|
<< Atgal
KULTŪROS INTERTEKSTAI: TARP
KASDIENYBĖS REALIJŲ IR MENO
Kultūros intertekstai trečioji į
komparatyvistiką ir lyginamosios literatūros tyrinėjimus orientuota konferencija,
šįkart skirta ypatingai progai Vilniaus pedagoginio universiteto 70-mečio
jubiliejui paminėti, įvyko spalio 14 dieną. Konferencijos dėmesio centre įvairių
kultūros tekstų dialogas, literatūros sąveika su kitais menais. Žinoma, visa tai
turėjo dar vieną tikslą pabrėžti komparatyvistikos vertę, o kartu praplėsti ir
pagilinti komparatyvistinius tyrinėjimus. N. Kašelionienės įžanginį žodį pratęsė
A. Ragauskas, jis priminė VPU istoriją bei misiją (visuomenės edukacija) ir paskelbė
konferencijos pradžią.
Kultūros intertekstus sudarė dvi dalys
plenarinis posėdis ir po pietų prasidėjęs darbas atskirose, tematiškai suskirstytose
sekcijose. Posėdžio metu buvo perskaityti keturi pranešimai, matyt, turėję
išryškinti bendrąsias konferencijos problemas. Ir nors kultūros tema juose buvo
akivaizdi, bet intertekstualumo aspektas neišryškėjo, o gal paprasčiausiai pasimetė
tarp tokių masyvų kaip socialinis kontekstas, kasdienybės realijos ar literatūros
teorija. Pirmasis savo pranešimą skaitė iš Berlyno laisvojo universiteto atvykęs
Gertas Mattenklottas. Svečias pristatė filosofo Ernsto Cassirerio sukurtą kalbos ir
formų teoriją bei pateikė naują medijos sampratą, akcentuojančią medialumą kaip
kultūros sklaidos priemonę. Anglišką diskursą pakeitė A. Andrijausko kalba apie
Roland'o Barthes'o tekstualumo estetiką, jos pagrindą sudarė dešimtame Metų
numeryje tokiu pačiu pavadinimu publikuotas straipsnis.
JAV gyvenanti V. Kelertienė perskaitė pranešimą
apie traumos ir postkolonializmo elementus lietuvių prozoje, tiksliau J.
Skablauskaitės, R. Gavelio, V. Martinkaus ir R. Granausko kūriniuose. Posėdį užbaigė
V. Martinkaus pranešimas Lituanistikos intertekstai šiandienos kultūroje.
Pranešėjas kalbėjo apie lituanistų ir lituanistikos likimą, kėlė tokius klausimus
ar lituanistai gali parašyti mokslinį straipsnį, kodėl baigę studijas filologai
dirba ne pagal specialybę, ir apskritai, kaip lituanistikai išlikti, kaip apginti savo
vertybes? Tokiame kontekste buvo prisimintas panašias problemas aptariantis A.
Zalatoriaus straipsnis Smuikininkas Gariūnų turguje ir humanitaro, smuikininko
tuščia kepure, metafora. Tačiau optimistinė A. Zalatoriaus perspektyva visiškai
atmetama V. Martinkus teigia, kad lituanistikos mirtis yra tik laiko klausimas. Kaip
iliustraciją kalbėtojas pateikė savo įspūdžius iš Europos rašytojų konferencijos
Amsterdame: joje nebuvo kokios nors kultūros atstovų, dalyvavo vien Europos Sąjungos
piliečiai. Gyvename būsimąjį, būtąjį laiką, taip savo pranešimą, o
kartu ir visą plenarinį posėdį užbaigė V. Martinkus.
Antroji konferencijos dalis vyko skirtingose
sekcijose, kurių buvo net penkios (Teorinės problemos; Tradicijų transformacijos;
Lyčių ir identiteto klausimai; Literatūriniai ryšiai: temų ir motyvų sklaida;
Literatūra ir kiti menai). Šiek tiek trikdė platus pasirinkimų spektras įdomiai
ir viliojamai atrodė nemažai temų. Tačiau bene egzotiškiausiai skambėjo penktosios
sekcijos siūlomi literatūros dialogo su kitais menais tyrimai: literatūra ir kinas,
literatūra ir dailė, literatūra ir muzika. Pirmajame pranešime Irina Melnikova
pateikė Pedro Almodovaro filmo Viskas apie mano mamą (Todo Sobre Mi Madre)
analizę. Išskyrusi tris pagrindinius filmo intertekstus (Josepho Mankiewicziaus filmą
All about Eve, Trumano Capote's knygą Muzika chameleonams ir Tennessio
Wiliamso pjesę Geismų tramvajus), literatūrologė akcentavo ne tik siužeto, bet
ir diskurso plotmėje veikiantį kartotės principą ir analizei pasirinkusi keturis
kartus filme akcentuojamą T. Wiliamso Geismų tramvajų, išryškino įvairiose
plotmėse (diskurso, siužeto, intertekstų) vykstantį grįžtamąjį judėjimą,
lemiantį atbulinę skaitymo tvarką. Atbulinis skaitymas, pasak I. Melnikovos, leidžia
atsakyti į klausimą, apie ką pasakoja tekstas. Viskas apie mano mamą pasakoja
apie būdą, kaip sukurti tekstą, vertą Pulitzerio ar Oscaro premijos (visi minėtieji
kūriniai buvo apdovanoti šiomis premijomis), receptas paprastas judėk nuo pabaigos
į pradžią ir pradėk nuo kitų, aukštai įvertintų tekstų.
Kino ir literatūros dialogo temą pratęsė N.
Arlauskaitė, parodžiusi 12 minučių Thomo Edisono juostą Frankenšteinas ir,
naudodamasi literatūrinių studijų instrumentais, pabandžiusi atsakyti į klausimą, ar
šis filmas yra Mery Shelley Frankenšteino ekranizacija. Analizė rėmėsi
siužeto, personažo ir naratyvinės sklaidos kategorijų nagrinėjimu, kurio pagrindu
atliktas literatūrinio ir neliteratūrinio teksto palyginimas leido autorei pagrįstai
teigti, kad filmas nėra M. Shelley romano ekranizacija, jo pavadinimas tėra klaidinga
nuoroda, po Frankenšteino vardu slepianti du skirtingus personažus monstrą ir
homunkulą.
Kiną pakeitė dailė. L. Jakentaitė bandė
apžvelgti Juditos ir Salomės Biblijos siužetų transformacijas. Autorė pasirinko
Giustavo Klimto paveikslą Judita II: nuo Biblijos laikų egzistavusios
priešpriešos tarp Juditos ir Salomės kaip tarp herojės ir antiherojės panaikinimas
savaime prašėsi paaiškinimo ir interpretacijos. Pasak L. Jakentaitės, modernizme ir
postmodernizme Juditos ir Salomės siužetai susipina ir niveliuojasi. Ir nors šias
išvadas pailiustravo gausūs dailės (A. Beardsley, J. Klinger, G. Moreau, E.
Bogdanienė) ir net kino (L. Cavani Naktinis portjė) pavyzdžiai, liko nebaigtumo
jausmas, netikrumas, kylantis iš įspūdžio, kad prie išvados tiesiog lipdomi kiti
tekstai-pavyzdžiai.
Literatūros ir muzikos ryšį turėjusi aptarti R.
Brūzgienė savo kalbą pradėjo išvardydama komparatyvistikos problemas: Lietuvoje
komparatyvistika neturinti pamato, ji remiasi vien prancūzų mokykla, be to, labai
trūksta į komparatyvistiką orientuotų knygų ir vadovėlių. Pasak R. Brūzgienės,
sudėtingas komparatyvistikos objektas reikalauja viso instituto darbo, negalima
pasitenkinti vien metaforiniu kalbėjimu apie literatūros kūrinio muzikalumą.
Pagrįsdama savo mintis, autorė kaip alternatyvą pateikė ir pakomentavo P. Shero ir V.
Wolfo intermedialių muzikos ir literatūros ryšių klasifikavimo schemas, išsakė
struktūrinio aiškumo ilgesį. Tokio struktūrinio aiškumo pritrūko R. Bieliauskienės
pranešimui, bylojusiam apie tai, kad muzika yra menas bei raiška, paliečianti žmogaus
psichologiją. Šį meną prie primityvaus žmogaus priartinti padeda literatūra, mokanti
išgirsti muziką, pajusti garso modifikacijas, intonacijas bei dramaturgiją. Tokia menų
hierarchija, literatūros pavertimas muzikos tarnaite (muzika turi kitus tikslus nei
būti verbalizuota) nuskambėjo mažų mažiausiai keistai, juk intertekstualumo
dialoge abu jo dalyviai yra lygiaverčiai. Toks kalbėjimas priminė rytines radijo laidas
prie kavos puodelio, kai mintys jau lekia pro duris kartu su paskutinėmis konferencijos
minutėmis ir rudeniniais lapais, svajodamos apie Pulitzerio premiją.
I. URBONAVIČIŪTĖ
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|