|
<< Atgal
VIKTORIJA VAITKEVIČIŪTĖ
Iš tekstų, pavirtusių knyga
|
|
Onė Baliukonė. ANT SAPNŲ TILTO. Vilnius: Alma
littera, 2003. 328 p. |
|
Iš tylinčių riksmo taip
pavadintas Liudviko Jakimavičiaus pokalbis su Nacionalinės premijos laureate One
Baliukone (Literatūra ir menas, 2005 m. sausio 14 d.). Šiais žodžiais galėtume
apibūdinti ir poetės eseistikos knygoje Ant sapnų tilto išsakytą laikyseną,
santykį su supančia aplinka.
Į knygą sutelkti dešimtmetį (19922003) rašyti
tekstai, suskirstyti į keturis skyrius. Pirmasis Po mugės yra savotiški
pasvarstymai apie viską: kasdieninį gyvenimą, nūdieną, apie save. Antrasis Ant
sapnų tilto tai pokalbių, interviu, atsakymų į literatūros žurnalų užduotus
klausimus dalis. Trečiame skyriuje Sopulingyn aptariami poetai Alfonsas
Nyka-Niliūnas, Salomėja Nėris, Jonas Aistis, Henrikas Radauskas, Antanas Miškinis,
Antanas Kalanavičius, Judita Vaičiūnaitė, taip pat Mikalojus Konstantinas Čiurlionis
bei indų filosofijos knyga Bhagavadgyta (1999). Ketvirtas skyrius vientisas
tekstas Nuo pilies šeimininkės bokšto. Iš kitų išsiskiria apimtimi (daugiau
kaip 100 puslapių) ir yra parašytas dialogo forma tarp teksto autorės ir BALSO,
kurio ligi šiol neidentifikavau, nesutapatinau nei su sielos antrininku, nei, kaip
dabar madinga, su kuriuo nors iš dievų arba daimonų (p. 201). Temos požiūriu ši
esė siejasi su pirmu skyriumi, tačiau joje daugiau autobiografinių detalių,
išsisakymų apie save, kūrybą. Knygą simboliškai užbaigia graži nuotrauka Tarp
abiejų Benignų motinos ir dukters, kur užfiksuotos trys moterų kartos.
Poetės O. Baliukonės knyga įtraukia skaitytoją į
stiprų žodžių srautą, į savotišką nenutrūkstamą kalbėjimą be aiškių ribų,
bet labai atvirą, nesumeluotą, autentišką, pačios autorės patirtą, išgyventą,
kartu ir margą, daugiaklodį, mistišką, balansuojantį tarp sapnų ir tikrovės
pasaulių.
Pasak literatūrologės Dalios Čiočytės, esė
rašymo intencijos glaudžiai susijusios su egzistenciniais klausimais. Kita vertus,
šiuo metu ryškėja tendencija manipuliuoti esė žanru, suvokiant jį kaip laisvą ir
neįpareigojantį (Naujausioji lietuvių literatūra (19882002). Vilnius: Alma
littera, 2003. P. 347, 363). O. Baliukonės tekstuose vyrauja gyvenimo prasmės,
žmogaus buvimo dabartiniame blogiu persunktame pasaulyje tema. Tačiau ryški ir
atpalaiduoto kalbėjimo tendencija, šokinėjant nuo vienos minties ar temos prie kitos.
Tekste Nuo pilies šeimininkės bokšto į pasakotojos klausimą, dažną teksto
pradžios topą, Nuo ko čia pradėjus? (p. 200) atsakoma: Rašyk apie bet ką,
nes visa vienodai svarbu ir nebesvarbu, aktualu ir jau atgyvenę ar išeikvota (p.
201). Rašymas apie bet ką kartais sugriauna struktūrą, mintys tarsi pasiklysta.
Vis dėlto pokalbio imitacija šiame tekste tarsi pateisina tokį stilių, prilygstantį
sakymui čia ir dabar, net pačiai autorei nežinant, kas iš viso šito išeis: Tai
toks iš pirmo žvilgsnio neperskverbiamas sąnašynas, neperregima tirštuma, chaotiška
sankaupa kaip, beje, ir mūsų gyvenimas, kad, neatsargiai prisilietus, vėl gali
beviltiškai subyrėt į aibes nesusiejamų atskirybių (p. 200), ir kaip atsakyti
į klausimus, kurie nesuformuluoti? Ir suteikti pavidalus neapčiuopiamybei?
Šiurpuliukai... (p. 201).
Pirmo skyriaus tekstuose (Po mugės. Meditacija
akmenų sode, Kas ten skambina?, Iš politikos Gariūnų, Tu esi aš:
visi esame viena) daugiausia moralinių svarstymų apie politiką, degradavusią
visuomenę, ištisą visuotinio nusmegeninimo industriją, dabartinį kreivą,
nedarnų, perdėm dalykišką ir be galo apšnerkštą pasaulį, ir dar su
ginklų kalnais, pabaisiškom technologijom bei keisčiausių chimerų gamyba, klonų,
virusų pramone. Ir visuotiniu pamišimu dėl pelno, dėl kapitalo, dėl šventos
nuosavybės... (p. 263). Ir ne tik išgyvenama dėl visa užvaldančio laukinio
kapitalizmo, dėl prarandančio tikrąsias vertybes meno (Kol demonai ilsisi),
dėl trečiosios klasikinės muzikos programos panaikinimo (Suklususioms mūsų
sieloms), dėl prastėjančios lietuvių kalbos (Pradžioje buvo Žodis), bet
siūlomos ir išeitys, ką daryti, kaip gelbėtis: Lieka vienintelė išeitis: kuo
glaudžiau susitelkus ir ypač sąmoningai kurti kitą, priešingą, pozityvų
ateities vaizdinį, antikarinės, antiteroristinės civilizacijos verslo planą (p.
55).
Gaila, kad tokie svarstymai dažnai išvirsta į per
daug atvirą didaktiką, pamokslavimą iš sakyklos, regint vien balta ar juoda: Nes po
akimirkos gal kažkas, užsipylęs akis visaip garbinamais užsienietiškais surogatais,
savo nevaldoma mašina sutraiškys mus gatvėje, paleis kulką į smilkinį ar įbes
širdin jau nesyk sukruvintą peilį (p. 17), arba ypač vaikams turime stiprinti ne
vartojimo, o kūrimo galią, ugdyti ne prekeivių, o poetų dvasią (p. 47). Tai
pradeda varginti, nes per daug bendra, kažkur girdėta, skaityta, žinoma.
Pamokslo toną dažnai gyvina poetiniai intarpai,
prisiminimai (prieškalėdinė nuotaika, prisimintas J. Vaičiūnaitės posakis,
įsirėžęs atmintin vaikystės įvykis Skilusi diena. Uroboras), be to,
gelbsti ir ironizavimas: Net šiame milžiniškam ir be galo triukšmingam, amžinai
šunų išmatom ir alkoholikų šlapimu bei narkomanų rojaus esencijom
dvokiančiame devynaukštyje pasijutau KAIP NAMIE (p. 208).
Skaitant labiausiai rūpi atrasti O. Baliukonės
pasisakymų apie save, kaip žmogų, kūrėją. Jų gabaliukai, išnyrantys iš žodžių
srauto, yra bene įdomiausi, ir jie iš tikrųjų tikri, intymūs, nedemonstratyvūs,
nepamoksliški, be itin išryškinamų opozicijų (gera-bloga, dvasiška-materialu). Ten,
kur kalbėjimas nuo mes pereina prie aš,prasideda tikrasis esė tekstas:
Kartais atrodo, kad jau kokį šimtmetį gyvenu nekvėpuodama. <...> Ir mano
poezija darosi tarsi belaikė, be žemiškos atmosferos. Ir tikriausiai ne vien
todėl, kad tenka gaudyti orą kaip žuviai pravira burna devintame blokinio namo aukšte,
po pat nežmoniškai įkaitusiu stogu. Greičiau dėl to, kad esu netekusi jau dviejų
tėviškių ir iš tikrųjų nieko apčiuopiamo neturiu (p. 19). Žavi autorės
stoiška laikysena gyvenimo-mirties akivaizdoje: Juokaudama tarčiau: kūryba
vaisingiausia savižuda! O jeigu rimtai... Vis dar nelengva. Baisios tos būsenos, kai
žinai, jog turi laikytis iš paskutiniųjų jėgų, o nėra už ko. Viskas
išsprūsta... Net už savęs negali; ką jau kalbėt apie dar silpnesnius: dukrą,
motiną, eilėraštį... Kai slenki ir slenki į prarają nelygu vandens nuolat plaunamas
upės skardyje vos vos besilaikantis džiūvantis medis ar krūmas. Arba pats žemyn
slenkantis krantas: smiltis po smilties, grumstas po grumsto, atodanga po atodangos... Iki
pat šiurpaus nepakeliamo nuogumo (p. 242). Įtikina siekis išsivaduoti iš bet kokių
baimių, drąsiai sakyti absoliučiai viską, ramiai priimant kitokios, vienišės,
dažnai nesuprastosios, statusą: O gyvenimo teatre netrokštu vaidinti. Čia, pasak
Oskaro Milašiaus, taip ir likau nepatalpinta. Tai yra bevietė, benamė (p.
252), net gyventojų surašinėtojos įtraukta į grafą Kiti, t. y. prie elgetų,
valkatų, marginalų (p. 43).
Savitas, įdomus yra skyrius apie poetus, kūrėjus
(Sopulingyn). Šis kalbėjimas remiasi ne literatūrine analize, o emociniu
išgyvenimu, reiškiant simpatiją, susižavėjimą. Dažniausiai siekiama apibūdinti
poetų kūrybos visumą, išskiriant labiausiai patikusius eilėraščius, stengiantis
juos įvardyti, apibendrinti jų poveikį, pvz., A. Nykos-Niliūno eilėraščių rinkinys
Balandžio vigilija aptariamas taip: Tai meilės giesmė ieškojimų kančia
apmokėtam, sunkiai iš nebūties atsikovotam, širdies šviesa nutviekstam dviejų
žmonių pasauliui. <...> Tokių lengvų ir žaismingų, tartum visai ne
niliūniškų, sidabrinės fleitos skambesių, tokių viduramžiškai galantiškų,
riteriškų, kupinų nuolankumo Damai gestų anksčiau neteko patirti... (p. 128).
Metaforomis išreiškiamas žavėjimasis, gėrėjimasis J. Vaičiūnaitės rinkiniu
Debesų arka, S. Nėries Prie didelio kelio. Į literatūrinį, poetinį
tekstą žvelgiama kaip į egzistencinį, skaudžiai keliantį būties prasmės klausimą,
per jį regint ir dažnai dramatišką paties kūrėjo asmenybę.
Aptarimuose ypač daug retorinių sušukimų
(Kokie švieži, negirdėti rimai, kokia originali ritmika, koks išradingas grafinis
piešinys... Vis dėlto tikras meistras anuomet buvo A. Miškinis! (p. 161) ir
nutylėjimų. Atraminiai autorės žodžiai stebina, žavi,
stulbina, įspūdingas, įstabus, puikus. Kiekvienas šių tekstų
įdomus, nes kalbama nuoširdžiai, atvirai neslepiant patoso, gėrėjimosi, nes eseistei
pasirinkti autoriai yra egzistenciškai svarbūs: Todėl ir H. Radausko lyrikoje
tiek gražios, elegantiškos, kartais tiesiog tobulai apipavidalintos ne-būties. Tiek
magiškos, kerinčios, bet vidujai bevaisės harmonijos, ugnies ir ledo, velnio ir angelo,
žemės ir rojaus (kuris iš tikrųjų pragaras ar bent skaistykla!) apsimestinės
darnos (p. 151). Tokias metaforiškas, emocingas analizes sutvirtina, pagrindžia
įvairių literatūros kritikų citatos.
Nors pagal žanrą antras skyrius Ant sapnų
tilto skiriasi nuo kitų tekstų, tačiau savo pasaulėjauta, tematika dera su visa
knyga. Čia O. Baliukonė daugiausia kalba apie save, kaip poetę, tapytoją, apie kitus
kūrėjus, reflektuoja kūrybos procesą, sustoja ties senomis geromis knygomis,
galinčiomis gydyti žiaurumą, agresiją.
Onės Baliukonės esė tekstai yra įvairūs, bet
susijungiantys į tam tikrą autobiografiją. Visus juos sieja vieninga stilistika,
metaforiškas, jausmingas, pakilus kalbėjimas, nesvarbu ar apie poeziją, ar apie
politiką, ar apie matytą kiną, parodą, perskaitytą knygą, ar tiesiog apie
kasdienybę ir save. Gal kiek santūriau jų atžvilgiu nuteikia moralizavimas, neigiamas
požiūris į daugelį šiandienos reiškinių, įvykių. Tačiau manau, kad skaitytoją
pritrauks tekstų emocingumas, gyvumas, tikras atvirumas net ir deklaratyviausiose
vietose, autorės drąsa kalbėti tiesiai, nežaidžiant, nesislapstant po kaukėmis.
Galbūt sudomins ir savita gyvenimo filosofija, besiremianti indų mokymais, Biblija, ir
net įtikinamai atrodys pranašystės dvelksmas, kelionės anapus ar anapusinio pasaulio
jutimas, regėjimas būnant čia.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|