|
<< Atgal
RITA TŪTLYTĖ
Tikriausiai būtina
|
|
Daiva Čepauskaitė. NEREIKIA TIKRIAUSIAI BŪTINA.
Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. 92 p. |
|
Pasišovusi parašyti recenziją ėmiausi
keleriopo skaitymo. Pirmas tris dienas būriausi atversdama atsitiktinį puslapį.
Eilėraščiai pasirodė tam nelabai tinkami per mažai pažadantys iliuzijų ir
vilties. Kitas tris dienas analizavau, gilinausi į stilių, temas, poetines subtilybes.
Dar kitas tris tiesiog skaičiau gerą poeziją.
Rinkinio kompozicija itin apgalvota pirmas
eilėraštis išryškina programinę laikyseną, o visų kitų eilėraščių rezginys
nunertas taip, kad nuolat blyksi jam atitariantys puikūs tekstai.
Rinkinyje tiršta buities, ironijos, rudenio.
Kalbančiosios savijautą geriausiai nusako knygos pavadinimas, kuris šifruotinas kaip
buvimas tarp skepsio, atsižadėjimo, ironijos ir rupaus gyvenimo būtinybės. Pirmame
eilėraštyje Tamsa išsilieja ir semia iš aplinkos detalių, veiksmų stebėjimo
(tamsa, stalas, arbatos puodukas) pamažu atsiveriama būsenai: ir siela durna nuskrido
/ į patį balčiausią putiną, / nereikia sulaukt net ryto, / nereikia, tikriausiai
būtina (p. 7). Toji būsena ambivalentiškas santykis su savo gyvenimu, jo
vidine jėga, reiškiniais. Šis ambivalentiškumas, mano nuomone, sudaro rinkinio šerdį
ir lemia gražiųjų eilėraščių poetiką. Tai apskritai viena savičiausių poetės
temų. Iš šiurkštokų ar kiek komiškų buities detalių sukuriami gyvybės trapumo ir
paradoksalaus atsparumo pavidalai, atveriama buities ir būties tapatybė bei skirtis.
Eilėraštyje Dar apeisiu gyvulius kalbantysis
pasakoja apie savo būsimus darbus. Į vieną gretą pakliūva kasdienos rūpesčiai
(dar apeisiu gyvulius), nereikšmingi veiksmai (iškrapštysiu iš obuolio
kirminą) herojiški ir avantiūriški poelgiai (paskui padėsiu galvą / už
tėvynę ir švelniausią merginą) ar nuodėmės (patyliukais suvalgysiu uogienę,
/ <...> / tada nuvarysiu pirmą pasitaikiusį / dviratį su skambučiu).
Eilėraščio pabaigoj veiksmas stabdomas ir tarsi žaidžiant kauliukais perleidžiamas
kitam žaidėjui (tada susirasiu patį / linksmiausią žmogų, / patapšnosiu per
petį ir pasakysiu / dabar tu); kaip tik tada ir paaiškėja šių veiksmų
nekasdieniškoji prasmė. Jie (niekingi, rizikingi, avantiūriški, herojiški) yra
gyvenimo visumos sudėtinės dalys; perleistas toks žaidimas nebeatrodo paprastas.
Eilėraštyje Moteriškės rauda (p. 77)
paradoksaliai perrašoma karo daina: kalbančioji ir didžiuojasi laukimu, ir ironiškai
vertina situaciją (aš nieko nemoku sėdžiu / prie kelio kol nieks nevaro / paglostau
šunelį bėdžių / ir laukiu žinių iš karo // kur mylimas priešą kerta / ir knarkia
laimėjęs mūšį). Sąlygiški, baladiški vaizdai ir karo raudų intonacija pamažu
tampa parodija, kol eilėraščio pabaigoje išryškėja tokio gyvenimo nevertingumas
gyvenimas prie kelio laukiant iš karo sugrįžtant mylimojo yra tik pralauktas gyvenimas,
gyvenimas pagal nieką.
Puikūs eilėraščiai Diena bus įprasta, rytinis
šaltis (p. 74), Sapnavau baltą gulbę ant kranto (p 87), Kai vakaras, kai
banaliau nebūna (p. 72): pirmajame gyvenimas skleidžiasi tarp išsakomų ir
neišsakomų dalykų; antrajame tarp grožio, sapnui prilygstančių iliuzijų ir
tuštybės, nieko, bukumo; trečiajame tarp pasipriešinimo banalybei ir gyvenimo su
ja (ji mūsų vienintelio gyvenimo dalininkė). Efektinga šių eilėraščių
poetika. Buities realijos, nesvarbios gyvenimo dalys ir detalės (nuospaudos ant delno,
prie blakstienų prilipęs pūkas, septyniolika širšių, susapnuota mylimojo nosis,
žalia mėsa turguje) bandomos apibendrinti, vertinti ir vienaip, ir kitaip gyvenimo
visumos požiūriu. Eilėraščių įtampą kuria pakartojimais ir poetinių vaizdų
variacijomis išskleistos opozicijos ir numanomas jų laikinimas, neesmingumas. Esmė
vieno, vientiso gyvenimo pajautimas:
pasirašai, žiūri, kaip raidės miršta,
meldies į dievą nuo lietaus pridenk,
o jis nutaiko tau į kaktą pirštą
gyvenk, jei nori, jeigu ne gyvenk.
|
|
(p. 72) |
Eilėraštyje Pasirinkimas (p. 910)
į pasirinktųjų dalykų gretas surašomi ir tie dalykai, kuriuos įmanoma pasirinkti
(smėlio vieta dėžėje, bandelė su aguonomis), ir tie, kurių neįmanoma pasirinkti,
kas lemtingai duota (gimimo diena, Velykos ir Kalėdos, kūno temperatūra, dantų
formulė). Į apmąstymų lygmenį nekylama, sąmoningai liekama išvardijimo
lygmenyje. Bet eilėraščiui nieko netrūksta, potekstėje jis atviras gyvenimo
ambivalentiškumo svarstymui ir jam net provokuoja. Panašiai komponuojamas eilėraštis
Yra toks žaidimas: vardijami reiškiniai, bet nesiekiama apibendrinti. Žaismingai
prisimenamas vaikų, paauglių žaidimas suraski, kas šviečia, / kas šviesiau
už tamsą. Eilėraščio efektas yra tų šviečiančių daiktų atranka ir surašymas
vienas šalia kito: plieninė durų rankena, / baltas vyno kamštis, / mylimo padai, /
varlės pilvas, / sidabrinės balandos, / sidabrinės lapės / <...> / akys, /
nebūtinai stiklinės, / <...> / dar šiek tiek ugnis, / plaučių uždegimas / ir
motinos pienas, / dar šiek tiek mūsų / pradžia / ir galas, / dar šiek tiek /
popieriaus lapas / iki eilėraščio (p. 3940). Valiūkaujama vardijant daiktus, o
gilusis lygmuo kalba apie žmogaus patirtis, apie šviesą fiziniu, metafiziniu, dvasiniu
pavidalu.
Žaisminga eilėraščio Kaip gyveni?
struktūra tarp klausimo kaip gyveni? ir atsakymo gerai įterptas
paaiškinimas, ką šiandien veikė, ką matė, kaip jautėsi kalbančioji. Matome tą
patį būsenų, įvykių, reiškinių išvardijimo principą:
Atsikėliau savo noru.
Pažiūrėjau į veidrodį.
<...>
Nuvaliau trupinius nuo stalo.
Radau raziną.
Atidariau langą.
Kartą jaučiausi laiminga.
Du kartus nelaiminga.
Tris kartus niekaip nesijaučiau.
<...>
Kosėjau.
Nieko neskaudėjo.
Nieko netrūko.
Niekam nerūpėjau.
<...>
Dirstelėjau į kiemą.
Dirstelėjau į piniginę.
Žvilgtelėjau į praeitį
|
|
(p. 49) |
Išskaičiuojami tie dalykai, kuriuos galima
suregistruoti, ir tie, kurių neįmanoma suskaičiuoti arba jų skaičius neturi prasmės.
Poetinė įtampa kuriama tarp šių išplėtotų išskaičiavimų, kurie egzistencinius
dalykus panardina į buities lygmenį, ir lakoniško apibendrinimo gerai.
Eilėraštis, imituodamas banalaus, kasdieniško pokalbio situaciją, išskleidžia tai,
kokia žmogiškoji patirtis (buitinė ir egzistencinė) telpa į atsakymą gerai.
Gyvenimo situaciją bandoma aprašyti buities kodu
(daiktai ir aplinka D. Čepauskaitės poezijoje esmingai dalyvauja žmogiškoje būtyje).
Sodriu buitiniu vaizdu autorė sukuria mimetinio tipo iliuziją. Vyrauja kasdienybės
vaizdai, kurie itin subtiliais poetikos efektais pagrindžia metaforinį, parabolinį
lygmenį. Kita vertus, šios buitinės konkretybės nėra tik tiltai į metaforą,
jie lieka svarbūs patys savaime. Juo labiau, kad įspūdingi, netikėti.
Tekstuose abu lygmenys nuosekliai plėtojami.
Eilėraštyje Širdies neturiu, tik šerdį
žmogaus egzistencinė situacija (be Dievo?) koduojama buitiniais ir abstrakčiais
vaizdais: širdis, šerdis, laikina vertikalė, skruzdėlė, ilgas ir status kelias. Viena
vertus, jie humoristiškai apibrėžia gyvo (stovinčio) žmogaus padėtį; kita vertus,
tampa gyvenimo kelio ir kelio aukštyn metaforomis. Kelio metaforos
patikslinamos netikėtai buitiniu metafizikos vaizdavimu kur Dievas per naktį
kosti / ir panages krapšto šiaudu. / Kurį čia pirmiau paguosti? / Spėlioja,
nesusigaudo (p. 11). Absoliutus žmogaus vienišumas būtyje, tos būties trapumas
išreiškiamas per metafiziką subuitinantį patikslinimą ir per frazeologizmo
dekonstravimą; taip susiformavusia metafora (Po kojomis šiaudo tiltas. / Nesuk
sau galvos, Dievuli).
Gyvenimas suprantamas kaip nuolatinis praradimas,
tačiau giliamintiškumu nespekuliuojama tai matyti eilėraštyje Turėjau gal
keturias šilko suknias. Kalbama itin konkrečiais vaizdais, leidžiamasi į
smulkmenas, kurios hiperbolizuoja vaizdo buitiškąjį lygmenį; jį savo ruožtu stiprina
familiari situacija ir kalbėjimo maniera:
Turėjau gal keturias šilko suknias,
jų net neišaugau, ponuli siuvėjau,
jos susidėvėjo gal net be manęs,
o aš tik prie spintos nuoga pastovėjauturėjau keptuvę,
samtelį taukų,
žirnelių žalių vazone pasisėjau,
dabar tik jaučiu, kad ir to netenku,
kad viską suvalgiau, o net suliesėjau
|
|
(p. 20) |
Sąlygiškasis lygmuo neišsiveržia iš
konkretybės jis visada turi eilėraščio pradžioje nubrėžtus sodraus buitinio
vaizdo parametrus.
Akivaizdu, kad aplinką kalbančioji mato iš tam
tikros humoristinės, ironiškos pozicijos (ją galėjome pajusti iš citatų). Autorė
neiškreipia savo poetinio balso nei išaukštindama, nei pažemindama gyvenimo. Kalba
ramiai, laisvai, truputį ironizuodama, truputį pokštaudama. Eilėraštyje susitelkia
skepsis ir humoras, švelnūs, neakcentuoti paradoksai. Dramatiška buitis bei būtis
interpretuojama komiškomis intonacijomis. Tokia tonacija girdima visame rinkinyje.
Justi net tam tikro atsainumo, kuris kyla priešinantis dramatizavimui, sureikšminimui.
Laikomasi tariamo, kiek familiaraus pokalbio stilistikos, vaikiškų žaidimų žanro ar
modelio.
Lyrinis subjektas ne tiek atvirauja, kiek komentuoja
baugius pasaulio dėsningumus. Eilėraštyje Ragana kalbančioji slepiasi už
personažo pasakoja adresatui apie raganą kaip apie trečiąjį asmenį (Tavo
mylimoji yra ragana. / Ji sėdi po raudona musmire / ir žiūri į vieną tašką).
Išorinę epinę struktūrą užkloja lyrinė ragana iš pasakos erdvės pereina
į simbolinę, tampa kalbančiosios, mylimosios dvasine antrininke: Ji įsipjovė
pirštą, / kad tau skaudėtų, / <...> / ji viską pamiršta, / nes nori, kad tu
prisimintum, / ji painioja tavo vardą su kitų, / nes nori, kad dar kartą / pakartotum
savąjį, / ji numezgė tau megztinį / su šešiom rankovėm, / kad stipriau
apkabintum).
D. Čepauskaitė tebeeina poetikos mokyklą, ir tai
rinkinyje jaučiama. Rasime čia ir S. Jonausko poetikos: gyvenimo stebėjimo ir
reiškinių lyginimo logikos (p. 84), ironiškų patikslinimų (p. 11); A. Marčėno
poetikos ir intonacijų (p. 8, 13, 87); D. Kajokui būdingo pasaulio matymo, estetikos (p.
14, 15). Nemažai pabarstyta šiam poetui būdingų įvaizdžių (erkė, žibutė,
smeigtukas, raudonas taškelis snieguose, pasakymas mano meile, neįleisto į namus
angelo motyvas). Programiškai orientuojamasi į W. Szymborską: akcentuojama moters
buitis, kuriamas tarsi kamerinis, bet ne kamerinės reikšmės pasaulis, mąstoma vaizdu,
vartojama išvardijimo, daiktų sąrašo poetika, ryškinama šilta ironija, jaukus
šypsnys rimtybėje, kiek valiūkiška laikysena. Svarbiausia tai, kad autoritetai
nesujaukia pakankamai savito ir jau atpažįstamo D. Čepauskaitės stiliaus.
Knyga stebina kalbos sodrumu, gausiu žodynu,
žodžio valdymu. Užsiminta, kad pasakojimas grindžiamas daiktų, aplinkos, reiškinių
išvardijimu, kuris suima į save įvairiopas tikrovės plotmes. Skirtingi reiškiniai
tampa sinonimais, vienarūšėmis sakinio dalimis. Tokiu būdu autorė supainioja jų
hierarchiją, sukuria poetinę įtampą išskaičiavimai ištiesina
eilėraščio vyksmą, o supainiota jų semantika sukomplikuoja turinį. Nelygiaverčių
reiškinių paralelės sakinyje kuria netikėto žvilgsnio, humoro, ironijos galimybę.
Nors poetės kalbinė klausa orientuota ne į garso
lygmenį, vienas kitas fonetinis žaidimas matyti (širdies neturiu, tik šerdį,
Nesiseka, / Tik seka; ir nėr kur žemiau nusižemint). Kalbos žaismė gyva
ir itin subtili. Eksplikuojant ir metafizinį, ir buitinį lygmenį pratęsiami
frazeologizmai (dievas duoda lietaus, / duos ir lietvamzdį vandeniui eiti /
<...> / dievas davė žolės, / duos ir šiaudą, o gal ir skenduolį, p. 45).
Autorė kalba tirštais, kiek siurrealistiniais
vaizdais, tačiau jie nedeformuoja realybės, nešokiruoja, tačiau yra nepaprastai
stiprūs ir įsimintini. Žavi jų estetika ir saikas. D. Čepauskaitės poezijos grožis
vaizdo sodrumas, konkretybės sklaida ir potekstės galia.
Dvilypis santykis su pasauliu išskleidžiamas
konstruktyviuoju lygmeniu: vaizdu tapoma buitiškoji, liūdnoji gyvenimo pusė, o poezijos
visuma veikia atvirkščiai meile gyvasčiai, buičiai, gebėjimu šviesiai, su humoru
žvelgti į negailestingus gyvenimo dėsningumus. Tokią laikyseną suprantu kaip D.
Čepauskaitės poezijos savitumą.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|