|
<< Atgal
HENRIKAS GUDAVIČIUS
Senbuviai ir atėjūnai
I š d z ū k i š k o j o d
i e n o r a š č i o
Profesorka atvažiavo
Būk savo vietoje
Ko juokiasi Bubnelis?
Stok! Kas eina?
Nepagaus Adomas ūsoriaus
Kodėl gervės į Šiaurę
nulėkė?
Ką išgiedos Silvanavičienės
gaidys?
Į viršų
Profesorka atvažiavo
Pirmadienis. Sunki diena. Parduotuvės verandoje
Galinis geria vienas. Vakar ir užvakar žvejojo, o šiandien geria. Iš pat ryto. O
žvejoti žūtbūt reikėjo parapija laukia naujojo vyskupo vizito, ir sutikti tokį
garbų svečią be šviežių žuvų būtų didelė negarbė. Nesvarbu, kad didelės
žuvys dabar nekimba. Bet ką reiškia nekimba? Kai labai reikia kimba. Aišku, ne
kiekvienam, todėl ir gaila žiūrėti, kad Galinis geria. Turint tokį žvejo talentą
žvejoti reikia kasdien. Ir šitaip galėtum pasidaryti geriausias žvejys visoje šalyje.
Taip jam įrodinėju, o jis į mane niūriai pažvelgia ir sako:
Kai aš žuvauju, tai žuvauju, o kai geriu,
tai geriu.
Dvi dienas žuvavai, ar ne?
Dvi paras.
Ir pagavai penkias lydekas?
Šešias.
Tai tu man paaiškink, kur čia šuva pakastas:
visi sako, kad rimtos žuvys dabar nekimba.
Man kimba.
Neišduodi paslapties? Tai pasakyk, kas būtų,
jei žuvautum kasdien taigi tu milijonierius būtum. Arba parašytum storą knygą
apie žūklę Nemune...
Kasdien negalima.
Kodėl?
Vytautai, jūs esat protingas žmogus, bet
užduodat man per sunkius klausimus. Negalima ir viskas.
O gerti kasdien galima?
Gerti galima, o žuvauti ne. Būna tokie
momentai, ateini prie upės ir matai, kad nieko nebus, gali eiti namo.
Pagyvėja Galinis. Ir alų tarsi užmiršo. Bet vis
tiek žūklavimo gudrybes slepia. Na kodėl vakar rytą dar buvo galima žvejoti, o šį
rytą jau ne? Ateina Parnarauskis pasipuošęs, plaukus susilaižęs, šypsosi ir
maloniai sveikinasi.
Kur taip išsipustei, gal pas mergas? klausia
Galinis.
Tu, tu... Tu žinok, su kuo kalbi. Aš gi dirbu,
aš krašto apsaugą nuo Graužo Ravo iki Gerdašių perėmiau. Dabar viskas mano žinion.
Kai eisi žuvaut, aš tau leidimą duosiu. Arba neduosiu. Tu dabar mandagiau kalbėk su
manim.
Tu, Parnarauski, meluoji, tu visada meluoji, aš
nenoriu su tavim kalbėt... Va, žiūrėk, dar vienas tavo žinion atpėdina, ir be jokio
leidimo
Galinis net atsistoja ir rodo į plento pakraščiu liūdnai atkinkuojantį
keleivį.
Į kalną stumia dviratį Amšiejus iš Cegelnios
žmogus labai keistas ir savotiškas. Sako, žiemą jis miega svirne, kad nereikėtų
krosnies pirkioje kūrenti... Amšiejus, į mus pažvelgęs, tik šypteli ir toliau
kinkuoja galvą ant dešiniojo peties padėjęs. Jis visada taip eina, sako, kad kitaip
negali, nes ta jo galvos pusė tuščia, stribai jam, vargšui, paauglystėje viską
išmušę... Galinis atsineša iš parduotuvės dar vieną butelį alaus, pasistato ant
suolo, sunkiai sėdasi ir rankomis susiima galvą. Jau aišku, kad rimtesnės kalbos apie
žūklę nebebus. Bus tik tuščias įkaušusių plepėjimas. Jau noriu eiti šalin, bet
per sodelį nežinia ko susijaudinęs atskuba Adomas gerokai šlitiniuodamas. Ir iš kur
jis dabar toks pagyvėjęs išlindo?
Vytautai, palauk, Vytautai, tu geriausias
mano kaimynas, palauk! šaukia iš tolo abiem rankom mosuodamas, kad tik nenueičiau.
Iš kur toks linksmas ir laimingas, Adomai?
klausiu spausdamas jo dešinę.
Ar aš linksmas? nustemba Adomas. Aš
šiandien net alaus neišgėriau. Vytautai, aš noriu tau vieną dalyką pasakyti.
Sakyk.
Ne. Prie visų negaliu. Einam iš čia,
vedasi mane toliau nuo vyrų ir šnibžda. Paskolink man tris litus. Aš pasakysiu,
kas tave vadina priekvaiša. Kaip Dievą myliu, jis taip ir pasakė, aš taip supykau
Taip bloga pasidarė
Paskolink tris litus, a?..
Neturiu. Man visai nesvarbu, kas ir kaip mane
pavadino.
Svarbu, oi, kaip svarbu. Tu čia ne vietinis. Aš
irgi ne čia gimęs. Tu čia jiems, suprask, tik atėjūnas
Aš irgi atėjūnas
Tai
ir nemyli mūsų niekas
Vyrai, atsisuku į Galinį, kažkodėl dar
nepasiūlantį alaus Parnarauskiui, Ar jums neatrodo, kad mes čia tik niekus iš
tuščio į kiaurą pilstom? Einam dirbti! Ir pasijaučiu kaip tas dorybingas Pričkus
iš Donelaičio vasaros darbų.
Tuo metu pro šalį bėgdamas link tvenkinio
Audriukas mosteli rankšluosčiu ir vaikiškai gudriai praneša:
Profesorka atvažiavo...
Netrukus ir mes visi pamatom, kaip į kiemą kitoje
plento pusėje įsuka raudonas jos automobilis.
Eina ji peklon, niūriai sako Galinis.
Tai ko ji tau nepatinka? Inteligentus reikia
gerbti ir mylėti. O dar iš Vilniaus... Parnarauskis auklėja Galinį.
Eina ji peklon. Pernai ji manęs paprašė
pataisyti elektrą, tai pusę dienos su Rimu jai dovanai dirbom. Vaizduoja protingą,
diriguoja visiems, nors atvažiuoja porą kartų per metus. Matai, čia jos tėvo ir
motinos namas
Geri katalikai buvo, amžiną atilsį
Tik duktė jau, dzievaž
profesorka
O žinai, ką ji man pasakė, kai pamatė
karštyje lekuojantį Reksą? įsiterpia Adomas. Sako, nešk tu tą šunį į
rūsį, matai, kad jam bloga...
Tai tu paėmei ir nunešei? klausia
Parnarauskis.
Ne, aš jai ir sakau... Profesore, jūs patarkit,
ką man daryt su arkliu, juk ir jam dabar labai bloga, toks karštis, o dar ir bimbalai
puola.
Ir arklį reikėjo į rūsį!.. net
prasiblaivęs šaukia Galinis.
Vėl visi juokiasi. Vaiko šūktelėta žinia
pralinksmino. Dabar jau iš tikrųjų kaimo gyvenimas kiek kitaip pasisuks. Tie
inteligentai, tie profesoriai, kasmet pailsėti atvažiuodami į gimtinę, bevasarodami
taip įsigudrina visus auklėti ir į doros kelią varyti, kad žmonėms pasidaro
linksmiau gyventi. Net prie šuns būdos auklėja. Ir taip per visą mielą vasarą. Aš
benueidamas lyg tyčia dar prisimenu:
Vyrai, ar jūs žinot, kaip vakar savo draugus
per radiją apibūdino vienas inteligentas filosofas? Jis tvirtino, kad inteligentai
visiškai panašūs į normalius žmones, tik labiau viduriuoja
Vėl juokas. Diena vis dėlto prasideda nebjauriai.
Nors šiandien ir pirmadienis. Gerai, kad jie čia mane vadina tik priekvaiša, o ne
inteligentu.
Į viršų
Būk savo vietoje
Abu Levukai ir Parnarauskis stovi prie
parduotuvės, geria alų ir rūko. Atvažiuoja nedraugiškai blizguliuojanti mašina,
signalizuoja baisiai, bet rūkoriai nesitraukia nuo kelio, tik šaiposi ir dar plačiau
išsižergia. Tada iš mašinos išsirita trys bernai ir puola Levukus. Parnarauskis bėga
šaukdamas link Adomo sodybos, paskui lekia prie Kleponio, ir pagalba bematant atskuba.
Adomas ir Kleponis duoda tiems treninguotiems bernams nė neklausę, kas čia daros. Iš
kažkur išnyra Kuliešiaus Alvydas, bet jam čia nėra kas veikti jis buvęs
jūreivis, tai tik vaikšto aplink besigrumiančius ir rankomis plačiai mostaguoja.
Staiga vienas Levukas, užuot mušęs svetimus bernus, skelia ausin Adomui, tas žiūri
netikėdamas ir spiria Levukui į klyną. Nuo skausmo Levukas susigūžia, ant jo
užgriūna vienas atvykėlis bernas, ant pastarojo Kleponis, o kitas bernas eidamas
aplink spardo visus. Kuliešius irgi vaikšto aplink, bet nespardo, tik šypsosi ir
plačius jūreivio pečius kraipo
Pasikočioję visi pamažu keliasi ir, tarsi
pamiršę dėl ko ką tik mušėsi, valosi drabužius. Visi glėbesčiuojasi, padeda
bernams įsigrūsti į mašiną ir draugiškai mojuoja. Tik Adomas abiem rankom suima
Levuką už švarko atlapų ir kažko klausia. Levukas neišsigąsta, kaltai šypsosi ir
krutina lūpas. Galima atspėti, ką jis lemena: negražu buvo šešiems kautis prieš
tris, jis norėjęs, kad būtų lygybė keturi prieš keturis, garbingai.
O keliu ateina Bitinas. Sparčiai kopia į kalną ir
juokiasi. Visi jį sutinka lyg brangų giminaitį: kai žmogus taip greitai eina į
parduotuvę ir taip nuoširdžiai šypsosi, jis turi pinigų, kitaip negali būti. Ir
tikrai Bitinas pasigraibo po kišenes, ištraukia dvidešimt litų ir garsiai
Parnarauskiui sako:
Vyno, alaus ir sausainių!
Kam sausainiai? pasiteirauja Parnarauskis.
Bet jį sudraudžia Adomas:
Eik ir atnešk, jei prašo!
Parnarauskis eina į parduotuvę, o Levukai iš jos
jau tempia laukan baltą plastmasinį europietiško dizaino stalą, paskui tokias pat
plastmasines kėdes. Balius prasideda. Levukai pasakoja, kaip ką tik davė į kraitį
tokiems pro šalį važiavusiems sportininkams: kad davė, tai davė tiems
apsmuktakelniams, ot kad būtum matęs, Bitinai, čia tavęs reikėjo, tavo rankos ilgos,
būt buvę gerai, jeigu būtum anksčiau atėjęs
Bitinas pilsto vyną, taiko, kad
visiems būtų po lygiai, ir aiškina, kodėl pavėlavo:
Būčiau atėjęs laiku, cik iš balos išlindo
tokia merga ir klausia, kap toji bala, kur prie mano pirkios, vadzinas, nu, kokis jos
vardas, klausia.
Tai tikriausiai buvo kraštotyrininkė,
spėja Adomas.
Ne raštininkė, o merga, aš tau sakau tokia
merga. Man juokas, kam jai balos vardas, cha cha cha.
Tai reikėjo kaip nors sugalvoti, pameluoti. O
dar ir jos pačios vardo meiliai paklausti
Aš sakau: bala yr bala, ne žmogus, kad vardą
turėtų. Bala ir yra bala!
Vyrai, nutraukia jų paiką šneką
Parnarauskis. Jūs man geriau atsakykit į tokį klausimą: kiek policijoje dirba
debilų? Nu, procentais, kiek procentų debilų?
Gal bus dvidešimt procentų, bando spėti
Bitinas.
Cha, gerai nori dvidešimt! Atspėk, kad
gudrus. Išgerkim, o tai išgaruos
Visi geria raudoną vyną ir giria geras vynas,
šviesiau akyse, kai tokio vyno atsigeri.
Tai kiek? vėl klausia Parnarauskis.
Gal bus pusė? spėja Adomas.
Daugiau!
Iš kur tu žinai? pradeda abejoti Bitinas.
Čia tau ne žąsiukus suskaičiuoti.
Aš vakar per radiją girdėjau. Tai kiek?
neatlyžta Parnarauskis. Nežinot? Aštuoniasdešimt! Aštuoniasdešimt procentų!
Tegu velnias, kiek daug. Tai ką tu, žmogeli,
gali teisybės ieškoti. Ot tau ir krašto garbė!
Vyrai geria alų ir stebisi, kiek daug debilų
policijoje. Ir vis žvilgčioja į tuščią vyno butelį. Ir į Bitiną. Gal jis dar
pinigų turi? Bitinas tarsi kažko ieško kišenėse, muistosi nepatenkintas ir klausia
Parnarauskio:
O kur duona? Ar tu nupirkai man duonos?
Tu prašei ne duonos, o sausainių.
Ką? Gal aš durnas, man motina sakė parnešti
duonos.
Parnarauskis nieko nesako, geria alų, jam nesmagu su
Bitinu ginčytis. Bet Bitinas vėl šypsosi ir laiko rankoje dešimt litų. Visų akys
sužiba.
Duonos ir alaus! praneša savo norą Bitinas.
Bet vienas Levukas bando prieštarauti:
Gal geriau vyno, tik myžti varo nuo alaus.
Tu sėdėk, kad gerai sėdi! sudraudžia
Levuką sąžiningasis Adomas.
O Parnarauskis jau neša didelį kepalą duonos ir
didelį plastmasinį butelį Žaibo alaus. Bitinas pilsto alų į plastmasines
stiklines. Visi geria neskubėdami, pasižiūrėdami į duonos kepalą, pūpsantį ant
stalo. Tvarka ir ramybė.
Gal mes be reikalo šaipomės iš rusų, kurie
pauosto vatinės rankovę, kai neturi užkandos. Kartais užtenka ir pauostyti. Arba
pasižiūrėti. Šitoks didelis ir gražus duonos kepalas! Bet alaus vis dėlto maža. Kas
duos daugiau? Dažniausiai čia būna taip: kai pradžia gera, tai alus putoja lyg ir
savaime, vis kas nors ateina ir nuperka. Bet kiekvieną sykį vis kitaip. Vis kitokios
dainos ir kitokia pabaiga. Kartais su muštynėmis, o kartais be muštynių. Todėl ir
įdomu kaipgi bus šį kartą? Ana, ateina Bubnelis. Kaip tik laiku pataikė,
Žaibo butelis jau tuščias. Gal prisidės? Bubnelis alų mėgsta ir geria kasdien,
bet, žinoma, ne Žaibo. Ir ne su Levukais geria, ne tas lygis. Bet dabar,
žiūrėkit, kaip meiliai su visais sveikinasi, ypač su Adomu, klausia jo, kada pas jį
ateis darbo yra. Adomas prisideda ranką prie krūtinės ir dievagojasi, kad ateis,
greitai ateis, gal dar net šiandien, ir ožį savo atsineš, ir viską, ko reikia,
jis gali ir tuoj pat ateiti, tik dar alaus gurkšnis būtų ne pro šalį, Bitinas gerai
paėmė, bet dar mažoka
Bubnelis traukiasi atbulas, jis ne toks kvailas, kad Adomui
duotų avanso. Bet atbėga Kleponis ir visus visus šaukia talkon reikia pasverti
telyčią, virvės ir kopėčios jau paruoštos, ir svarstyklės yra, reikia tik jėgos.
Visi patenkinti eina į Kleponio kiemą
Neilgai ir užtrunka, grįžta prie savo balto
derybų stalo, ir visų veidai šviečia vėl yra alaus! Tik neaišku, iš kieno
kišenės. Bet argi svarbu? Du Žaibo buteliai! Gerai, ai, kaip gerai! Dabar visi
atsisėda kuo patogiau, ištiesia nuvargusias kojas ir kalba, kalba. Staiga Bitinas savo
didelėmis rankomis griebia Parnarauskį už peties ir piktai sako:
Prisipažink, kad melavai apie policininkus. Tu
man tuojau kitaip pagiedosi! Mano pusbrolis policininkas, ir kad matytum, kokis protingas
vyras. Sakyk, kad melavai!
Parnarauskis pasimuisto, išsineria iš švarko,
traukia baslį iš parduotuvės tvoros, bet prie jo prišoka Adomas ir griežtai
užrėkia:
Vyrai, baikim gert ir baikim muštis! Juk mes
lietuviai! Padainuokim lietuviškai! Visiems bus geriau
Ir užveda Adomas, iš pradžių virpančiu balsu, o
paskui vis lygiau ir lygiau:
|
Ir pražydo linai
Prie šalcinio gilaus
Mėlynai mėlynai,
Kaip akelės brangaus
|
Vyrai pritaria, nelabai darniai, bet vis tiek
neblogai. O kai Adomas užveda kitą posmelį Jis atjos, pažiūrės, koks čia
derlius puikus
daina įsisiūbuoja kaip reikiant
Patvory guli Parnarauskio švarkas ir tušti
Žaibo buteliai. Išėjusi iš parduotuvės pardavėja dėl išrauto naujos tvoros
baslio nori kažką pasakyti, bet tik šypsosi ir klausosi vyrų dainos. Adomas net
pasilinguodamas traukia dainą, net prisimerkdamas, viena ranka apkabinęs Bitiną, antra
diriguodamas tą neišpasakytąjį dainos švelnumą. Gražiai dainuoja, nieko jis dabar
daugiau nemato, tik tuos linus prie savo gimtojo upelio. Negali Adomas, likimo valia
kalėjimo duonos ragavęs, lyg niekur nieko prašyti valdžios leidimo, kad jam dabar kaip
žmogui čia, į žmonos parapiją, net nuo Lazdijų perkeltų jo paveldėtąjį
tėvų žemės sklypą, kur kažkada žydėjo linai
Negali užkurinis varguolėlis čia
savo rankomis, kad ir labai norėdamas, nė bulvių pasisodinti žiūrėkit, rankų
krumpliai išsukioti reumato
Bet šitaip va padainuoti jis gali. Dainuoja ir visą savo
gyvenimo gėlą, visas nelaimes, paslaptis sudeda į tą paprastą dainą
Tačiau daina
baigiasi. Bitinas stovėdamas geria alų iš plastmasinio butelio, staiga išmeta dar ne
visai tuščią indą ant žemės ir pats griūna šalia kėdės. Nesuprasi, ar tyčia, ar
iš tikrųjų nepataiko ant kėdės. Toji lengva, tai, matyt, išsprūdo. Čia tau,
bitinėli, ne medinis prosenelių karčemos suolas! Abu Levukai, Parnarauskis ir Adomas
puola prie geradario, kelia jį ir sodina, bet Bitinas suglemba, galvą padeda ant
aptaškyto balto stalo ir netikėtai užmiega. Ką daryti? Nei dainuoti, nei muštis. Ir
alaus nebėra. Pabaiga nevykusi, ir nesuprasi, kas čia kaltas. Tačiau argi pabaiga?
Bitinas keliasi, žengia pro vartelius į plentą ir drimba po atvažiuojančio
sunkvežimio ratais. Sucypia stabdžiai, iššoka persigandęs vairuotojas, bet čia jį
apstoja visi narsieji alaus gėrėjai. Vairuotojas paskubomis lenda atgal į mašiną ir
važiuoja sau. O Bitinas, laisvai ant kelio išsiskleidęs, kiečiausiai miega. Kaip
žaibo nutrenktas. Vienas Levukas pasilenkia prie jo ir sako:
Tu čia būk. Būk savo vietoj, nesikelk. Mes
einam pagalbos ieškoti, gerai? Ar gerai?
Tyla. Bitinas, galvą ant įkaitusio asfalto
nepatogiai paklojęs, miega savo vietoje, kaip mokė Levukas. O keliu atvažiuoja
mašinėlė su priekaba, o toje priekaboje akmenys, net su kaupu akmenų prikrauta.
Vairuotojas nestabdomas sustoja prie Bitino, išlipa ir šaiposi išsižergęs. Atbėga
vyrai ir kiek pasitarę užkelia Bitiną ant akmenų. O tas nė kiek nesipriešina,
meiliai apsikabina du didesnius akmenis. Vyrai atsisveikina su pašaipūnu vairuotoju,
mojuoja nuvažiuojančiam. Tik staiga šaukdamas Parnarauskis pasileidžia paskui
mašinikę, ir toji bematant sustoja. Parnarauskis šaukia:
Adomai, duoną atnešk! Bitino duona liko ant
stalo!
Adomas ima duonos kepalą ir neša neskubėdamas. Jam
gaila, kad Bitinas taip netikėtai išvažiuoja, galėjo dar pabūti. Pagarbiai deda
duonos kepalą ant akmenų šalia Bitino ir mojuoja vairuotojui važiuok, viskas
gerai, važiuok. Ir iš tikrųjų viskas gerai, tik ne į tą pusę Bitiną nuvežė, jo
namai kitoj pusėj, prie bevardės balos. Bet tai smulkmena.
Į viršų
Ko juokiasi Bubnelis?
Visą naktį staugė vėjas. Kelis kartus smarkiai
lojo Mauras. Kas galėjo vaikščioti per tokią audrą? Turbūt žvėris, ne žmogus. O
gal panemunių vėlės? Gal kapinyne nerimstantys Šarūno jotvingiai pasiuntė
piliakalnio link slaptą žvalgą? O gal nelaimingas amžinas žydas brazdinasi pakiemiais
neberasdamas anei vienos prieš šimtą ar du šimtus metų čia žiburiavusios karčemos
durų?..
Bet rytas aušta ramus. Pirmiausia einu prie Mauro ir
klausiu, kas čia blaškėsi naktį. Mano ištikimasis kiemsargis klausimą supranta, bet
atsakyti negali, tik uodegą vizgina. Staiga suklūsta, įdėmiai žiūri į kelią ir ima
loti. Adomas ateina. Ir ne vienas su Rokiu. Eina sparčiai, matyti, kad reikalas
svarbus.
Laba diena! sveikinasi Adomas, o jo Rokis
pribėga prie Mauro būdos ir pakelia koją. Matyt, ir jis sveikinasi. Mauras nepyksta,
net uodegą nedrąsiai judina.
Sveikas, Adomai, žiūrėk, koks nedraugiškas
tavo Rokis, sakau spausdamas atkištą ranką.
Ai, nenorėjau imti, bet cypia paliktas, labai
myli eiti kartu
Ar galiu užeiti, Vytautai? Turiu reikalą.
Pirkioje Adomas išsitraukia storą piniginę,
suranda joje paslėptą nedidelę nuotrauką ir popierėlį su užrašytu adresu.
Nuotraukoje du vyrai ir dvi merginos. Sėdi prie stalo, o ant sienos už stalo
ryškus rytietiškas kilimas. Adomas rodo pirštu ir aiškina:
Čia mano sesuo, o čia jos draugė
žydaitė, ji per karą slapstėsi mūsų šeimoj, mes tada Leipalingy gyvenom.
Tai jūs išgelbėjot tą mergaitę?
Taip, jeigu ne mes, jos čia nebūtų
Čia jos
Leningrade, gal kokiais šešiasdešimtais metais vėl susitikusios. Pakvietė atvažiuot,
sesuo ir nuvažiavo.
O kur dabar sesuo?
Kaune gyvena, jau gal tą žydaitę ir pamiršo.
Savos bėdos. O man reikia rašyti laišką į Izraelį, tai susiradau šią nuotrauką.
Ar padėsi parašyti, Vytautai? Matai, rašyti reikia rusiškai.
Palauk, Adomai. Jeigu per karą išgelbėjot
žydų mergaitę, tai jums priklauso Pasaulio teisuolio diplomas ar medalis. Ar
negirdėjot? Visi, kas slėpė žydus per karą, gauna.
Ar pinigų duoda, ar tik medalį?
Pinigų gal neduoda, tiktai garbė.
Bala nematė tos garbės, aš turiu kitą planą.
Žiūrėk, čia yra adresas, aiškiai užrašyta
I z r a e l ! Vasarą buvo atvažiavę tokie amerikonai, jie
iš Izraelio, bet amerikonai, nu ir aš jiems daug padėjau. Aš ėjau meškere nešinas
nuo Nemuno, o jie atplaukė laivu. Pavijo mane ir prašo parodyti, kur yra žydų
kapinės
Tai, žinai, Vytautai, pusę dienos sugaišom, kol suradom paminklą. Kerpes
nuo to akmens nuvalėm, jie perskaitė, kas parašyta žydiškai, ir užsirašė. Tai
labai dėkojo, davė adresą, sakė, jei ko nors labai reikės, parašyk. Bet rašyti
reikia rusiškai. Aš kalbėti rusiškai galiu, bet rašyti nelabai. Ar parašysi,
Vytautai?
Tai ką rašyti?
Rašyk, kad labai sergu, kad reikia gultis į
ligoninę, o pensijos negaunu, rašyk, kad labai sunkus mumi dabar gyvenimas.
Meluoti gal negerai? Duktė, sakei, medicinos
seselė
Ką meluoti? Aš tikrai sergu, be vaistų negaliu
niekur, va, žiūrėk, užmigti negaliu, sąnarius sopa.
Adomas rausiasi kišenėse, ištraukia vaistų
dėžutę ir rodo. Jo rankų sąnariai tikrai labai sutinę, pirštai sukembę,
pamėlynavę, o žandas ir vėl nubrozdintas. Reikia rašyti, bet dar delsiu ir klausiu:
Palauk. Adresas ir nuotrauka ar tarp jų yra
koks ryšys?
Nėra. Aš tik taip, sakau, įdėsiu ir tą
nuotrauką jiems, nu, kad išgelbėjom žydų mergaitę
Tada pamiršau jiems parodyti.
O labai labai dėkojo, sakė, kai reikės, parašyk atsiųsim pinigų. Taip sakė,
nemeluoju, jie turtingi, nemanyk. Turtuoliai irgi verkia
Kaip nori, Adomai, bet aš niekam nesiųsčau
relikvinės nuotraukos. Arba reiktų kopiją padaryti
Išsiųsi ir nebeturėsi.
Gerai sakai, nesiųsiu nuotraukos, dar prapuls,
bet laiške apie išgelbėtą žydaitę reikia parašyti. Vytautai, viską jau žinai,
rašyk.
Jaučiu, kad laiškas neturėtų būti ilgas.
Pabaigoje reikėtų kažkaip sušvelninti tą pagalbos prašymą ir ką nors gražaus
parašyti apie senąsias žydų kapines, kurias jie vasarą aplankė. Ką apie tai galvoja
Adomas?
Ne, sako jis, geriau parašyk, kad
klebonas žada statyti tiltą per Nemuną.
Ar pasiutai kokį tiltą?
Tai tu nieko dar nežinai? Vakar buvo atvažiavę
inžinieriai iš Vilniaus. Jau nutarta čia bus ir malūnsparnių aikštelė, ir
tiltas, ir golfo laukas. Pamatysi, po metų čia mes visi gyvensim kaip tikri amerikonai!
Tai kam tas laiškas, jeigu taip gerai bus?
Laiško reikia
Matai, man dabar blogai.
Rašau. Ir apie kapines, ir apie tiltą. Tik apie
golfo aikštelę nutyliu, nes čia jau man atrodo tikra fantastika.
Viskas, Adomai. Parašiau. Ar perskaityti?
Nereikia. Sulankstyk gražiai. Danutė duos voką
ir adresą užrašys, bet reikia dviejų litų markutei
Paskolink, a?
Surandu du litus ir išlydžiu Adomą. Bet
priemenėje vėl kažkas subrazda.
Ar yra kas gyvas? šaukia Bubnelis ir
nebelsdamas eina į vidų.
Jis visada ateina netikėtai. Gal jį paklausinėti
apie senąsias žydų kapines? Girdėjau, jo šeima giminiavosi su žydais. Po karo jo
tėvai žydų name gyveno. Gal ir kokią prieškario karčemą Bubnelis dar iš vaikytės
prisimena?..
Tai vis rašai? klausia paduodamas ranką.
Rašau. Ką tik parašiau laišką rusiškai.
Adomas prašė. Ir dar du litus daviau pašto ženklui.
Bubnelis juokiasi net atsilošdamas. Ranka
mostelėjęs į parduotuvės pusę sako:
Eik, pamatysi, kaip skaniai Adomas geria alų už
tavo du litus. Vėl apdūmė tave!
Aš dar nežinau, ar man juoktis, ar pykti. Sunku
patikėti, kad visa ši teisuolio Adomo istorija būtų melas. Staiga prisimenu kitą
nutikimą, daug banalesnį, tačiau vis tiek labai bičiulišką. Atvežė Adomas savo
trofėjiniais karučiais mano kieman ožį malkoms pjauti, net du skaldymo kirvius
ir sako: ateis Juozalis, tai mes tau greit greit supjaunam ir suskaldom malkas. Aš dar
bandžiau atkalbėti, sakiau: pats ir susipjausiu, ir susiskaldysiu. O Adomas garantuoja,
kad viską padarys už dyką, nes esąs man skolingas. Pastatė ožį taip, kad iš
tolo būtų matomas, ir nuėjo į parduotuvę. Rodo pardavėjai tą savo ožį pro
langą ir aiškina: mes tuoj uždirbsim daug pinigų, duok skolon vynelio. Pardavėja
patikėjo, matė gi, kaip tą griozdą Adomas ką tik vežė pro šalį. Čia nieko
nepadarysi slapčiomis. Visi viską mato. Bet mano malkos taip ir liko nesupjautos.
Ožys kaip niekad trukdė Profesorkai automobiliu važinėti. Todėl vieną rytą be
didelio pykčio įkėliau jį į savo karučius, nuvežiau atgal į Adomo kiemą ir
išverčiau į nasturtas
Taip buvo, visas kaimas tą atsitikimą žinojo lyg anekdotą.
Nejaugi ir dabar taip nutiks? Su tuo laišku
Tegu! O Bubneliui kol kas paaiškinu taip:
Jeigu jis viską sukūrė, tai tuos du litus
uždirbo, ar ne?
Jis visada uždirba. Jis labai darbštus!
juokiasi Bubnelis ir išeina rankom mosuodamas. Matyt, tik to ir atėjo pasijuokti.
Dabar jau ir aš šypsausi. Negaliu labai pykti. Ir
prisimenu, ką neseniai girdėjau Aušrinėje šnekant: buvo prieš karą toks stiprus
ūkininkas, sugalvojęs trūks plyš visus didelius akmenis iš savo lauko vienaip ar
kitaip išdanginti. Ir nešė, ir vežė kur tik buvo įmanoma, o patiems didžiausiems
akmenims kasė duobes ir jose juos laidojo. Ir numirė tas ūkininkas, bestumdamas į
duobę akmenį
Kiek tokių nerimastingų keistuolių išugdė, į pasaulį išlydėjo
ir atgal į savo smėlio kalnelius susigrąžino mieliausioji dzūkų žemė? Kada nors
gal ir Adomo išdaigos bus prisimenamos su švelnia šypsena. Taip kaip to Aušrinės
ūkininko gyvenimas vis dar prisimenamas su grauduliu. Juk praėjo daugiau kaip pusė
amžiaus, o žmonės apie jį tebepasakoja. Išblunka įdomiausių atsitikimų detalės,
kartais ir visa giminė prapuola, o atsiminimai apie vieną kurį tos giminės
užsispyrėlį lieka gyvi. Gal pati žemė, toji akmenuota Bedugnio ežero pakrantė
tebešnibžda šią istoriją kaip nebeįsivaizduojamo vyriško atkaklumo pasaką
Vakare radijas vėl skaito egzodo literatūros
ištraukas. Nebegaliu klausytis, išjungiu. Vakar ir užvakar klausiausi, o šiandien ne.
Kažkodėl atrodo, kad kaip tik iš radijo dabar ir sklinda ta tikra inteligentiška
tuštybė, gal net visiškai tokia pati, kokią mums čia kiekvieną gražią vasaros
dieną tiesiog demonstruoja mūsų piliakalnį lankantys ekskursantai, pasiturintys
europiečiai ir amerikiečiai, apsiavę stulbinamai baltais batais ir daug smalsiau
besisukiojantys su filmavimo kameromis ne prie akmens su jaučio pėda, o aplink
begriūvančias medines mūsų kiemų tupyklas. Galinis niekada neturėjo ir neturės
baltų batų, broliai Bitinai niekada neturės skaitmeninių fotoaparatų. Bet jie
užaugo, išbuvo, išgyveno čia drauge su savo darbadieniškai ištvermingais tėvais
kaip tik tada, kai už jūrų marių pasitraukusieji mūsų literatai, mąstytojai,
mokslininkai, menininkai ir jų vaikai bei vaikaičiai ten, toli nuo kolūkinio tarybinio
Nemuno, užsidirbo tokią daugybę dolerių, kad dabar nebesigėdija jausdamiesi
pranašesni už mus, atsilikėlius, ir galėdami su atlaidžia šypsena per radiją ar
televiziją nuvertinti savo naivius artimuosius: visi jie, bedaliai giminaičiai
Lietuvoje, galvoja tik apie brangias dovanas ir apie pinigus
o patys užsidirbti
nemoka. Gal tai ir tiesa. Adomui ne kasdien pasiseka taip gudriai užsidirbti du litus.
Bet reikėjo tik pamatyti, kaip aną vakarą tas neapsakomai nuoširdus viso pasaulio
apgaudinėtojas Adomas, apkabinęs senbernį Bitiną, ilgesingai dainavo apie pražydusius
linus prie šaltinio. Per radiją taip niekas niekada nėra dainavęs. Šito vaizdo
negalima nufilmuoti jokia kamera. Ir aprašyti negalima. Tai galima tik širdyje
išsaugoti.
Į viršų
Stok! Kas eina?
Atvažiavo Karalukas, atsivežė naują
žoliapjovę ir žviegina ją nuo pat ryto. Ant takelio pastatyti du plastmasiniai
bakeliai viename tepalas, o kitame benzinas. Stumdo Karalukas burzgiančią mašinikę
ir vis pasižvalgo, ar visi mato, kaip gražiai jis šienauja. Saulė kyla, greit
įkaitins benzino bakelį, gal reiktų jį patraukti į pavėsį. Bet abudu bakeliai
tartum tyčia padėti taip, kad iš visų pusių būtų ir gerai matomi, ir užuodžiami.
Pavyzdinė ekologija vidury kaimo! Mažas tas naujakurio Karaluko kiemas, dalgiu viską
per penkias minutes nušienautum, bet Karalukas ne Adomas, ir dalgiu nešienaus.
Mašina yra mašina, iš miesto atvežta, ne iš Mižonių. Greit visą Lietuvą taip
nušienausim. Bus gražu pažiūrėt!
O Profesorka šitokį neįprastu tepalu ir nežinomu
benzinu pakvipusį rytą kabina savo svetainėje vasarines užuolaidas. Ir kalbasi su
Bubneliene, kuri atėjo talkon.
P r o f e s o r k a . Šitos yra keturios, ar
matai?
B u b n e l i e n ė . Nu
P r o f e s o r k a . Jos nesusiūtos, o va
šitos dvi susiūtos. Ar matai?
B u b n e l i e n ė . Nu
P r o f e s o r k a . Tos keturios nesusiūtos,
o tos dvi susiūtos, ar matai?
B u b n e l i e n ė . Nu
P r o f e s o r k a . Aš tau sakau
bet ką
aš tau aiškinsiu
Kabinam! Lipk ant suolo, aš tau paduosiu.
B u b n e l i e n ė . Bet jos nebus vienodos
P r o f e s o r k a . Hu hu hu
Taigi aš jas
pati išardžiau, jos visos buvo susiūtos. Lipk, sakau, ant suolo!
B u b n e l i e n ė . Kaip sau nori
Bet tu
pažiūrėk, nebus gerai, reikia pirma tuos cvekus išrauti, replių reikia.
P r o f e s o r k a . Gerai, nueik prie
parduotuvės ir pašauk Algį. Ką tik mačiau, jis ten buvo
Nu kas čia dabar
darosi!.. Tu tik pažiūrėk, pro kur čia jos visos įlenda
Aš jau nebegaliu
Visur
skruzdėlės, o Dieve, Dieve
kas čia darosi?!
Bubnelienė greitai sugrįžta su Algiu, ir darbas
tęsiasi. Bet paaiškėja, kad reikia ne tik replių Algis pareikalauja atsuktuvo.
Pats ir išeina to atsuktuvo ieškoti, o Profesorka su Bubneliene vėl ginčijasi, ar
užuolaidos bus vienodos, ar nebus. Pagaliau visi įrankiai jau yra, tačiau dabar
meistras paprašo laikraščių jis negalįs su murzinais batais lipti ant švaraus
suolo. O laikraščio nė vienoje komodos lentynoje nėr! Dabar abi ponios eina į
parduotuvę pasiskolinti laikraščio, o Algiui liepia mušti skruzdėles. Jis jas muša,
keikiasi ir garsiai svarsto, ar gaus šiandien kokio nors tepalo užkimusiai gerklei
patepti, ar ne.
O Silvanavičienės kieme, visai šalia Profesorkos
namo, Levukai jau geria alų. Malkas Silvanavičienei jie pjovė vakar, bet nebaigė, tai,
matyt, vėl žada pjauti, nes benzininis pjūklas padėtas ant cementinių laiptų, o abu
broliai siurbia iš butelių alų ir prisimerkę žiūri į vis kaitrėjančią saulę.
Sėdi abu kaip prisvilinti prie stalo po obelim. Tušti buteliai po stalu! Tolėliau
ant suolo kažkas miega. Abu Levukai apsiblausę, susiglamžę ir susivėlę. Gal čia
kažkur ir nakvojo. Nesinori jiems dirbti, ai, kaip nesinori, bet jeigu visos malkos jau
būtų supjautos, tai ir stipresnio gėrimo atsirastų. Todėl vienas Levukas išima iš
benzininio pjūklo grandinę, susiranda dildę ir brūžina. Reikia pagaląsti grandinę
ir vėl džyrinti tuos nelemtus rąstgalius
Žiūriu, klausausi ir atrodo, kad kaimo
judėjimas šiandien neįprastai keistas, kad visi savotiškai atsiskyrę, apsipykę ir
kažkuo nepatenkinti. Entropija, galvoju, beprasmybė. Apie rimtą darbą nėr ką
galvoti
Pasiimu skardinę, peilį ir kopiu į kalną prisigramdysiu sakų nuo senos
žaizdotos pušies ir išsivirsiu sodo tepalo. Vaško yra, avino taukų yra, tiktai
pušies sakų trūksta. Einu neskubėdamas, vis dar ausyse skamba ponių užuolaidų
kabintojų kivirčas, Algio keiksmažodžiai ir, rodos, tebematau po obelimi nerangiai
krebždančius mieguistus Levukus. Kaip keista: nedaug čia belikę gyventojų, tačiau
namai taip vienas šalia kito sustatyti, kad kaimynų gyvenimas, jų darbai ir darbeliai
tartum ant delno. O kaip čia viskas galėjo būti ir kaip čia viskas atrodė tada,
kai šiame panemunės kraštelyje gyveno net penki šimtai žmonių? Matyt, irgi
panašiai. Viskas visų akyse. Tuo ir skiriasi kaimas nuo miesto.Viską čia nenorėdamas
užuosi, išgirsi, pamatysi
Gramdau sakus ir klausausi. Tylu. Niekas nieko
nebedžyrina, nebepjauna, nebekerta. Nebežvigdo ir nebesmirdina. Niekas, rodos, ir
nebepyksta. Nebesikeikia. Gal jau pamažu ateina tikroji vasaros pabaigos ramybė, kai
diena vis anksčiau pritilsta ir nejučiomis tolsta įkyrių viduvasario sausrų tvaikas.
Bet štai grįžtu nešdamasis skardinę su kvepiančiais sakais ir susitinku lyg žaltį
plentu atvingiuojantį visiškai girtą Parnarauskį. Jau iš tolo jis man šaukia:
Stok! Kas eina?
Šaukia tarsi būtų karo metas. Arba tamsi, pavojų
pilna naktis. Reikia sustoti, gal atpažins. Tegu negalvoja, kad eina priešas. Ir tikrai,
kai sustoju, Parnarauskis lyg prasiblaivo, jau taikiai šneka:
A, Vytautas
Ką neši?
Pušies sakus.
Ką?! Tu juokiesi iš manęs? Tu iš manęs
nesijuok, aš matau kažką neši!
Aš nesijuokiu, čia tikrai pušų sakai, gali
pauostyti.
Ką darysi?
Virsiu tepalą medžių žaizdoms gydyti.
Ne, tu iš manęs juokiesi
Einu namo, man
šiandien labai nesiseka
Ir nueina dar labiau vingiuodamas. Net baugu
pagalvoti, kas dabar būtų, jeigu kelio posūkyje staiga čiūžtelėtų kokio ūmaus
komersanto mašina. Juk tie verslo vyrukai laksto per kaimus nesidairydami. Kas jiems tas
mūsų Parnarauskis? Ne giminaitis. Turbūt baisiai sužviegtų stabdžiai, ir ta mintis
man net kvapą užima. Einu ir laukiu, kada stabdžiai sužviegs, galutinai suplėšydami
dieną į skutus
Namie įjungiu radiją. Klausausi naujausių žinių. Praneša, kad
Indijoje nukrito lėktuvas ant gyvulininkystės fermos. Žuvo trys žmonės. Apie
žuvusius gyvulius nė žodžio. Tai kas čia šiandien darosi? Kodėl radijas nutyli
apie nukentėjusius gyvulius? Juk Indijoje kai kurie gyvuliai ypač globojami.
Į viršų
Nepagaus Adomas ūsoriaus
Jau ruduo. Bulviakasis, bet žemė labai sausa, ir
tą darbą galiu dar kokiai savaitei atidėti. Nusikasti bulves dar spėsiu. Ir visas
rudens gėrybes laiku susirinksiu.
Stoviu retųjų augalų sklype atsirėmęs į
kauptuką, savo kasdieninį darbo įrankį, ir žvelgiu į gelstančius botanikos sodo
beržus. Tarsi ir neberūpi tie visą pavasarį mano globotieji ir visą vasarą parko
svečiams rodytieji retieji augalai. Tarsi šaukia sielą gelstantys Krūčiaus upelio
beržai kilti su vėju! Bet gerai žinau, kad jau labai toli niekur nebenukeliausiu,
pamažu ir man artėja laikas, kai nebereikės niekur keliauti. Tegu kiti ateina čionai,
kai panorės, ir man bus gana tos romantiškos, klajūniškos nuotaikos, kurią atneš
jaunesni mūsų gimtosios žemės žygeiviai. Taip netikėtai viltingai paveikė mane
vakar perskaityta Henriko Huno knyga Užburtoji Rusia. Rodos, nieko naujo joje
neradau, tačiau melancholiška, rudeniška knygos nuotaika, matyt, vėl apėmė dabar,
kai žiūriu į gelstančius Dzūkijos nacionalinio parko beržus. Savotiškai gera jausti
ir žinoti, kad būsiu čia, kai geltonų lapų atsiras vis daugiau, kai beržus ims
šiaušti niūrūs lapkričio vėjai ir prasidės ilgi, tamsūs vakarai. Niekur iš čia
dar nesitrauksiu. Niekur nekeliausiu. Rusiją pamatyti reikia
šitaip kalba
klajūnai rusai, senoviniu garlaiviu plaukiantys didžiąja upe. Ir jie yra teisūs. Apie
tai skaičiau vakar vakare. O rytą dviračiu išvažiavau į Aušrinės kaimą,
norėdamas pasišnekėti su vietiniu žveju Jonu Kalpoku, bet ant jo sukrypusios pirkios
durų radau tokį raštelį: Išėjau meškerioti už kalniuko. Jonas. Aušrinėje
daug mažų tvenkinėlių. Ir kalniukų daug. Ne iš karto aš tą Joną susiradau. O jam
pačiam jo paliktas raštelis turbūt atrodė ir visiškai suprantamas, ir aiškus. Todėl
ir šypsausi dabar manydamas, kad šitaip ramiai meškerios Jonas krakes už
kalniuko iki pat žiemos šalčių
Virš to kalniuko vis lėks į Pietus gervės ir
žąsys, lėks iš tolimųjų Rusijos platybių, kur per amžius laivais ir baržomis,
savojo krašto paslapčių viliojami, tebeplaukioja klajūnai rusai
Kiekvienas savaip
atranda savąjį kraštą. Nors vienas galbūt yra nerimastingiausias klajoklis, o kitas
namisėda. Koks nuostabus dabar atrodo man Ivano Bunino apsakymas Šienpjoviai!
Žvitriausia, gyvybingiausia ruso dvasia. Niekas neparašė geriau. Keliaujantys
šienpjoviai stalgūs prie darbo, geriantys tyrą šaltinio vandenį, savo
katilėliuose verdantys paprastą valgį. Ir dainuojantys, dainuojantys
Jie vis
keliauja, nors nėra tokie užkietėję klajūnai, kokius aprašė Vladimiras Korolenka.
Jie nebėga už Uralo. Tie darbštūs jauni vyrai, žingsniuojantys su dalgiais ant
pečių iš vienos vietovės į kitą, nuolat girdi, jaučia, supranta širdingą Vidurio
Rusijos dainą. Ir patys dainuoja
O juk panašiai ir apie lietuvius šienautojus man
yra kalbėjęs žilagalvis Kuliešius. Apie šienautojus brolius Marcinonius. Po karo
šeimoje buvo likę du broliai. Šienaudavo labai sparčiai. Devinto numerio dalgiais.
Regėk: Kad žingsniais aina, vanduo tik švirkščia
Pietauti Marcinoniai namo
neidavo. Iš šaltinio vandens, duonos ir cukraus pasidarydavo mutinio, pasrėbdavo ir
šienaudavo iki vakaro
Gražiai pasakojo Kuliešius, pats buvo matęs, kaip tiedu
broliai švytruodavo dalgiais, malonu būdavę žiūrėt, kokias pievas prie Nemuno
nupjaudavę
Ir lengva man dabar, taip širviškai gelstant Dainavos beržams, mintimis
keliauti nuo vienos senolių poringės prie kitos, ir visos jos atrodo vienodai svarbios.
Trumputis seno dzūko pasakojimas, o negaliu jo pamiršti, niekada jau nepamiršiu, jis
čia netoliese, prie Nemuno, išgirstas ir širdyje priglaustas. Tačiau ir I. Bunino
dainuojantys šienpjoviai dabar atrodo visai čia pat, gal nuo Ulioko ravo per Žeimius
atklydę, vieningai šviesiu pulku besileidžiantys prie Krūčiaus pasisemti vandens. Tik
penki apsakymo puslapiai, nėra nei kokio ypatingo siužeto, nei įsimintinesnių
charakterių, bet kiekviena eilutė kuria nepamirštamą nuotaiką. Ir kodėl ji šiandien
man atrodo tokia ilgesingai rudeniška, jeigu šienapjūtė būna birželį? Tikrai
keista
O kas gi ten dabar? Kas ten atbaltuoja pro pušų šakas? Kas ir ko atsiskubina
į mano rudenėjantį sodą? Ė, taigi ten Adomas, nepavargstantis šio Dzūkijos
pakraštėlio klajoklis. Baltu švarku, viena ranka parišta dar baltesniu bintu. Eina
greitai. Gal vėl ims pasakoti, kaip susilaužė ranką, kaip Nerijus vežė jį net į
Varėną. Iš tiesų toloka į Varėną pas daktarus. Tai, žinoma, nemenkas įvykis, bet
ar galima jį sulyginti su anų legendinių šienpjovių klajonėmis? Ranką juk bent kiek
išgėręs susilaužyti galim kiekvienas, o tu pabandyk, Adomai, pašienauti taip, kaip po
karo šiose apylinkėse šienaudavo broliai Marcinoniai. Dabar gal net ir dalgių
nebebūna tokių didelių, devinto numerio.
Sveikas drūtas, Vytautai
Padėk Dieve,
pagarbiai sveikinasi Adomas.
Sveiki! Kas gero, Adomai, kas blogo?
Man tai nieko, bet ar girdėjai, kad Kuliešiaus
palendricos sudegė!
Visai sudegė?
Visai. Tiktai kartis užgesino. Sako, taip viskas
perdžiūvo, kad žemė degė. Užsikūrė ir dešros, ir palendricos rūkykloj. Sako,
pilu žemėmis, tai žemė dega. Ar gali degti žemė?
Matyt, gali. Kuliešius nemeluos.
Bala jo nematė, aš irgi turiu bėdą. Gal
pagelbėsi, Vytautai?
Kokią bėdą?
Reikia trijų litų. Šįvakar atvažiuos paimt
metalo laužo, tai užmokės man kokį šimtą litų. Visiems skolas atiduosiu. Ir tau.
Bet dabar reikia trijų litų, verkiant reikia. Paskolink, a?
Neturiu. Tikrai neturiu. Matai, tiktai sodo
kauptuką turiu, daugiau nieko
O kaip tavo ranka, Adomai?
Va, grybaut galiu
Bet kad grybų visai nėr.
Šiandien buvau prie Bitinų balų, tik šimtą gramų lepeškų radau
Tai kas man
galėtų padėt, nežinai?
Nežinau. Pagauk gerą ūsorių, parduok klebono
gaspadinei ir bus pinigų. Prie Krūčiaus yra storų pendrakų kaip tik
ūsoriams.
Ne, nieko nebus. Dabar ir Galinis nežuvauja,
išleipo žuvys nuo sausrų. Būk drūtas, Vytautai, jau eisiu.
Sudiev, Adomai.
Ir nueina. Tik alaus kvapas lieka. Alaus jam
parduotuvėje turbūt ir už šimtą gramų lepeškų duoda
Žiūriu, kaip tarp
pušelių nubaltuoja neramaus grybautojo švarkas. Tuoj, tuoj prapuls man iš akių tasai
darbštuolis. Bet ne dar kažko grįžta Adomas! Susiranda takelį ir slidžiu lieptu
eina per Krūčių pasaugodamas savo sužeistą ranką. Dabar man jo manevras aiškus: eis
prie piliakalnio ir galbūt ras tuščių butelių. Sakė gi trijų litų verkiant
reikia. Dabar tikrai negalėtum pavadinti jo tinginiu. Dirba. Nuo ankstaus ryto net prie
Bitinų balų buvo. Bet kodėl visa jo veikla atrodo tokia nereikšminga, tokia
prapuolanti be jokio pėdsako? Lepeškos, alus, tušti buteliai, metalo laužas,
sulaužyta ranka
Viskas, atrodo, šaukte šaukia apie šio pasaulio entropiją apie
išsisklaidančią, be naudos prapuolančią bejėgio žmogaus energiją. Kasdien tik
prapuola ir prapuola. Kaip alaus kvapas. Buvo nėra. O tie dzūkai šienautojai, tie
nartūs broliai Marcinoniai, vis dėlto buvo profesionalai. Ir ne vien tiktai Kuliešius
apie juos taip smagiai porina. Bet negaliu pamiršti kaip tik Kuliešiaus pasakojimo.
Tautosakiško brolių apibūdinimo, šienpjoviškos ironijos: Pasrabia to mucinio su
šalcinio vandeniu, visų dzienų šienauna ir pyrdauna. Ir gerai. O kada gi Adomui
bus gerai, kada bus gana? Bėga ir bėga
dejuodamas. Bet kas iš to? Net ūsoriaus iš
Nemuno nemoka ištraukt. O jis yra, tas ūsorius, tik reikia mokėti jį sugauti.
Į viršų
Kodėl gervės į Šiaurę
nulėkė?
Stumiu vienratį karutį parvežu paskutines
daržoves. Jeigu dar kas liko, tegu būna zuikiams. Neskubu, keliauju pailsėdamas,
pasižvalgydamas, kas ką veikia. Noriu išskirti šią iš kitų dienų, pavadinti kokiu
nors geru vardu. Į rūsį parkeliauja paskutinės daržo gėrybės. Kokie palankūs
dangaus ir žemės ženklai galėtų pagerbti šį įvykį? Gal ką geresnio tars kaimynas
Lukoševičius? Ana, kaip įnirtingai degina bulvienojus ir daržo žoles! Baltas,
tirštas dūmas tumulais kyla aukštyn. Smagiai verčia šakėmis į laužą dvimetrius
kiečių ir rietmenių stiebus. Jis kiekvieną rudenį šitaip kariauja su žolynais
į orą paleidžia tai, ką žemelė išaugino! Ir kaip vis nepasimoko žmogus iš savo
klaidų: be saiko tręšdamas bulves, pats priaugina rietmenių, balandų, galinzogų ir
net kiečių, o paskui šienauja lyg džiungles
Ir bulves dar bando nusikasti
Na o
tai, kas ant lauko lieka, sudegina. Taip ir dusinasi kasmet, tik orą gadina, daugiau
nieko. Gal todėl jis ir pasidarė toks irzlus, tikras nihilistas kad ir ką pasakysi,
būtinai prieštaraus. Ir dar pridės, kad dabar viskas kasmet vis blogiau ir blogiau. Ir
bukutis pavasarį ne taip švilpauja, ir sausra vasarą kaskart vis baisesnė, ir Nemunas
vis bjauresnis. Apie politiką geriau neprasižioti ne tik politikai, bet ir visi
arčiau valdžios papuolę, anot Lukoševičiaus, vagys, alkoholikai ir iškrypėliai.
Normalaus žmogaus tiesiog nebėra, visi priekvaišos. Jis pats tai, matai, labai
gudrus: bulves kasmet tame pačiame plote augina ir vis stebisi, kad gerai užauga tiktai
žolės
Sustosiu po Lukoševičiaus ąžuolu, pailsėsiu. Pokalbio vis tiek
neišvengsiu. Ana, jis jau artinasi, įspūdingai šakėmis į dangų rodydamas. Ir iš
tolo šaukia:
Vytautai, ar matei, gervės į Šiaurę
nulėkė?
Ne, nemačiau. Ko joms lėkti į Šiaurę, juk
ruduo
Aš ir sakau ne prieš gerą. Visa virtinė
gervių klykdamos nulėkė į Šiaurę.
Gal į Čepkelius? Ten daug spanguolių. Gal
prisiles ir patrauks į Pietus.
Ne, čia labai blogas ženklas, aš tau sakau
niekada taip nebuvo!
O kas dar blogo šiandien atsitiko?
Bubnelis išlaužė parduotuvės duris.
Kodėl?
Spyna užsikirto, reikėjo laužt.
Su laužtuvu laužė?
Ne! Labai gražiai išėmė, su grąžteliais,
kalteliais.
Įsivaizduoju, kaip Levukai jį ragino ir
patarinėjo.
Visi patarinėjo, ale jis nieko neprisileido,
pats vienas viską padarė. Ir ne cekava šitiek metų Vilniuje dirbo durų meistru.
Matot, kartais ir miestietiški įgūdžiai kaime
gerai.
Net labai. Kaipgi būt vyrai alaus atsigėrę,
jei ne Bubnelis!
Ir bumbteli sunki ąžuolo gilė į mano karutį,
matyt, laikas važiuoti. Pokalbio nauda jau aiški gilę laimėjau. Padėsiu rūsy,
pabus per žiemą, o pavasarį pasodinsiu, gal ir sudygs. Tai gali būti svarbiau nei
žinia apie išlaužtas duris. Bet kodėl vis dėlto gervės nulėkė į Šiaurę?
Jau trumpa rudens diena. Ir nuovargis
rudeninis. Skauda nugarą. Ne gėda prisipažinti. Vasarą eini ir eini kartu su saule,
kartais būni ir labai pavargęs, bet nesustoji, juk negulsi į lovą, kol saulė
šviečia. Rudenį galima pasverti visas surinktas gėrybes iš daržų, iš pievų,
iš miškų
Bet, matyt, kartu su tuo vasaros kraičiu atsinešamas pirkion ir
nuovargis. Taip tikriausiai ir turi būti. Prisimenu dabar labai seniai girdėtą
hipotezę: jeigu žmogus užsigeidžia obuolių pavasarį, tai jo biologinis laikrodis
sugedęs. Normalu yra užsinorėti obuolių rugpjūčio pabaigoj, o žalių valgomų lapų
balandį. Man, sąmoningai begrįžtančiam į natūrinį ūkį, ši tezė, ko gero,
labai svarbi. Paukščių migracija taip pat yra žemės pusiausvyros ženklas. Būtų
negerai, jei tundra vasarą nesulauktų paukščių, kai tiek daug žiedų ir vabzdžių.
O žmonės? Gal tą gerąjį žemdirbiškąjį pastovumą, tą prisirišimą prie žemės
plotelio aš be reikalo vis romantizuoju? Gal reikėtų nors šiek tiek pasiblaškyti,
pamatyti, kaip kitur gyvena žmonės
Rudeniška nuotaika, rudeniškos mintys. Prasideda
rudeniški vakarai. Jau guldamas pastebėjau, kaip stropiai sūnus Gediminas laikraščiu
valė žibalinės lempos stiklą vėl skaitys baisųjį Mobi Diką. Kodėl jam
šį vakarą parūpo tokią knygą skaityti prie žibalinės lempos? Tikriausiai nenori,
pavargusiam tėvui anksčiau beužmingant, elektros žibinti. O gal jaunystėje išvis
nereikėtų skaityti knygų, kurių herojai lyg apsėstieji, lyg užkeiktieji? Rodos,
neteisinga jų klajūniška romantika ir netgi gyvenimo tikslas negarbingas
Neužmiegu, galvoju apie tuos nežmoniškai atkaklius, užsigrūdinusius, bet nuožmius ir
negailestingus baltojo banginio persekiotojus. Galvoju ir apie šioje Nemuno pusėje
plušančius mažo kaimelio gyventojus, nejučiomis vėl prisimenu viskuo nepatenkinto ir
niekuo pasidžiaugti nebemokančio Lukoševičiaus gerves, kažkodėl nuskridusias į
Šiaurę
Galvoju ir apie save. Gal kasdieniniu darbu, žemdirbišku pastovumu ir
taikinga sodininko laikysena vis dėlto įrodysiu, kad, būdamas nevietinis, nesu čia
blogesnis už senbuvius, kad šiame žemės plotelyje nedauginu chaoso
Kaip rašė W.
Whitmanas, aš matau tave kiaurai, už mane geresnis tu nesi. Norėčiau tai
pasakyti Lukoševičiui, bet niekada nepasakysiu.
Į viršų
Ką išgiedos Silvanavičienės
gaidys?
Nubundu naktį ir girdžiu, kaip šlubuodamas
tiksi senas laikrodis. Prityla, prityla
Rodos, visai sustos
Ir vėl atsigauna, tiksi
gerai. Matai, galvoju, ir laikrodžiui būna aritmija. Ir nieko. Pats išgyja. Gal ir
žmogaus širdies aritmija yra ne liga, o tiktai strategija
O kodėl atsibudau? Rodos,
kažką sapnavau, betgi ne košmarą, ne, ir širdis tuksi gerai. Tai kodėl pabudau?
Keliuosi, pašviečiu žibintuvėliu į tą
šlubuojantį laikrodį: pusė pirmos. Dar ilga bus naktis. Jau lapkritis, ir naktis
gerokai pailgėjo. O galva šviesi, tarsi būčiau išmiegojęs tiek, kiek reikia. Tiktai
kairiosios rankos alkūnė skauda. Ir šonkauliai sopa. Jau neužmigsiu. Senatvės
ženklas, ne kitaip
Staiga dunksteli už lango obuolys. Ir sukiauksi Silvanavičienės
šunelis Kaukolinis, lyg tikrą pavojų pajutęs. Pro miegus nebeskiria vargšas, kur
vagis eina, o kur obuolys krinta. Ir Nikas jau loja!
Na dabar grandininė reakcija jau garantuota. Šunų
solidarumas žavus. Visi stropiai gina savo kaimą nuo įsivaizduojamų priešų. Jau loja
Reksas, jau ir Jonis viauksi. Klausausi ir laukiu. Pradeda storai amsėti Sobolis, kelis
kartus suloja ir nutyla, gal jaučia, kad pavojus netikras, bet jam atsiliepia Dimka
Per visą kaimą nuėjo netikro pavojaus banga. Gal kas dabar irgi nebeužmigs kaip aš.
Užsidegu stalinę lempą, rengiuosi ir jau žinau, kad užrašysiu viską, kas vakar
atsitiko.
Dabar kažkodėl atrodo, kad diena buvo ypatinga.
Pirmiausia atsibeldė duobkasiai, labai prašė penkiolikos litų. Nedaviau, nes
neturėjau. Bet jie, rodos, nepatikėjo, kad neturiu, nes dievagojosi tuoj tuoj
atiduosią, va už poros valandų gausią net aštuoniasdešimt litų tiek dabar
kainuoja duobės iškasimas
Paskui į kapines palydėjom Nenartavičių. Į bažnyčią
nenešė, sako, jis, gimęs Sibire, nebuvo krikštytas. Klebonas į velionio namus
pavėlavo ateiti, pusę valandos visi laukė ir nežinojo, ką daryti. Bet, matyt, Dievas
žinojo, ką daro. Jeigu klebonas būtų atėjęs lygiai vienuoliktą, tai būtų tekę
laukti kapinėse, kol duobkasiai baigs kasti duobę. Jie vis dėlto jau buvo gavę
pinigų. Visi keturi atrodė baisiai: šlapi nuo prakaito, murzinais veidais, pajuodusiais
paakiais. Adomas, abu Margevičiai ir Kasputis. Pervargę, vos bepastovintys. O juk
žemelė minkšta, smėliukas, ne žiemos įšalas. Rodos, galėjo anksčiau pradėti ir
kasti ramiai. Paskui taip pat ramiai būtų išgėrę. Bet ne, prieš pat darbą reikėjo
išgerti, tada karštligiškai plūktis. Dirbo jie tarsi kokie katorgininkai, o ne
savi kaimo vyrai
Ir dar gūdžiau pasidarė, kad niekas nepasakė jokio žodžio apie
velionį. Niekas nieko nepasakė. Klebonas šventino ir laimino tyliai, moterys giedojo
graudžiai
Bet kai bažnyčioje nebūna šventųjų mišių, prie kapo duobės
reikėtų pasaulietiško žodžio. Skirstėmės iš kapinių, ir atrodė, kad dar kažko
trūksta. Prakaituoti duobkasių veidai, skubėjimas kuo greičiau užversti žemėmis
karstą ir kastuvo kotu įspausti kryžių kapo smėlyje tik toks ir liks prisiminimas
apie šias laidotuves, apie tą sunkaus likimo žmogų. Mirė jis savo kieme. Sako, gėrė
be sustojimo penkias dienas ir džiaugėsi, kad nieko jam nebeskauda. Jokie vaistai, sako,
nebenumalšindavo skausmo, tik degtinė.
Po laidotuvių pardavėja baltame plastmasiniame
kibire mazgojo silkes. Kiemsargis nešė vandenį, o ji stropiai plovė kiekvieną silkę
ir nešvarų vandenį pylė ant cementinių laiptų. Ji visada šitaip nuprausia silkes,
kai jos pradeda pelyti, bet šį kartą vaizdelis buvo itin puikus. Kiemsargis,
pasipuošęs baltu kostiumu, vos spėjo nešti vandenį, o baltai apipelijusios ir
stropiai nuplautos silkės, rodos, pačios šokinėjo iš vieno plastmasinio kibiro į
kitą. Paskui kiemsargis ūžtelėjo ant laiptų porą kibirų vandens tvarka kaip
geriausiame restorane! Ir pasitaikyk tu man šitaip: vos pabaigė pardavėja sutvarkyti
silkes atvažiavo pats ponas Česnulevičius, parduotuvės savininkas. Išlipęs iš
blizgančio automobilio, du kartus pasikėlė smunkančias kelnes, spyrė į naujosios
tvoros stulpelį, įsitikino, ar gerai sukietėjo cementas, ir nedelsdamas nubėgo į
tualetą. O tą minutę iš parduotuvės dūsaudama išsliūkino Silvanavičienė, kuri
ką tik buvo giedojusi kapinėse. Ji tiesiog visiems matant nusispjovė ant
Česnulevičiaus mašinos sparno ir nueidama užtraukė netikėčiausią giesmę: Kad
tu numirįs duobėn neinsitektai
Svoločiau tu nepadabnas, vagis tu neragėtas
Neseniai dėl parduotuvės kiemo Česnulevičius laimėjo bylą teisme, todėl ir tą
naują tvorą užtvėrė. Per vieną dieną užtvėrė taip, kad Adomo kaimynas
Vaikšnoras dabar jau nebegalės prie savo namelio privažiuoti. Tas Vaikšnoras, nors ir
retai čia teatvažiuoja, yra Silvanavičienės giminaitis, užtat dabar toji moteriškė
ir palinkėjo parduotuvės savininkui tokių baisių dalykų. Ana, jis jau ateina iš
tualeto, tik ne ateina, o atbėga, jis visada bėga vis kelnes pasikeldamas kaip tikras
komersantas. Paskubomis iš mašinos ištraukia dvi raudonas vėliavas su baltais kotais
ir tvirtina aukštai, prie kažkada buvusios tarybinės parduotuvės durų staktos. Ai,
kokia netikėta naujovė! Kai vėjelis papučia, ant vėliavų pasimato baltas užrašas:
Coca-Cola. Silvanavičienė nešasi druskos pakelį, matyt, sūdys vištas, kurias
vakar papjovė kiaunė. Gal papjovė ne vakar, gal užvakar
Apie tas kiaunes
Silvanavičienė jau seniai virkavo. Negi vištos papjautos išgulėjo kelias dienas, o
druska bus pasūdytos tik dabar? Bet ką jau čia miestiečiai turguje nupirks ir
suvalgys, nesvarbu, kad jų kraują iščiulpė kiaunė
O senasis Margevičius su savo arkliu kovėsi tikrai
vakar. Pailsėjo po laidotuvių ir nusprendė paauklėti jauną arklį. Iš tolo
žiūrint, atrodė šiurpiai juokinga: net pasišokėdamas gaspadorius duoda kumščiu
arkliui, o šis pasuka galvą, ir kumštis pro šalį. Tada arklys išsišiepęs
grybšteli dantimis gaspadoriaus alkūnę, tas vėl duoda, ir vėl pro šalį. Taip ir
kaunasi, bet matyti, kad laimi arklys. O Margevičiui pikta, kad gyvulys jo neklauso,
dargi šokinėja priešais. Matyt, todėl, kad jaunas.
Gieda Silvanavičienės gaidys. Kodėl jis gieda
vidurnaktį? Per tą kiaunę sukvailėjo, netekęs vištų, prarado laiko nuovoką. Kaip
ir tas anąkart per daug prisivaišinęs, greit savo vardadienio proga apgirtęs
Česnulevičius, pradėjęs skelbti visiems, kad tuoj nusipirks šarvus, atstatys pilį ir
tiltą permes per Nemuną. Tartum gaidys skeryčiojosi parduotuvės savininkas, kol jį
kažkas išvežė į namus anon Nemuno pusėn
O vakar vakare apie devynias vėl kuo
skubiausiai pasitarti užsuko Adomas. Visą duobkasio uždarbį žmonai atidavęs. Ir vėl
neramiai aiškino, kodėl jis esąs ne atėjūnas. Va žiūrėk, Česnulevičius
tikras atėjūnas: išvalė šulinį, sukirto naujų rąstelių rentinį, net stogelį
padarė, bet vandens prie parduotuvės pasisemti niekas nebegali šulinys užrakintas.
Negirdėtas dalykas užrakinti kaimo šulinį! Paskolinau Adomui du litus. Ir dar
pabandžiau teirautis, ar gerai, kad supykęs Margevičius vis muša savo arklį, be
reikalo muša, taip sau prieina ir užsimojęs duoda kumščiu į galvą. Ar gerai? Adomas
pagalvojo, pagalvojo ir lyg savo kaimyną užtardamas atsiduso, esą dabar ir gyvuliai
nebe tie, naujoviški, dabar su visais naujoviškai reikės
Dabar ir gyvuliams jau nebe
gyvenimas, o tikra Coca-Cola!
Vėl gieda Silvanavičienės gaidys
Nutyla
Kaime visiška tyla
Net peliūkštis niekur nesukrebžda. Jokia šakelė už lango
nejuda. Vidurnaktis. Dar negreit pabus pirmi paukšteliai ir ankstyviausi kaimo
šeimynykščiai. Tebemiega Nemuno pašonėje glausdamiesi visi šios mielaširdingos
žemės teisuoliai ir apgavikai, gudruoliai ir priekvaišos, darbštuoliai ir tinginiai,
blaivininkai ir girtuoklėliai
Visi laikini šio amžino kranto senbuviai ir
atėjūnai, prie kurių kapo duobės gal bus, o gal ir nebus, kas žodelį tartų
2003-2004
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|