|
<< Atgal
TOMAS REKYS
Laiškai iš Amerikos
Ankstesnės Tomo Reikio laiškų publikacijos:
Metai, 2003 m., Nr. 10, 11
Šventės ir darbai
Draudimas ir teisingumas
Draudimo kazusai
Vairuotojo mokslai
Mįslės
Į viršų
Šventės ir darbai
Girdėjau, Lietuvoje šv. Kalėdų net penkias
laisvas dienas turėjote. Čia, Amerikoje, tiek per visus metus neduoda. Kad ir kokia
būtų šventė, kitą rytą jau privalai būti darbe kaip agurkėlis. Nei Kūčių
vakaras kam čia rūpi, nei Naujųjų išvakarės svarbios. Po šv. Kalėdų antroji diena
taip pat nėra laisva, visi dirba. Beje, šiandien štai dar tik gruodžio trisdešimta, o
kai kurie kaimynai egles jau meta į šiukšlyną. Šv. Kalėdos praėjo, ir viskas.
Naujieji čia ne taip sutinkami ir švenčiami kaip Europoje.
Laisvų dienų arba nėra, arba už jas reikia
atidirbti. Mėgstantiems laisvę ir poilsį sunku, konkurencijos pasaulyje jie
neišgyvens.
Sutinkant Naujuosius metus vienas mano svečių
skundėsi, kad jo darbe viršininkas spaudžia vis labiau ir labiau. Tačiau ir jis yra
toks pats, šioks toks viršininkas nors jau solidaus amžiaus, bet vis dar nevedęs,
nes niekas kitas jam neegzistuoja, tik darbas. Ir dirba kaip patrakęs, tarsi laukinis
koks... Žmogus, virtęs automatu. Atitinkamai elgtis ir gyventi turi ir jo pavaldiniai.
Čia, darbovietėse, populiarus šūkis Team job! (komandinis darbas).
Komandos, kolektyvo darbas visada našesnis ir pajėgesnis. Darbo tempų rinktis negali.
Gali tik aukoti jam laisvalaikį.
Amerikoje daug tokių žmonių robotų, ar kaip
juos pavadinti. Jais didžiuojamasi, neretai per TV demonstruojami jų virtuoziški
sugebėjimai aptarnauti klientą ir pan. Gražu, bet tik iš pirmo žvilgsnio.
Pasigilinęs į tokio subjekto gyvenimą, atrasi, kad tai tipiškiausias stachanovietis.
Toks žmogus visais laikais buvo visų valdžių svajonė. Amerikai pagaliau pavyko tokį
padaryti...
Yra ir kitas populiarus šūkis Big money!
(dideli pinigai). Bet juk tokia gyvenimo pozicija, toks siekis yra tarpiškas ir tinka tik
laikinai egzistencijai. Ne pinigai svarbiausia, jie turėtų būti tik priemonė, o ne
galutinis tikslas. Juk reikia kada nors tuos pinigus ir realizuoti, kaip nors prasmingai
panaudoti savo gyvenimui. Bet šio tikslo nelieka, todėl iš esmės pinigai tarnauja
pinigams, o ne žmogui. Žmogus yra tik sraigtelis jų dauginimosi mechanizmuose. Pinigai
ateina ir išeina, o žmogus yra tik kažkoks to pinigų srauto laidininkas. Perleidžia
juos per save, pats nieko negaudamas, tik atiduodamas savo gyvenimo laiką ir sveikatą.
Jie ateina su vargu, o išeina priverstinai mokesčiams, kreditams ir t. t. Toks
žmogus pinigų laidininkas nustoja būti žmogumi, asmeniu, vertybe. Jo tiesiog
nebėra, yra tik darbas ir pinigų tėkmė. Tikrai pinigai didelis dalykas. Big
money...
Kadangi ir visa valstybė susideda tik iš tokių
žmonių, vadinasi, ir jos egzistencija tik kažkokia fantasmagorija. Ją manifestuoja
tik materialistinė išraiška, daiktiškumas ir pinigų apykaitos aspektai. Nesunku
numatyti ir tokios valstybės žlugimą. Anksčiau ar vėliau tokie laikai gali ateiti.
Beje, garsus JAV pasaulio šachmatų čempionas
(nenugalėtas) Bobas Fisheris, šiuo metu gyvenantis Japonijoje, išsakė nuomonę
apie Valstijas per rusų radiją (pats girdėjau): Sojedinionnyje Štaty Ameriki
dolžny byt' sterty s lica zemli... Įdomi nuomonė. Ypač atsižvelgiant į tai, kad
jis pats yra žydas ir net ortodoksas (Izraeliui seniai būtų galas, jei jam už nugaros
nestovėtų kaip tik JAV politinė ir kitokia parama). Klausinėjau apie tai
amerikiečių. Pasirodo, B. Fisherio poziciją jie žino. Bet aiškina paprastai. Sako,
jam stogas pavažiavęs, ir tiek. Galbūt taip ir yra, nors man neaišku, kam iš
tiesų jis yra pavažiavęs.
Įdomu čia gyventi...
Į viršų
Draudimas ir teisingumas
Senuosius metus palydžiu su tam tikra nežinia ir
įtampa.
Prašovėm su draudimo kompanija. Atsiliepė sūnaus
autoįvykio pasekmės (į jo automobilį įsirėžė nedrausmingas vairuotojas). Draudimo
agentas įkalbinėjo sūnų pasitikrinti sveikatą, garantuodamas draudimo apmokėjimą.
Dabar jau žinome, kad jis tai darė tik tam, kad nesikreiptume į advokatą, kurį tuo
metu dar galėjome gauti nemokamai... Patikėjome gražiomis kalbomis ir žmogaus
garbingumu, todėl, aišku, advokato neieškojome. Tai buvo mūsų fatališka klaida.
Tai tikras atavizmas galvoti, kad į teismus ir
advokatus reikia kreiptis tik tuomet, kai esi nukentėjęs ir ieškai teisybės. Amerikoje
advokatai būtini bet kada, bet kokiu atveju, kai tik atsiranda kad ir menkiausių
juridinių ar administracinių reikalų. Garbingumo, teisingumo, pasitikėjimo sąvokos
čia jau nieko nereiškia. Pavyzdžiui, jei tuo draudimo agentu būčiau nepatikėjęs ir
kreipęsis į advokatą, viskas gal būtų išsisprendę teisingai. Bet kai taip esi
įpratęs, jei tau gėrio sąvoka turi prasmės ir esi linkęs tikėti žmogumi, jo gera
valia, tai savo interesus apginti darosi sunkoka. Besielgdamas žmogiškai suteiki kitam
žmogui galimybę rinktis tarp gėrio ir blogio (atvejis, apie kurį rašė Ayn Rand),
tačiau, naiviai tikėdamas gėriu, gali pastūmėti tą žmogų blogio pusėn. Taigi
mūsų moralinis pasirinkimas atsigręžė ir prieš mus pačius likome be pinigų.
Dabar tas draudimo agentas savo darbą atliko ir
nieko mano situacijoje nebereiškia. Net jeigu jis ir norėtų pasitaisyti, pasirinkti
gėrio poziciją, jau nebegalėtų gautų velnių nuo savo boso. Kam tai draudimo
kompanijai mokėti pinigus, jeigu ji gali ir nemokėti! Ypač kad prielaidas tokiai
nesąžiningai situacijai susikūrėme patys nesikreipdami į advokatą ir
pasitikėdami žmogaus dorumu.
Juokingiausia, kad mus apiplėšė ir ši medicinos
apžiūra. Kiek ji mums kainavo? Nukentėjusiojo autoįvykyje užsirašymas į
registracijos knygą 88 dol. Už nusirengimą iki pusės ir terapeuto patikrinimą
187 dol. Stomatologui už pažeisto danties patikrinimą 188 dol. Visais atvejais
konstatuota sveikas. Tik už to nežymiai įtrūkusio danties plombą būtų tekę
sumokėti dar 800 dolerių, bet šios paslaugos jau atsisakėme.
Draudėjas, žadėjęs apmokėti visas šias
sąskaitas, atsisakė tai daryti neva mes tai turime atlikti patys, jis atseit vėliau
grąžins... Nemažus pinigus sumokėjome faktiškai už nieką, geriau visai ten
nebūtume ėję.
Atsitiko taip, kad ir dukra pateko į autoįvykį.
Už vairo tuomet buvo ne ji, ir nukentėjo, galima sakyti, simboliškai. Tačiau to
užteko, kad nemokamai gautų advokatą. Jam ji užsiminė ir apie savo brolio nebaigtą
bylą. Advokatas tiesiai pasakė, kad mes padarėme didelę klaidą, nes draudėjas
aiškiai žinojo, ką daro. Mums paaiškino, kad ir teismo keliu nieko nelaimėsime: toji
draudimo kompanija yra klestinti ir turtinga, o Amerikoje tai reiškia, kad ji yra
garbinga ir teisinga laimėti bylą prieš ją yra beviltiška.
Ilga ir nuobodi istorija, bet man tai gyva
iliustracija mano teorijoms apie kapitalizmo moralę. Bet aš vis dar tempiu gumą,
laukiu, gal tas draudėjas visgi pasirinks gėrio, teisybės ir padorumo poziciją.
Man tai svarbu iš principo, ne dėl pinigų.
Beje, visai neseniai draudimo kompanija tuos pinigus
sumokėjo, ir nemažus. Bet ne iš principo, o dėl firmos prestižo. Ir įteikti jie buvo
kaip kokia malonė draudėjo kontoroje pamėtėti ant stalo grynais: Tiek
užteks?
Pinigų užteko, bet netikrumas ir nepasitikėjimas
liko. Priklausyti nuo malonės nėra gerai. Gal ir teisi A. Rand, kad kapitalizmas turi
funkcionuoti kaip nuasmeninta sistema, kaip mašina, eliminuojanti gėrio ir blogio
sąvokas, o labiausiai žmogaus laisvos valios ir pasirinkimo idėją. Ar tais
dalykais gali pasikliauti kapitalistinėje sistemoje? Ar jie nereikštų gryno
prieštaravimo ir anachronizmo, primenančio klasikinės Europos pasaulį? Tavo visa
veikla, visi santykiai ir visas gyvenimas turi būti tiksliai reglamentuotas tada
būsi visiškai ramus. Ir dėl savęs, ir dėl kitų kad ir kas jiems atsitiktų.
Amerika mus daug ko išmokė, ypač mano vaikus.
Jie jau darosi aršesni, akylesni. Tiesiog stebiuosi žiūrėdamas, kaip jie virsta
piktais gudriais žvėriukais, urzgiančiais ir akylai besidairančiais į šalis, kad tik
kas jų nesudraskytų ar neatimtų jų grobio pinigų. Bent jau dukrai tai daryti
sekasi kur kas geriau nei man.
Tiesa, išoriškai čia visi žmonės vienas kitam
šypsosi, bet tik tol, kol tarp jų neįsiterpia teismo reikalai. Štai mano kambariuose
ilgai nešildė radiatoriai išsikviečiau santechnikus. Bet kaimynė spėjo surinkti
numerį 911 (policija), ir namo šeimininkas turėjo problemų. Skambindama policijai
kaimynė rūpinosi, kad apšildymas būtų gerai sutvarkytas: jos nuomone, patys
santechnikai, susigiedoję su energiją taupančiu šeimininku, nebūtų visko padarę
taip, kaip reikia.
Nors kartais ir teismo reikalai vykdomi maloniai bei
mandagiai šypsantis...
Čia aiškiai pamačiau, kaip pildosi Karlo Marxo
frazė: kapitalizme žmogus žmogui vilkas... Tik jis nenumatė vienos ypatybės, kad
Kristus šioje sistemoje žmones išmokė mandagiai šypsotis. T. y. krikščionybė čia
yra tik priemonė kapitalizmo tikslams įgyvendinti; ji sušvelnina papročius ir
nukenksmina žmones, susilpnina jų savigyną. Kristus kapitalistinei visuomenei yra
priemonė, bet ne tikslas, Alfa, bet ne Omega... Guodžia nebent A. Rand filosofija, kad,
įstatymui ir ekonominiams santykiams galutinai įsigalėjus, kapitalizme neliks vietos
blogiui, taip pat ir gėriui, bet ar tai svarbu...
Svarbu, kad būtum sotus ir tvarkingai atliktum
sraigtelio funkcijas. Kas žino, gal tai tikrai yra slenkstis į naują žmonijos
evoliucijos etapą. Homo būtybė kaip detalė naujosios civilizacijos mechanizmui.
Karai, nusikaltimai, blogio pavidalai, taip pat ir žmogaus taurumas, grynos malonės
veiksmai ar tiesiog išmaldos davimas liks grynas atavizmas, nesuprantamos ir
neracionalizuojamos elgsenos.
Tiek nuobodžių svarstymų Naujųjų išvakarėse.
Į viršų
Draudimo kazusai
Parašysiu apie savo paskutinį darbą kokios
jo ypatybės dėl draudimo kompanijų politikos.
Saugoju automobilių pardavimo aikštelę. Tiksliau
pačius automobilius. Per visą naktį. Sėdu į džipą ir važinėju po aikštelę,
kartais paskaitinėju, pasivaikštau pėstute, pasimankštinu. Tualetas krūmai, nes
kompanijos pastatas užrakintas ir įjungta signalizacija, juk nevarginsiu visos
policininkų brigados kiekvieną kartą, kai noriu nusišvilpti
Kompanijos darbo valandos pagal amerikietiškus
standartus: pradeda 6 7 val. ryto (kaip kas pagal pareigas) ir baigia 21 val. Tačiau
praktiškai darbuotojai visada dar užtrunka valandą, pusantros. Šeštadieniais turėtų
dirbti iki 18 val., bet vėl ta pati tvarka pirmieji išvažiuoja anksčiausiai nuo 19
val., o paskutinieji užsilaiko net iki 22 val.
Sekmadienis laisvas. Per metus dar turi keturias ar
šešias švenčių dienas. Apie jų atostogas nežinau, bet nusistovėjusi norma čia
penkios poilsio dienos per metus, ir be jokių ten savaitgalinių jungimų (t. y. penkios
dienos, ir viskas). Dar reikia turėti omeny, kad žmonėms kelias automobiliu į darbą
paprastai trunka nuo pusės iki valandos. Jei kam užtenka mažiau pusvalandžio, tai jau
laikoma dideliu privalumu, sėkme. Man, pavyzdžiui, nuvykti į darbą reikia 50
minučių, atgal 35, priklauso nuo eismo sąlygų. Taigi kiek laiko žmogui lieka
asmeniniam gyvenimui? Tačiau kalbėti apie asmeninį laiką čia nepriimta, toks
interesas traktuojamas kaip nepatriotiškas arba kaip tinginystės požymis.
Ko vertas tas mano saugojimas? Tai nėra toks keistas
klausimas, kaip gali pasirodyti. Man bosas primygtinai aiškino: užtiksi vagį bėk
nuo jo kuo toliau. Suprantama, reikia pasistengti tuoj pat telefonu iškviesti policiją.
Bet situacija keistoka vagis juk pats turėtų šauti į krūmus, kad jo nepagautų, o
čia nuo vagies skuodžia sargybinis.
Kodėl taip yra? Pirma, kompanijai išvis neapsimoka
mokėti sargybiniams algą. Nes mašinų vis vien niekas ten nenuvarinėja vartai
užrakinti. Tuo labiau, kad visai greta yra kitų kompanijų aikštelės su neprastesniais
automobiliais, ir nei kokio ten sargo, nei vartų... Tik patruliuojantis policininkas
užvažiuoja kartą per naktį... Jei ir nuvogs kada paaugliai kokį ratą nuostoliai
nė iš tolo nesieks išlaidų sargybiniams.
Tad kam juos dar samdyti? Atsakymas paprastas
viską reguliuoja draudimas. Už jį reikia mokėti, ir mokėti tikrai daug. Jei draudimo
sutartyje nurodyta, kad teritorijoje yra sargybinis kompanijai mokėti reikės jau
mažiau. Tas mažiau viską ir sustato į savo vietas... Taip firmoje atsiranda
sargybinis, kuris iš esmės yra formalus. Per kelerius metus yra buvę, kad pavogė
mašinos ratus (teritorija aptverta tvora, bet joje buvo skylė). Kartą sargybinis
užklupo du paauglius, nuiminėjančius ratą. Laimė, kad jie į krūmus nuskuodė
pirmiau už sargybinį. Nes jei kartais jį sumuštų ar pašautų, draudimas turėtų
dengti didžiules sumas...
Vienoje pagrindinių supermarketo (panašų į
Vilniaus Maximą) parduotuvių yra banko skyrelis. Tai toks ypač tarp naujų
imigrantų populiarus bankelis, kurį palyginti dažnai apiplėšia. Tereikia prieiti prie
langelio ir pasakyti malonėkite man visus pinigus. Tiesa, būtina nurodyti argumentą
turiu ginklą... Daugiau absoliučiai nieko. Ir pinigai tuoj pat bus paduoti.
Sykį tokio bankelio vadybininkas nuėjo į tualetą,
o grįždamas pamatė vykstantį apiplėšimą. Vaizdas buvo kraupokas, nes klientas
pinigų ne tik prašė, bet ir pistoletą buvo išsitraukęs. Vadybininkas daug
negalvodamas puolė jį ir nuginklavo. Tačiau jau kitą dieną buvo atleistas. Nes čia
taip drastiškai net policija nesielgia. Viešoje vietoje ji nei puola, nei šaudo, nes
sukeltų pavojų aplinkiniams.
Atrodo, labai gražu policija saugo žmonių
gyvybę ir sveikatą. Tačiau ji tokia rūpestinga tik todėl, kad taip numatyta
įstatymu. Savo iniciatyva policija nieko nedarytų net tada, kai pulti būtų galima ir
net būtinai reikėtų. Vėlgi viską galutinai apibrėžia draudimo sistemos.
Bankas dėl apiplėšimų patiria mažiau nuostolio
nei samdytų apsaugą kiekvienoje parduotuvėje. O svarbiausia, kad nenukentėtų žmonės
kitaip draudimas turės nepalyginamai daugiau nuostolių, todėl bankui teks didinti
išlaidas draudimui. Taigi jei dirbdamas tame banke bandysi plėšikui neatiduoti visų
pinigų tyliai, ramiai, kitą dieną būsi atleistas. Jei dar liksi gyvas,
suprantama. Geriau nesipriešink nei plėšikui, nei taisyklėms.
Kartais banko darbuotojui pavyksta po stalu nuspausti
mygtuką. Policija atvyksta, bet į parduotuvę neina. Paprastai laukia, kad tas tipas
pats išeitų į lauką. Plėšikas filmuojamas videokameromis (banko skyriai jas įtaisė
gal tik prieš metus, spaudžiami draudimo kompanijų), policija jį seka lūkuriuodama,
kol jis atsidurs pagal įstatymo reglamentą tinkamoje suimti vietoje. Suprantama, būtų
galima čiupti nusikaltėlį ir banko skyriuje gal tuo metu ten nėra žmonių. Bet
teisme jo advokatas būtinai pasidomės kur ir kaip jis buvo areštuojamas. Jei
neteisėtoje vietoje policininkams bus riesta. O nusikaltėlį gali ir paleisti
vien už netinkamą sulaikymo reglamentą.
Teko girdėti pasakojimą, kaip vieną lietuvį
žmogžudį paleido iš teismo salės, nes tasai buvo neteisėtai sulaikytas. Advokatas
pasidomėjo, ar sulaikant jam buvo perskaityta arešto formulė? Taip, buvo. Bet
paaiškėjo, kad teisiamasis nesupranta angliškai. Taigi jis galėjo nesuprasti ir jo
arešto formulės, kurią jam padiktavo pareigingasis policininkas...
Ar tai tiesa, pasakyti negaliu. Bet kad jų teisėje
viešpatauja kazuistika, tai visiems žinomas dalykas. Gal tai ir geriau nei subjektyvus
žmogaus sprendimas, kuris šiandien gali būti teisingas, rytoj klaidingas. Tad
geriausia išeitis pasikliauti kieta įstatymo raide. Objektyviausias teisėjas ateity
bus kompiuterinis visų taisyklių, baudžiamųjų ir administracinių straipsnių,
paragrafų, punktų ir t. t. katalogas. Šiandien kai kurie teismo sprendimai
nepašvęstam žmogui atrodo keisti ir nelogiški, bet tai tik dėl pereinamojo
laikotarpio. Ateityje žmogaus smegenys galės ilsėtis popierinė raidė pati viską
tiksliai nuspręs ir objektyviai įvertins...
Štai Kanadoje sulaikė kažkokius nuogus vyrus (iš
seksualinių mažumų), nes tokiems rodytis gatvėse draudžiama. Bet teisėjas juos
išteisino, kadangi vyrukai nebuvo visiškai nuogi avėjo batais... Pavyzdys, kai
sprendžia ne žmogaus sveikas protas ir logika, o formalus biurokratizmas. Taip gal
lengviau bus gyventi?..
Televizijoje dažnai rodo gaudynes, kur policininkai
persekioja nusikaltėlius (tai būna narkotikų prisisiurbę eismo pažeidėjai ar pan.).
Policininkų mašina vejasi pažeidėją, kuris keldamas pavojų aplinkiniams, nieko
nepaisydamas lekia tolyn. Jį būtų galima greitai sulaikyti panaudojus jėgą,
blokuojant kelius. Bet ne, kartais valandų valandas jį persekioja policija tarsi
laukiniai žvėrys, kai nori mirtinai nuvarginti savo auką. Ir taip daroma net tada, kai
tęsti gaudynes beprasmiška, kai jau galima laisvai čiupti pažeidėją ar nusikaltėlį
(iki teismo jie diplomatiškai ar iš kazuistinės baimės vadinami tik įtariamaisiais).
Visas šias keistas situacijas iš tikrųjų sukuria tik draudimas ir įvairūs teisės
reglamentai. O jie yra pagrįsti pinigų jėga. Tad jei kur nors kaip nors prasilenkei su
reglamentu advokatai teisme tai būtinai primins.
Taigi amerikiečiai tampa paklusnia, išdresiruota
tauta, tačiau ekstremaliose situacijose jie yra bejėgiai kaip vaikai. Tai tikras kąsnis
teroristams... Sakykim, ką turi daryti sargybinis pastato viduje, jei kas nors iš
piliečių praneša jam apie gaisrą? Jis privalo paskambinti gaisrininkams ir daugiau
nieko jokios asmeniškos iniciatyvos. Bet juk paskambinti galėtų ir pats
pranešėjas. Kokia tad nauda iš sargybinio? Kodėl jam nepatikrinus informacijos gal
ten tik šiukšlių dėžė smilksta, gal tas pilietis yra pamišęs arba gal tai koks
nusikaltėlis provokuoja paniką turėdamas savo tikslų? Vėlgi čia viskas numatyta
draudimo. Ne sargybinio reikalas rūpintis gaisrais ar jų aplinkybėmis. Gavo žinią
privalo reaguoti pagal taisykles. Jei pranešimas bus melagingas ir gaisrinės atvažiuos
veltui, didelio čia daikto išlaidas numato draudimas... O jis nesismulkina
geriau apmokėti bereikalingo važiavimo išlaidas nei nuostolius dėl tikro gaisro, kurio
atveju brangi kiekviena sekundė.
Už tų draudimo kompanijų idėjų ir apskritai
gerų valdžios norų daugeliu atvejų slypi visiškas abuojumas ir bukumas. Daroma
daugybė beprasmiškų veiksmų, kylančių ne iš tikro poreikio, bet nulemtų formalaus
piniginio apskaičiavimo. Tai reiškia, kad visais atvejais žmogaus veiksmus lemia
ekonominis veiksnys.
Būsiu tikslus iki galo: pagal reglamentą to
sargybinio pirmas privalomas veiksmas gaisro atveju paskambinti savo bosui ir tik jau
gavus iš jo leidimą veikti toliau skambinti gaisrininkams...
Į viršų
Vairuotojo mokslai
Vis mažiau skaitau knygų. Ir kuo toliau, tuo
labiau teks jų atsisakyti. Einu profesionalaus vairuotojo mokslus. Tai vadinamųjų
trokų (truck) vairavimas. Jie panašūs į mūsų furas, tik yra
didesni. Plaukai stojasi piestu matant, kaip gatvėje jie daro posūkį ar atbuline eiga
kur nors kiša tą milžinišką priekabą. Gana populiarus darbas tiek tarp
amerikiečių, tiek tarp emigrantų, bet jis toks sunkus, kad ne visi ištveria. Jei
neturi ypatingo vairuotojo pašaukimo, gali išprotėti. Nors man jau teko sukinėtis po
gatves su tuo didžiuliu troku ir dar didesne jo priekaba, vis dar nesu tikras, kad
sugebėsiu tą darbą dirbti. Visai kitoks vairavimas tarsi didelį sunkų laivą
turėtum išjudinti, nors savotiškai ir įdomu...
Nežinau, ar sugebėsiu valdyti tą metalo gabalą,
bet kol kas tai yra vienintelis variantas, kuris man leistų kažkiek uždirbti ir
suteiktų šiek tiek sąlygiškos laisvės. T. y. galėčiau kada panorėjęs spjauti į
viską ir išvykti Lietuvon kad ir mėnesiui. Paskui vėl susirasti darbą nėra
sunku. Kartais tos pačios kompanijos atgal priima, nors taip nedaroma. Ir uždarbis,
sako, neblogas. Po metų kitų tie vairuotojai, kuriems pavyksta persilaužti, jau perkasi
kreditu savo troką (tai beveik tas pat, kas namą pirktis), o su juo jau galima
visai rimtai užsidirbti. Yra daug atvejų, kai jie su šeimomis tuose trokuose
tiesiog gyvena (viduje ten yra virtuvė, kai kuriuose net dušas ir kiti patogumai).
Gyvena sau taip ir maišo visą Ameriką, keliaudami su vaikais, kartais net su šunimis.
Gal ir aš taip Ameriką daugiau pažinčiau. Tik reikėtų pilvą didesnį užsiauginti,
barzdą būtinai ir kepurę kaubojišką, batus dėl formos...
Taigi ruošiuosi sunkiam darbui, bet kitos išeities
neturiu. Lengvesnį darbą emigrantui rasti labai sunku. Galėčiau čia tęsti studijas,
įteisinti savo lietuviškus diplomus, bet darbo vargu ar gaučiau. Ir angliškai laisvai
kalbėti intelektualioje amerikiečių aplinkoje sunkoka. Gal už metų kitų ir
sugebėčiau. O iš visokių valymo, priežiūros, statybos darbų išsilaikyti sunku,
nebent jei kasdien dirbtum nuo šeštos valandos ryto iki vienuoliktos vakaro.
Pagaliau išlaikiau visus egzaminus (jų buvo net
devyni) ir jau turiu vairuotojo profesionalo teises.
Nors nesu galutinai apsisprendęs, bet jei toje
vairuotojų mokykloje pasiūlys kokį darbą amerikiečių kompanijose nepaisysiu
nieko. Bedarbystė čia nuolat auga, imigrantams darosi striuka, ir trokų
vairavimas daugelio viltis. O gauti tas teises darosi vis sunkiau ir sunkiau. Kyla
mokslo kainos, didėja reikalavimai.
Man ta vairavimo mokykla atėmė gerokai jėgų ir
nervų. Jei reikėtų viską pradėti iš pradžių, vargu ar imčiausi, nors kito kelio
taip pat nematau. Reikia išlaikyti šeimą, dar ir į Lietuvėlę noriu nuvykti...
O proga aplankyti tėviškę gali greitai atsirasti.
Mano kaimynas amerikietis susigalvojo kaip tik dabar būtinai nuvykti Lietuvon. Vienas ten
jis pražūtų, geriausiu atveju gal kas nors nulydėtų jį nuo viešbučio ir iki kokio
McDonaldso. Bet jam dar reikia nuvykti į Šilutę kažin kokios ten senos moterėlės
aplankyti. Nė žodžio nemoka lietuviškai, be to, dar yra toks storas, kokio Lietuva
nėra mačiusi (čia, žinoma, jis apynormalis). Nujausdamas būsimas problemas ir
kviečiasi mane lydėti. Sumokėtų už kelionę, tačiau man ir tektų su juo pavargti.
Dar svajoju Vilniuje perlėkti per knygynus ką
naujo turite parašę, išsivertę.
Vengiu su žmonėmis kalbėtis sudėtingomis temomis.
Labai jau lėtai čia visi mąsto. Ir nenuostabu. Nes Lietuvoje net sovietiniais laikais
aplinka buvo ne žlugdanti, kaip jie visi yra šventai įsitikinę, o tikrai
intelektuali ir, sakyčiau, dvasinga. O čia daugelis tautiečių per visą savo
nuostabų gyvenimą teturėjo tik kvailą amerikiečių reklamą ir dar pasiskaityti
Draugą prastesnio ir primityvesnio laikraščio visoje Lietuvoje nerasi. Tiesa,
jis dabar pagerėjo, bet kaip tik dėl išeivių iš tos pačios jų keiktos ir
nekenčiamos sovietų Lietuvos. Jie raštingesni ir giliau mąstantys.
Na trumpai tiek apie mano vairuotojo karjerą ir
visa kita, kas šalia gyvenimo.
Į viršų
Mįslės
Daugiau nieko naujo. Tiesa, tik dabar perskaičiau
S. Freudo Anapus malonumo principo. Mane net sukrėtė jo požiūris, jo schema
hipotetinė ir neabsoliuti, anot jo paties apie gyvo atsiradimą iš negyvo. Schema
elementari, bet ji man atrodo labai logiška. Daug sąsajų randu su budizmu, taip pat jo
modelyje matau ir atvirą kelią judo krikščionybės ir apskritai mitologijos
interpretacijoms. Būtų įdomu viską susieti. Vėlesniuose S. Freudo raštuose bei kitų
mokslininkų darbuose tyrinėjama jau vėlesnė žmogaus būties vystymosi pakopa
libido apraiškos. Tai irgi svarbu, bet ne taip, kaip pačios pradžios tema. Libido ir
visa kita kaip ir anksčiau buvau įtaręs tik pasekmė kažkokio mums nežinomo
būties proveržio.
Prieš keliones turėjau laisvo laiko, daug
skaičiau. Ypač mane sudomino Anglijoje javų laukuose pasirodantys apskritimai.
Anksčiau nekreipdavau į tai jokio dėmesio, bet, išvydęs nuotraukas, nustebau ne
juokais. Jei tai žmonių darbas, tai jis tikrai žavingas. Mįslė: kaip tokius darbus
galima padaryti per naktį, ir dar slaptai? Kokia didžiulė brigada turėtų ten
darbuotis? Ir visoje Anglijos teritorijoje? Negi tiek metų kažkas visa tai daro ir
akylai slepia to darbo technologijas vien tam, kad palaikytų mitą apie NSO? Jei taip
reikėtų kalbėti apie masinio, totalinio melo reiškinį. Gal tokia tos tautos ypatybė?
Dar prisiskaičiau krikščionybės oponentų
raštų. Pagal juos pirmieji krikščionių kankinimai ir kankiniai tėra smarkiai
išpūstas mitas. Esą Romoje visuomet buvo toleruojami visokie dievai, ir tarp jų
atsiradęs dar vienas, visiškai atitinkantis jų skelbtus mirštančius ir
prisikeliančius dievus niekaip negalėjęs nusipelnyti tokios neapykantos. O
krikščionių apologetai savo ruožtu visais laikais pabrėžia, kad nepagrįsta šio
pasaulio neapykanta krikščionims rodo jo tikrą šėtoniškumą, taigi netiesiogiai
patvirtina krikščionybės misiją ir Bažnyčios dieviškumą. Istorikai teigia vėl
kažkaip priešingai kaip tik pirmųjų amžių krikščionys buvo nepaprastai
žiaurūs, fanatiški, negailestingai žudė savo oponentus, ypač po Konstantino.
Ir niekaip negaliu išsiaiškinti tokio, atrodo,
paprasto, tiesiog elementaraus dalyko: Romos katakombos! Ten atseit buvę palaidoti
pirmieji krikščionys. Kur jie dabar? Kodėl jie buvo perlaidoti, jei tik buvo, ir kur?
Gal tūkstančius jų kaulų pasekėjai ištąsė kaip relikvijas (rask tuomet baisesnių
už juos barbarų)? O gal tai toks pats mitas ir propaganda kaip pasakojimas apie daugybę
krikščionių kankinių? Tokie mitai leidžia skelbti pasaulio šėtoniškumą: anot
šios teologijos, šėtonas atpažįsta tikrąją religiją ir žiauriai persekioja jos
pasekėjus. T. y. persekiojimas čia yra būtinas tikėjimo teisingumo įrodymas. Beje,
persekiojimo faktas yra vienintelis apaštalų tikrumo ir jų didybės argumentas: atseit
niekas už melą neguldytų galvos, tad daugelis jų ir žuvo kaip kankiniai, savo krauju
patvirtindami savo žodžio tikrumą. Visa tai gražiai skamba, tik gaila, kad užrašyta
jau gan vėlai, ir užrašė kaip tik tie, kurie jau patys oponentams skaldė galvas...
Apie Kristaus istoriją kol kas neturiu jokios
nuomonės: jo veiklai nieko neprikiši, bet visa, kas parašyta vėliau, yra aiškiai
padiktuota atitinkamų politinių ir kitokių Bažnyčios interesų bei ambicijų. Ji
pasigavo veiksmingas idėjas ir savaip jas išvertė, pritaikė. Bet ar galima buvo
tikėtis ko nors kito? Ir ar buvo kada nors kitaip? Juk be tokių manipuliacijų nebūtų
ir evoliucijos, kurioje visada laimi tik stipresnis...
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|