiesiog malonu kuo ilgiau pasišnekėti, pabūti su žmonėmis
todėl ir atsiranda tiek daug knygos puslapių. Vieną minėtojo
laisvamaniškumo vietą čia aptarkime: anie du vokiečio eigulio žuvimo
kaltininkai pasitraukia į mišką, į savotišką bunkerį, bet retsykiais išeina kaime
aplankyti saviškių. Kartą, minėtajai baimei kiaurai smelkiant visus pašalius, Palys
ir Jonas naktį apsilanko pas Palio motiną, kuri, išlydėdama juos atgal į mišką,
stengiasi kuo daugiau įduoti maisto. Be kita ko, verda ir kiaušinių. Savo vaiko, Palio,
pageidavimus žino:
o tau, Jonuti? Gal ilgiau pavirti? Ir toliau vėl
pasikalbėjimai apie ką nors kita, beje, taip pat ir apie baimę, ir vėl prisimenami
kiaušiniai. Dabar su motina apie kiaušinius kalbasi Palys: Mamut, nesuk galvos, kokie
išeis, tokie bus geri. Minkštas ar kietas - kiaušinis yra kiaušinis. Ir dar, jau
gerokai pratęsus sceną į trečią puslapį, motina klausia, į kokį krepšiuką
sudėti išvirtuosius, ir dar toliau pakalbama apie kelionėn įduodamus kiaušinius.
Autorius tai daro, regis, dėl dviejų priežasčių jam tiesiog smagu kalbėti, t. y.
rašyti, o skubėti nėra kur, skubėti, kaip anksčiau matėme, tiesiog nėra ko: viskam
savas laikas.
Bet juk tai iš tikrųjų nemaža teisybė: viskam
ateina nuskirtasis (arba sukurtasis) laikas.
Vienas žymiųjų išeivijos lietuvių rašytojų J.
Jankus visus savo kūrybos turtus grąžino į tėvynę. Pastarasis romanas, nors ir
neprilygsta stipriausiems autoriaus kūriniams, šį veiksmą dar sykį paliudija.
Atidesni tyrinėtojai galės aiškiau nustatyti, kada jis parašytas, nes vienaip ar
kitaip kalbėsime, turėsime pasakyti, kad ne vienur jis privalėjo būti labiau
suveržtas, kadangi tokių nerūdijančių varžtų gausu kituose J. Jankaus raštuose.
Rašytojų sąjungos leidyklos išleistame romane
surašytas ir ilgas knygos rėmėjų sąrašas. Jis irgi rodo, kaip įvairių profesijų
ir įvairaus amžiaus tėvynainiai vertina ir gerbia Jurgį Jankų.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|