|
<< Atgal
KAM (DAR) RAŠOMA?
Vasario 3 d. tokį pokalbį apie 2004-ųjų knygas
surengė Lietuvių literatūros ir tautosakos instituto Šiuolaikinės literatūros
skyrius. Konstatuota, kad rašoma daug ir įvairiai. Rašoma tam tikriems socialiniams
sluoksniams, kartais rašymas renkamasis toks, kad jį paremtų finansuojančios
institucijos, rašomos knygos, pritaikytos rinkai, kritikai ir net moderniausioms
literatūros teorijoms. Gal tikrai menininkas yra laisvas, nes jis pats renkasi
priklausomybę, arba, kaip teigia madinga teorija, kultūros laukas sąlygiškai
autonomiškas.
Pokalbio dalyviams išdalytoje bibliografijoje buvo
daugiau nei 800 knygų. Tad natūralu, kad kritikai, kartais bandantys aprėpti
literatūros visumą, pasijunta bejėgiai, o jų darbai, kuriuose pasigendama keturių
penktadalių konteksto, su humoru įvardijami kaip ,,pavinguriavimai,
,,pasitaškymai ir ,,patapšnojimai. Nors tokį kiekį knygų apmąstyti, o juolab
aptarti per kelias valandas vargu ar buvo įmanoma, institute padiskutuoti apie 2004 m.
knygas susirinko nemažas ,,apsiskaičiusiųjų būrys.
Kaip vertinti tokią galybę įvairiausių knygų? Ar
galima kalbėti apie jų centrą šiais visuotinio išsklidimo laikais? Juk LLTI turi
ginti literatūros vertybes, palaikyti idėją, kad literatūra vis dar turi centrą, t.
y. svarbias, geras knygas. Kalbant apie jų atrankos kriterijus, grįžta prie senos
tiesos, kad vertingiausi yra ne vienadieniai buitiniai, ne egocentriški, o turintys
bendruomeninę socialinę dimensiją bei kalbinę potenciją tekstai. Tad ar verta
kalbėti apie knygas, kur kalba neatlieka estetinės funkcijos, o rašytojas tėra
žodinės medžiagos tiekėjas knygų gamybos linijai.
Diskusijoje mėginta atskirti knygas, rašomas rinkai
ir eiliniam skaitytojui, ir knygas, svarbias literatūros raidai, tačiau, bandant
aprėpti visumą, buvo kalbama ir apie vienas, ir kitas. Nors kūrybos procesą vertinti
pagal vienerius leidybos metus yra dirbtina, vis dėlto mėginta diagnozuoti ryškesnes
tendencijas. Pasirodo, literatūros industrijoje šiandien aukščiausiai vertinamas
romano žanras. Jų šiemet išleista įvairiausių. Vis daugiau autorių ima eksploatuoti
popliteratūros elementus (D. Vaitkevičiūtė, E. Jonušas, R. Kundrotas, A. Lyva, T.
Staniulis, R. Černiauskas, R. Šerelytė). Itin mėgstami herojai verslininkai,
nusikaltėliai, žmogžudžiai, samdomi žudikai (replika iš salės: prieš kelerius
metus leidėjai bijodavo likti su trilerių autoriais dėl jų kūrinių siužetų).
Galbūt kurdami lengvai nuspėjamą pasakojimą ar rinkdamiesi populiarų detektyvo ar net
holivudinio trilerio žanrą rašytojai siekia didesnės auditorijos, rizikuodami prarasti
kritikos palankumą? Pažymėtina, kad tokiuose romanuose ryškėja nauja vyriškoji
tapatybė stiprus, šaunus vyrukas (macho).
Įdomus ir provokuojantis kitas dabartinės
romanistikos sluoksnis vadinamieji postmodernistiniai romanai, iš skaitytojo
reikalaujantys ne psichologinio susitapatinimo, o kultūros žinių bei literatūrinio
žaidimo taisyklių išmanymo. Vienas iš tokių S. Parulskio romanas ,,Doriforė.
Knyga viena iš pretenduojančiųjų į literatūros centrą sulaukė skirtingų
vertinimų. Išaugusi iš esė, ji nesunkiai prikausto ir išlaiko skaitytojo, vedžiojamo
už nosies, dėmesį; autorius joje atsisako sklandaus pasakojimo, patetikos, vyrauja
paradoksinis parodijavimas; ,,Doriforė laikytina postpostmodernistiniu romanu.
Kūrinys liudija S. Parulskio gebėjimą užimti vieną stabiliausių pozicijų ganėtinai
determinuotoje literatūroje ir ją kontroliuoti (o gal toks ir galėtų būti talento,
apie kurį pastaruoju metu ne itin madinga kalbėti, apibrėžimas?). Kita vertus, į ją
pažvelgta ir skeptiškiau: šypseną kelia keisti šios knygos ir T. Staniulio romanų
siužetų sutapimai. Dar prieštaringesnių vertinimų sulaukė H. Kunčiaus ,,Gaidžių
milžinkapis, radikaliai atmetantis mąstymo klišes. Šis autorius stebina vaizduotės
galia, laisva kultūros, istorijos elementų interpretacija. Tekste vyrauja košmarai,
siurrealizmas, sujauktos hierarchijos, autoriui, atrodo, yra svarbiausia peržengti
ribas, nelabai rūpinantis žengimo tikslingumu.
Kita naujovė M. Ivaškevičiaus pjesė
,,Madagaskaras. Ko gero, jau seniai lietuviškai dramai teko tiek liaupsių: autorius
išmoningai dekonstruoja nacionalinius mitus, (su)kuria naujakalbę stilizuodamas
tarpukario kasdienius ir intelektinius diskursus; joje padarytas analitinis mūsų
kultūros pjūvis (su meile) aprašant lietuviškas utopijas. Tokios provokuojančios
knygos, kaip M. Ivaškevičiaus ,,Madagaskaras ir H. Kunčiaus ,,Gaidžių
milžinkapis (bent laikinai), turi atsidurti literatūros centre (o gal talentas
tai gebėjimas kurti naują poziciją kultūros lauke?).
Nebemadinga gylio kultūra sieja ,,skolos knygomis
pavadintus T. S. Kondroto ir I. Mero novelių rinkinius ,,Meilė pagal Juozapą ir
,,Stotelė vidukelėj, pagaliau užpildančius baltas mūsų literatūros dėmes.
Šalia jų minėtinos ir epiloginė P. Dirgėlos keturtomio epo ,,Karalystė knyga
,,Alibi knygos, kaip ir visa P. Dirgėlos kūryba laukianti atidesnio skaitytojo,
tyrinėtojo, bei G. Kanovičiaus apysaka ,,Našlių kelionės. Tačiau ne visi kelių
garbingų knygų autoriai spėja pavyti kintantį laiką, o juolab išlikti centre,
kuriame darosi nebereikšmingas realistinis psichologinis romanas (V. Bubnio ,,Tas ryto
laukimas).
Aptariant šiųmetės prozos tendencijas, kaip vienos
ryškiausių knygų minėtos ir A. Andriuškevičiaus ,,Rašymas dūmais bei G.
Radvilavičiūtės ,,Suplanuotos akimirkos. Pastaroji įasmenina kasdienybę, atveria
moteriškojo pasaulio skirtingumą, ji intelektuali ir ironiška. Tačiau ar (be)galima
sieti mūsų literatūros centrą su esė? Dalyvavusiųjų nuomonės išsiskyrė: vieni
teigė, kad lietuvių eseistika, dažnai fiksuojanti kasdienius kūno ir sielos virpesius,
jau išsikvėpė, jos šlovės laikai praėjo; kiti manė, kad ji ir šiuo metu
veiksmingas žanras. Lietuvių literatūros posūkis į eseistiką priminė kitą faktą,
tarp prozininkų turime daug gerų poetų, puikių stilistų, tačiau jiems trūksta
įdirbio, amato išmanymo, t. y. to, kas sustruktūruotų poeto patirtį. Tad ar esė
žanro įsitvirtinimas nėra panašus reiškinys juodo darbo, suteikiančio tikrą
prozininko statusą, vengimas? Šis klausimas liko atviras.
Eseizmas pereina ir į kitus literatūros žanrus.
Poezijoje vis daugiau pasakojama (G. Grajauskas, V. V. Landsbergis, H. A. Čigriejus, R.
V. Graibus), o kai kurie V. Kukulo tekstai gali būti laikomi esė. Įdomi K. Platelio ir
L. Gutausko poezija, gimstanti veikiant kultūrinei savimonei. M. Martinaitis naujoje
knygoje ,,K. B. įtariamas iki šaknų proziškas grįžtama prie knygos
,,Tolstantis stilistikos. Autoironija ir sarkastišku kalbėjimu išsiskiria S.
Parulskis, įdomi G. Bleizgio nubūtinto peizažo poetika. Teatrališkų moterų,
karaliaujančių Kaune, poezija dažnai primena trumpas noveles, kuriose kalbama apie
moters kasdienybę, savo tapatybės ieškojimą, patirtis, kurias sunku nusakyti (D.
Zelčiūtė). Jų eilėraščiuose personažas yra tarsi mimas: meistriškai kaitalioja
figūras, kalba mizanscenomis ir situacijomis, detalėmis ir fragmentais (D.
Čepauskaitė). E. Perednytei trūksta poetinės mokyklos, E. Puišytės religinės
tematikos eilėraščiuose per daug žinomų tiesų išpažinimo ir eiliuoto pamokslavimo,
nors nenuginčysi puikiai valdomo žodžio ir gamtos pagavos. Eseizmas pereina ir į
memuaristiką. Tai bene labiausiai išryškėja L. Tapino kartos studijoje ,,Prarasto
laiko nebūna. Šioje knygoje jaučiama nostalgija laisvam, nepasiduodančiam
sovietmečio menininkui, pristatomam su visom žmogiškom silpnybėm. Memuarų knyga apie
K. Borutą yra labiau klasikinio tipo. Prisiminimai apie S. Krasauską patraukia montažo
technika, dukters ir mamos dialogu. Knygoje apie P. Širvį vyrauja lyrinis pasakojimas su
dienoraščio ištraukomis. Visos šios knygos, teikiančios peno apmąstymams (o gal
studijai?) apie bohemą, parašytos su pagarba žmogui.
Pokalbio pabaigoje pagal abėcėlę buvo sudėliotos
meniškiausių knygų dvyliktukas: A. Andriuškevičiaus ,,Rašymas dūmais, D.
Čepauskaitės ,,Nereikia tikriausiai būtina, P. Dirgėlos ,,Alibi knygos, L.
Gutausko ,,In fine, M. Ivaškevičiaus ,,Madagaskaras, S. T. Kondroto ,,Meilė pagal
Juozapą, V. V. Landsbergio ,,Lunatikų dainos, M. Martinaičio ,,K. B.
įtariamas, I. Mero ,,Stotelė vidukelėj, S. Parulskio ,,Doriforė, K. Platelio
,,Palimpsestai, G. Radvilavičiūtės ,,Suplanuotos akimirkos.
G. NOTRIMAITĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|