„Anapus miglos...“
Pavasario etiudas prie Ūlos
Saulėlydis
Ėjimas. Akvarelė
Tolimi atšvaitai
Lietaus belaisvis
„Pasiilgau Vaikystės suknelių...“
Iš to laiko
„Ruduo Išskrenda žodžiai...“
Diena
„Lyg pridžiūvusį tvarstį...“
Šulinys

Į viršų

Ŗ

Anapus miglos,
Alksnyne,
Atokiau nuo tako,
Kad niekam neužkliūtų,
Sužvarbusi
Siaustosi į rudenį…

Kas ten tokia
Šiandien
Galėtų būti –

Vaikystė
Ar senatvė?

Į viršų

Pavasario etiudas prie Ūlos

Lijo, lijo, prilijo
Diena sklidinai,
Per kraštus išsiliejo –
Upė nutekėjo

Ir buvo pavasaris:
Klampi pieva,
Baltuojanti ieva

Ir du žmonės,
Susiėmę už rankų,
Pačiam pakrašty
Fotografijos,

Kurią padėjau
Ant lentynėlės
Ir užvėriau lengvas
Atminties dureles.

Į viršų

Saulėlydis

Taurė raudono vyno
Tyliai skimbteli
Kai krenta saulė už miesto
Į mišką
Ir gęsta
Kai tamsėja laukų žaluma
O balsai tylesni
Šiapus lango
Sugrįžusių
Iš vakar dienos
Kurios nebebus jau
Kai spalvoti sparnai peteliškių
Saulėlydį nešasi
Iš mūsų buvimo drauge

Į viršų

Ėjimas. Akvarelė

Sulytas peizažas
Dar tęsėsi
Aš turėjau namus
Mintyse
Ir ėjau
Bet viena
Akvarelė tamsėjo
Už palinkusio medžio
Už posūkio
Už palikto veido ovalo
Už rėmo
Lyg vartų į niekur
Ėjau

Į viršų

Tolimi atšvaitai

Ko tu verki,
Rudenie,
Ilgaisiais lapkričio lietumis
Prie taip sunkiai rašytos
Gyvenimo knygos?
Juk čia viskas sudėta:
Sutemos – paraštėse,
Didelis baltas rytojaus lapas –
Dar bus
Su saulės properšom,
O dabar užsnūskim
Ūbaujant vėtroms vakarėms,
Šviečiant mažytei vaikystės lempelei
Ir ugnies atšvaitams iš krosnies
Šokant dar nepažįstamą šokį,
Kurį paskui užrašyti reikės.

Į viršų

Lietaus belaisvis

Lietus žmogų parvaro
Uždaro
Ir užkala

Smulkiom vinutėm
Į palangę

Taip trakšteli pirštai –

Nelaužyk rankų
Rakto nėra
Bet išeitis turi būti

Į viršų

Ŗ

Pasiilgau
Vaikystės suknelių

Saulėtų

Jurgino žiedų
Sunkių
Nulinkusių

Kai jau į rudenį

Blanksta šviesa
Iš tolo
Man tebešviečianti

Į viršų

Iš to laiko

Žirnių virkščiai
Apsiveja kojas

Dar pabūkim
Jauni ir naivūs

Susiėmę už rankų
Nuotraukoj

Vaiskų rudenio metą
Kai dar nemeluojam

Į viršų

Ŗ

Ruduo
Išskrenda žodžiai
Į pietus
Ilgom eilučių virtinėm
Žiemosim nebylūs
Bežodžiai
Bežadžiai
Po ilgu
Giliuoju sniegu
Ir negreit
Atsibusim

Į viršų

Diena

Tekant saulei
Atsiskleidė
Baltas dienos lapas.
Ką įrašysi jame
Iki ilgųjų vakaro šešėlių?

Į viršų

Ŗ

Lyg pridžiūvusį tvarstį
Plėšiu nuo savęs
Buvusį savo gyvenimą.

Man nebereikia.
Aš jau išgijau.

Bet plėšiant
Vis tiek skauda.

Į viršų

Šulinys

Vandenų akie,
Žvelgianti
Į nakties dangų,
Kokią paslaptį atspindi
Šešėliuota tavo gelmė?

Į viršų

tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt