|
<< Atgal
LIUDVIKAS JAKIMAVIČIUS
Iš nuskendusio laiko
Žmogus amžiais mėgino įminti paslaptį – kaip
nukeliauti iš dabarties į ateitį ar grįžti į praeitį, į gražiausius savo gyvenimo
metus, susitikti į nebūtį iškeliavusius artimuosius ir protėvius. Pasakose tai
atsitinka vienu stebuklingu burtininko mostu, ir herojus akimoju atsiduria kitoje
erdvėje, kitame laike. Gal galėtume manyti, kad dabar šiuos vylius ir troškimus
išsprendė internetas, tačiau vietovėje, kur visai neseniai buvau įstrigęs,
internetas neveikia, iš čiaupo nebėga vanduo, dingsta elektra, tualete nėra
popieriaus. Tokia vieta yra Europoje, didžio kariūno ir užkariautojo, despoto ir
garbėtroškos Aleksandro tėvynėje Makedonijoje. Kvailas nesusipratimas nubloškė mane
visai ne į virtualią, o į absurdišką ir groteskišką realybę. Paprasčiausiai
lėktuvo skrydį namo pramiegojau (kam gi nepasitaiko tokie kuriozai) ir be pinigų
kišenėje keturias dienas turėjau gyventi Makedonijos kaime daugiavaikėje musulmonų
bosnių šeimoje.
Ramadanas, nuo saulės patekėjimo iki laidos nieko
neimama į burną, musulmonai negeria net vandens. Pasaulis čia suvokiamas visiškai
kitaip nei pas mus. Tai – visai kitas pasaulis, visai kitas laikas, visai kitaip
tekantis, net netekantis, o kaži kaip sustingęs, neturintis vektoriaus iš praeities į
ateitį. Jame žmogus tiesiog skendi. Saitas, septyniasdešimt aštuonerių bedantis
pakumpęs senis, ištisą dieną sėdi prie baltos sienos saulės atokaitoj, ir tiek. Mane
apspitę vaikai tiesiog lipa ant galvos, žiūri kaip į kokį ateivį iš kosmoso, naršo
po mano portfelį, piniginę, popierius segtuve, trukdo rašyti. Aš rašau, o jie
nesupranta, kodėl aš rašau, kam viso to reikia, klausinėja, kaip labas rytas
prancūziškai, angliškai, vokiškai, rusiškai, šveicariškai (Šveicarijoj gyvena jų
dėdė). Šešiolikmetis Alenas iš mano segtuvo ima tuščią popieriaus lapą,
tušinuką iš mano rankų ir rašo savo brolių ir seserų vardus kirilica ir lotynišku
alfabetu. Jam atrodo, kad jei moka lotynišką alfabetą, tai moka ir angliškai. Jis
labai nori važiuoti dirbti į Lietuvą, kitaip sakant, sprukti iš šitos skylės, nors
neturi žalio supratimo, kur ta šalis yra, bet mano, jei aš turiu mobilųjį telefoną,
ten – labai gerai. Čia nėra darbo, nėra pinigų, nors viskas palyginti ir pigu.
Radzaničino kaime, kur dabar gyvenu, dvi krautuvėlės – tokie apšniaukšti
kioskeliai, būtiniausių produktų juose yra. Ne badas. Mes įpratę visokiems
dejuotojams ir dūsautojams sakyti: „Nepatinka Lietuvoj, keliauk į Baltarusiją“.
Baltarusija, palyginti su šiuo kraštu, dabar man atrodo beveik rojus. Na jei ne rojus,
tai bent skaistykla, iš kur dar yra vilties į rojų pakliūti. Čia tokios vilties
nematau, nors, anot jų, Makedonijoj labai gerai, labai gražu, lyginant su Kosovu, kur
karas nusiautė daug baisesnis.
Dar iš paauglystės laikų prisimenu, kas prieš
trisdešimt metų darydavosi Vilniaus universalinėje parduotuvėje, kai su motina
pakaitom stovėdavom ilgoje eilėje prie jugoslaviškų Cebo „basanoškių“. Tada mums
Jugoslavija atrodė Vakarai – labiausi Vakarai iš viso „soclago“. Iš tikrųjų
taip tada ir buvo, bet ką jie veikė visą tą trisdešimt metų, sunku suprasti. Kad
kariavo, tai tiesa, patys tą karą sau ir pasidarė, tik dabar niekas nesupranta, kas tą
karą laimėjo. Atsakyti į klausimą, kas laimėjo, galėtų nebent šaunusis kareivis
Šveikas – šios sunykusios imperijos specialistas.
Kaip šiame krašte atsidūriau? Buvau pakviestas į
tarptautinį poezijos festivalį „Diet a Naimit“ (Naimito, albanų poeto, dienos)
Tetovo mieste. Tai – vakarinė šalies dalis, apgyvendinta albanų. Rytinėje pusėje
gyvena makedonai, bosniai, čigonai. Festivalis man priminė sceną iš Chulijo Cortázaro
romano „Žaidžiame“ „klases“ – Bertos Trepos koncertą. Groteskiškas ir
siurrealistiškas spektaklis, trukęs tris dienas, o mes, apie penkiasdešimt pasaulio
poetų, – to šaunaus spektaklio vaidmenų atlikėjai ir dalyviai. Festivalio poezijos
antologija (almanachas) albanų kalba (taip pat kaip ir mūsų „Poezijos pavasario“
knyga – lietuvių). Negali suprasti, kokie čia tavo eilėraščiai išversti, nes
albanų kalba kalbininkams yra neįminta mįslė, nepriklauso jokiai kitai kalbų grupei
ir negali aptikti jokių panašumų su slavų ar kitomis kalbomis. Organizatoriai nekalba
angliškai, todėl stengiasi šalintis, vengia žodžiais bendrauti, tik gražiai šypsosi
tau, plekšnoja per petį, o tarp savęs rėkaloja albaniškai, lyg kažkas vyktų ne
taip, ne pagal jų numatytą mums nežinomą scenarijų. Nesugeba paaiškinti, kada ir kur
būsime, kas ir kada skaitys savo eiles (tokio sąrašo apskritai nėra), autoriai
pristatomi maždaug taip: į sceną išeina mergaitė tautiniais drabužiais ir praneša:
Liudvikas Joakimavičičius, Lituanika. Visi dalyviai, išskyrus laureatą Thomasą
Tydholmą, lietuvių bičiulį, festivalyje skaito du kartus po vieną eilėraštį. Pusė
autorių skaito festivalį atidarant, kita pusė – uždarant. Salė, kurioje šis
didingas renginys vyksta – Tetovo kultūros centras. Jei kas nors dar prisimena Vilniaus
„Spalio“ kino teatrą prieš pat jo egzistencijos pabaigą, turėtų nesunkiai
įsivaizduoti, kur tas festivalis vyko. Kultūros centras aptriušęs, apšniaukštas,
sienos, grindys nežinia kiek metų nemačiusios dažų, šluotos ir skuduro. Kėdės, ant
kurių mus sodina scenoje, nubrizgusiais šonais ir atkaltėm. Šventės pompastiškumui
ir didingumui paryškinti į dangų iššaunamos petardos, beveik kaip pas mus per
Naujuosius metus. Organizatoriai ir kažkokie funkcionieriai juodais kostiumais ir ilgais
smailais štiblietais nuo scenos rėžia iškilmingas kalbas albaniškai. Renginį
tiesiogiai transliuoja nacionalinė televizija, ir tai skatina oratorius į šį reikalą
žvelgti labai rimtai ir atsakingai. Į balkoną suvaryti mokiniai spjaudo saulėgrąžų
lukštus ant galvų sėdintiems parteryje ir garsiai juokiasi, kai pataiko. Tokia tad
sukuriama atmosfera. Gal dėl to mus pakvietę albanai ir visai niekuo dėti,
paprasčiausiai jie taip įpratę, kitaip nemoka, nes nėra matę, kaip gali būti kitaip.
Čia niekas nesupranta, kad negražu šiukšlinti, kad reikia kartais ir apsitvarkyti.
Tiesa, šventovėse švaru, į musulmono namus neįžengsi apsiavęs. Prie slenksčio
privalai palikti apavą. O už mečetės sienų ar už kiemo tvoros tikras sąvartynas ir
sąšlavynas. Į gatvę metama gelžgaliai, plastikiniai buteliai, šiukšlės, žodžiu,
kas nebetinka vartoti ar parduoti. Jie aiškina taip: „Mūsų sostinės Skopjės centras
labai gražus“. Ir iš tikro yra nedidelis lopinėlis švaraus ir gražaus miesto aplink
užsienio bendrovių įstaigas, bankus, dviaukščius namus senamiestuke, kur turizmo
verslas verčia šiek tiek apsiliuobti, tačiau vos tik pasuki į šalį, atsiduri ten,
iš kur staigiai neri atgal. Nepasakytum, kad žmonės čia nesiekia prabangos ir
gerovės. Štai šalia senos mečetės trys imamo broliai išgriauna architektūros
senienas ir jų vietoje statosi tris dviaukščius kotedžus. Klausiu mane lydinčio
albano, istorijos mokytojo: „Kodėl jie taip daro?“ O tas neslėpdamas pasididžiavimo
atsako: „Dabar prie mečetės bus gražu, nes kas gi čia buvo? Apgriuvusios sienos,
kažkokios akmeninės negyvenamos lūšnos. Dabar – visai kitas reikalas“. Man
dilgteli, ar ne panašiai, tik gal ne tokiu mastu, elgiamės ir mes su savo
senamiesčiais. Turime dar saujelę inteligentų, kurie purkštauja matydami ardomą
paveldą, bet ir jie jau nebeatsistoja po ekskavatoriaus kaušu, kaip andai Atgimimo
priešaušryje Tilto gatvėje stovėjo Marcelijus Martinaitis. Kad pamatytum daiktus,
kokie jie iš tikrųjų yra, reikia truputį nuo jų atsitraukti, pažiūrėt iš šalies,
iš tolo. Musulmonas albanas nei tų šiukšlių, nei ardomo miesto nemato. Prie viso to
jo akis pripratusi arba labai greitai pripranta – tokia įprasta kasdienybė, kitaip ir
nebuvo, jis neturi su kuo palyginti. Kokiam anglui inteligentui mes su savo
pasididžiavimu – dangoraižiais ir senamiesčio stiklinėmis vitrinomis – atrodome
irgi lyg kokie naujieji Europos barbarai, kaip mums – makedonai.
Posovietinis laikas labai staigiai sukūrė naujas
pasaulėžiūros paradigmas – fantastinius monstrus. Greito pelno troškimas ištrynė
ribas tarp priešpriešų: „gražu – negražu“, „dora – nepadoru“, „garbinga
– negarbinga“. Pirmuosius priešpriešų dėmenis iš mūsų viešojo gyvenimo godumas
stengiasi išstumti, turime gyventi pagal antrųjų siūlomas taisykles ir manyti, kad
viskas normalu – visame pasaulyje taip žmonės gyvena. Tačiau į Lietuvą žvelgdamas
iš tolo, iš rūke skendinčio Balkanų kalnyno papėdės, imi suprasti, kokia mizeriška
ir provinciali mūsų kasdienybės drama, palyginti su tuo, kas vyksta apšniaukštam
Makedonijos kaime.
Taksistas Kemo, šešių vaikų tėvas, priklausantis
oro uosto taksistų mafijai, atsiveža mane, sutrikusį užsienietį, į savo namus
tikėdamasis gerai „numelžti“. Jis neleidžia man niekur išeit iš namų, nes bijo,
kad galiu nesusimokėjęs pabėgt. Jo kieme stovi naujintelaitis mersas ir audi, tačiau
savo sūnui Jasminui nenuperka dūdelės už vieną eurą. Pagal kaimo pragyvenimo
standartą jis čia – bosas ir despotas. Jis vienas visai šeimai kombinuoja pinigus,
tad gali sau leisti viską. Pirmą žmoną, dviejų vaikų Anelos ir Alino motiną, jis
išspyrė iš namų, už 20 tūkstančių eurų nusipirko antrąją, kuri jam pagimdė dar
vieną mergaitę ir tris sūnus. Anelai jau penkiolika, ji nebeina į mokyklą, nuo ryto
iki vakaro triūsia virtuvėje su antra Kemo žmona. Romi, tyli, užguita mergaitė, šiek
tiek pramokusi angliškai, bet Kemo neleidžia jai su manim kalbėtis, vos tik ji pasirodo
svetainėj, varo ją atgal į virtuvę. Jis guodžiasi man taip skaičiuodamas: „Žiūrėk,
kitais metais aš parduosiu Anelą už 20 tūkstančių eurų, bet tuoj pat reikės man
pirkti dvi žmonas Alinui ir Jasminui. Grynas nuostolis“. Klausiu jo, – o jei
mergaitė įsimylės, jei pabėgs iš namų, jei pastos, kas tada? „Niekados
nebeperžengs šių namų slenksčio.“ Iš tikrųjų jaučiu, kad mergaitei bus dar
blogiau. Visko, kas jo galvoje, musulmonas niekada nepasako. „Pi...da“, – rėkia ant
dukros, kai ji neatneša man peleninės, ir drovus raudonis nudažo gražų mergaitišką
veidą.
Šitų žmonių mąstymas ir pasaulėžvalga suėmė
savin ir keistu būdu sujungė, atrodytų, nejunglius dėmenis: nacionalizmą,
komunistinį mankurtizmą, musulmoniško ritualo atplaišas, grubiausius patriarchalinės
gyvensenos įpročius, begalinį godumą, beje, ir, nepatikėsite, – begalinę meilę
vaikams ir giminei. Tad toks yra taksistas Kemo.
Dulkėta kaimo gatvele eina stačiatikių popas, ir
man kyla nenumaldomas noras pasikalbėti su krikščionim. Einu link kiemo vartų, bet
vaikai visu būriu ir beveik supykę čiumpa mane už megztinio rankovių ir tempia atgal.
Negalima, sako, tu esi kvailas. Jokiais būdais negalima su juo kalbėtis. Po valandėlės
popą vis dėlto susitinku, ir mes, du krikščionys, apsikabiname netyčia susitikę
šiame svetimame pasaulyje. Kviečia mane rytoj ateiti į pamaldas. Turbūt neateisiu,
sakau, nenorėdamas meluoti, bet pasimelsk už mane.
Ir dabar, kai po visų odisėjų sėdžiu prie
kompiuterio savo šiltame būste Literatų gatvėje, neabejoju, kad pasimeldė. Pasimelsiu
ir aš už visus kelionėje sutiktus vargšus. O mūsų vargai dažnokai – iš per gero
gyvenimo.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|