|
<< Atgal
LAIMANTAS JONUŠYS
Banalybės trauka
ir jos įveikimas
Realybėje miela paviešėti, bet gyventi joje
nesinorėtų.
John Barth |
Kadaise su vienu pažįstamu, atvykusiu į
Druskininkus pirmą kartą, iš stoties ėjom pro dailiai sutvarkytą Druskonio ežerą,
ir jis tarė: Ežeras, gulbės koks kičas. Toks pasakymas yra pokštas, nes į
tikrovę buvo pažvelgta kaip į paveikslą. Pokšto esmė neatitikimo efektas: toks
objektas yra banalus mene, bet nėra banalus gyvenime. Kas iš mūsų nenorėtų rytą pro
nuosavo namo langą žvelgti į jaukų tvenkinį su tilteliu, į vandenį su nusvirusiom
medžių šakom ir pulkeliu gulbių? Tikrovėje tai būtų tiesiog gražus nei
banalus, nei nebanalus vaizdas; dailėje jis pagrįstai vadinamas kiču.
Tai tik dar kartą patvirtina, kad menas ir mūsų
regimoji kasdieniška tikrovė yra skirtingos sferos, kuriose galioja skirtingi dėsniai.
Nė kiek neabejoju teiginiu, kad geras literatūros tekstas visų pirma yra meno kūrinys,
todėl gera literatūra būna kūrybinga ir originali. Tai, be kita ko, reiškia, kad meno
kūrinys turi jokiomis interpretacijomis neišsemiamą gelmę ir tam tikrą neįprastumo
ar keistumo prieskonį. Visa tai yra banalumo įveikimas.
Tačiau banalybės trauka yra galinga. Literatūra
visais amžiais ir visuose kraštuose patekdavo į jos gniaužtus. Nes banalybė visada
turėjo didesnę paklausą negu originalumas. Rinkoje kičas vertinamas labiau negu
aukštasis menas, išskyrus atvejus, pvz., dailės kūrinių kolekcionavimą, kai banalus
snobizmas lemia komercinę didžiojo meno paklausą.
Kalbant apie kičą, kaip specifinę banalybės
atmainą, dažnai minimi du teiginiai, su kuriais ne visai sutinku. Teigiama, kad kičas
kartais tenkina pabėgimo nuo kasdienybės tikrovės poreikį. Bet kadangi, kaip jau
minėjau, pritariu požiūriui, apskritai atskiriančiam idealiąją meno sferą nuo
kasdieninės tikrovės valdų, manau, kad čia reikia įsigilinti į patį poreikį, kuris
kaip tik yra kasdieninės sąmonės ir jos orientacijos išraiška. Toks eskapizmo
poreikis, kokį patenkina kičas, atsiranda aspiracijų, nesusijusių su menu, plotmėje.
Nekasdienišką tokios kilmės poreikį patenkina aukštasis menas tik čia labai
pabrėžtai tą poreikį vadinčiau ne šiaip pabėgimu, o pakilimu virš kasdienybės.
Posakis gyvenimiškas romanas nieko gero nepasako. Gyvenimiškas yra gyvenimas, o
menas yra meniškas, o jeigu ne, tai banalus menas.
Antrasis teiginys kičas yra patrauklus tuo, kad
lengvai virškinamas, o tikrajam menui suvokti reikia didelių pastangų. Tai anaiptol ne
visada teisinga, ir manau, kad tai ne esminis tikrojo meno požymis. Nemanyčiau, kad
meną galime suvokti tik smarkiai įsitempę. Neatrodo, kad, tarkim, Franzo Kafkos
Metamorfozės tekstas yra sunkiai skaitomas, o juolab Milano Kunderos proza. Tikram
menui žaismė ir lengvumas nesvetimi dalykai. Bet galbūt tokiam menui suvokti vis
dėlto reikia tam tikro išankstinio pasirengimo arba ypatingo nusiteikimo.
Todėl norėčiau grįžti prie teiginio, kad
tikrasis menas paprastai turi neįprastumo ar keistumo prieskonį, pasižymi kitoniškumu,
kurį akcentavo dar Marcelis Proustas, o šiuolaikinė anglų rašytoja Jeanette Winterson
rašė: Menas <
> yra svetimas miestas, ir mes apsigauname manydami, kad jis
mums pažįstamas. <
> Turime pripažinti, kad meno, viso meno, kalba nėra mūsų
gimtoji kalba.
Galima sakyti, kad rašytoja šiuo teiginiu gana
vykusiai dramatizuoja tikrojo meno atskirumą nuo banaliosios kūrybos, nes pastaroji
daugeliui tikrai yra pažįstamas miestas. Kaipgi veikia tas meno svetimumas? Čia
mums padės metafora taikinio skritulys su koncentriniais apskritimais.
Įsivaizduokim, kad rašytojas šauna į tokį taikinį, stengdamasis pataikyti į patį
centrą dešimtuką. Banalioji literatūra funkcionuoja taip: autorius parašo
literatūriškai primityvoką trilerį, sakykim, Da Vinčio kodą, kuris, susiedamas
siužetinę intrigą su globalinio sąmokslo idėja, atitinka masinio skaitytojo
lūkesčius ir tampa superbestseleriu. Vadinasi, autorius pataikė į patį dešimtuko
centrą. Bet štai Samuelio Becketto romanų trilogija išankstinių eilinio skaitytojo
lūkesčių neatitinka tokiam skaitytojui atrodo, kad, šaudamas į taikinio
skritulį, S. Beckettas pataikė kažkur į pakraštį, gal tik į vieneto arba dvejeto
juostą. O pakeliui jo kulka dar ir nušovė siužetą.
Tačiau skaitytojui, matančiam toliau arba, tarkim,
giliau, atrodo kitaip. Toks skaitytojas tą banalųjį taikinio skritulį, žinoma, irgi
mato banalaus literatūrinio standarto plotmė pažįstama visiems, ji visada stovi
paviršiuje ir yra labai ryški. Bet geram S. Becketto skaitytojui, kuris taip pat mato,
kad banaliajame taikinyje rašytojas tepelnė vieną ar du taškus, šis banalusis
skritulys yra permatomas. Jis išvysta, kad S. Becketto pasiųsta kulka neįstrigo
banalybėje, o įsmigo į kažkokį kitą, slaptą, taikinį. Ten ji sužėri ryškiomis
spalvomis, kurių spindesyje nublanksta pirminis skritulys. Be to, aplink tą giliai
įsmigusią kulką sklinda koncentriniai ratilai, ir aiškėja, kad S. Beckettas pataikė
į dešimtuką kitame, jo paties sukurtame taikinyje ir kad tas taikinys, nors, būdamas
toliau už pirmąjį ir tarsi jo uždengtas, savo poveikio jėga, savo švytėjimu
smarkiai nustelbia pirmąjį, kuris tampa visai nereikšmingas. Banalus.
Minėtasis M. Kundera apie Laurence'o Sterne'o
romaną Tristramas Šendis, kurį kai kas laiko modernizmo ar net postmodernizmo
pirmąja kregžde, rašė, kad šis romanas pačia savo forma teigia, jog poezija
glūdi ne veiksme, o ten, kur veiksmas sustoja. <
> Sterne'o romanas byloja, kad
egzistencijos poeziją išreiškia digresija. Išreiškia tas, kas nesuskaičiuojama. Ši
poezija yra anapus priežastingumo. Ji yra sine ratione be racijos.
Be kita ko, remdamiesi šiuo aiškinimu, galime
teigti, kad menas egzistuoja ne tik atskirai nuo kasdieninės tikrovės, bet ir atskirai
nuo racionalaus mąstymo. (Įdomu, kad paties M. Kunderos romanai pasižymi tam tikru
racionalumu, bet tai yra šalutinė jų savybė.) Todėl, pavyzdžiui, filosofo
požiūriu, gali atrodyti, kad svarbiausias XX a. romanas yra Thomo Manno Daktaras
Faustas, bet literatūriniu požiūriu turbūt neabejotina, kad svarbiausias amžiaus
romanas yra Jameso Joyce'o Ulisas.
Be to, plėsdamas taikinio skritulio metaforą, čia
taip pat galiu teigti, kad L. Sterne'as romanu Tristramas Šendis šovė toli nuo
dešimtuko ir susikūrė kitą slaptą dešimtuką anapus banalaus taikinio. Gerokai
vėliau panašiai padarė Marcelis Proustas ir Virginia Woolf iki jų buvo manoma, kad
smulkmeniškas vidinių išgyvenimų ir įspūdžių perteikimas negali būti pasakojimo
pagrindas, kad tai tėra šūvis kokio dvejeto juostoje. Beje, jeigu įsivaizduotume tą
standartinį, banalųjį taikinį kaip geografinį plotą, tai M. Proustas ir V. Woolf
savo pakraštį randa maždaug toje pačioje pusėje, sakykim, šiaurės vakaruose. Visai
kitur, rytuose, savo dvejetą rado Jorge'as Luisas Borgesas iki jo buvo
neįsivaizduojama, kad tobulus apsakymus galima kurti iš loginių paradoksų žaismo,
įsivaizduojamų romanų siužetų ir istorinių bei mistinių aplinkybių mišinio. Dar
kitur, sakykim, šiaurės rytuose, vieneto zonoje, savo auksinę kulką įsmeigė Alainas
Robbe-Grillet, parodęs, kad, anot jo, romaną galima sukurti iš nieko, iš
dulkių. Jis labai priartėjo prie idealo, kurį iškėlė Gustave'as Flaubert'as:
Kas man regis tikrai gražu ir ką norėčiau sukurti tai knyga apie nieką, knyga
be išorinių ramsčių, tvyranti savyje, išlaikoma savo stiliaus galios.
Iki F. Kafkos nebuvo įsivaizduojama, kad kūrinio
herojumi gali tapti žmogus, pavirtęs vabalu, kaip Metamorfozėje, arba
šliaužiantis žmogus, kaip S. Becketto kūriniuose.
Šiek tiek apsistosiu dar prie vieno varianto, kuris
yra, tarkim, pietuose, bet šiek tiek arčiau centro, tai nepagarbi, ikonoklastiška
literatūra, banaliai būtų galima sakyti nešvanki. Ko nors panašaus būta
visose epochose, bet XX a. išsiplėtojo individualistinė jos atmaina, skirtinga nuo
liaudiško žemojo humoro tai ir Henry Milleris, ir Céline'as, ir Michelis
Houellebecq'as, o Lietuvoje savitą, barokinę absurdistinę, šios pakraipos atmainą
plėtoja Herkus Kunčius. Čia vėlgi banalybė traukia smerkti tokią literatūrą iš
moralistinių pozicijų arba pritarti jai iš maištininko paskatų. Bet abiem atvejais
nepaisoma literatūros atskirties nuo gyvenimo arba, tiksliau, nuo empirinės patirties.
Kai 1993 m. lietuviškai galų gale pasirodė vienas H. Millerio romanas, televizijoje
buvo surengta diskusija. Pašnekovai diskutavo taip, tarsi matuotųsi rašytojo pasiūtą
paltą ir svarstytų, ar jis tinka jų gyvenimui. Bet šis romanas galėtų būti įdomus
kaip tik dėl to, kad jame vaizduojamas toks bohemiško valkatos gyvenimas, kokio aš
negyvensiu. O dar svarbiau tai, kad man šiaip jau lyg ir nepriimtina chaotiška kūrinio
struktūra unikaliai išreiškia anarchišką laisvės dvasią.
Anglų rašytojas Howardas Jacobsonas banalų
požiūrį nusakė taip: Tai, kas mums atrodo nepriimtina žmonių elgesyje, mums
atrodo nepriimtina ir mene, bet užmirštame, jog menas tam ir egzistuoja, kad pasakytų
tai, kas kitur yra nepasakoma.
Antra vertus, tai, kas nepriimtina žmonių elgesyje,
kartais turi banalią trauką, tokią kaip nusikaltimų aprašymai spaudoje. Kaip tik
todėl taip išpopuliarėjo Vladimiro Nabokovo Lolita. Iš tikrųjų tai yra vienas
iš keleto geriausių šio autoriaus romanų, bet jo populiarumas mažai ką turi bendra
su kokybe, ir rimti vertintojai galėtų teikti pirmenybę arba jam, arba kuriam nors
kitam. Bet banalybės trauka tokia didelė, kad net ir solidūs literatai šiam romanai
yra parodę daugiau dėmesio negu visiems likusiems kartu. Vis dėlto intelektualaus ir
ironiško žmogžudžio gyvenime nepriimtino ir netoleruotino išpažintis irgi
yra pasakymas to, kas kitur nepasakoma. Tai, beje, neką mažiau subtiliai už V.
Nabokovą įgyvendino ir kiti autoriai Johnas Banville'is Parodymų knygoje,
Timas Parksas romane Cara Massimina.
Šaudymo į taikinį metafora galioja ne tik visam
kūriniui, bet ir atskiriems epizodams, sakiniams, frazėms. Čia taip pat egzistuoja
artimesnis, banalusis taikinys ir kitas giluminis, slaptas. Banalioje plotmėje,
orientuotoje, pavyzdžiui, į galybės ir šlovės trauką, efektinga yra tokia romano
pradžia: Su Jacku Kennedy susipažinau 1946-ųjų metų lapkritį. Mes abu buvome karo
didvyriai ir abu ką tik išrinkti į Kongresą. Šitaip Normanas Maileris pradėjo
romaną An American Dream tokia pradžia jis siekė iš karto užkabinti
skaitytoją, be kita ko, dar ir būsimą populiarų prezidentą familiariai vadinant
Jacku.
Galima prisiminti, kad V. Nabokovas vėlesnio
Lolitos leidimo pabaigos žodyje išvardijo jam brangiausias šio romano detales ir
pridūrė: Tai yra slaptieji taškai, pasąmonės koordinatės, pagal kurias knyga
sustyguota nors aš aiškiai suvokiu, kad [kai kurie skaitytojai] per šias ir kitas
scenas praslys paviršiumi arba jų nepastebės ar net neprieis iki jų.
Slaptieji taškai kaip tik tie taikinių
dešimtukai, kurie slypi už visiems akivaizdaus taikinio ir gali būti įžvelgiami jo
pakraštyje. Tai yra ir tos detalės, palyginimai, metaforos, kokie nors
netikėtumai, apie kuriuos savo esė Teksto trauka pradžioje kalba Giedra
Radvilavičiūtė.
Bet yra dar vienas svarbus aspektas. Dauguma čia
minėtų autorių nutolo ne tik nuo banalybės taikinio skritulio centro, bet ir nuo
rimtosios literatūros tradicijos arba kanono. Tačiau buvo ir yra nemažai talentingų
rašytojų, kurie įprastinio siužeto ir kitų tradicinių priemonių visai neketina
nušauti ir taikosi, regis, visai arti banaliojo dešimtuko. Tai visai nebūtinai
reiškia, kad jų kūriniai banalūs skirtumas tik tas, kad jų tolimesnysis,
svarbesnysis, slaptasis dešimtukas, būdamas anapus banaliojo taikinio apskritimų,
kulkos lėkimo tiesėje beveik sutampa su pirmuoju.
Kadangi vyraujanti rimtosios literatūros srovė
anaiptol nėra taip orientuota į avangardizmą kaip, pvz., dailėje, iki šiol
tebegyvuoja vadinamasis realistinis romanas. Pažvelgę į Grahamo Greene'o kūrybą
labai būdingą XX a. pavyzdį galėsime padaryti išvadą, kad autorius nesistengė
taikyti į originalią gelmę, esančią gerokai toliau nuo dešimtuko. Bet gelmė jo
geriausiuose romanuose, žinoma, akivaizdi. Ne toks akivaizdus, bet irgi aiškiai juntamas
yra ir modernizmo poveikis. Šiuose romanuose esama labai individualios desperacijos, kuri
nebūdinga tradicinio realizmo literatūrai. Būtų įdomu detaliau pagvildenti, kokiais
konkrečiais aspektais G. Greene'o romanai esmingai skiriasi nuo iškilios XIX a. realizmo
literatūros.
Taip pat įdomu, kaip nuo tradicinio realizmo
skiriasi dvasinio intensyvumo literatūra, žvelgianti į žmogaus psichikos gelmes, taip
pat ir tamsiausias (Fiodoras Dostojevskis, XIX a.; Williamas Goldingas, XX a.).
Taigi siužetą nors ir galima, bet visai nebūtina
nušauti. Iš siužeto vingrybių galima kurti barokinę literatūrinę fiestą, galima
supinti keletą siužetų, kaip tai daro Mario Vargas Llosa romane Tetulė Chulija ir
rašeiva, Robertas Irwinas romane Arabiškasis košmaras, Orhanas Pamukas
Juodojoje knygoje ir kiti. Tad postmodernistinei literatūrai gali būti būdingas
siužeto atsisakymas, bet taip pat nė kiek nesvetimas ir priešingas dalykas
maksimalus siužetinės intrigos sutirštinimas.
Neretas postmodernizmo autorius siekia suderinti
pramoginės literatūros elementus su meninėmis aspiracijomis. Tokių siekių rezultatai
būna labai nevienodi. Taikinių metaforoje tokiais atvejais antrasis, slaptasis, centras
kartais būna labai mažai nutolęs nuo banaliojo ne tik į šoną, bet ir į gylį,
kartais galbūt net ir sukibęs su juo it Siamo dvyniai.
Pabaigoje reikia pabrėžti, kad aš esu įsitikinęs
tik šių dviejų taikinių plotmių atskyrimo principu. Bet koks tikslesnis šūvių
išsibarstymo pateikimas yra labai sąlyginis. Čia esama ir daug subjektyvumo. Jeigu
literatūros vertintojas neįžvelgia kokio nors kūrinio dešimtuko, slypinčio už
banaliosios taikinio lentos, tai dar nereiškia, kad jis nenuovokus ar nejautrus. Tiesiog
jo vidinio imtuvo virpesių diapazonas gali nepriimti tam tikros bangos. Objektyviai
įrodomų kriterijų nėra. O ir tuos žingsnius į šalį nuo banalaus taikinio galima
nusakyti labai įvairiai, nebūtinai taip, kaip čia dariau aš. Štai, pavyzdžiui,
italų literatas Claudio Magris, apibūdindamas F. Kafkos kūrybą, akcentavo, kad jo
personažai gyvena nuomojamuose kambariuose ir per blausiai apšviestas laiptų
aikšteles eina kaip klajokliai, kertantys dykumą. Stebėtis reikia ne tuo, kad
skoniai skiriasi, o tuo, kad vis dėlto randamas tam tikras bendras kriterijus, bendra
estetinė nuostata, apie kurią kalbėjo dar Immanuelis Kantas. Stebina tai, kad S.
Beckettas buvo įvertintas Nobelio premija.
Dar galima klausti, kokia šių plotmių ir
gelmių prasmė ir reikšmė. Aiškinimų arba net koncepcijų čia gali būti įvairių
nuo pedagoginių didaktinių iki metafizinių teologinių. Tai jau būtų atskira
tema, gvildenanti meno esmę. Tad užteks dar kartą pasitelkti plotmių ir gelmės
metaforą. Banalusis taikinys yra vienoje plokštumoje, tad jis suponuoja dvimatę
skaitytojo recepciją. Slaptieji taikiniai suvokimą praplečia į trimatę erdvę. O
kadangi visa tai vyksta meno suvokėjo, šiuo atveju skaitytojo, sąmonėje, galima
teigti, kad ir sąmonės sfera praplečiama, joje įprasminamos erdvės, kurios kitaip
galėtų likti apskritai neatrastos.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|