TEKSTAI.LT
<< Atgal
 
 
RECENZIJOS, ANOTACIJOS

 
       RIMANTAS KMITA

       Detektyvas, įtariamas poezija
 

Marcelijus Martinaitis. K. B. ĮTARIAMAS.
Marcelijus Martinaitis. K. B. ĮTARIAMAS. – Vilnius: Lietuvos rašytojų sąjungos leidykla, 2004. – 107 p.

       Marcelijus Martinaitis nesiliauja stebinęs. Pirmiausia savo energija ir detektyvišku žingeidumu sekti šiandieninį pasaulį, jį gyvai permąstyti, nesigailėti jame tolstančio, nykstančio savęs. Naujoje poezijos knygoje, kurios pavadinimą nuo viršelio sunku ir nurašyti („K. B. įtariamas / Marcelijus Martinaitis“) ironiškai stebimi nauji gyvenimo modernizavimai bei postmodernizavimai, tačiau sykiu sugebama išvengti didaktiškumo, netgi atrasti savotiško grožio pasaulyje, kuriame pats jau beveik nebegyveni, kuris jau priklauso kitiems. Šiuo požiūriu K. B. / M. M. kiek primena Cz. Miłoszą, kuris savo paskutiniame eilėraščių rinkinyje „Tai“ pasirodė taip pat neapsimestinai jaunatviškas ir šiuolaikiškas. Jei T. Venclova kažkada girdamas M. Martinaičio „Kukučio balades“ sykiu ir priekaištavo dėl nepajėgumo ar nenoro dorotis su dabartimi ir virsti istorijos subjektu, tai šiame rinkinyje toks priekaištas jau būtų tikrai netinkamas.
       Gal pirmą kartą M. Martinaičio poezijoje visiškai persikeliama į miestą (pats M. Martinaitis Kukutį suprato kaip atsisveikinantį su kaimu savotišką disidentą, išeinantį iš bendruomenės, tačiau ryšiai su tautosaka ir buvusio gyvenimo nostalgija ten dar labai stiprūs) ir su detektyvo užsispyrimu ieškoma būdų, kaip galima gyventi šioje erdvėje, kokios čia žaidimo taisyklės, kaip galima surasti ir čia tam tikrų atramų, gyvenimo pagrindimo. K. B. tikrai nebeturi jokios nostalgijos – tai jau net ne miesto, o virtualios erdvės personažas. R. Tamošaitis, rašydamas apie ankstesnį rinkinį „Tolstantis“, teigė, kad „M. Martinaitis tolimas postmodernizmui, – tam pasauliui, kurį jis nešasi su savimi, labiau taikytina net ne modernizmo, o premodernizmo sąvoka“. Bet šioje knygoje poetas atsigręžęs „veidu į postmodernizmą“, nes tolti, o kartais ir bėgti nuo šiandienos žmogaus situacijos būtų nekūrybiška ir net nesąžininga. Poezija jau imituotų buvusias vertybes, buvusius ryšius, o neieškotų, nekurtų naujų. Žinoma, postmodernizmas netapatintinas su šiuolaikiškumu, tačiau M. Martinaitis provokuoja kalbėti apie jį pavartodamas pačią sąvoką eilėraščiuose ir pateikdamas (kartais demaskuoja jų pseudoproblematiškumą) keletą postmodernizmo chrestomatinių klausimų: autoriaus institucijos komplikavimas, skaitytojo sureikšminimas, pasaulis kaip tekstas, labirinto metafora, virtualybės, tapatybės, kopijos ir originalo, mirties, erotikos ir kūniškumo santykiai bei kt.
       Nauja M. Martinaičio knyga, kaip ir „Kukučio baladės“, pristato atskiro personažo istoriją. Tik baladės žanrą čia keičia detektyvas, tad žanro požiūriu santrumpą K. B. galėtume šifruoti kaip Kukučio bylos. Jeigu Kukutis išauga iš folkloro, tai K. B. – iš šiandieninio miesto folkloro, kurio pagrindinis žanras – kriminalinės kronikos. Kaip ir dera tokiam personažui, jis tarsi miręs, tačiau sykiu gyvas, ir šiuo savo dvilypumu kartoja folklorinį pirmtaką, o postmodernizmo erdvėje atrodo tikras saviškis. Abu neužbaigti, prieštaringi; abu jie rašo raštus, skundus, pareiškimus; abu atskirose knygose įsikūrė ne iš karto: K. B., kaip ir Kukutis, atsirado ankstesnėje knygoje „Tolstantis“, o paskui paskelbė „autonomiją“ ne tik nuo kitų tekstų, bet ir nuo autoriaus.
       Bendriausias santykio su postmodernia estetika lygmuo yra tas, kad ant Kukučio eilėraščių čia rašomas savotiškas palimpsestas. Tai jau nebe Kukutis, nors kažkas panašaus. Juolab publikuojama ne šiaip sau, bet, manyčiau, cituojant 1986 m. „Kukučio baladžių“ leidimą – taip pat gana puošnų, išskirtinį, su A. Švėgždos iliustracijomis. Beje, A. Švėgždos ir R. Šileikos, šios knygos fotografijų autoriaus, estetinės nuostatos gana artimos.
       Bene akivaizdžiausias postmodernistinis žaidimas, kaip jau minėta, žaidžiamas sukomplikuojant tradicinius autoriaus bei personažų santykius. Prasideda jis jau nuo knygos viršelio, iš kurio negalima spręsti, kas yra autorius, o kas – įtariamas (autoryste?). Poeto pavardės vietoje ir kitokiu šriftu užrašyti inicialai K. B., o žodžiai ĮTARIAMAS / MARCELIJUS MARTINAITIS – žemiau, pavadinimo vietoje ir vienodu šriftu, nors ir perskirti brūkšniu. Tačiau, vienaip ar kitaip, Marcelijaus Martinaičio pavardė įtraukiama į antraštę, o neišskiriama iš jos. Viena iš inicialų raidžių – K. – tokios pat spalvos kaip ir Marcelijaus Martinaičio pavardė, kita – B. – suderinta su užrašu ĮTARIAMAS.
       Personažas K. B. savo paslaptis patiki saugoti Autoriui, kuris yra... implantuotas jo smegenyse. K. B. atkreipia autoriaus dėmesį į eilėraščiui naudingas detales, tačiau autorius ima išdavinėti jį, komentuodamas K. B. mintis suvulgarina personažo meninį skonį (p. 97). Autorius mato savo personažo akimis, o personažas keičia Autorių. K. B. kalbėjimas su Autoriumi pridengtas klasikiniais ketureiliais (p. 43–44, 46–47) (visi kiti eilėraščiai parašyti verlibru, išskyrus poeto užpuolimą, p. 81–83), o Autorius slapstosi už K. B. vardo bei iš ankstesnės poezijos prikeltomis Severiutės, Pliugžmos kaukėmis. Ir jie vienas kito išsigandę prasilenkia prietemoje. Jie ir susiję, ir atskiri. Galiausiai: „Žmonės šneka, kad jie vienas kitą suėdė“ (p. 101).
       Taigi knygoje renkamasi detektyvinė taktika, pradedama realizuoti jau nuo paties pavadinimo bei paslaptingųjų inicialų. Regis, lietuvių poezijoje dar nebuvo knygos, parašytos detektyvo forma (kuri pirmiausia priskiriama populiariajai literatūrai). Šis žanras imituoja paslapties, nusikaltimo išaiškinimą, svarbiausias klausimas jame – kas kaltas? (K. B. atveju – kas baustinas?). Detektyvo žanro strategija ar jos elementais yra naudojęsi ir postmodernūs autoriai (U. Eco, R. Gavelis), o kartais jis ima atstovauti programinėms postmoderno idėjoms. Jeigu klasikiniame detektyve pasikliaujama logika, yra tikima įstatymo galia ir teisingumu, vienos tiesos egzistavimu, tai postmoderniame detektyve apskritai neegzistuoja viena teisinga versija, o visumos prasmės kūrimas perleidžiamas skaitytojo valion.
       Martinaitiškojo detektyvo pobūdis dviprasmiškas. Knygoje, be abejo, kokių nors logiškų išvadų nedaroma, o tai, regis, jau būtų panašiau į postmodernųjį žanro variantą, kai pastangos ką nors išsiaiškinti yra pasmerktos nesėkmei. Kaip ir postmoderniame detektyve, objektu čia dažnai tampa pats subjektas ir iškyla jo tapatybės klausimas. Ieškomas objektas pasirodo išsiskaidęs. K. B. ir ieško savęs, ir slepia savo asmenybės šifrus, patikėdamas juos tai Autoriui, tai literatūros valdybai. K. B. – detektyvas, kuris sprendžia užduotį; tačiau jis kartu ir pats yra įtariamasis, jį seka ir tardo. Skaitytojai taip pat suvokiami kaip aktyvūs proceso dalyviai („Stebiu jo skaitytojus – / per juos jisai išsiduoda: / iš jų sužinau, ko jis nepasako“, p. 99).
       Taigi iš pažiūros M. Martinaitis taip pat kuria atvirą tekstą ir išsiskaidžiusį personažą, kuris būtų artimas postmodernizmui. Tačiau galima klausti, ar tai, kad M. Martinaičio detektyvas nepateikia galutinių atsakymų, kalba apie jo postmodernumą, ar tai – apskritai poezijai būdingas daugiaprasmiškumas? Šioje knygoje tas daugiaprasmiškumas netampa postmoderniu reliatyvumu, išlieka (arba yra tyrinėjama) skirtis tarp svarbių ir nesvarbių, tarp laikinų ir amžinų dalykų, nujaučiamas tam tikras būties centras, kuris diktuoja etiką ir estetiką (postmodernistinis instaliacijų menas yra ironizuojamas). K. B. ieško pačio pirminio teksto (savotiškai siekia rekonstruoti archetipą kaip ir ankstesnėje poezijoje): „Matot, / mano tyrinėjimų tikslas – / surast visų raštų pirmykštį šaltinį, substanciją, / iš kurios kyla visi galimi tekstai“ (p. 27).
       Tokį M. Martinaičio stiliaus dviprasmiškumą apibūdinčiau kaip orientavimąsi į klasiką postmodernistine maniera. Suformavę tokį paradoksą galime sakyti, kad M. Martinaitis nėra nuoseklus, tačiau iš kitos pusės galime stebėtis nauju kalbėjimo, galvojimo, kultūrinio veikimo būdu, kuris, beje, būdingas ir A. Marčėno bei G. Grajausko poezijai.
       Šituo atviru, neišsprendžiamu detektyvu M. Martinaitis kelia klasikinius klausimus, vienas iš jų – kas yra tikra? Jau pats šio klausimo kėlimas sufleruoja, kad jis nėra beprasmiškas ir atsakymas yra galimas, nors abejoti verčia daug kas. Ar kronika atspindi nusikaltimus, ar nusikaltimai kartoja kroniką? Kas – miręs, o kas tik pozuoja mirusį? Realus pasaulis blunka, praranda tikrumą – medžio pavadinimą reikia pasitikslinti knygose. Tarsi toje R. Šileikos nuotraukoje (p. 84) – ištikimybė ir garbė tėra užrašas etiketės, klijuojamos ant knygų pakuotės. Pakuotoja ir egzemplioriai nenurodyti. Virtualus pasaulis tampa vienintele anapusybe. K. B. su autoriumi, tarsi Dante's „Dieviškojoje komedijoje“, leidžiasi į pragarą, tačiau šis yra virtualus, iliuminuotas: „Nors laužas plieskia – visos anglys šaltos“ (p. 46).
       Taigi, kas yra tikra ir atpažįstama, su kuo galima tapatintis? – šie klausimai paveldėti dar iš Kukučio. Tapatybė, pasak R. Tamošaičio, anksčiau buvo surandama rekonstravus archetipinį žmogų, nes „tik archetipe poetas randa tai, kas yra tikra, žemiškai sunku, svaru, taip pat – amžina. Senovinis provaizdis – patikima atrama meninei sąmonei tuštėjančiame moderniojo žmogaus pasaulyje“. Orientacija į „žemišką sunkumą“ išlieka ir šioje knygoje. Rūšiuojantys atliekas bomžai tampa angelų, skirstančių žmones pagal jų nuopelnus ir užbaigiančių istoriją, metafora. Fizinis smurtas padeda Autoriui atverti tikrąjį grožį ir tiesą (p. 83). Vertybinė perskyra tarp gyvo ir virtualaus – gyvybę imituojančio – žmogaus yra labai aiški. K. B., jausdamasis netikras dėl savo paties egzistavimo, dėl pirminių egzistencijos atramų, nuolatos girdi negimusių kūdikių verksmą, sklindantį iš pasaulio gelmių („Baisu o baisu būt negimusiam, / baisiau negu mirti“, p. 22), jį persekioja nežinomos kaltės ir atsakomybės jausmas dėl vis labiau kerojančios tuštumos („kur tik pasisuku, lieka vien tuštumos, / kaip velnio nugraužtos ganyklos“, p. 6). Tad dar vienas galimas K. B. šifras – kūdikio balsas, galbūt ir mažo Kukučio balsas. Raudos žanras, kuris buvo stilizuojamas ankstesnėje poezijoje, čia pereina į rūpestį dėl negimusių kūdikių, dėl gyvybės mažėjimo ir jos pakaitalų, imitacijų įsigalėjimo.
       Amžinybės, tobulybės paieškos – taip pat detektyvo interesų akiratyje. Jos kiek primena V. P. Bložės eilėraštį „Dievo ieškojimas“, kartais ironizuojant reklamos retoriką (valant dantis „Colgate“ pasta jūsų dantys išliks ilgiau už jus pačius, p. 15) bei virtualybės „amžinumą“ ir tobulumą, naujosios aplinkos ir architektūros sterilumą. Rinkdamasis tinkamą interjerą suartėti su savo mylimąja, K. B. ieško senoviško buto atmosferos, kurią šiek tiek ir ironizuoja (antikvariniai baldai, klasikos tomai už stiklo, bent vienas meno šedevras). O atsidūrus elektriniame peizaže, kur įmanoma viskas, jų kūnai susilieja, bet staiga išjungiami.
       Tačiau esama ir to, kas neišjungiama: „Tik menas ir veidrodžiai / yra atgręžti amžinybėn – ir kūnai pavirsta šedevrais“ (p. 40). Tačiau ir vėl tokia paprasta, aforistinė ištarmė nesuteikia jokio aiškumo, o tik viską dar kartą supainioja. K. B. praregi, kad moterys irgi yra mirtingos, o menas slepia jų mirtingumą (p. 19–20). Amžinybė tarsi įgyjama mene. Tačiau kas tuomet yra tikriau – nutapytas, nulipdytas moters kūnas ar realus? Kuris yra originalas? Realūs moterų kūnai (originalai?) nusileidžia meno paveikslams (kopijoms?), jie suvulgarina šedevrus. Tačiau kartu juos ir įkvepia. Šedevrai suteikia menui nepraeinamumo, taigi ir amžinybės skonį. Tačiau geriausias menas kalbasi su mirusiųjų pasauliu (kūryba – tai baisūs tardymai prie atvirų kapų, p. 12). Šiam poetui vis dar svarbūs šedevrai, o ne vien juos panaudojančios instaliacijos.
       Taigi poeto rinkinys įdomus šiuolaikinės kultūros apmąstymu. Lyginant su „Kukučio baladėmis“ galbūt reikėtų pažymėti, kad martinaitiškieji paradoksai nebėra tokie aštrūs, dažnai realybė lenkia poeto vaizduotę, o kai kurie knygos eilėraščiai neturi savarankiškumo, tarnauja bendram fonui, plėtoja vieną ar kitą problemos aspektą ir į šedevrus nepretenduoja. Bet vargu, ar visi tokie eilėraščiai ir turi būti, juolab kad tai yra ne atskirų eilėraščių rinkinys, o kone epinis pasakojimas. M. Martinaičio knyga, be jokios abejonės, yra intriguojanti kaip mūsų laikų egzistencinis detektyvas.

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt