|
<< Atgal
VYTAUTAS MARTINKUS
Keli žodžiai jaunojo Icchoko
Mero portretui
Ryžtuosi ne visai įprastai įžvalgai.
Icchokui Merui – septyniasdešimt, tačiau regiu
jį kur kas jaunesnį. Ir tai – ne jubiliejinio pasveikinimo ar tosto retorika.
Atidėjęs į šalį literatūrologines I. Mero
kūrybos interpretacijas, klausiu savęs, kodėl šis autorius buvo man įdomus
septintąjį dešimtmetį.
Tada mados reikalu buvo tapusi psichologinė
išpažintinė proza, paskui tradicinį lyriškumą nedrąsiai ėmė keisti ironija,
paradoksas, sąlygiškumas. Nuo ryškiausių madų I. Meras tarytum liko nuošaly, jis
buvo lyg romantikas, o jo tekstas lyg derėjo prie pirmojoje XX a. pusėje lietuvių
autorių puoselėto modernaus lyrizmo, tačiau romanų kompozicija, filosofinis jų
matmuo, semantinė įvaizdžių ir kitų poetinių figūrų erdvė buvo itin neįprasta.
Tai, kad I. Mero romanai („Lygiosios trunka akimirką“,
„Ant ko laikosi pasaulis“, „Mėnulio savaitė“) buvo net tik parašyti, bet ir
išleisti (tada juk abu aspektai buvo vienodai svarbūs), manajai jaunajai literatų
kartai buvo dangaus ženklas (gal ir atsitiktinis), atskleidęs naujovišką, XX a.
literatūrinėms pasaulinėms paradigmoms atstovaujantį tekstą. Pasirodžiusį ne kur
kitur, o SSRS „tautų literatūroje“, anuometinėje Lietuvoje. I. Mero knygos buvo
išleistos „Vagos“ leidykloje, nedraudžiamos, netgi giriamos. Lietuvių
literatūroje, kuri visais laikais buvo susijusi su tam tikru istoriniu kultūriniu, jeigu
ne tautai ar valstybei, tai bent autoriams reikšmingu egzistenciniu vaidmeniu,
septintasis XX a. dešimtmetis nebuvo išimtis. Literatūros diskursai akivaizdžiai ėmė
suktis apie individą. Ne tik vidinio monologo proza, bet visa anuometinė mūsų
literatūra ieškojo atvirumo, nuoširdumo, asmenybės tapatumo. Ne itin svarbu, kad
pristigusi originalumo, ji sekė Vakaruose net primirštomis literatūrinėmis formomis.
Kelias į individą, asmenybę prozoje akivaizdžiai
sutapo su autorių sielos, vidinio jų pasaulio ekspozicija. Autoriai šiek tiek
lenktyniavo, kuris nuplėš daugiau socialinių kaukių nuo personažo ar pasakotojo,
kuris nuvilks daugiau drabužių nuo sielos kūno.
Nuogos sielos stygius – ši metafora gal
nurodytų į visą anuometinę situaciją. Žmogaus sielos striptizui I. Merą paskatino,
kaip jis prisipažįsta, holokaustą ir kitas baisybes išprovokavusi politika,
technologija ir ideologija. Žodis „striptizas“ asocijavosi su uždraustu ir anaiptol
ne meno pasaulio vaisiumi. Tačiau ne erotinis striptizo įvaizdis ir turėtų tapti
orientyru, atskleidžiančiu septintojo dešimtmečio I. Mero tekstų ypatingumą.
Pamėginsiu įvardyti keletą įžvalgų, kurios buvo
svarbios mums, kai kuriems to dešimtmečio skaitytojams. Tarp jų būta ir jaunų,
ambicingų autorių. Įžvalgų šaltinis, be abejo, buvo pasaulėjauta bei gyvenimo
sąlygos, kuriose buvome atsidūrę.
Pasaulėjauta, aišku, yra labai individualus
reiškinys, kas kita – konkrečios socialinės, politinės, psichologinės sąlygos. Jos
yra ne tokios individualios, gana bendros. Filosofiškai vertinant, septintojo
dešimtmečio sąlygos ar aplinkybės nebuvo išskirtinės. Sakyčiau, kad iš dalies jos
galėtų būti apibūdintos kaip technokratinių iliuzijų su socializmo padaigomis
metas, o paprasčiau tariant, joms apibūdinti tiktų plačiai pagarsėjęs, ideologų ir
išpūstas, tačiau vis dėlto realų pamatą turėjęs ginčas tarp fizikų ir lyrikų.
(Anų dienų pėdsakas asmeninėje mano bibliotekoje: nedidelė plonais aptrintais
viršeliais knygutė „Alyvų šakelė ir kosmosas“ su joje svarstomu vienu klausimu:
ar reikalingas inžinieriui menas?)
Šitaip – fizikais ir lyrikais – besiginčijantys
buvo vadinami Sovietų Sąjungoje, tačiau tasai reiškinys nebuvo vien sovietinė
realybė. Jis buvo kažkas daugiau. Technokratijos kaip technikos ir technologijų
sureikšminimo, netgi kaip inžinierių maišto prieš humanitarus, valstybinės ir
net pasaulinės valdžios „užgrobimo“, paėmimo į technikos specialistų rankas
idėja Vakaruose pleveno nuo Maxo Weberio laikų. Taigi nuo XIX a. pabaigos, visą XX
amžių. Sakyčiau, technokratinių pažiūrų vertinimą buvo galima vadinti tiek
platesniu filosofiniu ginču tarp Rytų ir Vakarų, tarp struktūralistinio ir
humanistinio mąstymo, tarp nemeno ir meno atstovų, tiek siauresniu „barniu“
tarp Maskvos ir Leningrado, Kauno ir Vilniaus, provincijos ir sostinės intelektualų.
I. Meras studijavo Kaune.
Po sovietinės invazijos 1940 m. Kaunas patyrė
skaudžių nuostolių savo humanitarinių jėgų padangėje. Į Vakarus arba Sibirą
iškeliavo, į Vilnių persikraustė dauguma miesto, buvusio laikinąja sostine,
intelektualų, „išsikėlė“ (buvo „likviduotas“) universitetas, išsidalyta ir
naikinama jo biblioteka (net septintojo dešimtmečio pabaigoje savo akimis regėjau kaip
malkas krūvomis suverstas jos „nereikalingas“ knygas). Mieste palikę specializuoti
institutai, be abejo, negalėjo atstoti humanitarinės universiteto dvasios. Teatrai,
muziejai tebegyvavo, tačiau miestas tapo fizikų, inžinerijos kalve ir tvirtove.
I. Meras jame studijavo inžineriją.
Aš puikiai pažinau to meto atmosferą Kaune ir
manyčiau, kad inžinerinės I. Mero studijos nedaug tesiskyrė nuo manųjų. Be abejo,
septintajame dešimtmety galėjome džiaugtis šiek tiek liberalesniais politiniais
vėjais, pavyzdžiui, jau ir Kaune buvo galima legaliai perskaityti A. Solženicyno „Vieną
Ivano Denisovičiaus dieną“, o iš „antrų rankų“ vienai nakčiai gauti A. Mackaus
ar J. Aisčio eilių tomelį, J. Gliaudos „Agoniją“. Tačiau kaip ir šeštajame
dešimtmety mūsų protus tebemuštravo toji pati aukštoji matematika ar braižomoji
geometrija, toji pati fizika ar chemija, medžiagų atsparumas ar trumpasis VKP(b) ir TSKP
istorijos kursas. Diskusijų šitų inžinerinių studijų disciplina beveik nepripažino.
Geležinė logika ir uždara struktūra, vienareikšmiai atsakymai buvo aukščiausios
akademinės vertybės. Humanitarinę dvasią stingdantį technologinį ir ideologinį
šaltį anuometinis Kauno politechnikos institutas švelnino vadinamąja menine
saviveikla. Institute veikė įvairūs meninės kūrybos rateliai, dažniausiai –
šokių, dainų, muzikos. Kai kurie jų buvo garsūs, beveik profesionalūs.
Nežinau, ar literatų būrelis, susirenkantis kas
savaitę instituto laikraščio „Už tarybinį mokslą“ redakcijos kambarėlyje, buvo
vienas iš tokių – tipiškų anuometiniams laikams – saviveiklinių susivienijimų.
Tikrai nebuvo plačiai žinomas, labai mažas ir priklausantis nuo vieno ar kito asmens
iniciatyvos. Jis pats kratėsi tradicinio „būrelio“ pavadinimo, oficialiai
pasikrikštijo „KPI literatų sambūriu“. Beje, sambūris artėjo pirmojo savo
jubiliejaus link – 1964 m. jam turėjo sukakti dešimt metų, ir mes visi žinojome, kad
prie organizacinių jo ištakų stovėjo, kaip vienas jo pirmininkų, I. Meras.
Formalių I. Mero veiklos pėdsakų lyg ir nebebuvo:
redakcijos stalčiuose neradome jokių rankraščių, susirinkimų protokolų,
literatūros vakarų scenarijų. Darė įspūdį žinojimas, kad I. Mero čia būta, iš
šito kiek mitologizuoto prisiminimo augo ir šakojosi mūsų stebima jauno autoriaus
literatūrinė karjera: vos ne kas trejus metus – po naują knygą, apie kurias daugelis
kalbėjo, kurios labai greitai būdavo išverčiamos į kitas kalbas. Mūsų dvasinis
vadovas poetas Antanas Jasiūnas, prisižadėjęs tuometiniam instituto vadovui fizikui
Kazimierui Baršauskui „padėti“ literatams, surinkęs į redakcijos kambarį vos ne
dvi dešimtis pradedančiųjų, visų pirma paskelbė agitacinį straipsnį su
maksimalistine antrašte: „Iš šimto – vienas tikrai“. Iš kiekvienos būsimų
inžinierių šimtinės, pasak „Gundymų“ autoriaus, bent vienas galėtų ar net
turėtų pasukti literatūros keliais.
Tačiau anuomet I. Meras, ko gero, buvo vienintelis,
jau pažengęs A. Jasiūno rodyta kryptimi literatūros link. Septintasis dešimtmetis
buvo derlingesnis: vienaip ar kitaip, maištaudami prieš minėtą technokratiją, į
literatūrą pasuko Algimantas Mikuta, Aleksas Dabulskis, Ramūnas Klimas, šių eilučių
autorius, į filosofiją – Arvydas Šliogeris, į istoriją – Algimantas Liekis, į
žurnalistiką – Edmundas Ganusauskas, Feliksas Grunskis.
Taigi mūsų, anuometinių KPI literatų, akimis I.
Meras buvo „literatūronautas“ – fizikų pasaulio trauką įveikęs ir pergalingai
į lyrikos pasaulį įžengęs žmogus iš jiems pažįstamos aplinkos, t. y. asmuo, su
kuriuo mes galėjome tapatinti save. Jis – prieš technokratiją maištaujantis žmogus,
dėl to daugeliui, gal net visai sovietinei sistemai svetimas, tačiau mums puikiai
suprantamas. Išmintingas, azartiškas ir guvus „lyrikų“ komandos žaidėjas. Ne iš
sporto aikštelės. Jaunatviškas maksimalizmas, asmenybės tapatumo paieška ir man, ir
ne vienam mano bendražygiui buvo išreikštas F. Schillerio žodžiais iš jo pasakojimo
apie Valanšteiną: „Und setzet ihr nicht das Leben ein, Nie wird euch das Leben gewonen
sein“ (laisvai verčiant: „Jeigu gyvenimo nepastatysite ant kortos, jūs niekada jo
neišlošite“). Romane „Lygiosios trunka akimirką“ Šogeris Izaoką verčia
pripažinti, jog „šachmatai – loterija, pasaulis – loterija, ir gyvenimas –
loterija“. Mums buvo akivaizdu: jeigu savo gyvenime loterijoje I. Meras ir „stato“,
tai ne rublį ir ne šimtinę, nemenkus pinigus, kurių jis, pasikeitus sąlygoms, gali
lengvai išsižadėti. Jis „stato“ aistrą gyventi ir kurti, valią rašyti. O tokiose
lažybose, prisimenant I. Kanto svarstymus apie laisvą valią, ant kortos statoma suma ar
jos vertė nieko nereiškia, ji – labai didelė, šitaip lošti – ginti itin gilias,
„įasmenintas“ etines vertybes.
Iš filosofinių pozicijų tą sovietmečio
situaciją vėliau esu pavadinęs negalimybės galimybe. Beveik nulinė tikimybė,
bet ir ji gali būti realizuojama. Juk atrodė, kad I. Meras maištavo ne tik prieš
technokratiją, bet ir prieš sovietinį totalitarizmą. (Nors dar nebuvo susikrovęs
lagamino kelionei į protėvių žemę.) Iš tiesų I. Meras nepuolė su kumščiais
anuometinės socialinės politinės santvarkos; jo maištas buvo intelektualus, kilęs iš
dvasinio diskomforto, sakyčiau, jis statė ant kortos savo inžinerinį žinojimą ir
literatūrinį mėgėjiškumą, jis lošė iš kūrybos, kuriai nėra svarbi
norminė literatūros, muzikos ar technikos (kaip kūrybos) takoskyra, pasaulį jis
analizavo įvairių (ne vien literatūrinių) metodų sintezės būdu.
Minėtame redakcijos kambaryje vienas kitam iš
rankų plėšėme R. Garaudy knygą „Realizmas be krantų“. Vadinti P. Picasso, F.
Kafkos ir jiems artimų menininkų kūrybą realizmu buvo svaigus akibrokštas. Nežinau,
kaip buvo iš tikrųjų, tačiau mums atrodė, kad I. Meras yra ne tik skaitęs šią
knygą, bet ir pasirašęs po R. Garaudy tekstu it manifestu. Žodžio semantinė erdvė,
jo daugiareikšmiškumas ir tikslumas, jo metaforiškumas kaip nuoroda į tiesą –
svarbiau už gyvenimo imitavimą, už primityviai suvoktą mimezę.
Sakydamas, kad romanas „Lygiosios trunka akimirką“
yra struktūras valdančio proto ar jas juntančio „instinkto“ perėjimas į
literatūrą su žaidimui šachmatais būdinga erdve vaizdams ir mintims, asociacijoms ir
egzistencinėms įžvalgoms, aš neteigčiau, kad pradėjęs rašyti ir leisti knygas
romanų „Lygiosios trunka akimirką“ ar „Ant ko laikosi pasaulis“ autorius ėmė
ir emigravo, suvis persikėlė iš „fizikos“ į „lyrikos“ pasaulį, iš
inžinieriaus pavirto į humanitarą. Ne, juk beveik iki savo iškeliavimo į Izraelį I.
Meras duoną pelnė iš radijo inžinieriaus darbo, tačiau argi ne svarbu yra pats
buvimas „tarp“? Bandymas įveikti tarp „fizikų“ ir „lyrikų“ iškastą
prarają buvo efektyvus.
Svarbiausiu literatūrinio jaunojo I. Mero portreto
bruožu laikyčiau jo prozoje kaip tiksliųjų studijų pėdsaką likusį ir tuometinėje
Lietuvos literatūroje visiškai naują struktūrų, matyt, vadintinų fenomenologinėmis,
paiešką tekste, jų objektyvizavimą. Paprasčiau tariant, I. Mero romano
struktūra valdė ir gimdė visą kūrinį, visus jo psichologinius ir socialinius,
pažintinius ir transcendentinius klodus. Nors neperdėčiau anuometinio sąmoningo I.
Mero ryšio su fenomenologų pozicijomis, tačiau kaip tik tuo atžvilgiu I. Mero romanai
labai skyrėsi nuo to, ką aną dešimtmetį rašė ir leido daugelis lietuvių
prozininkų. Kritikai, be abejo, negalėjo be išlygų priimti I. Mero romanų. Juose
būta visai kitokios kūrinio struktūros nei tradicinėje lietuvių prozoje. Kitaip
atrodė fabula ir siužetas, kitaip vėrėsi erdvė ir laikas, kitoks buvo sakinys,
žodis, jų kontekstas ar intertekstas. Tokiame romane visiškai nebeliko smulkmenomis
laikytinų dalykų. Tekstas smarkiai patrumpėjo, o jo kūriniškumas labai išsiplėtė.
Taigi struktūrinis mąstymas, uždarą formą
ardančios, gyvos, „tikslingos“ formos (aristoteliškuoju atžvilgiu) nuojauta ir buvo
I. Mero prozos sėkmės lygtis. Be abejo, kūrinių struktūros ir formos nauja pajauta
gimė ne iš struktūralistinių ar formalistinių literatūros ir meno teorijų, ne iš
filosofinio struktūralizmo. Matematikoje ir logikoje, o ypač XX a. fizikoje, kurioje lyg
poetines metaforas lygtis rašė Einsteinas ar Heizenbergas, toks struktūriškumas buvo
savaime suprantamas dalykas. Į kampą įvarytam technokratijos kaliniui – taip pat.
Klausti, ar toks mąstymas yra (turėtų būti) būdingas atsidūrus anapus
fizikos, pavyzdžiui, literatūroje, galėjo tik asmuo, patikėjęs šio akibrokšto
prasme humanistikoje.
Visada sunku atrasti naujų literatūrinės
komunikacijos būdų, tačiau I. Mero tekstai buvo tikras iššūkis ir autoriams, ir
skaitytojams. Humanitarinės aplinkos žmogui buvo sunku suvokti ir „atsakyti“ į
kultūrinius signalus, kuriuos šis autorius siuntė iš savęs kaip „radijo stoties“,
visai nesirūpindamas, ar toksai „eterio ryšys“ patinka klausytojams, tradicinės
literatūros gerbėjams. I. Mero knygos tarytum keitė pačią knygos recepciją, jos
skaitymo principus: joms turėjo atsirasti ir netradicinis skaitytojas, gal net kolega
radijo inžinierius ar fizikas, kuriam mąstymas „šachmatų partijos schemomis“
būtų savas. Tarkim, būsimasis inžinierius Ramūnas Klimas, kuris 1965 m. kvietė savo
kolegas studentus nesišalinti nuo meno, net straipsnio antraštėje „Čaikovskis, E=mc2
ir mes...“ vartojo, ko gero, tik jiems vieniems aiškias formules – metaforas.
Nenaujas ir paprastas eksperimentas, kurį mes, KPI
literatų sambūrio dalyviai, buvome gal atsitiktinai atlikę. Rengdamiesi vienam
literatūrinių muzikinių kompozicijų vakarui, romano „Ant ko laikosi pasaulis“
sakinius skaitėme pasislėpę, po vieną, ir jie visiškai „neskambėjo“, bet tie
patys sakiniai puikiai suskambo klausytojų pilnoje viešoje auditorijoje. Paradoksali
gausa teksto inspiruojamų dialogų skirtumų. Skaitant vieniems ir tylomis, teksto
prasmės su-kasi banalių, besikartojančių įvaizdžių, simbolių, metaforų ratu.
Viešai skaitant tą patį tekstą, jo struktūrinių formų universalumas, jo etinis ir
estetinis maksimalizmas labai panašus į anoniminei ir labai margai auditorijai skirtą
radijo ar televizijos laidą. (Ta pati asociacija: juk I. Meras studijavo radijo
inžineriją.) Penkiasdešimt trys ėjimai šachmatų lentoje iki „šacho ir mato“ („Lygiosios
trunka akimirką“) ar dvidešimt atsakymų į klausimus, kuriuos romano („Ant ko
laikosi pasaulis“) herojei užduoda lyg autorius su pasakotoju, lyg pats skaitytojas.
Teksto autoriui tarsi nerūpi, ar atsiras konkrečių jo tekstą perskaitančių
skaitytojų, jam svarbu susikurti kuo platesnę tokios skaitytojų auditorijos galimybę.
Tokioje virtualioje agoroje visuomet padidėja ekstraordinarių interpre-tacijų
galimybė. Dažni pirmų I. Mero romanų vertimai į kitas kalbas, jų populiarumas
pasaulyje – tokios modernios anoniminės agoros atvejis.
Taigi I. Mero proza išplėtė anuometinės
literatūros komunikacijos galimybes anuometinėje Lietuvoje. Pabėgęs iš
technokratijos nelaisvės, I. Meras priartėjo tarytum prie lyrinės prozos. Rašau –
tarytum, nes jo proza buvo avangardinė, ne itin lengvai įkandama tradicinės lietuvių
literatūros skaitytojui. Susidūrę technokratijos ir humanitarikos pasauliai,
besiginčijantys „fizikai“ ir „lyrikai“ demonstravo nematomas savo puses; bet
literatūros tekste jų prieštaringumas buvo kitoks, – jis tapo antinomija (t.
y. neliko klausimo, kuri pusė teisi, o kuri – ne), tiesiog ėmė ir „užgeso“ neįprastoje
prozoje. Panašiai kaip geso ir Vakarų literatūroje, kuri tada į Lietuvą vos ne vos
veržėsi pro geležinę uždangą – J. Joyce'o, Tomo Wolfe'o, J. Dos Passoso, K.
Vonneguto, G. G. Márquezo, J. L. Borgeso veikalai, ir kuriuos, beje, reikėjo mokytis
skaityti.
Ką gi, mums, anuometiniams, septintojo dešimtmečio
literatūros mėgėjams ir augintiniams, tai buvo ir patrauklu, ir įdomu, ir reikalinga.
Trisdešimtmetis (!) Icchokas Meras parodė, kaip negalimybė tampa įmanoma.
Nepakanka tik atsitraukti, tik atsiplėšti nuo
technokratinių iliuzijų. Įveikti fizikinį ir panašų „socialinį“ determinizmą
gali tik tasai, kuris tas iliuzijas sugrąžina technikos ir technologijos pasauliui,
tačiau kaip humanistinę pastangą.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|