TEKSTAI.LT
<< Atgal

 
       HENRIKAS GUDAVIČIUS

 
       Senbuviai ir atėjūnai

 
       I š   d z ū k i š k o j o   d i e n o r a š č i o

 
       Profesorka atvažiavo
       Būk savo vietoje
       Ko juokiasi Bubnelis?
       Stok! Kas eina?
       Nepagaus Adomas ūsoriaus
       Kodėl gervės į Šiaurę nulėkė?
       Ką išgiedos Silvanavičienės gaidys?

Į viršų

       Profesorka atvažiavo

       Pirmadienis. Sunki diena. Parduotuvės verandoje Galinis geria vienas. Vakar ir užvakar žvejojo, o šiandien geria. Iš pat ryto. O žvejoti žūtbūt reikėjo – parapija laukia naujojo vyskupo vizito, ir sutikti tokį garbų svečią be šviežių žuvų būtų didelė negarbė. Nesvarbu, kad didelės žuvys dabar nekimba. Bet ką reiškia – nekimba? Kai labai reikia – kimba. Aišku, ne kiekvienam, todėl ir gaila žiūrėti, kad Galinis geria. Turint tokį žvejo talentą žvejoti reikia kasdien. Ir šitaip galėtum pasidaryti geriausias žvejys visoje šalyje. Taip jam įrodinėju, o jis į mane niūriai pažvelgia ir sako:
       – Kai aš žuvauju, tai – žuvauju, o kai geriu, tai – geriu.
       – Dvi dienas žuvavai, ar ne?
       – Dvi paras.
       – Ir pagavai penkias lydekas?
       – Šešias.
       – Tai tu man paaiškink, kur čia šuva pakastas: visi sako, kad rimtos žuvys dabar nekimba.
       – Man kimba.
       – Neišduodi paslapties? Tai pasakyk, kas būtų, jei žuvautum kasdien – taigi tu milijonierius būtum. Arba parašytum storą knygą apie žūklę Nemune...
       – Kasdien negalima.
       – Kodėl?
       – Vytautai, jūs esat protingas žmogus, bet užduodat man per sunkius klausimus. Negalima – ir viskas.
       – O gerti kasdien galima?
       – Gerti galima, o žuvauti – ne. Būna tokie momentai, ateini prie upės ir matai, kad nieko nebus, gali eiti namo.
       Pagyvėja Galinis. Ir alų tarsi užmiršo. Bet vis tiek žūklavimo gudrybes slepia. Na kodėl vakar rytą dar buvo galima žvejoti, o šį rytą – jau ne? Ateina Parnarauskis – pasipuošęs, plaukus susilaižęs, šypsosi ir maloniai sveikinasi.
       – Kur taip išsipustei, gal pas mergas? – klausia Galinis.
       – Tu, tu... Tu žinok, su kuo kalbi. Aš gi dirbu, aš krašto apsaugą nuo Graužo Ravo iki Gerdašių perėmiau. Dabar viskas mano žinion. Kai eisi žuvaut, aš tau leidimą duosiu. Arba neduosiu. Tu dabar mandagiau kalbėk su manim.
       – Tu, Parnarauski, meluoji, tu visada meluoji, aš nenoriu su tavim kalbėt... Va, žiūrėk, dar vienas tavo žinion atpėdina, ir be jokio leidimo… – Galinis net atsistoja ir rodo į plento pakraščiu liūdnai atkinkuojantį keleivį.
       Į kalną stumia dviratį Amšiejus iš Cegelnios – žmogus labai keistas ir savotiškas. Sako, žiemą jis miega svirne, kad nereikėtų krosnies pirkioje kūrenti... Amšiejus, į mus pažvelgęs, tik šypteli ir toliau kinkuoja galvą ant dešiniojo peties padėjęs. Jis visada taip eina, sako, kad kitaip negali, nes ta jo galvos pusė – tuščia, stribai jam, vargšui, paauglystėje viską išmušę... Galinis atsineša iš parduotuvės dar vieną butelį alaus, pasistato ant suolo, sunkiai sėdasi ir rankomis susiima galvą. Jau aišku, kad rimtesnės kalbos apie žūklę nebebus. Bus tik tuščias įkaušusių plepėjimas. Jau noriu eiti šalin, bet per sodelį nežinia ko susijaudinęs atskuba Adomas gerokai šlitiniuodamas. Ir iš kur jis dabar toks pagyvėjęs išlindo?
       – Vytautai, palauk, Vytautai, tu – geriausias mano kaimynas, palauk! – šaukia iš tolo abiem rankom mosuodamas, kad tik nenueičiau.
       – Iš kur toks linksmas ir laimingas, Adomai? – klausiu spausdamas jo dešinę.
       – Ar aš linksmas? – nustemba Adomas. – Aš šiandien net alaus neišgėriau. Vytautai, aš noriu tau vieną dalyką pasakyti.
       – Sakyk.
       – Ne. Prie visų negaliu. Einam iš čia, – vedasi mane toliau nuo vyrų ir šnibžda. – Paskolink man tris litus. Aš pasakysiu, kas tave vadina priekvaiša. Kaip Dievą myliu, jis taip ir pasakė, aš taip supykau… Taip bloga pasidarė… Paskolink tris litus, a?..
       – Neturiu. Man visai nesvarbu, kas ir kaip mane pavadino.
       – Svarbu, oi, kaip svarbu. Tu čia ne vietinis. Aš irgi ne čia gimęs. Tu čia jiems, suprask, tik atėjūnas… Aš irgi atėjūnas… Tai ir nemyli mūsų niekas…
       – Vyrai, – atsisuku į Galinį, kažkodėl dar nepasiūlantį alaus Parnarauskiui, – Ar jums neatrodo, kad mes čia tik niekus iš tuščio į kiaurą pilstom? Einam dirbti! – Ir pasijaučiu kaip tas dorybingas Pričkus iš Donelaičio vasaros darbų.
       Tuo metu pro šalį bėgdamas link tvenkinio Audriukas mosteli rankšluosčiu ir vaikiškai gudriai praneša:
       – Profesorka atvažiavo...
       Netrukus ir mes visi pamatom, kaip į kiemą kitoje plento pusėje įsuka raudonas jos automobilis.
       – Eina ji peklon, – niūriai sako Galinis.
       – Tai ko ji tau nepatinka? Inteligentus reikia gerbti ir mylėti. O dar iš Vilniaus... – Parnarauskis auklėja Galinį.
       – Eina ji peklon. Pernai ji manęs paprašė pataisyti elektrą, tai pusę dienos su Rimu jai dovanai dirbom. Vaizduoja protingą, diriguoja visiems, nors atvažiuoja porą kartų per metus. Matai, čia jos tėvo ir motinos namas… Geri katalikai buvo, amžiną atilsį… Tik duktė jau, dzievaž profesorka…
       – O žinai, ką ji man pasakė, kai pamatė karštyje lekuojantį Reksą? – įsiterpia Adomas. – Sako, nešk tu tą šunį į rūsį, matai, kad jam bloga...
       – Tai tu paėmei ir nunešei? – klausia Parnarauskis.
       – Ne, aš jai ir sakau... Profesore, jūs patarkit, ką man daryt su arkliu, juk ir jam dabar labai bloga, toks karštis, o dar ir bimbalai puola.
       – Ir arklį reikėjo į rūsį!.. – net prasiblaivęs šaukia Galinis.
       Vėl visi juokiasi. Vaiko šūktelėta žinia pralinksmino. Dabar jau iš tikrųjų kaimo gyvenimas kiek kitaip pasisuks. Tie inteligentai, tie profesoriai, kasmet pailsėti atvažiuodami į gimtinę, bevasarodami taip įsigudrina visus auklėti ir į doros kelią varyti, kad žmonėms pasidaro linksmiau gyventi. Net prie šuns būdos auklėja. Ir taip per visą mielą vasarą. Aš benueidamas lyg tyčia dar prisimenu:
       – Vyrai, ar jūs žinot, kaip vakar savo draugus per radiją apibūdino vienas inteligentas filosofas? Jis tvirtino, kad inteligentai visiškai panašūs į normalius žmones, tik labiau viduriuoja…
       Vėl juokas. Diena vis dėlto prasideda nebjauriai. Nors šiandien ir pirmadienis. Gerai, kad jie čia mane vadina tik priekvaiša, o ne inteligentu.

Į viršų

       Būk savo vietoje

       Abu Levukai ir Parnarauskis stovi prie parduotuvės, geria alų ir rūko. Atvažiuoja nedraugiškai blizguliuojanti mašina, signalizuoja baisiai, bet rūkoriai nesitraukia nuo kelio, tik šaiposi ir dar plačiau išsižergia. Tada iš mašinos išsirita trys bernai ir puola Levukus. Parnarauskis bėga šaukdamas link Adomo sodybos, paskui lekia prie Kleponio, ir pagalba bematant atskuba. Adomas ir Kleponis duoda tiems treninguotiems bernams nė neklausę, kas čia daros. Iš kažkur išnyra Kuliešiaus Alvydas, bet jam čia nėra kas veikti – jis buvęs jūreivis, tai tik vaikšto aplink besigrumiančius ir rankomis plačiai mostaguoja. Staiga vienas Levukas, užuot mušęs svetimus bernus, skelia ausin Adomui, tas žiūri netikėdamas ir spiria Levukui į klyną. Nuo skausmo Levukas susigūžia, ant jo užgriūna vienas atvykėlis bernas, ant pastarojo – Kleponis, o kitas bernas eidamas aplink spardo visus. Kuliešius irgi vaikšto aplink, bet nespardo, tik šypsosi ir plačius jūreivio pečius kraipo… Pasikočioję visi pamažu keliasi ir, tarsi pamiršę dėl ko ką tik mušėsi, valosi drabužius. Visi glėbesčiuojasi, padeda bernams įsigrūsti į mašiną ir draugiškai mojuoja. Tik Adomas abiem rankom suima Levuką už švarko atlapų ir kažko klausia. Levukas neišsigąsta, kaltai šypsosi ir krutina lūpas. Galima atspėti, ką jis lemena: negražu buvo šešiems kautis prieš tris, jis norėjęs, kad būtų lygybė – keturi prieš keturis, garbingai.
       O keliu ateina Bitinas. Sparčiai kopia į kalną ir juokiasi. Visi jį sutinka lyg brangų giminaitį: kai žmogus taip greitai eina į parduotuvę ir taip nuoširdžiai šypsosi, jis turi pinigų, kitaip negali būti. Ir tikrai Bitinas pasigraibo po kišenes, ištraukia dvidešimt litų ir garsiai Parnarauskiui sako:
       – Vyno, alaus ir sausainių!
       – Kam sausainiai? – pasiteirauja Parnarauskis. Bet jį sudraudžia Adomas:
       – Eik ir atnešk, jei prašo!
       Parnarauskis eina į parduotuvę, o Levukai iš jos jau tempia laukan baltą plastmasinį europietiško dizaino stalą, paskui tokias pat plastmasines kėdes. Balius prasideda. Levukai pasakoja, kaip ką tik davė į kraitį tokiems pro šalį važiavusiems „sportininkams“: kad davė, tai davė tiems apsmuktakelniams, ot kad būtum matęs, Bitinai, čia tavęs reikėjo, tavo rankos ilgos, būt buvę gerai, jeigu būtum anksčiau atėjęs… Bitinas pilsto vyną, taiko, kad visiems būtų po lygiai, ir aiškina, kodėl pavėlavo:
       – Būčiau atėjęs laiku, cik iš balos išlindo tokia merga ir klausia, kap toji bala, kur prie mano pirkios, vadzinas, nu, kokis jos vardas, klausia.
       – Tai tikriausiai buvo kraštotyrininkė, – spėja Adomas.
       – Ne raštininkė, o merga, aš tau sakau – tokia merga. Man juokas, kam jai balos vardas, cha cha cha.
       – Tai reikėjo kaip nors sugalvoti, pameluoti. O dar ir jos pačios vardo meiliai paklausti…
       – Aš sakau: bala yr bala, ne žmogus, kad vardą turėtų. Bala ir yra bala!
       – Vyrai, – nutraukia jų paiką šneką Parnarauskis. – Jūs man geriau atsakykit į tokį klausimą: kiek policijoje dirba debilų? Nu, procentais, kiek procentų debilų?
       – Gal bus dvidešimt procentų, – bando spėti Bitinas.
       – Cha, gerai nori – dvidešimt! Atspėk, kad gudrus. Išgerkim, o tai išgaruos…
       Visi geria raudoną vyną ir giria – geras vynas, šviesiau akyse, kai tokio vyno atsigeri.
       – Tai kiek? – vėl klausia Parnarauskis.
       – Gal bus pusė? – spėja Adomas.
       – Daugiau!
       – Iš kur tu žinai? – pradeda abejoti Bitinas. – Čia tau ne žąsiukus suskaičiuoti.
       – Aš vakar per radiją girdėjau. Tai kiek? – neatlyžta Parnarauskis. – Nežinot? Aštuoniasdešimt! Aštuoniasdešimt procentų!
       – Tegu velnias, kiek daug. Tai ką tu, žmogeli, gali teisybės ieškoti. Ot tau ir krašto garbė!
       Vyrai geria alų ir stebisi, kiek daug debilų policijoje. Ir vis žvilgčioja į tuščią vyno butelį. Ir į Bitiną. Gal jis dar pinigų turi? Bitinas tarsi kažko ieško kišenėse, muistosi nepatenkintas ir klausia Parnarauskio:
       – O kur duona? Ar tu nupirkai man duonos?
       – Tu prašei ne duonos, o sausainių.
       – Ką? Gal aš durnas, man motina sakė parnešti duonos.
       Parnarauskis nieko nesako, geria alų, jam nesmagu su Bitinu ginčytis. Bet Bitinas vėl šypsosi ir laiko rankoje dešimt litų. Visų akys sužiba.
       – Duonos ir alaus! – praneša savo norą Bitinas.
       Bet vienas Levukas bando prieštarauti:
       – Gal geriau vyno, tik myžti varo nuo alaus.
       – Tu sėdėk, kad gerai sėdi! – sudraudžia Levuką sąžiningasis Adomas.
       O Parnarauskis jau neša didelį kepalą duonos ir didelį plastmasinį butelį „Žaibo“ alaus. Bitinas pilsto alų į plastmasines stiklines. Visi geria neskubėdami, pasižiūrėdami į duonos kepalą, pūpsantį ant stalo. Tvarka ir ramybė.
       Gal mes be reikalo šaipomės iš rusų, kurie pauosto vatinės rankovę, kai neturi užkandos. Kartais užtenka ir pauostyti. Arba pasižiūrėti. Šitoks didelis ir gražus duonos kepalas! Bet alaus vis dėlto maža. Kas duos daugiau? Dažniausiai čia būna taip: kai pradžia gera, tai alus putoja lyg ir savaime, vis kas nors ateina ir nuperka. Bet kiekvieną sykį – vis kitaip. Vis kitokios dainos ir kitokia pabaiga. Kartais su muštynėmis, o kartais – be muštynių. Todėl ir įdomu – kaipgi bus šį kartą? Ana, ateina Bubnelis. Kaip tik laiku pataikė, „Žaibo“ butelis jau tuščias. Gal prisidės? Bubnelis alų mėgsta ir geria kasdien, bet, žinoma, ne „Žaibo“. Ir ne su Levukais geria, ne tas lygis. Bet dabar, žiūrėkit, kaip meiliai su visais sveikinasi, ypač su Adomu, klausia jo, kada pas jį ateis – darbo yra. Adomas prisideda ranką prie krūtinės ir dievagojasi, kad ateis, greitai ateis, gal dar net šiandien, ir „ožį“ savo atsineš, ir viską, ko reikia, jis gali ir tuoj pat ateiti, tik dar alaus gurkšnis būtų ne pro šalį, Bitinas gerai paėmė, bet dar mažoka… Bubnelis traukiasi atbulas, jis ne toks kvailas, kad Adomui duotų avanso. Bet atbėga Kleponis ir visus visus šaukia talkon – reikia pasverti telyčią, virvės ir kopėčios jau paruoštos, ir svarstyklės yra, reikia tik jėgos. Visi patenkinti eina į Kleponio kiemą… Neilgai ir užtrunka, grįžta prie savo balto derybų stalo, ir visų veidai šviečia – vėl yra alaus! Tik neaišku, iš kieno kišenės. Bet argi svarbu? Du „Žaibo“ buteliai! Gerai, ai, kaip gerai! Dabar visi atsisėda kuo patogiau, ištiesia nuvargusias kojas ir kalba, kalba. Staiga Bitinas savo didelėmis rankomis griebia Parnarauskį už peties ir piktai sako:
       – Prisipažink, kad melavai apie policininkus. Tu man tuojau kitaip pagiedosi! Mano pusbrolis policininkas, ir kad matytum, kokis protingas vyras. Sakyk, kad melavai!
       Parnarauskis pasimuisto, išsineria iš švarko, traukia baslį iš parduotuvės tvoros, bet prie jo prišoka Adomas ir griežtai užrėkia:
       – Vyrai, baikim gert ir baikim muštis! Juk mes lietuviai! Padainuokim lietuviškai! Visiems bus geriau…
       Ir užveda Adomas, iš pradžių virpančiu balsu, o paskui vis lygiau ir lygiau:

Ir pražydo linai
Prie šalcinio gilaus
Mėlynai mėlynai,
Kaip akelės brangaus…

       Vyrai pritaria, nelabai darniai, bet vis tiek neblogai. O kai Adomas užveda kitą posmelį – „Jis atjos, pažiūrės, koks čia derlius puikus…“ – daina įsisiūbuoja kaip reikiant…
       Patvory guli Parnarauskio švarkas ir tušti „Žaibo“ buteliai. Išėjusi iš parduotuvės pardavėja dėl išrauto naujos tvoros baslio nori kažką pasakyti, bet tik šypsosi ir klausosi vyrų dainos. Adomas net pasilinguodamas traukia dainą, net prisimerkdamas, viena ranka apkabinęs Bitiną, antra diriguodamas tą neišpasakytąjį dainos švelnumą. Gražiai dainuoja, nieko jis dabar daugiau nemato, tik tuos linus prie savo gimtojo upelio. Negali Adomas, likimo valia kalėjimo duonos ragavęs, lyg niekur nieko prašyti valdžios leidimo, kad jam dabar kaip žmogui čia, į žmonos parapiją, net nuo Lazdijų „perkeltų“ jo paveldėtąjį tėvų žemės sklypą, kur kažkada žydėjo linai… Negali užkurinis varguolėlis čia savo rankomis, kad ir labai norėdamas, nė bulvių pasisodinti – žiūrėkit, rankų krumpliai išsukioti reumato… Bet šitaip va padainuoti jis gali. Dainuoja ir visą savo gyvenimo gėlą, visas nelaimes, paslaptis sudeda į tą paprastą dainą… Tačiau daina baigiasi. Bitinas stovėdamas geria alų iš plastmasinio butelio, staiga išmeta dar ne visai tuščią indą ant žemės ir pats griūna šalia kėdės. Nesuprasi, ar tyčia, ar iš tikrųjų nepataiko ant kėdės. Toji lengva, tai, matyt, išsprūdo. Čia tau, bitinėli, ne medinis prosenelių karčemos suolas! Abu Levukai, Parnarauskis ir Adomas puola prie geradario, kelia jį ir sodina, bet Bitinas suglemba, galvą padeda ant aptaškyto balto stalo ir netikėtai užmiega. Ką daryti? Nei dainuoti, nei muštis. Ir alaus nebėra. Pabaiga nevykusi, ir nesuprasi, kas čia kaltas. Tačiau argi pabaiga? Bitinas keliasi, žengia pro vartelius į plentą ir drimba po atvažiuojančio sunkvežimio ratais. Sucypia stabdžiai, iššoka persigandęs vairuotojas, bet čia jį apstoja visi narsieji alaus gėrėjai. Vairuotojas paskubomis lenda atgal į mašiną ir važiuoja sau. O Bitinas, laisvai ant kelio išsiskleidęs, kiečiausiai miega. Kaip žaibo nutrenktas. Vienas Levukas pasilenkia prie jo ir sako:
       – Tu čia būk. Būk savo vietoj, nesikelk. Mes einam pagalbos ieškoti, gerai? Ar gerai?
       Tyla. Bitinas, galvą ant įkaitusio asfalto nepatogiai paklojęs, miega „savo vietoje“, kaip mokė Levukas. O keliu atvažiuoja mašinėlė su priekaba, o toje priekaboje – akmenys, net su kaupu akmenų prikrauta. Vairuotojas nestabdomas sustoja prie Bitino, išlipa ir šaiposi išsižergęs. Atbėga vyrai ir kiek pasitarę užkelia Bitiną ant akmenų. O tas nė kiek nesipriešina, meiliai apsikabina du didesnius akmenis. Vyrai atsisveikina su pašaipūnu vairuotoju, mojuoja nuvažiuojančiam. Tik staiga šaukdamas Parnarauskis pasileidžia paskui mašinikę, ir toji bematant sustoja. Parnarauskis šaukia:
       – Adomai, duoną atnešk! Bitino duona liko ant stalo!
       Adomas ima duonos kepalą ir neša neskubėdamas. Jam gaila, kad Bitinas taip netikėtai išvažiuoja, galėjo dar pabūti. Pagarbiai deda duonos kepalą ant akmenų šalia Bitino ir mojuoja vairuotojui – važiuok, viskas gerai, važiuok. Ir iš tikrųjų viskas gerai, tik ne į tą pusę Bitiną nuvežė, jo namai – kitoj pusėj, prie bevardės balos. Bet tai smulkmena.

Į viršų

       Ko juokiasi Bubnelis?

       Visą naktį staugė vėjas. Kelis kartus smarkiai lojo Mauras. Kas galėjo vaikščioti per tokią audrą? Turbūt žvėris, ne žmogus. O gal panemunių vėlės? Gal kapinyne nerimstantys Šarūno jotvingiai pasiuntė piliakalnio link slaptą žvalgą? O gal nelaimingas amžinas žydas brazdinasi pakiemiais neberasdamas anei vienos prieš šimtą ar du šimtus metų čia žiburiavusios karčemos durų?..
       Bet rytas aušta ramus. Pirmiausia einu prie Mauro ir klausiu, kas čia blaškėsi naktį. Mano ištikimasis kiemsargis klausimą supranta, bet atsakyti negali, tik uodegą vizgina. Staiga suklūsta, įdėmiai žiūri į kelią ir ima loti. Adomas ateina. Ir ne vienas – su Rokiu. Eina sparčiai, matyti, kad reikalas svarbus.
       – Laba diena! – sveikinasi Adomas, o jo Rokis pribėga prie Mauro būdos ir pakelia koją. Matyt, ir jis sveikinasi. Mauras nepyksta, net uodegą nedrąsiai judina.
       – Sveikas, Adomai, žiūrėk, koks nedraugiškas tavo Rokis, – sakau spausdamas atkištą ranką.
       – Ai, nenorėjau imti, bet cypia paliktas, labai myli eiti kartu… Ar galiu užeiti, Vytautai? Turiu reikalą.
       Pirkioje Adomas išsitraukia storą piniginę, suranda joje paslėptą nedidelę nuotrauką ir popierėlį su užrašytu adresu. Nuotraukoje – du vyrai ir dvi merginos. Sėdi prie stalo, o ant sienos už stalo – ryškus rytietiškas kilimas. Adomas rodo pirštu ir aiškina:
       – Čia mano sesuo, o čia – jos draugė žydaitė, ji per karą slapstėsi mūsų šeimoj, mes tada Leipalingy gyvenom.
       – Tai jūs išgelbėjot tą mergaitę?
       – Taip, jeigu ne mes, jos čia nebūtų… Čia jos Leningrade, gal kokiais šešiasdešimtais metais vėl susitikusios. Pakvietė atvažiuot, sesuo ir nuvažiavo.
       – O kur dabar sesuo?
       – Kaune gyvena, jau gal tą žydaitę ir pamiršo. Savos bėdos. O man reikia rašyti laišką į Izraelį, tai susiradau šią nuotrauką. Ar padėsi parašyti, Vytautai? Matai, rašyti reikia rusiškai.
       – Palauk, Adomai. Jeigu per karą išgelbėjot žydų mergaitę, tai jums priklauso Pasaulio teisuolio diplomas ar medalis. Ar negirdėjot? Visi, kas slėpė žydus per karą, gauna.
       – Ar pinigų duoda, ar tik medalį?
       – Pinigų gal neduoda, tiktai garbė.
       – Bala nematė tos garbės, aš turiu kitą planą. Žiūrėk, čia yra adresas, aiškiai užrašyta – I z r a e l ! Vasarą buvo atvažiavę tokie amerikonai, jie iš Izraelio, bet amerikonai, nu ir aš jiems daug padėjau. Aš ėjau meškere nešinas nuo Nemuno, o jie atplaukė laivu. Pavijo mane ir prašo parodyti, kur yra žydų kapinės… Tai, žinai, Vytautai, pusę dienos sugaišom, kol suradom paminklą. Kerpes nuo to akmens nuvalėm, jie perskaitė, kas parašyta žydiškai, ir užsirašė. Tai labai dėkojo, davė adresą, sakė, jei ko nors labai reikės, – parašyk. Bet rašyti reikia rusiškai. Aš kalbėti rusiškai galiu, bet rašyti – nelabai. Ar parašysi, Vytautai?
       – Tai ką rašyti?
       – Rašyk, kad labai sergu, kad reikia gultis į ligoninę, o pensijos negaunu, rašyk, kad labai sunkus mumi dabar gyvenimas.
       – Meluoti gal negerai? Duktė, sakei, medicinos seselė…
       – Ką meluoti? Aš tikrai sergu, be vaistų negaliu niekur, va, žiūrėk, užmigti negaliu, sąnarius sopa.
       Adomas rausiasi kišenėse, ištraukia vaistų dėžutę ir rodo. Jo rankų sąnariai tikrai labai sutinę, pirštai sukembę, pamėlynavę, o žandas ir vėl nubrozdintas. Reikia rašyti, bet dar delsiu ir klausiu:
       – Palauk. Adresas ir nuotrauka – ar tarp jų yra koks ryšys?
       – Nėra. Aš tik taip, sakau, įdėsiu ir tą nuotrauką jiems, nu, kad išgelbėjom žydų mergaitę… Tada pamiršau jiems parodyti. O labai labai dėkojo, sakė, kai reikės, parašyk – atsiųsim pinigų. Taip sakė, nemeluoju, jie turtingi, nemanyk. Turtuoliai irgi verkia…
       – Kaip nori, Adomai, bet aš niekam nesiųsčau relikvinės nuotraukos. Arba reiktų kopiją padaryti… Išsiųsi ir nebeturėsi.
       – Gerai sakai, nesiųsiu nuotraukos, dar prapuls, bet laiške apie išgelbėtą žydaitę reikia parašyti. Vytautai, viską jau žinai, rašyk.
       Jaučiu, kad laiškas neturėtų būti ilgas. Pabaigoje reikėtų kažkaip sušvelninti tą pagalbos prašymą ir ką nors gražaus parašyti apie senąsias žydų kapines, kurias jie vasarą aplankė. Ką apie tai galvoja Adomas?
       – Ne, – sako jis, – geriau parašyk, kad klebonas žada statyti tiltą per Nemuną.
       – Ar pasiutai – kokį tiltą?
       – Tai tu nieko dar nežinai? Vakar buvo atvažiavę inžinieriai iš Vilniaus. Jau nutarta – čia bus ir malūnsparnių aikštelė, ir tiltas, ir golfo laukas. Pamatysi, po metų čia mes visi gyvensim kaip tikri amerikonai!
       – Tai kam tas laiškas, jeigu taip gerai bus?
       – Laiško reikia… Matai, man dabar blogai.
       Rašau. Ir apie kapines, ir apie tiltą. Tik apie golfo aikštelę nutyliu, nes čia jau man atrodo tikra fantastika.
       – Viskas, Adomai. Parašiau. Ar perskaityti?
       – Nereikia. Sulankstyk gražiai. Danutė duos voką ir adresą užrašys, bet reikia dviejų litų markutei… Paskolink, a?
       Surandu du litus ir išlydžiu Adomą. Bet priemenėje vėl kažkas subrazda.
       – Ar yra kas gyvas? – šaukia Bubnelis ir nebelsdamas eina į vidų.
       Jis visada ateina netikėtai. Gal jį paklausinėti apie senąsias žydų kapines? Girdėjau, jo šeima giminiavosi su žydais. Po karo jo tėvai žydų name gyveno. Gal ir kokią prieškario karčemą Bubnelis dar iš vaikytės prisimena?..
       – Tai vis rašai? – klausia paduodamas ranką.
       – Rašau. Ką tik parašiau laišką rusiškai. Adomas prašė. Ir dar du litus daviau pašto ženklui.
       Bubnelis juokiasi net atsilošdamas. Ranka mostelėjęs į parduotuvės pusę sako:
       – Eik, pamatysi, kaip skaniai Adomas geria alų už tavo du litus. Vėl apdūmė tave!
       Aš dar nežinau, ar man juoktis, ar pykti. Sunku patikėti, kad visa ši teisuolio Adomo istorija būtų melas. Staiga prisimenu kitą nutikimą, daug banalesnį, tačiau vis tiek labai bičiulišką. Atvežė Adomas savo trofėjiniais karučiais mano kieman „ožį“ malkoms pjauti, net du skaldymo kirvius ir sako: ateis Juozalis, tai mes tau greit greit supjaunam ir suskaldom malkas. Aš dar bandžiau atkalbėti, sakiau: pats ir susipjausiu, ir susiskaldysiu. O Adomas garantuoja, kad viską padarys už dyką, nes esąs man skolingas. Pastatė „ožį“ taip, kad iš tolo būtų matomas, ir nuėjo į parduotuvę. Rodo pardavėjai tą savo „ožį“ pro langą ir aiškina: mes tuoj uždirbsim daug pinigų, duok skolon vynelio. Pardavėja patikėjo, matė gi, kaip tą griozdą Adomas ką tik vežė pro šalį. Čia nieko nepadarysi slapčiomis. Visi viską mato. Bet mano malkos taip ir liko nesupjautos. „Ožys“ kaip niekad trukdė Profesorkai automobiliu važinėti. Todėl vieną rytą be didelio pykčio įkėliau jį į savo karučius, nuvežiau atgal į Adomo kiemą ir išverčiau į nasturtas… Taip buvo, visas kaimas tą atsitikimą žinojo lyg anekdotą. Nejaugi ir dabar taip nutiks? Su tuo laišku… Tegu! O Bubneliui kol kas paaiškinu taip:
       – Jeigu jis viską sukūrė, tai tuos du litus uždirbo, ar ne?
       – Jis visada uždirba. Jis labai darbštus! – juokiasi Bubnelis ir išeina rankom mosuodamas. Matyt, tik to ir atėjo – pasijuokti.
       Dabar jau ir aš šypsausi. Negaliu labai pykti. Ir prisimenu, ką neseniai girdėjau Aušrinėje šnekant: buvo prieš karą toks stiprus ūkininkas, sugalvojęs trūks plyš visus didelius akmenis iš savo lauko vienaip ar kitaip išdanginti. Ir nešė, ir vežė kur tik buvo įmanoma, o patiems didžiausiems akmenims kasė duobes ir jose juos laidojo. Ir numirė tas ūkininkas, bestumdamas į duobę akmenį… Kiek tokių nerimastingų keistuolių išugdė, į pasaulį išlydėjo ir atgal į savo smėlio kalnelius susigrąžino mieliausioji dzūkų žemė? Kada nors gal ir Adomo išdaigos bus prisimenamos su švelnia šypsena. Taip kaip to Aušrinės ūkininko gyvenimas vis dar prisimenamas su grauduliu. Juk praėjo daugiau kaip pusė amžiaus, o žmonės apie jį tebepasakoja. Išblunka įdomiausių atsitikimų detalės, kartais ir visa giminė prapuola, o atsiminimai apie vieną kurį tos giminės užsispyrėlį lieka gyvi. Gal pati žemė, toji akmenuota Bedugnio ežero pakrantė tebešnibžda šią istoriją kaip nebeįsivaizduojamo vyriško atkaklumo pasaką …
       Vakare radijas vėl skaito egzodo literatūros ištraukas. Nebegaliu klausytis, išjungiu. Vakar ir užvakar klausiausi, o šiandien ne. Kažkodėl atrodo, kad kaip tik iš radijo dabar ir sklinda ta tikra inteligentiška tuštybė, gal net visiškai tokia pati, kokią mums čia kiekvieną gražią vasaros dieną tiesiog demonstruoja mūsų piliakalnį lankantys ekskursantai, pasiturintys europiečiai ir amerikiečiai, apsiavę stulbinamai baltais batais ir daug smalsiau besisukiojantys su filmavimo kameromis ne prie akmens su jaučio pėda, o aplink begriūvančias medines mūsų kiemų tupyklas. Galinis niekada neturėjo ir neturės baltų batų, broliai Bitinai niekada neturės skaitmeninių fotoaparatų. Bet jie užaugo, išbuvo, išgyveno čia drauge su savo darbadieniškai ištvermingais tėvais kaip tik tada, kai už jūrų marių pasitraukusieji mūsų literatai, mąstytojai, mokslininkai, menininkai ir jų vaikai bei vaikaičiai ten, toli nuo kolūkinio tarybinio Nemuno, užsidirbo tokią daugybę dolerių, kad dabar nebesigėdija jausdamiesi pranašesni už mus, atsilikėlius, ir galėdami su atlaidžia šypsena per radiją ar televiziją nuvertinti savo naivius artimuosius: visi jie, bedaliai giminaičiai Lietuvoje, galvoja tik apie brangias dovanas ir apie pinigus… o patys užsidirbti nemoka. Gal tai ir tiesa. Adomui ne kasdien pasiseka taip gudriai užsidirbti du litus. Bet reikėjo tik pamatyti, kaip aną vakarą tas neapsakomai nuoširdus viso pasaulio apgaudinėtojas Adomas, apkabinęs senbernį Bitiną, ilgesingai dainavo apie pražydusius linus prie šaltinio. Per radiją taip niekas niekada nėra dainavęs. Šito vaizdo negalima nufilmuoti jokia kamera. Ir aprašyti negalima. Tai galima tik širdyje išsaugoti.

Į viršų

       Stok! Kas eina?

       Atvažiavo Karalukas, atsivežė naują žoliapjovę ir žviegina ją nuo pat ryto. Ant takelio pastatyti du plastmasiniai bakeliai – viename tepalas, o kitame benzinas. Stumdo Karalukas burzgiančią mašinikę ir vis pasižvalgo, ar visi mato, kaip gražiai jis šienauja. Saulė kyla, greit įkaitins benzino bakelį, gal reiktų jį patraukti į pavėsį. Bet abudu bakeliai tartum tyčia padėti taip, kad iš visų pusių būtų ir gerai matomi, ir užuodžiami. Pavyzdinė ekologija vidury kaimo! Mažas tas naujakurio Karaluko kiemas, dalgiu viską per penkias minutes nušienautum, bet Karalukas – ne Adomas, ir dalgiu nešienaus. Mašina yra mašina, iš miesto atvežta, ne iš Mižonių. Greit visą Lietuvą taip nušienausim. Bus gražu pažiūrėt!
       O Profesorka šitokį neįprastu tepalu ir nežinomu benzinu pakvipusį rytą kabina savo svetainėje vasarines užuolaidas. Ir kalbasi su Bubneliene, kuri atėjo talkon.
       P r o f e s o r k a .  Šitos yra keturios, ar matai?
       B u b n e l i e n ė .  Nu…
       P r o f e s o r k a .  Jos nesusiūtos, o va šitos dvi – susiūtos. Ar matai?
       B u b n e l i e n ė .  Nu…
       P r o f e s o r k a .  Tos keturios nesusiūtos, o tos dvi – susiūtos, ar matai?
       B u b n e l i e n ė .  Nu…
       P r o f e s o r k a .  Aš tau sakau… bet ką aš tau aiškinsiu… Kabinam! Lipk ant suolo, aš tau paduosiu.
       B u b n e l i e n ė .  Bet jos nebus vienodos …
       P r o f e s o r k a .  Hu hu hu… Taigi aš jas pati išardžiau, jos visos buvo susiūtos. Lipk, sakau, ant suolo!
       B u b n e l i e n ė .  Kaip sau nori… Bet tu pažiūrėk, nebus gerai, reikia pirma tuos cvekus išrauti, replių reikia.
       P r o f e s o r k a .  Gerai, nueik prie parduotuvės ir pašauk Algį. Ką tik mačiau, jis ten buvo… Nu kas čia dabar darosi!.. Tu tik pažiūrėk, pro kur čia jos visos įlenda… Aš jau nebegaliu… Visur skruzdėlės, o Dieve, Dieve… kas čia darosi?!
       Bubnelienė greitai sugrįžta su Algiu, ir darbas tęsiasi. Bet paaiškėja, kad reikia ne tik replių – Algis pareikalauja atsuktuvo. Pats ir išeina to atsuktuvo ieškoti, o Profesorka su Bubneliene vėl ginčijasi, ar užuolaidos bus vienodos, ar nebus. Pagaliau visi įrankiai jau yra, tačiau dabar meistras paprašo laikraščių – jis negalįs su murzinais batais lipti ant švaraus suolo. O laikraščio nė vienoje komodos lentynoje nėr! Dabar abi ponios eina į parduotuvę pasiskolinti laikraščio, o Algiui liepia mušti skruzdėles. Jis jas muša, keikiasi ir garsiai svarsto, ar gaus šiandien kokio nors tepalo užkimusiai gerklei patepti, ar ne.
       O Silvanavičienės kieme, visai šalia Profesorkos namo, Levukai jau geria alų. Malkas Silvanavičienei jie pjovė vakar, bet nebaigė, tai, matyt, vėl žada pjauti, nes benzininis pjūklas padėtas ant cementinių laiptų, o abu broliai siurbia iš butelių alų ir prisimerkę žiūri į vis kaitrėjančią saulę. Sėdi abu kaip prisvilinti prie stalo po obelim. Tušti buteliai – po stalu! Tolėliau ant suolo kažkas miega. Abu Levukai apsiblausę, susiglamžę ir susivėlę. Gal čia kažkur ir nakvojo. Nesinori jiems dirbti, ai, kaip nesinori, bet jeigu visos malkos jau būtų supjautos, tai ir stipresnio gėrimo atsirastų. Todėl vienas Levukas išima iš benzininio pjūklo grandinę, susiranda dildę ir brūžina. Reikia pagaląsti grandinę ir vėl džyrinti tuos nelemtus rąstgalius… Žiūriu, klausausi ir atrodo, kad kaimo judėjimas šiandien neįprastai keistas, kad visi savotiškai atsiskyrę, apsipykę ir kažkuo nepatenkinti. Entropija, galvoju, beprasmybė. Apie rimtą darbą nėr ką galvoti… Pasiimu skardinę, peilį ir kopiu į kalną – prisigramdysiu sakų nuo senos žaizdotos pušies ir išsivirsiu sodo tepalo. Vaško yra, avino taukų yra, tiktai pušies sakų trūksta. Einu neskubėdamas, vis dar ausyse skamba ponių užuolaidų kabintojų kivirčas, Algio keiksmažodžiai ir, rodos, tebematau po obelimi nerangiai krebždančius mieguistus Levukus. Kaip keista: nedaug čia belikę gyventojų, tačiau namai taip vienas šalia kito sustatyti, kad kaimynų gyvenimas, jų darbai ir darbeliai – tartum ant delno. O kaip čia viskas galėjo būti ir kaip čia viskas atrodė tada, kai šiame panemunės kraštelyje gyveno net penki šimtai žmonių? Matyt, irgi panašiai. Viskas visų akyse. Tuo ir skiriasi kaimas nuo miesto.Viską čia nenorėdamas užuosi, išgirsi, pamatysi… Gramdau sakus ir klausausi. Tylu. Niekas nieko nebedžyrina, nebepjauna, nebekerta. Nebežvigdo ir nebesmirdina. Niekas, rodos, ir nebepyksta. Nebesikeikia. Gal jau pamažu ateina tikroji vasaros pabaigos ramybė, kai diena vis anksčiau pritilsta ir nejučiomis tolsta įkyrių viduvasario sausrų tvaikas. Bet štai grįžtu nešdamasis skardinę su kvepiančiais sakais ir susitinku lyg žaltį plentu atvingiuojantį visiškai girtą Parnarauskį. Jau iš tolo jis man šaukia:
       – Stok! Kas eina?
       Šaukia tarsi būtų karo metas. Arba tamsi, pavojų pilna naktis. Reikia sustoti, gal atpažins. Tegu negalvoja, kad eina priešas. Ir tikrai, kai sustoju, Parnarauskis lyg prasiblaivo, jau taikiai šneka:
       – A, Vytautas… Ką neši?
       – Pušies sakus.
       – Ką?! Tu juokiesi iš manęs? Tu iš manęs nesijuok, aš matau – kažką neši!
       – Aš nesijuokiu, čia tikrai pušų sakai, gali pauostyti.
       – Ką darysi?
       – Virsiu tepalą medžių žaizdoms gydyti.
       – Ne, tu iš manęs juokiesi… Einu namo, man šiandien labai nesiseka…
       Ir nueina dar labiau vingiuodamas. Net baugu pagalvoti, kas dabar būtų, jeigu kelio posūkyje staiga čiūžtelėtų kokio ūmaus komersanto mašina. Juk tie verslo vyrukai laksto per kaimus nesidairydami. Kas jiems tas mūsų Parnarauskis? Ne giminaitis. Turbūt baisiai sužviegtų stabdžiai, ir ta mintis man net kvapą užima. Einu ir laukiu, kada stabdžiai sužviegs, galutinai suplėšydami dieną į skutus… Namie įjungiu radiją. Klausausi naujausių žinių. Praneša, kad Indijoje nukrito lėktuvas ant gyvulininkystės fermos. Žuvo trys žmonės. Apie žuvusius gyvulius – nė žodžio. Tai kas čia šiandien darosi? Kodėl radijas nutyli apie nukentėjusius gyvulius? Juk Indijoje kai kurie gyvuliai ypač globojami.

Į viršų

       Nepagaus Adomas ūsoriaus

       Jau ruduo. Bulviakasis, bet žemė labai sausa, ir tą darbą galiu dar kokiai savaitei atidėti. Nusikasti bulves dar spėsiu. Ir visas rudens gėrybes laiku susirinksiu.
       Stoviu retųjų augalų sklype atsirėmęs į kauptuką, savo kasdieninį darbo įrankį, ir žvelgiu į gelstančius botanikos sodo beržus. Tarsi ir neberūpi tie visą pavasarį mano globotieji ir visą vasarą parko svečiams rodytieji retieji augalai. Tarsi šaukia sielą gelstantys Krūčiaus upelio beržai – kilti su vėju! Bet gerai žinau, kad jau labai toli niekur nebenukeliausiu, pamažu ir man artėja laikas, kai nebereikės niekur keliauti. Tegu kiti ateina čionai, kai panorės, ir man bus gana tos romantiškos, klajūniškos nuotaikos, kurią atneš jaunesni mūsų gimtosios žemės žygeiviai. Taip netikėtai viltingai paveikė mane vakar perskaityta Henriko Huno knyga „Užburtoji Rusia“. Rodos, nieko naujo joje neradau, tačiau melancholiška, rudeniška knygos nuotaika, matyt, vėl apėmė dabar, kai žiūriu į gelstančius Dzūkijos nacionalinio parko beržus. Savotiškai gera jausti ir žinoti, kad būsiu čia, kai geltonų lapų atsiras vis daugiau, kai beržus ims šiaušti niūrūs lapkričio vėjai ir prasidės ilgi, tamsūs vakarai. Niekur iš čia dar nesitrauksiu. Niekur nekeliausiu. „Rusiją pamatyti reikia…“ – šitaip kalba klajūnai rusai, senoviniu garlaiviu plaukiantys didžiąja upe. Ir jie yra teisūs. Apie tai skaičiau vakar vakare. O rytą dviračiu išvažiavau į Aušrinės kaimą, norėdamas pasišnekėti su vietiniu žveju Jonu Kalpoku, bet ant jo sukrypusios pirkios durų radau tokį raštelį: „Išėjau meškerioti už kalniuko. Jonas“. Aušrinėje daug mažų tvenkinėlių. Ir kalniukų daug. Ne iš karto aš tą Joną susiradau. O jam pačiam jo paliktas raštelis turbūt atrodė ir visiškai suprantamas, ir aiškus. Todėl ir šypsausi dabar manydamas, kad šitaip ramiai meškerios Jonas krakes „už kalniuko“ iki pat žiemos šalčių… Virš to kalniuko vis lėks į Pietus gervės ir žąsys, lėks iš tolimųjų Rusijos platybių, kur per amžius laivais ir baržomis, savojo krašto paslapčių viliojami, tebeplaukioja klajūnai rusai… Kiekvienas savaip atranda savąjį kraštą. Nors vienas galbūt yra nerimastingiausias klajoklis, o kitas – namisėda. Koks nuostabus dabar atrodo man Ivano Bunino apsakymas „Šienpjoviai“! Žvitriausia, gyvybingiausia ruso dvasia. Niekas neparašė geriau. Keliaujantys šienpjoviai – „stalgūs prie darbo“, geriantys tyrą šaltinio vandenį, savo katilėliuose verdantys paprastą valgį. Ir dainuojantys, dainuojantys… Jie vis keliauja, nors nėra tokie užkietėję klajūnai, kokius aprašė Vladimiras Korolenka. Jie nebėga už Uralo. Tie darbštūs jauni vyrai, žingsniuojantys su dalgiais ant pečių iš vienos vietovės į kitą, nuolat girdi, jaučia, supranta širdingą Vidurio Rusijos dainą. Ir patys dainuoja… O juk panašiai ir apie lietuvius šienautojus man yra kalbėjęs žilagalvis Kuliešius. Apie šienautojus brolius Marcinonius. Po karo šeimoje buvo likę du broliai. Šienaudavo labai sparčiai. Devinto numerio dalgiais. Regėk: „Kad žingsniais aina, vanduo tik švirkščia…“ Pietauti Marcinoniai namo neidavo. Iš šaltinio vandens, duonos ir cukraus pasidarydavo mutinio, pasrėbdavo ir šienaudavo iki vakaro… Gražiai pasakojo Kuliešius, pats buvo matęs, kaip tiedu broliai švytruodavo dalgiais, malonu būdavę žiūrėt, kokias pievas prie Nemuno nupjaudavę… Ir lengva man dabar, taip širviškai gelstant Dainavos beržams, mintimis keliauti nuo vienos senolių poringės prie kitos, ir visos jos atrodo vienodai svarbios. Trumputis seno dzūko pasakojimas, o negaliu jo pamiršti, niekada jau nepamiršiu, jis čia netoliese, prie Nemuno, išgirstas ir širdyje priglaustas. Tačiau ir I. Bunino dainuojantys šienpjoviai dabar atrodo visai čia pat, gal nuo Ulioko ravo per Žeimius atklydę, vieningai šviesiu pulku besileidžiantys prie Krūčiaus pasisemti vandens. Tik penki apsakymo puslapiai, nėra nei kokio ypatingo siužeto, nei įsimintinesnių charakterių, bet kiekviena eilutė kuria nepamirštamą nuotaiką. Ir kodėl ji šiandien man atrodo tokia ilgesingai rudeniška, jeigu šienapjūtė būna birželį? Tikrai keista… O kas gi ten dabar? Kas ten atbaltuoja pro pušų šakas? Kas ir ko atsiskubina į mano rudenėjantį sodą? Ė, taigi ten Adomas, nepavargstantis šio Dzūkijos pakraštėlio klajoklis. Baltu švarku, viena ranka parišta dar baltesniu bintu. Eina greitai. Gal vėl ims pasakoti, kaip susilaužė ranką, kaip Nerijus vežė jį net į Varėną. Iš tiesų toloka į Varėną pas daktarus. Tai, žinoma, nemenkas įvykis, bet ar galima jį sulyginti su anų legendinių šienpjovių klajonėmis? Ranką juk bent kiek išgėręs susilaužyti galim kiekvienas, o tu pabandyk, Adomai, pašienauti taip, kaip po karo šiose apylinkėse šienaudavo broliai Marcinoniai. Dabar gal net ir dalgių nebebūna tokių didelių, devinto numerio.
       – Sveikas drūtas, Vytautai… Padėk Dieve, – pagarbiai sveikinasi Adomas.
       – Sveiki! Kas gero, Adomai, kas blogo?
       – Man tai nieko, bet ar girdėjai, kad Kuliešiaus palendricos sudegė!
       – Visai sudegė?
       – Visai. Tiktai kartis užgesino. Sako, taip viskas perdžiūvo, kad žemė degė. Užsikūrė ir dešros, ir palendricos rūkykloj. Sako, pilu žemėmis, tai žemė dega. Ar gali degti žemė?
       – Matyt, gali. Kuliešius nemeluos.
       – Bala jo nematė, aš irgi turiu bėdą. Gal pagelbėsi, Vytautai?
       – Kokią bėdą?
       – Reikia trijų litų. Šįvakar atvažiuos paimt metalo laužo, tai užmokės man kokį šimtą litų. Visiems skolas atiduosiu. Ir tau. Bet dabar reikia trijų litų, verkiant reikia. Paskolink, a?
       – Neturiu. Tikrai neturiu. Matai, tiktai sodo kauptuką turiu, daugiau nieko… O kaip tavo ranka, Adomai?
       – Va, grybaut galiu… Bet kad grybų visai nėr. Šiandien buvau prie Bitinų balų, tik šimtą gramų lepeškų radau… Tai kas man galėtų padėt, nežinai?
       – Nežinau. Pagauk gerą ūsorių, parduok klebono gaspadinei – ir bus pinigų. Prie Krūčiaus yra storų „pendrakų“ – kaip tik ūsoriams.
       – Ne, nieko nebus. Dabar ir Galinis nežuvauja, išleipo žuvys nuo sausrų. Būk drūtas, Vytautai, jau eisiu.
       – Sudiev, Adomai.
       Ir nueina. Tik alaus kvapas lieka. Alaus jam parduotuvėje turbūt ir už šimtą gramų „lepeškų“ duoda… Žiūriu, kaip tarp pušelių nubaltuoja neramaus grybautojo švarkas. Tuoj, tuoj prapuls man iš akių tasai darbštuolis. Bet ne – dar kažko grįžta Adomas! Susiranda takelį ir slidžiu lieptu eina per Krūčių pasaugodamas savo sužeistą ranką. Dabar man jo manevras aiškus: eis prie piliakalnio ir galbūt ras tuščių butelių. Sakė gi – trijų litų verkiant reikia. Dabar tikrai negalėtum pavadinti jo tinginiu. Dirba. Nuo ankstaus ryto net prie Bitinų balų buvo. Bet kodėl visa jo veikla atrodo tokia nereikšminga, tokia prapuolanti be jokio pėdsako? Lepeškos, alus, tušti buteliai, metalo laužas, sulaužyta ranka… Viskas, atrodo, šaukte šaukia apie šio pasaulio entropiją – apie išsisklaidančią, be naudos prapuolančią bejėgio žmogaus energiją. Kasdien tik prapuola ir prapuola. Kaip alaus kvapas. Buvo – nėra. O tie dzūkai šienautojai, tie nartūs broliai Marcinoniai, vis dėlto buvo profesionalai. Ir ne vien tiktai Kuliešius apie juos taip smagiai porina. Bet negaliu pamiršti kaip tik Kuliešiaus pasakojimo. Tautosakiško brolių apibūdinimo, šienpjoviškos ironijos: „Pasrabia to mucinio su šalcinio vandeniu, visų dzienų šienauna ir pyrdauna“. Ir – gerai. O kada gi Adomui bus gerai, kada bus gana? Bėga ir bėga… dejuodamas. Bet kas iš to? Net ūsoriaus iš Nemuno nemoka ištraukt. O jis yra, tas ūsorius, tik reikia mokėti jį sugauti.

Į viršų

       Kodėl gervės į Šiaurę nulėkė?

       Stumiu vienratį karutį – parvežu paskutines daržoves. Jeigu dar kas liko, tegu būna zuikiams. Neskubu, keliauju pailsėdamas, pasižvalgydamas, kas ką veikia. Noriu išskirti šią iš kitų dienų, pavadinti kokiu nors geru vardu. Į rūsį parkeliauja paskutinės daržo gėrybės. Kokie palankūs dangaus ir žemės ženklai galėtų pagerbti šį įvykį? Gal ką geresnio tars kaimynas Lukoševičius? Ana, kaip įnirtingai degina bulvienojus ir daržo žoles! Baltas, tirštas dūmas tumulais kyla aukštyn. Smagiai verčia šakėmis į laužą dvimetrius kiečių ir rietmenių stiebus. Jis kiekvieną rudenį šitaip kariauja su žolynais – į orą paleidžia tai, ką žemelė išaugino! Ir kaip vis nepasimoko žmogus iš savo klaidų: be saiko tręšdamas bulves, pats priaugina rietmenių, balandų, galinzogų ir net kiečių, o paskui šienauja lyg džiungles… Ir bulves dar bando nusikasti… Na o tai, kas ant lauko lieka, – sudegina. Taip ir dusinasi kasmet, tik orą gadina, daugiau nieko. Gal todėl jis ir pasidarė toks irzlus, tikras nihilistas – kad ir ką pasakysi, būtinai prieštaraus. Ir dar pridės, kad dabar viskas kasmet vis blogiau ir blogiau. Ir bukutis pavasarį ne taip švilpauja, ir sausra vasarą kaskart vis baisesnė, ir Nemunas vis bjauresnis. Apie politiką geriau neprasižioti – ne tik politikai, bet ir visi arčiau valdžios papuolę, anot Lukoševičiaus, – vagys, alkoholikai ir iškrypėliai. Normalaus žmogaus tiesiog nebėra, visi – priekvaišos. Jis pats tai, matai, labai gudrus: bulves kasmet tame pačiame plote augina ir vis stebisi, kad gerai užauga tiktai žolės… Sustosiu po Lukoševičiaus ąžuolu, pailsėsiu. Pokalbio vis tiek neišvengsiu. Ana, jis jau artinasi, įspūdingai šakėmis į dangų rodydamas. Ir iš tolo šaukia:
       – Vytautai, ar matei, – gervės į Šiaurę nulėkė?
       – Ne, nemačiau. Ko joms lėkti į Šiaurę, juk ruduo…
       – Aš ir sakau – ne prieš gerą. Visa virtinė gervių klykdamos nulėkė į Šiaurę.
       – Gal į Čepkelius? Ten daug spanguolių. Gal prisiles ir patrauks į Pietus.
       – Ne, čia labai blogas ženklas, aš tau sakau – niekada taip nebuvo!
       – O kas dar blogo šiandien atsitiko?
       – Bubnelis išlaužė parduotuvės duris.
       – Kodėl?
       – Spyna užsikirto, reikėjo laužt.
       – Su laužtuvu laužė?
       – Ne! Labai gražiai išėmė, su grąžteliais, kalteliais.
       – Įsivaizduoju, kaip Levukai jį ragino ir patarinėjo.
       – Visi patarinėjo, ale jis nieko neprisileido, pats vienas viską padarė. Ir ne cekava – šitiek metų Vilniuje dirbo durų meistru.
       – Matot, kartais ir miestietiški įgūdžiai kaime gerai.
       – Net labai. Kaipgi būt vyrai alaus atsigėrę, jei ne Bubnelis!
       Ir bumbteli sunki ąžuolo gilė į mano karutį, matyt, laikas važiuoti. Pokalbio nauda jau aiški – gilę laimėjau. Padėsiu rūsy, pabus per žiemą, o pavasarį pasodinsiu, gal ir sudygs. Tai gali būti svarbiau nei žinia apie išlaužtas duris. Bet kodėl vis dėlto gervės nulėkė į Šiaurę?
       …Jau trumpa rudens diena. Ir nuovargis – rudeninis. Skauda nugarą. Ne gėda prisipažinti. Vasarą eini ir eini kartu su saule, kartais būni ir labai pavargęs, bet nesustoji, juk negulsi į lovą, kol saulė šviečia. Rudenį galima pasverti visas surinktas gėrybes – iš daržų, iš pievų, iš miškų… Bet, matyt, kartu su tuo vasaros kraičiu atsinešamas pirkion ir nuovargis. Taip tikriausiai ir turi būti. Prisimenu dabar labai seniai girdėtą hipotezę: jeigu žmogus užsigeidžia obuolių pavasarį, tai jo biologinis laikrodis – sugedęs. Normalu yra užsinorėti obuolių rugpjūčio pabaigoj, o žalių valgomų lapų – balandį. Man, sąmoningai begrįžtančiam į natūrinį ūkį, ši tezė, ko gero, labai svarbi. Paukščių migracija taip pat yra žemės pusiausvyros ženklas. Būtų negerai, jei tundra vasarą nesulauktų paukščių, kai tiek daug žiedų ir vabzdžių. O žmonės? Gal tą gerąjį žemdirbiškąjį pastovumą, tą prisirišimą prie žemės plotelio aš be reikalo vis romantizuoju? Gal reikėtų nors šiek tiek pasiblaškyti, pamatyti, kaip kitur gyvena žmonės… Rudeniška nuotaika, rudeniškos mintys. Prasideda rudeniški vakarai. Jau guldamas pastebėjau, kaip stropiai sūnus Gediminas laikraščiu valė žibalinės lempos stiklą – vėl skaitys baisųjį „Mobi Diką“. Kodėl jam šį vakarą parūpo tokią knygą skaityti prie žibalinės lempos? Tikriausiai nenori, pavargusiam tėvui anksčiau beužmingant, elektros žibinti. O gal jaunystėje išvis nereikėtų skaityti knygų, kurių herojai lyg apsėstieji, lyg užkeiktieji? Rodos, neteisinga jų klajūniška romantika ir netgi gyvenimo tikslas – negarbingas… Neužmiegu, galvoju apie tuos nežmoniškai atkaklius, užsigrūdinusius, bet nuožmius ir negailestingus baltojo banginio persekiotojus. Galvoju ir apie šioje Nemuno pusėje plušančius mažo kaimelio gyventojus, nejučiomis vėl prisimenu viskuo nepatenkinto ir niekuo pasidžiaugti nebemokančio Lukoševičiaus gerves, kažkodėl nuskridusias į Šiaurę… Galvoju ir apie save. Gal kasdieniniu darbu, žemdirbišku pastovumu ir taikinga sodininko laikysena vis dėlto įrodysiu, kad, būdamas nevietinis, nesu čia blogesnis už senbuvius, kad šiame žemės plotelyje nedauginu chaoso… Kaip rašė W. Whitmanas, „aš matau tave kiaurai, už mane geresnis tu nesi“. Norėčiau tai pasakyti Lukoševičiui, bet niekada nepasakysiu.

Į viršų

       Ką išgiedos Silvanavičienės gaidys?

       Nubundu naktį ir girdžiu, kaip šlubuodamas tiksi senas laikrodis. Prityla, prityla… Rodos, visai sustos… Ir vėl atsigauna, tiksi gerai. Matai, galvoju, ir laikrodžiui būna aritmija. Ir – nieko. Pats išgyja. Gal ir žmogaus širdies aritmija yra ne liga, o tiktai strategija… O kodėl atsibudau? Rodos, kažką sapnavau, betgi ne košmarą, ne, ir širdis tuksi gerai. Tai kodėl pabudau?
       Keliuosi, pašviečiu žibintuvėliu į tą šlubuojantį laikrodį: pusė pirmos. Dar ilga bus naktis. Jau lapkritis, ir naktis gerokai pailgėjo. O galva šviesi, tarsi būčiau išmiegojęs tiek, kiek reikia. Tiktai kairiosios rankos alkūnė skauda. Ir šonkauliai sopa. Jau neužmigsiu. Senatvės ženklas, ne kitaip… Staiga dunksteli už lango obuolys. Ir sukiauksi Silvanavičienės šunelis Kaukolinis, lyg tikrą pavojų pajutęs. Pro miegus nebeskiria vargšas, kur vagis eina, o kur obuolys krinta. Ir Nikas jau loja!
       Na dabar grandininė reakcija jau garantuota. Šunų solidarumas žavus. Visi stropiai gina savo kaimą nuo įsivaizduojamų priešų. Jau loja Reksas, jau ir Jonis viauksi. Klausausi ir laukiu. Pradeda storai amsėti Sobolis, kelis kartus suloja ir nutyla, gal jaučia, kad pavojus netikras, bet jam atsiliepia Dimka… Per visą kaimą nuėjo netikro pavojaus banga. Gal kas dabar irgi nebeužmigs kaip aš. Užsidegu stalinę lempą, rengiuosi ir jau žinau, kad užrašysiu viską, kas vakar atsitiko.
       Dabar kažkodėl atrodo, kad diena buvo ypatinga. Pirmiausia atsibeldė duobkasiai, labai prašė penkiolikos litų. Nedaviau, nes neturėjau. Bet jie, rodos, nepatikėjo, kad neturiu, nes dievagojosi tuoj tuoj atiduosią, va už poros valandų gausią net aštuoniasdešimt litų – tiek dabar kainuoja duobės iškasimas… Paskui į kapines palydėjom Nenartavičių. Į bažnyčią nenešė, sako, jis, gimęs Sibire, nebuvo krikštytas. Klebonas į velionio namus pavėlavo ateiti, pusę valandos visi laukė ir nežinojo, ką daryti. Bet, matyt, Dievas žinojo, ką daro. Jeigu klebonas būtų atėjęs lygiai vienuoliktą, tai būtų tekę laukti kapinėse, kol duobkasiai baigs kasti duobę. Jie vis dėlto jau buvo gavę pinigų. Visi keturi atrodė baisiai: šlapi nuo prakaito, murzinais veidais, pajuodusiais paakiais. Adomas, abu Margevičiai ir Kasputis. Pervargę, vos bepastovintys. O juk žemelė minkšta, smėliukas, ne žiemos įšalas. Rodos, galėjo anksčiau pradėti ir kasti ramiai. Paskui taip pat ramiai būtų išgėrę. Bet ne, prieš pat darbą reikėjo išgerti, tada – karštligiškai plūktis. Dirbo jie tarsi kokie katorgininkai, o ne savi kaimo vyrai… Ir dar gūdžiau pasidarė, kad niekas nepasakė jokio žodžio apie velionį. Niekas nieko nepasakė. Klebonas šventino ir laimino tyliai, moterys giedojo graudžiai… Bet kai bažnyčioje nebūna šventųjų mišių, prie kapo duobės reikėtų pasaulietiško žodžio. Skirstėmės iš kapinių, ir atrodė, kad dar kažko trūksta. Prakaituoti duobkasių veidai, skubėjimas kuo greičiau užversti žemėmis karstą ir kastuvo kotu įspausti kryžių kapo smėlyje – tik toks ir liks prisiminimas apie šias laidotuves, apie tą sunkaus likimo žmogų. Mirė jis savo kieme. Sako, gėrė be sustojimo penkias dienas ir džiaugėsi, kad nieko jam nebeskauda. Jokie vaistai, sako, nebenumalšindavo skausmo, tik degtinė.
       Po laidotuvių pardavėja baltame plastmasiniame kibire mazgojo silkes. Kiemsargis nešė vandenį, o ji stropiai plovė kiekvieną silkę ir nešvarų vandenį pylė ant cementinių laiptų. Ji visada šitaip nuprausia silkes, kai jos pradeda pelyti, bet šį kartą vaizdelis buvo itin puikus. Kiemsargis, pasipuošęs baltu kostiumu, vos spėjo nešti vandenį, o baltai apipelijusios ir stropiai nuplautos silkės, rodos, pačios šokinėjo iš vieno plastmasinio kibiro į kitą. Paskui kiemsargis ūžtelėjo ant laiptų porą kibirų vandens – tvarka kaip geriausiame restorane! Ir pasitaikyk tu man šitaip: vos pabaigė pardavėja sutvarkyti silkes – atvažiavo pats ponas Česnulevičius, parduotuvės savininkas. Išlipęs iš blizgančio automobilio, du kartus pasikėlė smunkančias kelnes, spyrė į naujosios tvoros stulpelį, įsitikino, ar gerai sukietėjo cementas, ir nedelsdamas nubėgo į tualetą. O tą minutę iš parduotuvės dūsaudama išsliūkino Silvanavičienė, kuri ką tik buvo giedojusi kapinėse. Ji tiesiog visiems matant nusispjovė ant Česnulevičiaus mašinos sparno ir nueidama užtraukė netikėčiausią giesmę: „Kad tu numirįs duobėn neinsitektai… Svoločiau tu nepadabnas, vagis tu neragėtas…“ Neseniai dėl parduotuvės kiemo Česnulevičius laimėjo bylą teisme, todėl ir tą naują tvorą užtvėrė. Per vieną dieną užtvėrė taip, kad Adomo kaimynas Vaikšnoras dabar jau nebegalės prie savo namelio privažiuoti. Tas Vaikšnoras, nors ir retai čia teatvažiuoja, yra Silvanavičienės giminaitis, užtat dabar toji moteriškė ir palinkėjo parduotuvės savininkui tokių baisių dalykų. Ana, jis jau ateina iš tualeto, tik ne ateina, o atbėga, jis visada bėga vis kelnes pasikeldamas kaip tikras komersantas. Paskubomis iš mašinos ištraukia dvi raudonas vėliavas su baltais kotais ir tvirtina aukštai, prie kažkada buvusios tarybinės parduotuvės durų staktos. Ai, kokia netikėta naujovė! Kai vėjelis papučia, ant vėliavų pasimato baltas užrašas: „Coca-Cola“. Silvanavičienė nešasi druskos pakelį, matyt, sūdys vištas, kurias vakar papjovė kiaunė. Gal papjovė ne vakar, gal užvakar… Apie tas kiaunes Silvanavičienė jau seniai virkavo. Negi vištos papjautos išgulėjo kelias dienas, o druska bus pasūdytos tik dabar? Bet ką jau čia – miestiečiai turguje nupirks ir suvalgys, nesvarbu, kad jų kraują iščiulpė kiaunė…
       O senasis Margevičius su savo arkliu kovėsi tikrai vakar. Pailsėjo po laidotuvių ir nusprendė paauklėti jauną arklį. Iš tolo žiūrint, atrodė šiurpiai juokinga: net pasišokėdamas gaspadorius duoda kumščiu arkliui, o šis pasuka galvą, ir kumštis – pro šalį. Tada arklys išsišiepęs grybšteli dantimis gaspadoriaus alkūnę, tas vėl duoda, ir vėl pro šalį. Taip ir kaunasi, bet matyti, kad laimi arklys. O Margevičiui pikta, kad gyvulys jo neklauso, dargi šokinėja priešais. Matyt, todėl, kad jaunas.
       …Gieda Silvanavičienės gaidys. Kodėl jis gieda vidurnaktį? Per tą kiaunę sukvailėjo, netekęs vištų, prarado laiko nuovoką. Kaip ir tas anąkart per daug prisivaišinęs, greit savo vardadienio proga apgirtęs Česnulevičius, pradėjęs skelbti visiems, kad tuoj nusipirks šarvus, atstatys pilį ir tiltą permes per Nemuną. Tartum gaidys skeryčiojosi parduotuvės savininkas, kol jį kažkas išvežė į namus anon Nemuno pusėn… O vakar vakare apie devynias vėl kuo skubiausiai pasitarti užsuko Adomas. Visą duobkasio uždarbį žmonai atidavęs. Ir vėl neramiai aiškino, kodėl jis esąs ne atėjūnas. Va žiūrėk, Česnulevičius – tikras atėjūnas: išvalė šulinį, sukirto naujų rąstelių rentinį, net stogelį padarė, bet vandens prie parduotuvės pasisemti niekas nebegali – šulinys užrakintas. Negirdėtas dalykas užrakinti kaimo šulinį! Paskolinau Adomui du litus. Ir dar pabandžiau teirautis, ar gerai, kad supykęs Margevičius vis muša savo arklį, be reikalo muša, taip sau prieina ir užsimojęs duoda kumščiu į galvą. Ar gerai? Adomas pagalvojo, pagalvojo ir lyg savo kaimyną užtardamas atsiduso, – esą dabar ir gyvuliai nebe tie, naujoviški, dabar su visais naujoviškai reikės… Dabar ir gyvuliams jau nebe gyvenimas, o tikra Coca-Cola!
       …Vėl gieda Silvanavičienės gaidys… Nutyla… Kaime visiška tyla… Net peliūkštis niekur nesukrebžda. Jokia šakelė už lango nejuda. Vidurnaktis. Dar negreit pabus pirmi paukšteliai ir ankstyviausi kaimo šeimynykščiai. Tebemiega Nemuno pašonėje glausdamiesi visi šios mielaširdingos žemės teisuoliai ir apgavikai, gudruoliai ir priekvaišos, darbštuoliai ir tinginiai, blaivininkai ir girtuoklėliai… Visi laikini šio amžino kranto senbuviai ir atėjūnai, prie kurių kapo duobės gal bus, o gal ir nebus, kas žodelį tartų…

       2003-2004

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt