|
<< Atgal
C h r i s t o s C h o m e
n i d i s (g. 1966 m. Atėnuose) 1990 m. baigė teisės studijas Graikijoje, lankė
teisės paskaitas Maskvoje, Anglijoje studijavo komunikacijos mokslus. Tėvynėje dirbo
advokatu. Rašytojas yra Graikijos valstybinės UNESCO komisijos valdybos narys, gyvena ir
dirba Atėnuose.
Ch. Chomenidis keturių romanų ir dviejų
apsakymų knygų autorius. 1993 m. išleistas pirmas romanas Išmintingas vaikas
buvo labai šiltai sutiktas tiek skaitytojų, tiek kritikų. Pagal jo romaną Balsas
pastatytas televizijos serialas. Ch. Chomenidžio romanai verčiami į užsienio kalbas,
ypač jo kūryba mėgstama Prancūzijoje.
CHRISTOS CHOMENIDIS
D v i n o v e l ė s
Iš naujosios graikų k. vertė KRISTINA
SVAREVIČIŪTĖ
Kalmucho viešbutis
Ne visi pirštai lygūs
Į viršų
Kalmucho viešbutis
Dviaukštis praėjusio amžiaus namas, užsikoręs
į Likabeto kalvos šlaitą, paskendęs tarp pušų ir laurų, pro langus matyti visa
lyguma, o giedromis dienomis net ir Eginos sala. Kalmucho viešbutis. Keturiolikoje
erdvių, saulėtų ir puikiai įrengtų kambarių pastaruosius šimtą dvidešimt metų
nakvojo iškiliausi Atėnų lankytojai. Žydrojoje pirmo aukšto svetainėje medžiu
išmuštomis sienomis, su giliais aksominiais krėslais gėrė kavą ar aperityvą
įvairiausio plauko vadovai, Holivudo aktoriai, poetai ir primadonos. O Baltoji pirmo
aukšto svetainė atidaroma tik ypatingomis progomis, kai kas nors iš aukštų užsienio
svečių nori pasikalbėti konfidencialiai ir priimti sprendimus, galinčius nulemti visų
mūsų ateitį o kodėl gi ne? Vienintelį Baltosios svetainės raktą laiko
viešbučio direktorius, kuris turi tiesioginį ryšį su visais savo pirmtakais ir turės
ryšį su visais paveldėtojais, amen. Pastaruosius keturiasdešimt metų direktorius
Marijas Kalmuchas, mano tėvas, viešbučio įkūrėjo Panajočio Kalmucho proanūkis.
Sakoma, mūsų tėvynėje šeimos verslas gyvuoja
daugių daugiausia tris kartas. Pirmoji savo kruvinu prakaitu jį sukuria, antroji vargais
negalais jį išlaiko, o trečioji (kuri tik paukščių pieno neturi ir yra pamiršusi
sunkų darbą) puola prie gatavo ir akies mirksniu viską iššvaisto, taip priversdama
savo vaikus vėl pradėti viską nuo nulio ir dar su naujųjų skurdžių kartėliu. Tokia
yra Graikija, kai kurių liaudies filosofų nuomone, be perstojo dalijama kortų kaladė.
Grobuoniškumo, vienadieniškumo, skuboto pasimėgavimo šalis, juk saulė čia skaisti ir
neišsenkanti, šviečia, degina, viską, kas gyva, gimdo ir prikelia.
Taigi, jeigu Graikija yra tokia, tai mes esame ir
ketiname tokie likti iš kitos operos. Beūsis Panajotis Kalmuchas 1876 metais
nusileido iš Kalavritos vienuolyno, pirma dirbo batų valytoju, paskui liokajumi
rūmuose, kad būdamas dvidešimties atidarytų savo viešbutį rajone, kuriame tada
buvo tik akmenys, o vėliau jis tapo ir mūsų dėka aristokratišku ir paklausiu.
Panajotį įkvėpė nenuginčijamos vertybės ne tik darbštumas, garbinga verslininko
gyslelė, garbės troškimas, bet ir saiko jausmas, ir šias vertybes jis perdavė
vaikams ir anūkams. Mes, Kalmuchai, nenorime būti pasaulio gelbėtojais, nenorime ir
žibėti kaip ryškiausios jo žvaigždės. Mums pakanka valdyti gerą vardą
išsikovojusį Atėnų viešbutį, gerovės simbolį, kuris skirtas ne plačiosioms
masėms, bet nedaugeliui išrinktųjų, potencialiems mūsų klientams. Mūsų netrikdo
prabanga, žavesys, valdžia ar talentas kasdien tai matome susidurdami su tuštybe,
todėl į tai žiūrime beveik iš aukšto. Galbūt koks indas Nobelio premijos laureatas
šią akimirką užsikoręs terasoje skaito girtas kaip šliurė savo naujo romano
ištraukas. Galbūt savo vonioje žinomiausia iš gyvųjų sopranų, kad pailsintų balso
stygas, mėgaujasi dviem jaunuoliais, mūsų parūpintais jai nutrinti nugarą. Mums tas
pats. Kalmucho šeima savo paprastuose kambariuose viešbučio cokoliniame aukšte vakare
valgo pupienę ir leidžia lankytojams kelti orgijas, jei tik šie akiplėšiškai
nedrumsčia ramybės valandų ir nepiktina visuomenės. Tegu pasidžiaugia, kol yra
madingi ir turi už ką mokėti. Mes niekada nebūsime madingi. Esame klasikiniai.
Esu Panas Kalmuchas, gimiau prieš trisdešimt trejus
metus Marijo ir Atanasijos, stambaus prekybininko Vasilijo Petridžio dukters, šeimoje.
Gražiausi vaikystės prisiminimai susiję su mūsų viešbučiu. Besimokydamas pradinėje
mokykloje jau talkinau virtuvėje ir skalbykloje. Ten tarp sumestų paklodžių, būdamas
keturiolikos metų, praradau nekaltybę su apetitiška kambarine. Visas įraudęs nubėgau
apie tai pranešti tėčiui, o jis amžiną jam atilsį džiaugėsi kartu su manim
ir dešimt dienų, kol aš sotinausi savo drauguže, žiūrėjo į tai pro pirštus, o
vienuoliktosios rytą pasikvietė ją į kabinetą ir atleido. Mačiau ją tyliai
virkaujančią, besidedančią savo varganus daiktus ir maniau, kad neteisingai pasielgta,
piktinausi ir buvau pasiruošęs viską mesti ir lydėti ją į nežinomybę. Bet po poros
tėvo sakinių atsipeikėjau. Negerai, sakė jis, savininkams painiotis su
darbuotojais. Atstumo laikymasis yra esminis pažangos veiksnys. Vaikiškai širdelei
buvo sunku pripažinti tą amžiną tiesą, bet mano protas jau buvo pradėjęs bręsti.
Susitvardžiau, atsisveikinau su pirmąja savo meile nepraradęs savigarbos, o po trijų
savaičių buvau pamiršęs ją pakeitusios moters glėbyje, nors šios dienos mūsų
viešbutyje taip pat buvo suskaičiuotos.
Būdamas aštuoniolikos vos nepasukau blogu keliu.
Buvau bebaigiąs mokyklą, mokytojai mane laikė matematikos šviesuliu ir bandė
užliūliuoti mano protą ragindami vykti į užsienį, kad išeičiau į žmones. Buvau
pamalonintas, sprendžiau lygtis net ir miegodamas, pildžiau paraiškas į Amerikos
universitetus, jaučiau, kad Mokslas mane šaukia. Kūriau planus be viešbutininko
žinios.
Niekur tu nevažiuosi, suraukęs antakius
švokštė tėvas, o jo šešėlis krito ant manęs. Tau nereikia niekur važiuoti.
Išsitempiau visu ūgiu.
O mano pašaukimas? atrėžiau. Mano
genialumas yra Dievo dovana, negalima jo neišnaudoti.
Tada Marijas Kalmuchas ironiškai nusišypsojo ir
prasisegė kelnes. Iš jų išsivertė milžiniškas, raudonas kaip kaimiška dešrelė
pimpalas.
O aš štai ką turiu, tarė jis man.
Manai, turėjau tapti jo vergu? Palikti viešbutį ir pasidaryti pornografine žvaigžde?
Panai, priklausai šeimai, suprask gi pagaliau. Esi mūsų tąsa. Savo genialumą
pasilaikyk laisvalaikiui.
Jeigu būtų buvus mano valia, mūsų ginčas būtų
trukęs iki aušros. Bet tėvas nenorėjo daugiau nė žodžio pridurti nei klausyti.
Išėjo ir paliko mane vieną savo kambaryje pamąstyti. Kad man padėtų, išeidamas
užrakino duris.
Savaitę pragyvenau griežtai izoliuotas. Gėriau
vandenį iš asmeninio WC, o rūpestingos mamos rankos rytą vakarą pro durų apačią
man įkišdavo kumpio griežinėlį. Iš pradžių netvėriau savo kailyje, urzgiau ir
keikiausi, susikruvindavau kumščius bedaužydamas sienas ir sandariai uždarytas
langines. Tačiau niekas iš esančių laisvėje nekreipė dėmesio į mano isterijos
protrūkius. Kelis kartus bandžiau pabėgti, manau, tiems, kas mane matė iš savo
balkonų, buvo labai juokinga. Iškenčiau ir depresiją, apie savižudybę galvojau kaip
apie didvyrišką išeitį, tačiau neišdrįsau nei manikiūrinėmis žirklutėmis
persipjauti venų, nei ant karnizo pasikarti. Šeštą dieną man visiškai pavažiavo
stogas, ir aš dėjau į kojas. Apsivilkau sportines trumpikes ir pradėjau bėgioti
pirmyn atgal po kambarį įsivaizduodamas, kad lekiu tankiais miškais, žaliuojančiais
slėniais; įsibėgėjau ir pradėjau šokinėti per upeliukus, kol paslydau ant
kažkokių augalų (avėdamas šlepetes) ir pargriuvau pelkėje (ant savo lovos). Gulėjau
ant nugaros visiškai nejudėdamas. Kūnas pasidarė besvoris ir tuščias, džiūvo.
Galiausiai po daugelio valandų Panas plyšo nuo galvos iki kojų kaip kokonas. O iš
vidaus išlindo galinga, visiškai pasitikinti savimi ir pasauliu jaunoji
Kalmuchų šeimos atžala.
Tėvas žaibiškai pastebėjo mano pergalingą
džiugų pasikeitimą. Išlaisvino mane ir pastatė ant kojų pasakiškais pietumis.
Septynis kart devyniolika lygu
šelmiškai paklausė pripildamas mano taurę
puikaus rinktinio vyno iš mūsų rūsio. Užtrukau penkiolika minučių, kol
išsprendžiau tą paprastą užduotį. O kol skaičiavau ant pirštų painiodamasis ir
pradėdamas iš naujo, jo veidas švytėjo
Po dviejų mėnesių išvykau į Šveicariją mokytis
vienoje iš geriausių turizmo mokyklų. Grįžau ją baigęs su pagyrimu. Atlikau karinę
tarnybą ir iškart tapau mūsų viešbučio direktoriaus pavaduotoju.
Po dešimties metų savo gyvenimą galėjau drąsiai
apibūdinti keliais žodžiais gerai suku šeimos verslą, gyvenu viešbučio
cokoliniame aukšte, vieno kambario bute, turinčiame bendrą sieną su tėvų butu, mano
kruopščios paieškos davė rezultatų praėjusią gegužę, kai radau moterį, su kuria
bendradarbiausiu augindamas Kalmuchų palikuonius. Ji buvo lopšelio auklėtoja, graži,
pasiturinti, kukli, ištikima ir, kiek priklauso, už mane jaunesnė. Vardu Fotinė.
Spalio vidury jau paskirta vestuvių data. Nusipirkome užmiesčio sodybą Anavise, kad
ateityje mūsų vaikai turėtų kur leisti vasaras. Ar ne kaip sviestu patepta? Būtent
taip maniau, kol vieną dieną mane pasikvietė mamytė ir atskleidė man žiaurią
tiesą.
Tėvas turi meilužę! tarė ji, vos
užgniauždama ašaras. Šeima y~ra!
Pažvelgiau į ją pritariamai. Ji apie
šešiasdešimt penkerių, o jam per septyniasdešimt. Pavydas iš meilės tokiame
amžiuje yra, kad ir ką sakytum, patrauklus kaip paauglystėje.
Ir gyvena ta kekšė čia, viešbutyje! varė
ji savo. Dvyliktame kambaryje.
Tikriausiai kalbėjo apie Zoją Tzelepę.
Penkiasdešimtmetę blondinę, buvusią televizijos pranešėją, kuri buvo ištekėjusi
už stambaus prekybininko tesalonikiečio; likusi našle mėgo gyventi tai savo viloje
Panoramoje, tai Kalmucho viešbutyje. Iki šiol maniau, kad jos draugės, ne kartą
jas mačiau Žydrojoje svetainėje žaidžiančias kortomis.
Draugė g-gyvatė! Nusižiūrėjo tavo tėvą iš
pat pradžių, palengva palenkė jį savo pusėn. Dabar, bjaurybė, kasnakt laukia, kol
užmigsiu, kad galėtų išslinkti iš kambario ir vilktis į jos kamaraitę plunksnų
kedenti!
Kasnakt?! nusistebėjau jo pajėgumu.
Sakau tau, vaikeli, ji ragana, reikia ją
pritvot, kol dar galime.
Jums nieko negresia, mama, raminau ją.
Kad ir ką darytų senis Marijas, galiausiai pas mus sugrįš.
Koks tu naivus! Jis jai kaip žaisliukas,
įtikino jį fiktyviai jai parduoti viešbutį! Paprašė notaro paruošti popierius!
Pasirašys vėliausiai kitą savaitę. Skuba mus visus išmesti į gatvę.
O jūs kaip visa tai sužinojote?
Pasamdžiau detektyvą, tavo tėvas, žinoma, nė
nesuuodė. Pabusk, sakau tau, kol dar ne vėlu!
Motina parodė ir įrodymus slapta padarytas
nusidėjėlių nuotraukas lovoje, bet daugiausia turėjo pokalbių įrašų, kuriuose
girdėti, kaip Marijas Kalmuchas, besiseilėdamas ir prisiekinėdamas amžiną meilę,
tikrai siūlo savo meilužei mūsų viešbutį, kaip slaptų sužadėtuvių dovaną.
O kur dėsis tavo sūnelis? vaikišku
balseliu paklausė jo Tzelepė.
Suaugęs vyras, išsilavinęs, protingas,
neprapuls.
O tavo žmona?
Tegu eina ir nusiskandina, kalė. Niekada jos
nenorėjau. Tėvas man ją įkišo, pamanė, kad bus gera nuotaka. Aš visada tavęs
laukiau, Zojica!
Netikėjau savo ausimis. Nuleidau akis, buvo sunku
pažiūrėti į motiną, viskas, kuo ji tikėjo gyvenime, buvo skaudžiai paminta. Bet ji
jau buvo pasiruošusi gynybai.
Kai tik nudvės kalė, tikino mane, jos
kerai išsisklaidys ir Marijas bus toks kaip ir anksčiau. Turi tai padaryti.
Ką?
Kaip ką? Nužudyti Tzelepę. O gal matai kitą
išeitį? Surežisuosi nelaimingą atsitikimą, sugalvosi kaip. O kai po kurio laiko
tėvui atskleisime tiesą, kertu lažybų, mums padėkos, kad jį išgelbėjome iš jos
nagų. Turime tik tris dienas, paskubėk.
Supratau, kad ginčytis su ja beprasmiška. Mama jau
buvo apsisprendusi, o sūnus turėjo tiesiog įgyvendinti jos sumanymą. Prieš
pradėdamas veikti vis dėlto norėjau išklausyti ir kitą pusę.
Marijas Kalmuchas buvo pamalonintas, kai jam
pasiūliau išeiti dviese vyriškai ko nors išgerti. Nusivedžiau jį į savo mėgstamą
barą, išdidžiai pristačiau nuolatiniams lankytojams, o jis besipuikuodamas norėjo
visus pavaišinti. Po trečios taurės viskio jo liežuvis atsirišo.
Žinai, Panai, aš baisiai klydau, pradėjo
truputį besipinančiu nuo alkoholio liežuviu. Niekada neleidau nei sau, nei savo
artimiesiems atsipalaiduoti
Viską norėjau kontroliuoti. Tik pasenęs suvokiau
gyvenimo prasmę!
Ir kokia gi yra gyvenimo prasmė? paklausiau.
Klausyti tik savo širdies, paklusti aistrai
ir kas bus, tas bus... Ar tai nereiškia palikti po savęs nuodėgulius ir griuvėsius?
Turi joti per gyvenimą aukštai iškėlęs galvą.
Meistriškai slėpiau šleikštulį, kurį man kėlė
apgirtusio senio paistalai. Galiausiai jis kiek perlenkęs lazdą pradėjo prašyti
atleidimo, kad, jo žodžiais tariant, iškastravo mano genialumą, ragino mesti
viešbutį ir vėl grįžti prie matematikos, ir tada vos susilaikiau neužtalžęs jo
antausiais. Gerdamas penktą taurę, atsikratė dvejonių ir pasuko tiesiai prie reikalo.
Sūnau, įsimylėjau! pareiškė juokinga
veido išraiška. Ir ketinu tai išgyventi iki galo. Peržengsiu bet kokias ribas,
atsiduosiu į jos rankas, parodysiu savo ištikimybę, kad ir kas nutiktų. Palaimink
mane, meldė.
Nebuvo jokios abejonės, kad jis neišgydomas. Net
jei tik Zojos Tzelepės karštas temperamentas išmušė jį iš vėžių, jos mirtis
nebūtų jo grąžinusi į doros kelią. Reikėjo ryžtingesnio žingsnio. Todėl
apsisprendžiau.
Gausi mano palaiminimą, pirmą kartą
kreipiausi į jį tu pritariamai šypsodamasis. Tik su mama turi elgtis kaip
vyras. Nuvažiuosime savaitgalį visi į Anavisą ir ten pasikalbėsi su ja apie skyrybas,
palengva ir švelniai. Neabejoju, kad ji tave supras. Gerai?
Visą savaitgalį? paklausė manęs,
nutaisęs sunkiai apibūdinamą miną. Suprask, meilužės jam trūks. Atsiduso kaip
įsimylėjėlis ir galiausiai sutiko su mano sąlyga. Kauliukas jau buvo išmestas.
Mamos norą žudyti kurstė atkeršyti trokštanti
meilė. Mano prioritetas pirmiausia buvo išsaugoti Kalmuchų šeimą. Vis dėlto, kai
moterį palieka vyras, manyčiau, ji ir pati iš dalies yra kalta. Gink Dieve,
nesikalbėjau su ja tokiomis nemaloniomis temomis. Patikinau ją, kad vadžias laikau savo
rankose, o savaitgalį Anavise pateikiau kaip vyro nuviliotojos sunaikinimo plano dalį.
Penktadienį, vidurdienį, kaip ir buvo sutarta,
sutuoktiniai išvažiavo iš Likabeto. Motina spaudė mašinos vairą kaip peilio kotą, o
tėvas persikreipęs vogčiomis mėtė meilės kupinus žvilgsnius į uždarytą Zojos
Tzelepės langą. Po dvylikos valandų laikinai perdaviau verslo vadžias sužadėtinei,
apžergiau motociklą ir patraukiau ta pačia kryptim.
Palikuonims skirta vila, kuri dabar turėjo būti
paaukota jų pačių labui, buvo gana atokioje vietoje, kalno šlaite. Palikau motociklą
ant vieškelio ir nupėdinau lengvu žingsniu. Pro svetainės balkono duris pamačiau
knarkiantį ant kanapos išsidrėbusį tėvą, liūdną karikatūrą žmogaus, kuriuo
kadaise žavėjausi ir kurio bijojau. Motinos niekur nesimatė, maniau, ji galbūt laukia
tėvo miegamajame tarp nėrinių išsitepusi kremais ir išsikvėpinusi, tikėdama, kad
sugebės paskutinę akimirką išsaugoti santuoką. Buvo beveik antra valanda nakties.
Nusileidau į garažą ir iš ten atvilkau didelį
plastmasinį kanistrą benzino. Kaip džentelmenas atrakinau laukujes virtuvės duris.
Atidžiai apšlaksčiau visus pašalius, jaučiausi lyg dezinfekuodamas namus nuo
mikrobų. Numečiau uždegtą degtuką. Tuo metu, kai sėdau ant motociklo, pasigirdo
pirmieji sprogimai. Man išvažiavus į plentą, namai jau buvo ugnies gniaužtuose.
Gaisrinė turėjo vėluoti tiek, kiek reikia, juk gyvename Graikijoje, velniai rautų!
Aštuntą ryte paskambinęs Anaviso policijos
nuovados viršininkas oficialiai man pranešė apie tragišką nelaimę. Trumpas
sujungimas namo elektros sistemoje mano tėvus pavertęs pelenais. Griežtas auklėjimas
neleido man laisvai išreikšti tikrų jausmų.
Fotinė ištikimai mane palaikė skausmingo gedulo
metu. Gedulas baigėsi iškilmingai paskelbus apie jos nėštumą ir mūsų vestuves. Į
jas buvo pakviesti visi nuolatiniai mūsų klientai.
Viešbutininkų Kalmuchų šeimai, kuri netrukus
sulauks jau šeštos kartos, anas nemalonus įvykis jau praeityje. Aušta šviesus
rytojus. Verslas, kuris dabar yra mano geležiniame kumštyje, sparčiai atnaujinamas, kad
atitiktų naujo tūkstantmečio reikalavimus.
Zoja Tzelepė tebegyvena vienuoliktame kambaryje.
Juodais drabužiais apsivilkusi kiekvieną pavakarę nusileidžia į Žydrąją svetainę
ir žiūrėdama į tėvo nuotrauką vis geria konjaką. Užvakar, kai ėjau pro šalį,
neįprastai stipriai sugriebė man už rankos. Geriau būtum nužudęs mane!
sušnabždėjo ji. Nusišypsojau mandagia profesine šypsena ir pripyliau jos taurę.
Gerbiu ponias net ir tada, kai jos tampa vaizdingais praeities šešėliais.
Į viršų
Ne visi pirštai lygūs
Kai būdamas trisdešimt penkerių tapau Balzac
International bendrovės kūrybos direktoriumi, nedžiūgavau nei dėl padvigubėjusio
atlyginimo, nei dėl man skirto didžiulio kabineto su baldais, šiuolaikinio meno
kūriniais bei panoraminiu Atėnų vaizdu. Džiaugiausi pagaliau galėdamas rinktis
bendradarbius. Priimdamas penkis naujus žmones, turėjau suburti savo grupę, valstybę
valstybėje, kuri įleistų šviežio oro (vyliausi) ne tik į mūsų bendrovę, bet ir į
visą reklamos rinką. Kai tik užėmiau šias pareigas, rinktiniuose laikraščiuose ir
žurnaluose pasirodė skelbimai, turintys privilioti mane dominančią jaunimėlio dalį.
Jau kitą dieną pradėjo plaukti gyvenimų aprašymai, pradėjau priiminėti kandidatus
pokalbio.
Per savaitę priėmiau daugiau negu šimtą žmonių,
buvau persisotinęs perdėtomis daugumos kandidatų pastangomis, kuriomis jie norėjo mane
priblokšti, sužavėti rodydami savaime suprantamus dalykus išsimokslinimą,
dvasią, darbingumą, talentą. Neabejoju, kad kai kurie šių savybių turėjo
pakankamai. Tačiau niekas neturėjo to kažko, ko ieškojau, ko net pats
konkrečiai negalėjau įvardyti. Ieškai bendradarbių, ne mylimosios, patarinėjo
Balzac viceprezidentas, senas reklamos vilkas. Pirmyn, įvertink visus už ir
prieš ir apsispręsk blaivia galva.
Po pusvalandžio sekretorė atnešė lapą, kuriame
ranka buvo parašyti tik devyni žodžiai: Aš esu jūsų alfa ir omega. Išdrįskite
pabandyti. Ir visiškai neįskaitomai pasirašyta raudonu žymekliu.
Ką dar išgirsime! atsidusau.
Ką dar pamatysite! beveik pagrasė
sekretorė. Išsidrėbė ant laukiamojo sofos ir jaučiasi lyg namie. Lakuojasi nagus,
netrukus dar ir nusiaus, kad pedikiūrą pasidarytų.
Gerai, įleisk ją.
Iš pirmo žvilgsnio niekuo nenustebino, tik jaunu
amžiumi. Tai buvo aukšta, laiba mergiotė ant pakaušio surištais plaukais, didelėmis
akimis, tik atrodė, kad jos ne aplinkinį pasaulį tyrinėja, o žiūri į vidų. Atrodė
ne vyresnė kaip šešiolikos.
Ksenja Doganė, padavė man ranką pirma ją
papūtusi, kad nudžiūtų nagų lakas.
Mokyklą baigei?
Ką tik.
Gerai, papasakok apie save.
Mane traukia ne žodžiai, o piešimas,
paaiškino.
Ką gi, parodyk savo darbą.
Ji atsinešė didžiulę išsipūtusią, beveik
plyštančią, jūreivišką kuprinę. Pasilenkusi pradėjo joje raustis. Nusiteikiau
išvysti šimtus mergiotės piešinių ir eskizų nuo pradinės mokyklos laikų iki šių
dienų. Bet ji išsitraukė visiškai naują piešimo bloknotą ir spalvotų kreidelių
dėžutę.
Pasakykite, kokį gaminį reikia reklamuoti, ir
aš viens du padarysiu eskizą.
Kol surūkysiu cigarą? kreivai į ją
dėbtelėjau.
Gal dar greičiau.
Jai nė į galvą nešovė, kad aš šaipausi,
keista, bet tai mane žavėjo.
Dabar ruošiame projektą Wonderbra
produkcijai. Stebuklingos liemenėlės, pranešiau jai nepasiduodamas pagundai
pažiūrėti į jos krūtinę.
Puiku, atsakė ir maniškai ėmė piešti.
Pastebėjau, kad pradėjo nuo dešinio balto lapo kampo ir naudojo tik dvi ar tris
spalvas.
Po kokių penkiolikos minučių padėjo kreidelę,
pasigrožėjo savo kūriniu ir padavė man. Mačiau tik žalsvai melsvų langų derinį be
logikos ir prasmės.
Ką čia pavaizdavai? paklausiau.
Reikia vaizduoti ką nors konkretaus ar skatinti
prekybą? Prisiekiu, moterys, tai pamačiusios, bėgs į apatinio trikotažo parduotuves.
Nagi išbandykite su kolegėmis.
Žinoma, neketinau klausyti kažkokios Ksenjos
Doganės reikalavimų, ypač kai ji taip įžūliai šnekėjo.
Gana eksperimentuoti, tariau tėvišku tonu.
Be to, esi dar per jauna, kad pradėtum dirbti. Eik pasimokyk piešimo ar dar ko nors,
ką mėgsti, ir po kokių penkerių metų vėl ateik, pasišnekėsime.
Ką manęs nepriimsite? pakėlė balsą,
ir jos nuostaba atrodė didesnė už nepasitenkinimą.
Ne.
Man jūsų gaila, sausai atšovė ir išėjo
iš kabineto.
Tą patį vakarą išsitiesęs gulėjau ant sofos ir
žiūrėjau per televizorių prieškarinį siaubo filmą. Milena teatre vaidino vakarinį
ir vidurnakčio spektaklius, paskui ruošėsi eiti pasilinksminti su kitais pižonais
avangardistais aktoriais, ketino grįžti tik švintant. Kitą rytą devintą manęs
laukė susitikimas su stambiu klientu (jogurto gamintoju), taigi turėjau anksti kristi į
lovą. Tačiau tuščiuose namuose viešpatavo tokia ramybė, kad buvo gaila ja
nepasinaudoti. Po dvylikos dvidešimt ją sudrumstė pašėlęs skambutis į duris.
Atidariau ir prieš akis išvydau Ksenją Doganę. Ji nebuvo persirengusi, atsinešė ir
jau pažįstamą jūreivišką kuprinę. Padariau kai ką naujo ir atnešiau jums
parodyti. Manau, esu verta antros progos
tarė beveik maldaudama.
Gyvenime nesu išvijęs lankytojo, net gatvės
prekiautojo. Įsileidau ją vidun, įpyliau tekilos ir paėmiau iš jos rankų bloknotą.
Stengiausi būti aiškesnė, pasakė prieš man jį atverčiant. Iš tikrųjų
buvo jį išmarginusi šimtais lytinio akto pozų, pačių įprasčiausių ir
neįtikinamiausių. Viena bendra detalė, pasikartojanti visuose lapuose, buvo veikėjų
veidai jos ir mano. Viename iš paskutinių mūsų sueičių eskizų aš buvau
pavaizduotas stačias apgriautos pilies sienos šaudymo angoje, o ji burlaivyje,
skrodžiančiame bangas. Mus jungė mano milžiniškas penis, apkabinėtas kiniškais
žibintais, ką tik išskalbtomis liemenėlėmis ir net šikšnosparniais. Bet vis dėlto
tai nebuvo šaržas.
Pakėliau galvą ir pamačiau ją, čiulpiančią
tuščiavidurį ledo gabaliuką ir laukiančią mano reakcijos.
Ar žinai, kad gyvenimas kopijuoja meną?
iškošiau.
Jei išdrįsta, pabaigė sakinį ir atsisėdo
ant sofos.
Kai vėl pakėliau galvą, buvo jau pusė keturių,
ir Milena galėjo įgriūti bet kurią minutę.
Laikas grįžti į namučius, pasakiau
Ksenjai, švelniai ją paglostęs.
Tai neįmanoma, ji pertraukė mane. Iš
ryto nugalabijau savo tėvus, senelę ir jos seserį. Kaip galiu sudėti bluostą, kai
gretimame kambaryje tiek daug lavonų?
Tada eik į viešbutį.
Aš nepilnametė, registratūroje reikalauja
asmens dokumento.
Bet ar nesakei, kad baigei mokyklą?
Metais anksčiau pradėjau ir sutaupiau metus.
Vasarį man sukaks aštuoniolika.
Tačiau netrukus grįš mano žmona.
Jei manęs nepriimsi, miegosiu greta esančiame
parke per tokį šaltį. Spręsk tu, nukirto visiškai ramiai.
Žodis po žodžio, nesuvokdamas, ką darau,
pasidaviau jos absurdiškiems prašymams. Liepiau susirinkti visus daiktus ir nuvedžiau
ją į rūsį, kurį buvau praminęs asmenine poilsio vieta, kad ir vedęs išlaikyčiau
bent kiek autonomijos, tai buvo paaugliškas kaprizas, kurį Milena gerbė. Daviau jai
seną miegmaišį ir ąsotį vietoj naktipuodžio. Paėmė dėkingai šypsodamasi.
Uždraudžiau net cyptelėti, išeidamas išjungiau šviesą ir uždariau duris. Po
keturių valandų, kai jau buvau pradėjęs abejoti jos egzistavimu, atrakinęs duris
radau ją gulinčią ta pačia poza, tik iš po prasegtų marškinėlių kyšojo kairysis
spenelis. Kelkis ir apsirenk, keliausime, liepiau. Eikš trupučiuką ant
manęs, pasirąžė ji šelmiškai.
Paleidau ją prie vienos kavinės važiuodamas į
Balzac. Pusę pirmos nakties ji vėl mindžikavo prie mano durų slenksčio. Milenos
namie nebuvo, šį kartą ji filmavosi.
Trumpai tariant, slapta priglaudžiau Ksenją dviem
savaitėms. Nuo antro ryto jos nebežadinau ir iš namų nebevariau, nunešdavau jai
termosą kavos, maisto, kurį sugebėdavau iš šaldytuvo, Milenos neužkluptas,
nugvelbti. Mergina besąlygiškai gerbė tylėjimo įžadus. Praleisdavo dvylika ar net
šešiolika valandų nepraverdama burnos. Aš ją lankydavau kaip galėdamas dažniau, ir
mums pasimylėjus ji rodydavo savo naujausius darbus. Piešė karštligiškai,
dažniausiai tai, ką matydavo priešais save. Ir turiu pripažinti, nors ir iškart
atpažinau baldus, knygas ir banglenčių sporto įrangą, jos piešiniuose buvo naujos
erdvės, nepažįstamų pažįstamo pasaulio atspindžių. Ar tik ne tai ji turėjo
galvoje kalbėdama apie dovaną?
Ksenja, regis, buvo labai laiminga savanoriškai
įkalinta, lyg tų dvidešimties kvadratinių metrų pakaktų jai visam likusiam
gyvenimui. Jai kėlė nerimą tik nužudytų giminaičių likimas.
Turiu nuvažiuoti ir užkasti juos kieme,
kasdien nervingai kartodavo.
Bijai, kad nerastų policija?
Ne, bet yra gi etikos normos. Ar Antigonė ne tai
padarė dėl brolio?
Bet ji jo nenužudė.
Vadinasi, mano pareiga dar didesnė.
Iš pokalbių apie žmogžudystę, nors ir
tikroviškų, mažai ką galėjau suprasti. Ksenja apibūdino tariamąsias aukas kaip
visiškai beviltiškus žmones, vis labiau klimpstančius į kasdienybės liūną ir
nesąmoningai ieškančius išsigelbėjimo.
Suprask, kalbėjo ji, tėvas buvo
korumpuotas policininkas. Iš kyšių pastatė namą, o motiną su senele išsiųsdavo į
egzotiškas keliones, kad galėtų leisti laiką su kekšėmis. Jos viską žinojo ir su
tuo taikstėsi.
Ir tu juos nubaudei.
Ne, aš juos išgelbėjau.
Maniau, kad galiu tiksliai nubrėžti ribą tarp
tiesos ir melo. Ksenja iš tikrųjų bjaurėjosi saviškiais ir vieną rytą pabėgo iš
namų. Kita vertus, aš nesibaiminau, kad ją suras ir mane apkaltins nepilnametės
pagrobimu. Būgštavau, kad diena po dienos ji man vis labiau patinka. Lyg būčiau
bepradedąs įsimylėti. Mano santuokos prieigose ėmė tiksėti galingas sprogstamasis
užtaisas. Jei būtų sprogęs, būtų sudraskęs į gabalus mus visus. Baigiantis pirmai
savaitei, nusprendžiau Ksenja atsikratyti...
Esu bailus ir intravertiškas vyras, manau, kaip ir
kiekvienas tipiškas graikas, kaip ir išsivadavimo kovų didvyriai ar pokario
rezistencijos herojai. Net nesvarsčiau galimybės jos paprašyti, kad išeitų.
Tikėjausi iš jos bet ko, ji galėjo prisistatyti net Milenai, jog išsiaiškintų kaip
lygi su lygia. Taigi reikėjo gudriai ją išvilioti iš mano gūžtos.
Važiuojam, pasakiau jai vieną popietę, kai
mano žmonos vėl nebuvo namie. Ji lankė mamą Tesalonikuose.
Važiuojam, užkasime tavo šeimos narius.
Įgrūdau ją į mašiną, į bagažinę įmečiau
porą kastuvų duobėms kasti ir jai rodant kelią atsidūriau prie naujųjų graikų namo
Ano Glifadoje. Pirmo aukšto langai švietė, regis, viduje girdėjau balsus.
Čia praleidau sušiktą paauglystę, tarė
Ksenja, lyg pasiruošusi spjauti kam nors į veidą. Dideliame ryšulyje surado kiemo ir
laukujų durų raktus. Doganių namai skelbė blizganti lentelė ant tvoros.
Kur mane veda ta kvailutė? Supažindinti su tėvu policininku? pagalvojau, kai
ėjome per kiemą. Leidau jai nutolti kelis žingsnius, staiga apsisukau ir bėgte
pasileidau mašinos link. Šokau vidun, įjungiau variklį ir nurūkau.
Grįžtant namo po mašinos ratais pasimaišė šuo.
Prieš jį suvažinėdamas akimirką pamačiau jo akis. Jose nebuvo baimės, tik panieka.
Įėjęs į kambarį, vos spėjau pribėgti prie telefono. Idiote, esi vertas savo
banalaus gyvenimo, pasakė Ksenja ir padėjo ragelį.
Po trejų metų šį įvykį buvau visiškai
ištrynęs iš atminties. Mano sūnui jau prasikalė dantys, darbas Balzac
bendrovėje sekėsi kuo puikiausiai (ypač kai atsisakiau savo ambicingų tikslų ir
nusileidau ant žemės), o Milena ėmė reikštis kaip jauna scenaristė. Gal jau niekada
nebebūčiau pagalvojęs apie Ksenją Doganę, jei prieš kelias dienas nebūčiau jos
sutikęs per vakarienę, surengtą Janio Pardalio garbei, mano nuomone, jis yra
vienintelis šiuolaikinis graikų dailininkas, pripažintas užsienyje ir sugebantis
deramai atrodyti. Jį lydėjo Ksenja. Jis žiūrėjo jai į akis įsimylėjėlio
žvilgsniu. Laimei, sėdėjau beveik priešais juos, todėl iš smalsumo ir susižavėjimo
galėjau stebėti juos valgančius. Tikriausiai nebuvau pakankamai diskretiškas. Prieš
atnešant desertą jis atkišo ir parodė man ranką, kuriai trūko didžiojo piršto.
Nesuprantu, kur jį nusilaužiau? Kur kitur
bekasdamas.
Ksenja vos nepaspringo juoku ir iki pat vakarėlio
pabaigos vengė pažvelgti man į akis.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|