|
<< Atgal
DALIA JAKAITĖ
Impresionistinis žvilgsnis į
pirmą eilėraščių knygą
|
|
Skaistė Vilimaitė. Tu. Vilnius: Dialogo kultūros institutas,
2004. 64 p.
|
|
Skaistės Vilimaitės eilėraščių knyga
Tu yra pirmoji. Į susitikimą lakoniškai nurodantis knygos pavadinimas savaimingai
atliepia pačius eilėraščius - minimalistinę jų poetiką, prasmines pokalbio
situacijas. Tiek poetiniu, tiek semantiniu lygmeniu S. Vilimaitės susitikimo temą
persmelkia pranciškoniškas balsas. Jis jau girdėti, tiksliau, matyti, iš estetiškai
patrauklaus knygos viršelio. Netikėta yra autorės biografijos ištara knygos pabaigoje
tik fragmentas iš psalmės. Remiantis taiklia vienos kritikės įžvalga, ši
eilėraščių knyga artima dienoraščiui. Šis artumas išties primena ne visada lengvai
atsakomą klausimą, kada ir kaip prasideda (ar jau yra) eilėraštis. Vis dėlto šiomis
daugiau impresionistinėmis recenzijos mintimis siektume apibūdinti tai, kas pasirodė
esant pasaulėžiūriškai ir poetiškai savita, kas liudijo esant eilėraštį.
Kreipimąsi kaip būtinąjį pokalbio judesį
išreiškia trys knygos skyriai - Gabrieliau, Jeruzale, Miserere. Knygos
dedikacija Viliui Gabrieliui Orvidui. Turinyje surašyti ne eilėraščių
pavadinimai, o tik šie kreipiniai. Skaitant pačią knygą, dažnai lieka neaišku, kur
prasideda ir kur baigiasi tekstai. Viena vertus, tai tikrai klaidina skaitytoją, gal net
blaško skaitymą. Kita vertus, šį neaiškumą sąlygojančius leidybinius, grafinius ar
semantinius sprendimus galima ir pateisinti. Palyginti su tam tikros visumos ieškojimu,
individualus (eilėraščiu apmąstomas ar paties eilėraščio) žodis yra tarsi
nureikšminamas, bet kartu patenka į vienaip ar kitaip suvoktiną, semantiškai ar
poe-tiškai stiprią visumą. Idėjiškai pagrįstos kai kurių eilėraščių jungtys
leidžia kalbėti apie tam tikrus diptikus.
Viena įdomiausių ir ryškiausių stiliaus ypatybių
kone iki natūralizmo priartėjantis buities, dažnai virtuvės skonio, kvapo ar
vaizdų detalumas. Ne tiek kontrasto, kiek žaismingos priešpriešos būdu jis dera su
minimalistine eilėraščių struktūra. Visa tai įprasmina kiekvieno judesio
išskirtinumą, tikėjimo autentiką, arba esaties artumą (eilėraščio
slenkstis siekinys). Krikščioniškas konkrečios ar šiurkščios kasdienybės
balsas neturi dabartinei lietuvių poezijai įprastos radikalios ironijos, netikėtai
atsigręžia į XX a. pradžios literatūrai būdingą šiokiadienių sakralumą.
Poetinėse maldose dalyvauja veršienos guliašas, šviežios kiaulenos ar
šia prasme dar intensyvesnis, vegetarams, sakytum, svetimas religinio santykio, tiksliau,
neišvengiamo buvimo su Tavimi, momentas, kai artumo dvasia išsakoma atsiribojimo,
priešybių suderinamumo paradoksais: maitini debesimis / žydinčiomis bulvėmis /
riebia mėsa / o vis atpila tavimi / prie sinagogos vartų. Artimiausias buitiškumas
yra išsakytas neįmanomo ir kartu visiškai kasdieniško tikėjimo kalba. Į šį
kalbėjimą puikiai įsikomponuoja poetės tarmybės pranciškoniško primityvizmo,
pranciškoniškai įvietintos krikščioniškos patirties atitikmuo. Nereikalingumo
mįslę tarmiškai mena eilėraštis netikslus haiku. Yra ir paaiškinimas: iš
pokalbio su močiute. Teksto visai nedaug: ta yr šventa knyga? / n. . ne. ne
/ tai man tokios nerek! Žaisdama pokalbio fragmentiškumo, atmetimo priimant ir
kitais tylos niuansais, autorė tarsi užklausia apie pačių rinkinio Tu
eilėraščių reikalingumą, kartu su kitais tekstais kuria nebūtino ir sykiu
neišvengiamo žodžio įspūdį. Ne ištarusiai aš būdinga tobulo
nerūpestingumo (džiaugsmo?) laikysena, kuri susilieja su bendresniu poezijos ir
krikščioniškos gyvensenos nereikšmingumu, artimu paskališkam ar pranciškoniškam
kvailumui.
Šventojo Rašto skaitymas ir malda šias
glaudžiai susijusias situacijas galima atpažinti kaip ryškiausias susitikimo arba
pokalbio formas. Vienijančia situacijų ašimi dažnai tampa netikėtas Tu vardas
sykiu aiškiai motyvuotas tam tikros kreipimosi erdvės. Įsiskaitymą į Dekalogą galima
atpažinti paskutiniame skyriaus Gabrieliau eilėraštyje metai. Bet kurio
laiko šventumą ir sykiu tam tikros akimirkos išskirtinumą nusako vieno ir kartu visų
įsakymų interpretacija. Svarbiausiuoju priesaku tampa švęsti. Jo universalumas
atsiskleidžia tarsi litanija išsakant tai, kas yra šventas laikas. Asketiško
atsisakymo ir nepaliaujamo džiaugsmingo imlumo (švęsti ką tik nubudusį
veršiuką) derinys tarsi visų įsakymų paradoksas. Panašus, bet simboliškai
netapatus vaizdinys atsiveria eilėraštyje suvalgytas veršiuk
Kasdieniškoji Jo
tapatybė atpažįstama prasčiokiškai ir kaip tik todėl giliai (galint įvardyti
svarbiausias tiesas), kreipiantis į liturgijos, ankstyvosios krikščionybės tradiciją.
Skyriaus Miserere eilėraštyje mano mylimas nubudo
kalbų ir daiktų
bendrystę įteisina Giesmių giesmės parafrazės. Šis Šventojo Rašto tekstas
yra savotiška paskata tam, kad tolimesniame eilėraštyje ieškotum kitų moters
asociacijų (darbščios moteriškės Onos mano prosenės / Jokūbo žmonos -
Rachelės). Jo pabaigos klausimas kur (išskiriamas kaip ir eilutė tyli)
yra tarsi bandymas priartėti prie Giesmių giesmės paslapties, tiksliau, pratęsti šį
bendrystės slėpinį.
Eilėraštyje išnešiojai mane
vardo
ieškojimas yra jo spėjimas. Primindamas debesies vardo įminimą, šis veiksmas sykiu
apeliuoja į visai kitą - šauksmo ir amžinos paslapties lygmenį. Tu bandomas
atspėti ir kitame S. Vilimaitės eilėraštyje (iš tėvų vestuvinių indų /
mirusios motinos šypsenos), kur motiniškas, Marijos aliuzijų turintis Jo artumas
išryškėja stipria įkaitinto akmens metafora (išnešiojai mane lyg / įkaitintą
akmenį galulaukėje).
Vienas iš įtaigiausių Jo vardo atradimų ir
apskritai Tu eilėraščių yra pirmojo skyriaus skiautė. Pranciškoniškas
buvimas išsakomas močiutės dangaus ir Jobo vaizdiniais.
už skiautę dangaus
žiogų ganytojo vežime
atidavei visą savo turtą
vėjo nuplaktą saldinę kriaušę ir
baltą karvę
(p. 18)
Įtaigios yra vežimo kaip Jo žiogų ganytojo
karalystės ar dilgėlių kaip maldos metaforos. Teksto visuma sukuria išskirtinę artumo
ir nuotolio, turto ir neturto, ieškojimo ir atradimo dermę. Kitame puslapyje esantis
tekstas, reiktų suprasti, yra jau kitas eilėraštis, o ne tos pačios skiautės
tęsinys. Tačiau jų jungtis leidžia kalbėti apie savotišką diptiką. Skiautė
užbaigiama tarsi į nieką nevedančia dilgėlių megztinio metafora. Eilėraštis
pratęsiamas jau konkrečiai įvardytu (tarsi jau atpažintu) šventojo Pranciškaus
keliu. Pereinant nuo vieno teksto prie kito, šios figūros prasmė atpažįstama ne
išsyk. Tai vyksta per Jobo istoriją, kuri atsikartoja žydų dejonėmis, per
iškalbingą Pranciškaus Asyžiečio ir rudo Dievo ėriuko vardų išskyrimą. Nuo
vieno prie kito judama pamažu, neskubant. Susitikimui parengia Jeremijui artima dieviško
persekiojimo patirtis ir įsižiūrėjimas į Vilniaus Bernardinų bažnyčią
primenančią griuvėsių erdvę. Minimalistiniais brūkštelėjimais kuriama kone
pranciškonybės antologija. Kokia yra toji bendrystė, poetiškai įtaigiai paaiškina
krikščioniškos dykumos vaizdiniai, stiprus subjektyvumo balsas. Kūno ir Kraujo, taigi
aukos, paslaptis tampa svarbiausiu susitikimo momentu. Prie jo artėjama mokantis
dieviškojo basumo, pranciškoniško nuogumo. Mokymosi įspūdį sustiprina tylos
trumpų eilučių, pauzių ir neišsakymo (tarsi bijant priartėti) įtaiga.
Nemažiau įdomus eilėraštis veltiniai.
Netikėta Tu tapatybė pagrįsta artimiausios kasdienybės, pranciškoniškomis ir
pranašo Danieliaus erdvės asociacijomis, biblinės priešpriešos ir sykiu tapatumo
principu. Šios aliuzijos primena nesaugią, žvelgiant šiapusybės akimis, ir sykiu
visiškai patikimą pranašo lemtį. S. Vilimaitės knygoje pateikta mažoji kasdienės
pranašystės istorija patraukia įtampa tarp dieviškos netvarkos (neapdrausto
nenuspėjamumo) ir švarios (fariziejiškos?) beprasmybės. Netikėtai paprastas ir
gamtiškai artimas yra Jo vardas - senas purply. Kita vertus, šiam kreipiniui
ruošia prieš tai esantis eilėraštis. Visa pranokstanti malonė jame įvardijama
tradiciškai gerąją naujieną žadančiais Nojaus purpliais.
Vežime paskutinis knygos eilėraštis,
artimas skiautės semantikai ir poetikai. Nors ir nepriklauso skyriui
Jeruzale, jis dar sykį atveria kasdienišką šventos vietos (miesto ar dykumos)
tapatybę. Įtaigiu klaidos atskleidimu tarsi paneigiama visa knygos eilėraščiai,
Jo ieškojimas ar susitikimas. Tačiau švelni ironija ne tiek paneigia, kiek
metafiziškai žaidžia. Šį žaismą išreiškianti pranciškoniško buvimo laikysena
pratęsiama ir kartu užbaigiama koncentruojantis į brolio kūno asilo
sugretinimą. Klaida apima ne tik rašymą apie (prisimenant buberišką
apie), bet ir tiesioginį (gėdingai nuogą) susitikimo su. Būtinoji klaida
(už)rašyti tai, kas neįmanoma, tobulu džiaugsmu gyventi tuomet, kai suviliotas į
maldos vežimą iš esmės jau nieko negali pakeisti. Egzistencinė būtinybė išsakoma
lakoniškai ir aiškiai - ištrauktas iš nebūties. Intonacijų dinamikoje vyrauja
nuosaikus, užuominomis (į pranciškonišką kūno patirtį ar Kristaus auką) pagrįstas
kalbėjimas. Maldos vežimas nuskamba kaip kiekvieną dieną įmanomos mistinės
patirties metafora. Maldos ypatingas neskubos laikas, kurio tempo neperpranta žmogus
ir kuris vis dėlto artimas kasdienei tikrovei: pakviestas ataušusių pietų /
užsižiūrėjai į upėje prunkščiančio arklio šonkaulius.
Įprasčiausią kasdienybę S. Vilimaitės
eilėraščiuose persmelkia ypatinga laukimo patirtis. Jos paprastumas susitikimo
situacijoje lemia originalų skambėjimą. Šiai kasdienybei atliepia tiesiogiai nusakoma
ir netiesiogiai sukuriama tyla dažnai tik užuominomis atverta susitikimo paslaptis.
Tylos kaip šventojo nežinojimo ar nuolankumo laikysena pasirodo iš minties pertrūkių
ir neužbaigtumo, mažiausių ir tarsi nereikšmingų kasdienybės detalių, kurios
pasirodo esančios lemtingos. Kartais tarp šių detalių tarsi pasiklystama, stebimas ir
užrašomas pasaulis tampa panašus į intensyviai, bet vis dar ieškomą eilėraštį.
Ieškoma, bet kažin ar surandama vienijanti ašis, o neužbaigtumui pritrūksta galutinio
poetinio pasirinkimo. Nuo rupios kasdienybės kai kuriuose eilėraščiuose tolstama į
stipresnį abstrakcijų, ne tiek biblinės, kiek kultūrinės atminties ir tradicinės
(romantinės) simbolikos lygmenį. Jam atnaujinti tarsi pritrūksta to savito atvirumo bei
primityvumo, kurio poetiniai žymenys vis dėlto ryškūs daugelyje pirmos S. Vilimaitės
knygos tekstų.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|