|
<< Atgal
VIKTORIJA ŠEINA
Elegantiškos kronikos
Kęstutis Navakas. GERO GYVENIMO KRONIKOS. Vilnius: Lietuvos
rašytojų sąjungos leidykla, 2005. 199 p.
Kęstučio Navako esė rinktinę Gero gyvenimo
kronikos sudaro autoriaus atrinkti 19941996 m. laikraštyje Noriu spausdinti
jo tekstai. Susiradus kone bibliografine retenybe tapusį anuometinį komercinį
laikraštį kauniečiams, staiga pakliūni į seniai pamiršto, nors vos dešimčia
metų nuo mūsų nutolusio, gyvenimo tikrovę. Tuometinis Noriu buvo ne tik
skelbimų laikraštis. Čia galėjai rasti visą miesto gyvenimo margumyną: gausiai
nuotraukomis iliustruotus pasakojimus apie vietinius verslininkus, skyrių Biznio
naujienos, rubriką Ponioms (valgių receptai, patarimai apie sveikatą ir
dietą), tęstines verstinių detektyvų publikacijas, pagaliau Kauno kultūros gyvenimui
skirtą puslapį Menai. Šiandien, kai gyvenimo tvarka yra daugmaž nusistovėjusi,
o leidybinė rinka pasidalijusi į atskirus komercinių skelbimų, moterų žurnalų,
verslo dienraščių ir kultūros savaitraščių leidinius, Noriu temų samplaika,
be abejo, atrodo paradoksaliai. Tačiau anuometinio sumišusio, į tvirtesnes struktūras
dar nesusikristalizavusio politinio, ekonominio, dvasinio gyvenimo arenoje laikraščio
rengtas tikrai įdomus Menų atvartas buvo viena mielų to laikotarpio
keistenybių, rašo autorius esė rinktinės įžangoje (p. 5). Kaip tik šiame priede
greta kultūros renginių anotacijų ir recenzijų gyvavo autorinė K. Navako skiltis
Stulpelis. Pavadinimas susijęs su laikraštyje jam tekusia vieta: siaura kraštine
Menų puslapio grafa, vizualiai primenančia paraštę. Stulpelio tekstų
žanras esė rinktinėje pavadintas kronikomis. Iš tiesų daugelis esė (ypač
skyrius Raudonojo vyno puslapiai) aprašo Kaune surengtas parodas, leidinių
pristatymus, literatūrinius renginius, taigi pretenduoja į anuometinių kultūros
įvykių apžvalgą. Kita vertus, kronikos turi ir metraščio reikšmę, viduramžiais
jos fiksavo žymius valstybės ir žmogaus gyvenimo įvykius. Daugelis K. Navako
aprašytų reiškinių, įvykių, jausenų dabar jau tapę istorine realybe. Nors jokie
žymūs (ar nežymūs) valstybės įvykiai čia ir nefiksuojami, kronikose
užkonservuotos anuometinės jausmų struktūros šiandien mums byloja kur kas daugiau,
nei kada nors bus parašyta istorijos vadovėliuose. Rašiau ne apie tai, kas ten vyko.
Apie tai, kas vyko šalia to, už to, netgi vietoj to, teigia autorius
ketvirtajame knygos viršelyje. Paskutiniame rinktinės esė į menamą skaitytojo
klausimą kaip parašyti Stulpelį?, atsakoma: Jūs klausiate to, kas man giliai
ir fatališkai neaišku (p. 192). Taigi esminis K. Navako pasirinkto žanro ar, jo
paties žodžiais tariant, formato dėsnis yra visiška laisvė ir atsitiktinumų
fiksavimo principas. Į Stulpelio tekstus patenka visas margas ir mielų
keistenybių kupinas to meto Kauno gyvenimas: esė pagrindu gali tapti sekmadieninis
bičiulių pašnekesys, Kauno telefonų knygoje surastų komiškų pavardžių sąrašas
ar kauniškių skelbimų tekstų kuriozai.
K. Navako esė tiek dėl jų publikavimo erdvės
(laikraščio paraštėje), tiek dėl šmaikščios, gyvos kalbos, kultūros
renginių aprašymo, gyvenimo situacijų ir pačios rašymo savirefleksijos manding,
labiausiai atitinka feljetono žanrą. Gero gyvenimo kronikos susidėsto į gana
junglų tekstą, vienijamą pasakotojo laikysenos. K. Navako pasakotojas sąmoningai
pasirenka bohemiečio, miesto dykinėtojo (flaneur) vaidmenį: idealiai tuščiu
senamiesčiu ligi gotikinės bažnyčios griuvėsių, ten per tvorą, atsisėsti ant
subombarduotos palangės, išsitraukti butelį Baron d'Arignac ir pusę nakties
niūniuoti Lili Marlen (p. 154). Jis vienišas vaikštinėja Kauno gatvėmis,
tūno kavinėse, įsimyli, girtauja bohemiškoje draugijoje, kenčia nuo pagirių ir t. t.
Saugiai ir jaukiai tesijaučia kavinėje: Miestai pastatyti ne vienišajam ir jis
telaukia, kol tų miestų atspindžiai apsivers jo kavos puodelyje. Kavos puodelis
lokalizuoja tokį žmogų, jo blaškymosi laikas bei vieta tampa konkretūs (p. 13).
Paryžiaus bohemos prieglobstį, Monmartrą, K. Navako dykinėtojui atstoja Kauno barai:
Antroji mūsų visų tėvynė Skliauto baras (p. 172). Didieji prancūzų
dykinėtojai buvo kartu ir vieni pirmųjų feljetonistų. Kas geriau išmano miesto
įvykius, dvasią ir jo personažus, jei ne nuolat įdėmiai jį stebintis bei
apmąstantis gatvių klajūnas. Gero gyvenimo kronikų pasakotojas stebi žmones
gatvėje, kavinėje, o sutemus su žiūronais dairosi į apšviestus kaimynų langus.
Lėtai ir be tikslo slampinėdamas gatvėmis jis savaime priešinasi niekinamai
didmiesčio skubai ir biurgeriškam pragmatizmui. Vienišas, ironiškas, be pinigų ir be
pastovaus užsiėmimo ar vietos visuomenėje K. Navako dykinėtojas oponuoja
dešimtojo dešimtmečio viduryje Lietuvoje tvyrojusiai kylančio, kitaip tariant,
laukinio kapitalizmo dvasiai.
Be pasakotojo, iš vienos esė į kitą keliauja ir
pasikartojantys personažai poetai Gintaras Patackas, Tautvyda Marcinkevičiūtė,
Antanas A. Jonynas ir kiti. Dauguma jų Kauno personažai, žmonės, be kurių, kaip
ir be paties K. Navako, Kaunas sunkiai įsivaizduojamas. Pats eseisto kalbėjimo būdas ar
net mąstymas yra kaunietiškas iki kaulų smegenų. Bet kurioje kitoje erdvėje moters
įvardijimas dama skambėtų nei šiaip, nei taip. Bet Kaune toks ironijos ir
elegancijos derinys yra kaip tik vietoj. Elegancija neabejotinai yra esminis K. Navako
stiliaus bruožas; neatsitiktinai viena rinkinio esė (Kur išskrenda
paukščiukas?) Jurgiui Kunčinui skirtuose prozos skaitymuose Alytuje buvo apdovanota
Baltosios varnelės salono premija už elegantiškiausią stilių. Glaustas, gyvas,
neretai aforistinis, šmaikštus ir saviironiškas K. Navako pasakojimas imituoja
pokalbio, tiesioginio bendravimo su auditorija situaciją. Nesvarbu, ar eseistas aprašo
tarptautinį literatūrinį renginį, nuobodų savaitgalį ar libreto vertimo
kančias visa tai jo tekste pavirsta elegantiška, žavia ir būtinai juokinga
miestiška istorija. Nuotykį autorius įvardija kaip Gero gyvenimo kronikų
pasaulėjautos pamatą (p. 5). Literatūrinės reminiscencijos, taiklios frazės ir
žodžių žaidimas nuotykiu paverčia ir patį skaitymą: Patackas ir yra Kauno
Marcinkevičius, net jo žmona yra Marcinkevičiūtė (p. 78).
Kultūrinis Kauno gyvenimas Kronikose virsta
marga švenčių, pristatymų ir pasirodymų karusele, žaidimu, farsu ar anekdotu. Vis
dėlto patys kultūros įvykiai niekada netampa centrine feljetono tema. Pasakojamas,
komentuojamas ne tiek pats įvykis, tarkim, knygos pristatymas, bet jo atmosfera, ar dar
tiksliau pasakotojo būsenos. Itin laisvas feljetono žanras leidžia jo autoriui
leistis į netikėtus ekskursus, kreipti pasakojimo tėkmę asociacijų sekos link.
Stebėti kultūrinius renginius ar juo labiau juos aprašinėti dykinėtojui yra perdėm
nuobodu: Suomijai mums keturias dienas atstovaus drėgnas miestas Turku, kur vyks
konferencija Littera Baltica. Jai ir bus lemta tapti nuobodžiausia mano gyvenimo
konferencija grįžęs iš visų ankstesnių tekstų išbrauksiu žodį žiovulys.
Iki šiol nežinojau jo reikšmės. Dabar žinau (p. 101). Išties, koks gi flaneur
be mirtinai jį kamuojančio nuobodulio ennui? Įmanomas ir kitas klausimas:
koks gi bohemietis be lėbavimų? Ir jų K. Navako esė yra aprašyta daug, mano skoniui
gal kiek ir per gausu. Gero gyvenimo kronikų patrauklumą kuria ne stikliukų
kilnojimas, suvartoto alkoholio rūšis, kiekiai ar, autoriaus žodžiais tariant,
profesinė bohemos liga pagirios, bet kaunietiška specifika, mielos
keistenybės. K. Navako Kauno tekstas apima ir tarpukario priešistorę, ir sovietines
reminiscencijas, ir, žinoma, ryškiausiai atspindėtą komercinių kioskelių erą.
Šio laikotarpio absurdas ir vietinė egzotika aprašoma su atlaidžia šypsena ir
simpatija. Žvilgsnis į savojo miesto aplinką visada esti autoironiškas ir šiltas, jis
neturi užgaulios pašaipos ar sarkazmo. Per K. Navako tekstą prabyla visas Kaunas,
pradedant bičiuliais bohemiečiais, baigiant vienu komiškiausių personažų
Arūnčiku iš Šančių; čia sugula visi kalbiniai klodai: kauniškė šnekta, jaunimo
slengas, vietinės keiksmažodžių formos. Tad K. Navako esė rinktinė ir yra ne kas
kita, kaip dvasinė kelerių Kauno metų kronika.
Į viršų
tekstai kuriami. jie niekada nebus sukurti
info@tekstai.lt
|
|