|
<< Atgal
RIMANTAS KMITA
Detektyvas, įtariamas poezija
|
|
Marcelijus Martinaitis. K. B. ĮTARIAMAS. Vilnius:
Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. 107 p. |
|
Marcelijus Martinaitis nesiliauja stebinęs.
Pirmiausia savo energija ir detektyvišku žingeidumu sekti šiandieninį pasaulį, jį
gyvai permąstyti, nesigailėti jame tolstančio, nykstančio savęs. Naujoje poezijos
knygoje, kurios pavadinimą nuo viršelio sunku ir nurašyti (K. B. įtariamas /
Marcelijus Martinaitis) ironiškai stebimi nauji gyvenimo modernizavimai bei
postmodernizavimai, tačiau sykiu sugebama išvengti didaktiškumo, netgi atrasti
savotiško grožio pasaulyje, kuriame pats jau beveik nebegyveni, kuris jau priklauso
kitiems. Šiuo požiūriu K. B. / M. M. kiek primena Cz. Miłoszą, kuris savo
paskutiniame eilėraščių rinkinyje Tai pasirodė taip pat neapsimestinai
jaunatviškas ir šiuolaikiškas. Jei T. Venclova kažkada girdamas M. Martinaičio
Kukučio balades sykiu ir priekaištavo dėl nepajėgumo ar nenoro dorotis su
dabartimi ir virsti istorijos subjektu, tai šiame rinkinyje toks priekaištas jau būtų
tikrai netinkamas.
Gal pirmą kartą M. Martinaičio poezijoje visiškai
persikeliama į miestą (pats M. Martinaitis Kukutį suprato kaip atsisveikinantį su
kaimu savotišką disidentą, išeinantį iš bendruomenės, tačiau ryšiai su tautosaka
ir buvusio gyvenimo nostalgija ten dar labai stiprūs) ir su detektyvo užsispyrimu
ieškoma būdų, kaip galima gyventi šioje erdvėje, kokios čia žaidimo taisyklės,
kaip galima surasti ir čia tam tikrų atramų, gyvenimo pagrindimo. K. B. tikrai nebeturi
jokios nostalgijos tai jau net ne miesto, o virtualios erdvės personažas. R.
Tamošaitis, rašydamas apie ankstesnį rinkinį Tolstantis, teigė, kad M.
Martinaitis tolimas postmodernizmui, tam pasauliui, kurį jis nešasi su savimi,
labiau taikytina net ne modernizmo, o premodernizmo sąvoka. Bet šioje knygoje poetas
atsigręžęs veidu į postmodernizmą, nes tolti, o kartais ir bėgti nuo
šiandienos žmogaus situacijos būtų nekūrybiška ir net nesąžininga. Poezija jau
imituotų buvusias vertybes, buvusius ryšius, o neieškotų, nekurtų naujų. Žinoma,
postmodernizmas netapatintinas su šiuolaikiškumu, tačiau M. Martinaitis provokuoja
kalbėti apie jį pavartodamas pačią sąvoką eilėraščiuose ir pateikdamas (kartais
demaskuoja jų pseudoproblematiškumą) keletą postmodernizmo chrestomatinių klausimų:
autoriaus institucijos komplikavimas, skaitytojo sureikšminimas, pasaulis kaip tekstas,
labirinto metafora, virtualybės, tapatybės, kopijos ir originalo, mirties, erotikos ir
kūniškumo santykiai bei kt.
Nauja M. Martinaičio knyga, kaip ir Kukučio
baladės, pristato atskiro personažo istoriją. Tik baladės žanrą čia keičia
detektyvas, tad žanro požiūriu santrumpą K. B. galėtume šifruoti kaip Kukučio
bylos. Jeigu Kukutis išauga iš folkloro, tai K. B. iš šiandieninio miesto
folkloro, kurio pagrindinis žanras kriminalinės kronikos. Kaip ir dera tokiam
personažui, jis tarsi miręs, tačiau sykiu gyvas, ir šiuo savo dvilypumu kartoja
folklorinį pirmtaką, o postmodernizmo erdvėje atrodo tikras saviškis. Abu neužbaigti,
prieštaringi; abu jie rašo raštus, skundus, pareiškimus; abu atskirose knygose
įsikūrė ne iš karto: K. B., kaip ir Kukutis, atsirado ankstesnėje knygoje
Tolstantis, o paskui paskelbė autonomiją ne tik nuo kitų tekstų, bet ir
nuo autoriaus.
Bendriausias santykio su postmodernia estetika lygmuo
yra tas, kad ant Kukučio eilėraščių čia rašomas savotiškas palimpsestas. Tai jau
nebe Kukutis, nors kažkas panašaus. Juolab publikuojama ne šiaip sau, bet, manyčiau,
cituojant 1986 m. Kukučio baladžių leidimą taip pat gana puošnų,
išskirtinį, su A. Švėgždos iliustracijomis. Beje, A. Švėgždos ir R. Šileikos,
šios knygos fotografijų autoriaus, estetinės nuostatos gana artimos.
Bene akivaizdžiausias postmodernistinis žaidimas,
kaip jau minėta, žaidžiamas sukomplikuojant tradicinius autoriaus bei personažų
santykius. Prasideda jis jau nuo knygos viršelio, iš kurio negalima spręsti, kas yra
autorius, o kas įtariamas (autoryste?). Poeto pavardės vietoje ir kitokiu šriftu
užrašyti inicialai K. B., o žodžiai ĮTARIAMAS / MARCELIJUS MARTINAITIS žemiau,
pavadinimo vietoje ir vienodu šriftu, nors ir perskirti brūkšniu. Tačiau, vienaip ar
kitaip, Marcelijaus Martinaičio pavardė įtraukiama į antraštę, o neišskiriama iš
jos. Viena iš inicialų raidžių K. tokios pat spalvos kaip ir Marcelijaus
Martinaičio pavardė, kita B. suderinta su užrašu ĮTARIAMAS.
Personažas K. B. savo paslaptis patiki saugoti
Autoriui, kuris yra... implantuotas jo smegenyse. K. B. atkreipia autoriaus dėmesį į
eilėraščiui naudingas detales, tačiau autorius ima išdavinėti jį, komentuodamas K.
B. mintis suvulgarina personažo meninį skonį (p. 97). Autorius mato savo personažo
akimis, o personažas keičia Autorių. K. B. kalbėjimas su Autoriumi pridengtas
klasikiniais ketureiliais (p. 4344, 4647) (visi kiti eilėraščiai parašyti
verlibru, išskyrus poeto užpuolimą, p. 8183), o Autorius slapstosi už K. B. vardo
bei iš ankstesnės poezijos prikeltomis Severiutės, Pliugžmos kaukėmis. Ir jie vienas
kito išsigandę prasilenkia prietemoje. Jie ir susiję, ir atskiri. Galiausiai:
Žmonės šneka, kad jie vienas kitą suėdė (p. 101).
Taigi knygoje renkamasi detektyvinė taktika,
pradedama realizuoti jau nuo paties pavadinimo bei paslaptingųjų inicialų. Regis,
lietuvių poezijoje dar nebuvo knygos, parašytos detektyvo forma (kuri pirmiausia
priskiriama populiariajai literatūrai). Šis žanras imituoja paslapties, nusikaltimo
išaiškinimą, svarbiausias klausimas jame kas kaltas? (K. B. atveju kas
baustinas?). Detektyvo žanro strategija ar jos elementais yra naudojęsi ir postmodernūs
autoriai (U. Eco, R. Gavelis), o kartais jis ima atstovauti programinėms postmoderno
idėjoms. Jeigu klasikiniame detektyve pasikliaujama logika, yra tikima įstatymo galia ir
teisingumu, vienos tiesos egzistavimu, tai postmoderniame detektyve apskritai neegzistuoja
viena teisinga versija, o visumos prasmės kūrimas perleidžiamas skaitytojo valion.
Martinaitiškojo detektyvo pobūdis dviprasmiškas.
Knygoje, be abejo, kokių nors logiškų išvadų nedaroma, o tai, regis, jau būtų
panašiau į postmodernųjį žanro variantą, kai pastangos ką nors išsiaiškinti yra
pasmerktos nesėkmei. Kaip ir postmoderniame detektyve, objektu čia dažnai tampa pats
subjektas ir iškyla jo tapatybės klausimas. Ieškomas objektas pasirodo išsiskaidęs.
K. B. ir ieško savęs, ir slepia savo asmenybės šifrus, patikėdamas juos tai Autoriui,
tai literatūros valdybai. K. B. detektyvas, kuris sprendžia užduotį; tačiau jis
kartu ir pats yra įtariamasis, jį seka ir tardo. Skaitytojai taip pat suvokiami kaip
aktyvūs proceso dalyviai (Stebiu jo skaitytojus / per juos jisai išsiduoda: / iš
jų sužinau, ko jis nepasako, p. 99).
Taigi iš pažiūros M. Martinaitis taip pat kuria
atvirą tekstą ir išsiskaidžiusį personažą, kuris būtų artimas postmodernizmui.
Tačiau galima klausti, ar tai, kad M. Martinaičio detektyvas nepateikia galutinių
atsakymų, kalba apie jo postmodernumą, ar tai apskritai poezijai būdingas
daugiaprasmiškumas? Šioje knygoje tas daugiaprasmiškumas netampa postmoderniu
reliatyvumu, išlieka (arba yra tyrinėjama) skirtis tarp svarbių ir nesvarbių, tarp
laikinų ir amžinų dalykų, nujaučiamas tam tikras būties centras, kuris diktuoja
etiką ir estetiką (postmodernistinis instaliacijų menas yra ironizuojamas). K. B.
ieško pačio pirminio teksto (savotiškai siekia rekonstruoti archetipą kaip ir
ankstesnėje poezijoje): Matot, / mano tyrinėjimų tikslas / surast visų raštų
pirmykštį šaltinį, substanciją, / iš kurios kyla visi galimi tekstai (p. 27).
Tokį M. Martinaičio stiliaus dviprasmiškumą
apibūdinčiau kaip orientavimąsi į klasiką postmodernistine maniera. Suformavę tokį
paradoksą galime sakyti, kad M. Martinaitis nėra nuoseklus, tačiau iš kitos pusės
galime stebėtis nauju kalbėjimo, galvojimo, kultūrinio veikimo būdu, kuris, beje,
būdingas ir A. Marčėno bei G. Grajausko poezijai.
Šituo atviru, neišsprendžiamu detektyvu M.
Martinaitis kelia klasikinius klausimus, vienas iš jų kas yra tikra? Jau pats šio
klausimo kėlimas sufleruoja, kad jis nėra beprasmiškas ir atsakymas yra galimas, nors
abejoti verčia daug kas. Ar kronika atspindi nusikaltimus, ar nusikaltimai kartoja
kroniką? Kas miręs, o kas tik pozuoja mirusį? Realus pasaulis blunka, praranda
tikrumą medžio pavadinimą reikia pasitikslinti knygose. Tarsi toje R. Šileikos
nuotraukoje (p. 84) ištikimybė ir garbė tėra užrašas etiketės, klijuojamos ant
knygų pakuotės. Pakuotoja ir egzemplioriai nenurodyti. Virtualus pasaulis tampa
vienintele anapusybe. K. B. su autoriumi, tarsi Dante's Dieviškojoje komedijoje,
leidžiasi į pragarą, tačiau šis yra virtualus, iliuminuotas: Nors laužas plieskia
visos anglys šaltos (p. 46).
Taigi, kas yra tikra ir atpažįstama, su kuo galima
tapatintis? šie klausimai paveldėti dar iš Kukučio. Tapatybė, pasak R.
Tamošaičio, anksčiau buvo surandama rekonstravus archetipinį žmogų, nes tik
archetipe poetas randa tai, kas yra tikra, žemiškai sunku, svaru, taip pat amžina.
Senovinis provaizdis patikima atrama meninei sąmonei tuštėjančiame moderniojo
žmogaus pasaulyje. Orientacija į žemišką sunkumą išlieka ir šioje
knygoje. Rūšiuojantys atliekas bomžai tampa angelų, skirstančių žmones pagal
jų nuopelnus ir užbaigiančių istoriją, metafora. Fizinis smurtas padeda Autoriui
atverti tikrąjį grožį ir tiesą (p. 83). Vertybinė perskyra tarp gyvo ir virtualaus
gyvybę imituojančio žmogaus yra labai aiški. K. B., jausdamasis netikras dėl
savo paties egzistavimo, dėl pirminių egzistencijos atramų, nuolatos girdi negimusių
kūdikių verksmą, sklindantį iš pasaulio gelmių (Baisu o baisu būt negimusiam, /
baisiau negu mirti, p. 22), jį persekioja nežinomos kaltės ir atsakomybės jausmas
dėl vis labiau kerojančios tuštumos (kur tik pasisuku, lieka vien tuštumos, / kaip
velnio nugraužtos ganyklos, p. 6). Tad dar vienas galimas K. B. šifras kūdikio
balsas, galbūt ir mažo Kukučio balsas. Raudos žanras, kuris buvo stilizuojamas
ankstesnėje poezijoje, čia pereina į rūpestį dėl negimusių kūdikių, dėl gyvybės
mažėjimo ir jos pakaitalų, imitacijų įsigalėjimo.
Amžinybės, tobulybės paieškos taip pat
detektyvo interesų akiratyje. Jos kiek primena V. P. Bložės eilėraštį Dievo
ieškojimas, kartais ironizuojant reklamos retoriką (valant dantis Colgate pasta
jūsų dantys išliks ilgiau už jus pačius, p. 15) bei virtualybės amžinumą ir
tobulumą, naujosios aplinkos ir architektūros sterilumą. Rinkdamasis tinkamą
interjerą suartėti su savo mylimąja, K. B. ieško senoviško buto atmosferos, kurią
šiek tiek ir ironizuoja (antikvariniai baldai, klasikos tomai už stiklo, bent vienas
meno šedevras). O atsidūrus elektriniame peizaže, kur įmanoma viskas, jų kūnai
susilieja, bet staiga išjungiami.
Tačiau esama ir to, kas neišjungiama: Tik menas
ir veidrodžiai / yra atgręžti amžinybėn ir kūnai pavirsta šedevrais (p. 40).
Tačiau ir vėl tokia paprasta, aforistinė ištarmė nesuteikia jokio aiškumo, o tik
viską dar kartą supainioja. K. B. praregi, kad moterys irgi yra mirtingos, o menas
slepia jų mirtingumą (p. 1920). Amžinybė tarsi įgyjama mene. Tačiau kas tuomet
yra tikriau nutapytas, nulipdytas moters kūnas ar realus? Kuris yra originalas?
Realūs moterų kūnai (originalai?) nusileidžia meno paveikslams (kopijoms?), jie
suvulgarina šedevrus. Tačiau kartu juos ir įkvepia. Šedevrai suteikia menui
nepraeinamumo, taigi ir amžinybės skonį. Tačiau geriausias menas kalbasi su
mirusiųjų pasauliu (kūryba tai baisūs tardymai prie atvirų kapų, p. 12). Šiam
poetui vis dar svarbūs šedevrai, o ne vien juos panaudojančios instaliacijos.
Taigi poeto rinkinys įdomus šiuolaikinės kultūros
apmąstymu. Lyginant su Kukučio baladėmis galbūt reikėtų pažymėti, kad
martinaitiškieji paradoksai nebėra tokie aštrūs, dažnai realybė lenkia poeto
vaizduotę, o kai kurie knygos eilėraščiai neturi savarankiškumo, tarnauja bendram
fonui, plėtoja vieną ar kitą problemos aspektą ir į šedevrus nepretenduoja. Bet
vargu, ar visi tokie eilėraščiai ir turi būti, juolab kad tai yra ne atskirų
eilėraščių rinkinys, o kone epinis pasakojimas. M. Martinaičio knyga, be jokios
abejonės, yra intriguojanti kaip mūsų laikų egzistencinis detektyvas.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|